Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. (S.) S., A. (A.) S. ir M. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. S., A. S. ir M. A. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjai S. (S.) S., A. (A.) S. ir M. A. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu (b. l. 1–4, 148–151) kreipėsi į teismą prašydami panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2015 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. 1SS-1890-(7.5) (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Tarnybą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti pareiškėjų nuosavybėn jiems priklausančias žemės sklypo (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) dalis.Pareiškėjai skunde nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. gegužės 5 d. sprendimais kiekvienam pareiškėjui atkurtos nuosavybės teisės į dalį (po 0,0589 ha) 0,8725 ha bendro ploto žemės sklypo, kiekvienam liko atkurti nuosavybės teises į 0,2743 ha žemės plotą. Pareiškėjai 2014 m. sužinojo, kad K. R. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo vietoje suformuotas 1,2645 ha ploto žemės sklypas (unikalus Nr. duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), į kurį pareiškėjams nebuvo atkurtos nuosavybės teisės. Tarnyba Sprendime nurodė, jog Žemės sklype yra troleibusų (autobusų) apsisukimo žiedas, o šio sklypo ribos ir plotas yra suprojektuoti detaliajame plane, patvirtintame Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 324, o 2009 m. liepos 21 d. sutartimi Nr. K01/2009-57 Žemės sklypas perduotas neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto savivaldybei troleibusų parkui įrengti ir eksploatuoti, todėl Žemės sklypas priskiriamas valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjai su tokia Tarnybos išvada nesutinka, teigia, kad ji prieštarauja suformuotai teismų praktikai, pagal kurią visuomenės poreikis pageidaujamai grąžinti žemei turi būti išreikštas atitinkamos teritorijos detaliajame plane, o jeigu tokios nuorodos detaliajame plane nėra, sklypas turi būti grąžinamas natūra. Atitinkamai, savivaldybės institucija turi pateikti informaciją apie atliekamas ar planuojamas atlikti planavimo procedūras, kurių pagrindu teritorija bus priskirta įstatyme numatytiems objektams, o jei tokia informacija neteikiama, tai reiškia, kad žemė yra laisva ir grąžintina natūra (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-263/2003, 2004 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A7-276/2004). Pasak pareiškėjų, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendime Nr. 324 nenurodyta, kokia konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) nurodytiems objektams, t. y. nėra nuorodos apie konkretų visuomenės poreikį į Žemės sklypą. Pareiškėjai apie tokį poreikį taip pat nebuvo informuoti. Tai atitinkamai reiškia, kad ši žemės yra laisva ir gali būti grąžinta natūra.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į skundą (b. l. 28–32) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovas nurodė, kad Tarnybai nepriskirta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) priimtų sprendimų teisėtumo kontrolės funkcija. Nustatyti, ar žemė yra laisva (neužstatyta), priskirta būtent savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., 2015 m. vasario 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015). Tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-1099/2007, 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1194/2010, 2011 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1032/2011). Apie tai, kad ginčo teritorija yra priskiriama valstybės išperkamai žemei, Administracija 2009 m. kovo 3 d. raštu Nr. A51-5341-(2.14.1.34-TR2) informavo tuometį Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus miesto žemėtvarkos skyrių.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 21 d. sprendimu (b. l. 163–170) pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo Žemės sklypas priklauso Lietuvos Respublikai, jo paskirtis – „Kita“. Šio žemės sklypo ribos ir plotas yra suprojektuoti detaliajame plane, kuris patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 324, o 2009 m. birželio 26 d. Vilniaus apskrities viršininko įsakymu Nr. 2.3-11312-(01) nustatyta, kad pagrindinė tikslinė ginčo žemės paskirtis, būdas ir pobūdis yra inžinerinės infrastruktūros teritorija (susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų priežiūros objektų statybos), ginčo žemės sklypas šiuo įsakymu perduotas Vilniaus miesto savivaldybei neatlygintinai naudotis 99 metus. Su Vilniaus miesto savivaldybe 2009 m. liepos 21 d. buvo sudaryta ginčo žemės panaudos sutartis Nr. K01/2009-57.Teismas sprendė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, jog Žemės sklypas priklauso valstybės išperkamai žemei, taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai dar administracinėje byloje Nr. I-2732-602/2011 pripažino, kad Žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė. Be to, teismas nurodė, kad 2015 m. vasario 26 d. S. S., M. A. ir A. S. pateikė prašymus Nacionalinei žemės tarnybai skirti jiems po 12 arų sklypą Vilniaus mieste, o likusią dalį grąžinti lygiaverčiu miško plotu, tačiau 2015 m. birželio 5 d. pareiškėjai kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą reikalaudami per 30 dienų nuo reikalavimo gavimo perduoti natūra ginčijamą žemės sklypą.Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad Tarnyba neturėjo teisės nesivadovauti pateikta informacija ir ignoruoti Administracijos direktoriaus įgaliojimus. Tol, kol atitinkami administraciniai sprendimai, susiję su tokio konkretaus žemės sklypo statuso nustatymu, teisės aktuose nustatyta tvarka nėra nuginčyti, nuosavybės teisės į juos negali būti atkuriamos natūra. Taigi Tarnyba pagal nagrinėjamos bylos duomenis atliko jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir faktas, kad Žemės sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, buvo pakankamas pagrindas Tarnybai atsisakyti atkurti pareiškėjams nuosavybės teises natūra.

