Vilniaus apygardos teismo nutartis

D. M. nuteistas už tai, kad 2016 m. liepos 23 d., apie 11.15 val., Vilniuje, Dariaus ir Girėno g. 185, neteisėtai, neturėdamas tikslo parduoti ar kitaip platinti, laikė 39 folijos lankstinukus, kuriuose buvo 1,396 g. heroino. Tokiais veiksmais D. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 259 straipsnio 1 dalyje.

Žemesnės instancijos teismas

Pasak prokuroro, Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis keistinas ir dėl neteisingai paskirtos bausmės – nes būtina atsižvelgti į D. M. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą (sunkus nusikaltimas), tyčinės kaltės formą bei į jo asmenybę (teistas, baustas administracine tvarka).

Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje prokuroras prašė jo skundą tenkinti, o nuteistasis D. M. ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas, nes įvertinus bylos medžiagą ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuotina, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, įrodymų vertinimas atliktas nepažeidžiant Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų ir faktinės bylos aplinkybės nustatytos teisingai, todėl D. M. veika kvalifikuota tinkamai.

BK 259 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas neturėdamas tikslo jas parduoti ar kitaip platinti. Atitinkamai BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė narkotines ar psichotropines medžiagas turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti arba pardavė ar kitaip platino narkotines ar psichotropines medžiagas. Iš šių baudžiamojo įstatymo normų analizės matyti, kad šiuos nusikaltimus skiria požymio – tikslo platinti turimas narkotines medžiagas – buvimas kaltininko veikoje. Prokuroras pateikdamas LAT praktikos pavyzdžius siekia pagrįsti, kad nustatytos faktinės bylos aplinkybės, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, rodo, jog D. M. narkotine medžiaga disponavo turėdamas tikslą ją platinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, žemiau nurodytų argumentų bei baudžiamosios bylos duomenų pagrindu, nesutinka su tokia prokuroro pozicija.

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su prokuroro argumentu, jog pas D. M. policijos pareigūnai rado ne vieną dozę narkotinės medžiagos – heroino. Tokia aplinkybė teismų praktikoje iš tiesų pripažįstama kaip liudijanti apie tikslą šią medžiagą platinti. Visgi, ši aplinkybė negali būti vertinama atsietai nuo visos kitos bylos medžiagos ir iš jos vienos negalima daryti kategoriškos išvados apie tikslą platinti narkotines medžiagas. Teismas pastebi, kad nagrinėjamoje byloje nustatytas heroino kiekis, remiantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 „Dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų“ patvirtintomis Narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijomis – nors ir viršija nedidelį šios medžiagos kiekį, visgi nesiekia didelio (daugiau kaip 2 g) ar labai didelio šios narkotinės medžiagos kiekio. Šios aplinkybės svarbios nepaneigtų nuteistojo parodymų kontekste, kad jis gyveno Alytuje ir autobusu atvyko į Vilniuje žinomą romų gyvenvietę, siekdamas įsigyti neapibrėžtą kiekį narkotinės medžiagos, kad įsigijo jos tiek, kiek jam buvo pasiūlyta, kad įsigyti 39 folijos lankstinukai jam buvo priimtini siekiant išvengti kito važiavimo į Vilnių, juos būtų suvartojęs per ilgesnį laiką (b. l. 126-127; 151-152). Pažymėtina, kad ir baigiamųjų kalbų metu prokuroras šį kiekį įvardijo tik kaip „sąlyginai didelį“ (b. l. 158)). Taigi, siekiant įvertinti, ar D. M. turėjo tikslą platinti įsigytą narkotinę medžiagą reikšmingi ir kiti žemiau nurodyti argumentai ir analizuojami bylos duomenys.