III.

Pareiškėjai pateikė apeliacinį skundą (b. l. 175–177), kuriame nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimu, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Tarnybos Sprendimą bei įpareigoti Tarnybą per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos perduoti pareiškėjų nuosavybėn jiems priklausančias Žemės sklypo dalis.Pareiškėjai apeliacinį skundą grindžia argumentais, analogiškais išdėstytiems skunde pirmosios instancijos teismui.Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 182–186) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Apeliacinį skundą Tarnyba iš esmės grindžia pirmosios instancijos teismui teikto atsiliepimo motyvais, papildomai nurodo, kad Žemės sklypui detaliuoju planu nustatytas infrastruktūros žemės naudojimo būdas. Administracijos direktoriaus 2006 m. balandžio 12 d. įsakymu Nr. 30-662 Žemės sklypui nustatytas naudojimo būdas – inžinerinės infrastruktūros teritorija, žemės naudojimo pobūdis – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektams statyti, rekonstruoti ir eksploatuoti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. birželio 30 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl reikalavimo atkurti nuosavybės teises natūra į buvusio savininko žemę K. R. žemės dalį Vilniaus mieste. Nacionalinė žemės tarnyba 2015 m. liepos 16 d. ginčijamu aktu Nr. 1SS-1890-7.5 (b. l. 125–130) informavo pareiškėją, kad ginčo sklypas yra priskirtas valstybės išperkamai žemei (nurodytame žemės sklype yra troleibusų (autobusų) apsisukimo žiedas, o šio žemės sklypo ribos ir plotas yra suprojektuoti detaliajame plane, kuris patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2001 m. gegužės 30 d. sprendimu Nr. 324, todėl sklypai nuosavybės teisių į žemę atkūrimui ir grąžinimui natūra jame neformuojami. Apeliantai siekia kartu ginčyti ir minėto savivaldybės sprendimo Nr. 324 teisėtumą nurodydami, kad minėtame sprendime nėra nuorodos į konkretų visuomenės poreikį.Byloje nustatyta, kad pagal esamą administracinį-teritorinį suskirstymą ir sudarytą kartografinę medžiagą ginčo sklypas yra iki 1995 m. birželio 1 d. Vilniaus miestui priskirtoje Pašilaičių teritorijoje (b. l. 42). Ginčo teisiniams santykiams aktualios Atkūrimo įstatymo (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) 5 ir 12 straipsnio nuostatos. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą nuosavybės teisės į žemę iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui <...>, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei.Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte inter alia nustatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama, jeigu ji iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų. Vadinasi, Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte nustatyta sąlyga, kad žemė, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, yra išperkama, jeigu ji pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų ar užimta kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų, susijusių su gyventojų aptarnavimu (įskaitant transportą), jų saugumu, teritorijų.Procedūros kaip atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje yra nustatytos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (bylai aktuali 2014 m. spalio 28 d. redakcija, įsigaliojusi 2015 m. sausio 1 d.), patvirtintoje Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau tekste – ir Tvarkos) 106-1 punkte.Išplėstinė teisėjų kolegija (LVAT 2015 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1432-858/2015), aiškindama Tvarkos 106-1 punktą, konstatavo:

Teisės aktų leidėjas atkūrimo procesui įgyvendinti paskyrė dvi viešojo administravimo institucijas: Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos ir jos teritorinius padalinius – Žemėtvarkos skyrius (dabar miestų arba rajonų skyriai) ir atitinkamos savivaldybės administracijos direktorių. Minėtais teisės aktais šioms institucijoms yra priskirtos konkrečios funkcijos, vykdomos tam tikru eiliškumu.

18.2. Pagal funkcijų pasiskirstymą nuosavybės teisių atkūrimo procese iš esmės pagrįsti konkrečios žemės priskyrimą valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį turėtų atitinkamos savivaldybės administracijos direktorius. Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama.