Prokuroro apeliacinio skundas grindžiamas prielaida, jog ne tik lankstinukų skaičius, bet ir tai, kad narkotinės medžiagos buvo paruoštos vartojimui leidžia konstatuoti, kad D. M. narkotinėmis medžiagomis disponavo turėdamas tikslą jas platinti. Apygardos teismo vertinimu, tokioje situacijoje galima kelti ir priešingą prokuroro pozicijai versiją – t. y., kad sunormuotų medžiagų įgijimas liudija apie tikslą jas vartoti, o ne platinti (nuteistasis teigė ir anksčiau įsigijęs narkotikų dozėmis (b. l. 152)). Taigi šiuo atveju, aplinkybė, kad narkotikai buvo įsigyti dozėmis, jokiu būdu neleidžia daryti išvados, jog jos buvo skirtos galimam tolimesniam jų platinimui kitiems asmenims, kas, kaip dar bus aptariama, buvo tiriama taikant slapto pobūdžio procesines prievartos priemones.

Anot prokuroro, byloje taip pat nėra duomenų, kad D. M. retkarčiais pavartoja narkotinių medžiagų ir tai sieja su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos specialisto išvada Nr. 1926/2016(01), kurioje nurodyta, kad pastarojo šlapime, paimtame įvykio dieną, nebuvo rasta medžiagų, kurios liudytų apie tai, kad šis asmuo pastaruoju metu vartojo tam tikrų narkotinių medžiagų. Šių argumentų kontekste pažymėtina, jog D. M. viso proceso metu teigė retkarčiais vartojęs narkotinės medžiagas, negalėjo tiksliai nurodyti prieš kiek laiko iki jo sulaikymo jas vartojo – laikas svyravo tarp 1 mėnesio ar 3-4 dienų iki jo sulaikymo. Visgi tai, kad D. M. šlapime nebuvo rasta narkotinių medžiagų pėdsakų savaime nereiškia, kad šis asmuo retkarčiais ar net artimu metu iki jo sulaikymo (tuo pačiu ir likus 3-4 dienoms), jo apskritai nevartojo.

Siekiant išsiaiškinti šias bylai svarbias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas atliko dalinį įrodymų tyrimą ir teismo posėdyje apklausė Teismo medicinos tarnybos Toksikologijos laboratorijos vyresnįjį teismo medicinos ekspertą V. M., kuris paaiškino aplinkybes apie narkotinių medžiagų aptikimą šlapime, t. y. kokiu laikotarpiu, skaičiuojant nuo paskutinio heroino vartojimo, žmogaus organizme gali būti aptinkama medžiagų, bylojančių apie šios narkotinės medžiagos vartojimą. Ekspertas teismo posėdyje pateikė paaiškinimus ir atsakė į teismo bei proceso dalyvių užduotus klausimus, nurodydamas, kad medžiagas, kurios leidžia konstatuoti, jog asmuo vartojo heroiną, šlapime galima aptikti apie 2-4 paras po paskutinio vartojimo (konjuguoto morfino – apie 2-4 paras nuo paskutinio vartojimo, tuo tarpu laisvo morfino dar trumpiau – tik 1-2 paras nuo vartojimo), tuo pačiu ekspertas pabrėžė, jog šis laikotarpis yra orientacinis, ir iš esmės jis priklauso nuo suvartotos heroino dozės bei individualių šią medžiagą vartojusio asmens organizmo savybių (b. l. 156-157).

Atsižvelgdama į šiuos V. M. paaiškinimus, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, jog prokuroro nurodoma specialisto išvada nepaneigia D. M. parodymų apie ankstesnį narkotinės medžiagos vartojimą ir to, kad jis galėjo vartoti heroiną ir jo nurodytu laiku, t.y. prieš 3-4 dienas ar anksčiau iki jo sulaikymo, ir, nepaisant to, jo kraujyje galėjo būti nerasta narkotinių medžiagų pėdsakų. Galiausiai ir prokuroras baigiamojoje kalboje pastebėjo – jog byloje nėra nei patvirtinta, nei paneigta, kad D. M. narkotines medžiagas vartojo (b. l. 158). Ši aplinkybė ypatingai svarbi, nes baudžiamojoje byloje teismo išvados privalo būti kategoriškos ir negali būti grindžiamos prielaidomis. Taigi, apygardos teismas konstatuoja, jog gynybos versija, kad D. M. iki jo sulaikymo vartojo heroiną, taigi galėjo laikyti narkotines medžiagas sau, o ne siekdamas jas platinti, baudžiamosios bylos duomenimis ir prokuroro akcentuojama specialisto išvada yra nepaneigta.