18.3. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi nuosavybės teisių atkūrimas į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra galimas tik tuo atveju, jeigu pageidaujamas susigrąžinti žemės sklypas yra laisvas (neužstatytas) ir pagal to paties įstatymo 12 straipsnį nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei. Paaiškėjus aplinkybėms, kad žemės sklypas nėra laisvas ir (arba) yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, grąžintino žemės sklypo buvusioje žemėvaldoje ribų formavimas ir plano tvirtinimas nėra galimas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina Žemės sklypo priklausymą valstybės išperkamai žemei (b. l. 163–170), taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjai dar administracinėje byloje Nr. I-2732-602/2011 patys pripažino, jog Žemės sklypas, į kurį jie siekia atkurti nuosavybės teises natūra, yra valstybės išperkama žemė.Pareiškėjai teigia, kad nėra nurodyta, kokia konkreti teritorija detaliuoju planu bus priskirta Atkūrimo įstatyme nurodytiems objektams, t. y. nėra nuorodos apie konkretų visuomenės poreikį į žemės sklypą; apie tokį poreikį jie nebuvo informuoti. Kitaip tariant, pareiškėjai teigia nežinantys, koks yra visuomenės poreikis, dėl kurio buvusio žemės savininko K. R. sklypo dalis priskirta valstybės išperkamai žemei ir negrąžinama jiems natūra. Šis apeliantų argumentas atmestinas. Iš bylos medžiagos matyti, kad viena iš pareiškėjų M. A. bei kita pretendentė S. R. dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą į buvusio savininko K. R. žemės sklypą atkūrimo 2004 m. sausio 10 d. viename prašyme Vilniaus miesto merui ir Vilniaus apskrities viršininkui (b. l. 44) nurodė, kad pagal (duomenys neskelbtini) detalųjį planą visa likusi žemė, kuri neužimta gatvėms tiesti, yra priskiriama infrastruktūrai ir prašė grąžinti šį infrastruktūrai priskirtą žemės sklypo dalį. Atsakovo argumentą, kad laisvos žemės (žemės sklypas, kurio unikalus Nr. duomenys nesklebtini, kadastro numeris duomenys neskelbtini perduotas troleibusų parkui įrengti ir eksploatuoti), į kurį pareiškėjai pageidauja atkurti nuosavybės teises, nėra, patvirtina įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2732-602/2011. Teismas šiame sprendime taip pat nurodė, kad pretendentė S. R., pateikusi prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. R. žemę, dar 2003 m. birželio 30 d. pateikė prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui peržiūrėti žemės sklypo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties, kuria žemė šiame sklype išnuomota Vilniaus troleibusų parkui, sąlygas ir spręsti klausimą dėl šios sutarties nutraukimo, o žemę grąžinti pareiškėjams. Sprendime, priimtame šioje byloje, nagrinėjant pareiškėjų A. S., M. A. ir S. S. skundus Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, buvo konstatuota, kad bylos medžiaga patvirtina ir byloje nėra ginčo dėl to, kad negrąžinta žemės dalis priskirta valstybės išperkamai žemei (b. l . 76).Taigi, Teismas 2011 m. spalio 13 d. administracinėje byloje Nr. I-2732-602/2011, dalyvaujant toms pačioms šalims kaip ir nagrinėjamoje byloje, nustatė, kad į ginčo žemės sklypo dalį nuosavybės teisės pareiškėjams neatkuriamos dėl to, kad šis sklypas priskirtas valstybės išperkamai žemei. Šis teismo sprendimas yra įsiteisėjęs. (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gegužės 3 d. nutartimi pareiškėjų A. S., M. A. ir S. S. apeliacinį skundą atmetė ir Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą (b. l. 110); pareiškėjas S. S. prašė atnaujinti procesą minėtoje byloje, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. gegužės 8 d. nutartimi pareiškėjo S. S. prašymą atmetė (b. l. 109–115). Teismo sprendimas nagrinėjamam ginčui turi prejudicinę galią, todėl iš naujo įsiteisėjusiu sprendimu nustatytos aplinkybės neįrodinėtinos ir šiai bylai pripažįstamos nustatytomis (ABTĮ 58 str. 2 d.).Kaip minėta, pareiškėjai kreipėsi į teismą prašydami įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atkurti jai nuosavybės teises į ginčo žemės sklypo dalį natūra. Taigi pareiškėjai suformulavo reikalavimą tam viešojo administravimo subjektui, kuris pagal suteiktą kompetenciją gali priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau, kaip išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino anksčiau, šį veiksmą Nacionalinė žemės tarnyba gali atlikti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius nustato, kad grąžintina žemė yra laisva (neužstatyta) ir parengia konkretaus žemės sklypo projektavimo dokumentus.Atsižvelgiant į tai, kad žemės sklypas nėra laisvas, jis yra priskirtas valstybės išperkamai žemei, Nacionalinė žemės tarnyba negali atlikti veiksmų, kurie pirmiau nurodytų teisės aktų pagrindu yra priskirti savivaldybės administracijos direktoriaus kompetencijai. Pažymėtina, kad šios bylos nagrinėjimo metu žemės sklypo padėtis nepakito. Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad ginčo Žemės sklypo naudojimo būdas – susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos (b. l. 139). Konstatuotina, kad Nacionalinė žemės tarnyba pagrįstai negali nuosavybės teisių atkurti į minėtą turtą natūra.Įvertinusi visas byloje esančias faktines aplinkybes ir vadovaudamasi tuo, kas nustatyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjų S. (S.) S., A. (A.) S. ir M. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.