- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-02-10
- Bylos Nr.
- e2-1725-910/2017
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- P. M.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- R. L.
- Advokatai
- Rūta Kairevičiūtei-Butkienė
- Kategorijos
- 2.6.39.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.4.4Įrodinėjimo priemonės
- 3.2.4.11Įrodinėjimo priemonės
Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Laima Ribokaitė, sekretoriaujant Rasai Švėgždienei, dalyvaujant ieškovui P. M., ieškovo atstovei advokatei Rūtai Kairevičiūtei-Butkienei, atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovams E. T. P., R. L., trečiajam asmeniui R. L.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo P. M. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ dėl draudimo išmokos priteisimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų – V. Č., R. L.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 3343 Eur dydžio draudimo išmoką, 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Ieškinyje nurodyta, kad 2015-10-18, apie 19.30 val., Draugystės g. ir Mokyklos g. sankryžoje, Bukiškių k., Vilniaus r., įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo P. M. vairuojamas automobilis Mercedes Benz C 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), su V. Č. vairuojamu automobiliu Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Ieškovo teigimu, šio eismo įvykio kaltininkas V. Č., išvažiuodamas automobiliu iš šalutinio kelio, nepraleido tuo pačiu metu pagrindiniu keliu važiuojančio ieškovo automobilio, dėl ko šie automobiliai susidūrė. Kadangi nukentėjusiųjų asmenų eismo įvykyje nebuvo ir žalos trečiųjų asmenų turtui nepadaryta, o eismo įvykio dalyviai sutarė dėl eismo įvykio aplinkybių, policijos pareigūnai į eismo įvykį nebuvo kviečiami ir apsiribota tik eismo įvykio deklaracijos užpildymu. Tarp atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ ir V. Č. buvo sudaryta Įprastinė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, todėl 2015-10-20 ieškovas kreipėsi į atsakovą su prašymu atlyginti nurodyto eismo įvykio metu jam padarytą žalą. Atsakovas, pradėjęs žalos bylą Nr. 1639544, 2015-11-02 elektroniniu laišku informavo ieškovą, kad nurodyto eismo įvykio metu ieškovui padaryta žala sudaro 3343 Eur sumą. 2015-12-03 ir 2015-12-21 raštais atsakovas taip pat informavo ieškovą apie priimtą sprendimą atsisakyti atlyginti nurodyto eismo įvykio metu padarytą žalą, t. y. išmokėti draudimo išmoką. Ieškovo teigimu, šis sprendimas grindžiamas atsakovo žalų tyrimo eksperto inžinieriaus R. L. 2015-11-30 ekspertine pažyma, kurioje pateikta išvada, kad nurodytame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis. Ieškovas nesutinka su minėtu atsakovo sprendimu atsisakyti atlyginti jam nurodyto eismo įvykio metu padarytą žalą, kadangi, pasak ieškovo, jis pranešė atsakovui apie realiai įvykusį, o ne išgalvotą eismo įvykį, tik netiksliai ir nekvalifikuotai nurodė šio įvykio aplinkybes. Ieškovas pabrėžė, kad eismo įvykis įvyko ir eismo įvykio deklaracija buvo pildoma rudenį, tamsiu paros metu, kuomet matomumas buvo prastas, eismo įvykio deklaracija buvo pildoma ne pačioje eismo įvykio vietoje, be to, ji buvo pildoma iš karto po eismo įvykio, todėl eismo įvykio dalyviai dėl patirto streso ir išgąsčio galėjo neadekvačiai suvokti ir įvertinti situaciją, eiliniai eismo įvykio dalyviai, neturėdami specialių žinių ir priemonių, taip pat galėjo suklysti dėl automobilių judėjimo greičių bei jų sustojimo padėties po smūgio ir šią informaciją nurodyti netiksliai. Ieškinyje nurodyta, kad eismo įvykio deklaracijoje ir vėlesniuose eismo įvykio dalyvių paaiškinimuose dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių buvo užfiksuoti netikslūs ir nekvalifikuoti duomenys, taigi inžinieriaus R. L. tyrimo metu šių duomenų pagrindu prieita išvada, nurodyta 2015-11-30 ekspertinėje pažymoje, kad nurodytame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, taip pat negali būti laikoma objektyvia ir teisinga, juo labiau tokia, kuri paneigtų paties eismo įvykio buvimo faktą ir atsiradusias pasekmes. Be to, inžinierius R. L. išvadą rengė remdamasis tik nurodyto eismo įvykio dalyvių užpildyta eismo įvykio deklaracija ir paaiškinimais bei automobilių sugadinimų apžiūra, bet neturėjo galimybės atlikti išsamios eismo įvykio vietos apžiūros iš karto po eismo įvykio, kurios metu būtų tiksliai ir kvalifikuotai užfiksuoti duomenys, reikalingi teisingoms išvadoms prieiti. Ieškovo nurodyta, kad draudiko prievolės išmokėti draudimo išmoką pagal įstatymuose nustatytą teisinį reglamentavimą ir draudimo sutartį atsiradimas siejamas su draudiminio įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis). Remiantis Draudimo įstatymo 82 straipsnio 3 dalimi, draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudiminio įvykio buvimu. Jeigu draudėjas teigia, kad įvyko draudiminis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai pagal Draudimo įstatymo 82 straipsnio 6 dalį draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ar suteikiančias teisę sumažinti draudimo išmoką. Atsisakymas mokėti draudimo išmoką šiuo konkrečiu atveju gali būti pripažįstamas pagrįstu tik nustačius esant suklastotus esminius duomenis, įvykį darančius nedraudžiamuoju, priešingu atveju atsisakymas išmokėti draudimo išmoką laikytinas nepagrįstu. Ieškovo teigimu, atsakovas neįrodė aplinkybių, kurios atleistų jį nuo draudimo išniokos išmokėjimo ieškovui, dėl to atsakovo sprendimas atsisakyti išmokėti ieškovui draudimo išmoką yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškinį atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ nurodė, kad nesutinka su ieškinyje išdėstyta ieškovo pozicija ir prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo teigimu, abu eismo įvykio dalyviai pažeidė pareigą atskleisti draudikui visą būtiną informaciją apie draudžiamojo įvykio aplinkybes, elgėsi nesąžiningai, užkirto galimybę patikrinti informaciją apie įvykį ir įsitikinti jo realumu, todėl atsakovas pagrįstai neišmokėjo draudimo išmokos. Atsakovas, siekdamas kuo tiksliau įvertinti visas eismo įvykio aplinkybes, atliko išsamų eismo įvykio tyrimą: transporto priemonių sugadinimai buvo nufotografuoti ir įvertinti atsakovo ekspertų, apklausti abu eismo įvykyje dalyvavę asmenys. Atsakovo teigimu, gavus eismo įvykio dalyvių paaiškinimus bei remiantis kitais žalos administravimo metu surinktais duomenimis, buvo analizuojamas priežastinis ryšys tarp automobilių sugadinimų ir atsakovų nurodomų aplinkybių. Atsakovo pažymėta, kad draudiko darbuotojas, t. y. žalų tyrimo ekspertas R. L., turintis eismo įvykio aplinkybių, transporto priemonių ir jų dalių tyrimo eksperto kvalifikaciją ir ekspertinio darbo stažą nuo 1986 metų, palygino abiejų automobilių sugadinimų zonas tarpusavyje ir priėjo prie išvados, kad didžiausi automobilių sugadinimai tarpusavyje sutampa pagal kryptį, aukštį nuo žemės paviršiaus ir formą, tačiau sugadinimų pobūdis, dydis ir aukštis nuo žemės paviršiaus nurodo visiškai kitokias eismo įvykio aplinkybes, negu jas deklaruoja abu dalyviai. Atsakovas konstatavo, kad pagal automobilių deformacijos lygį bei susiformavusius pėdsakus, automobilių greičiai buvo iš esmės kitokie, be to, nustatyta, kad padėtys tiek erdvėje, tiek automobilių tarpusavio atžvilgiu neatitinka vairuotojų deklaruojamų aplinkybių. Pasak atsakovo, neatitikus pateiktiems paaiškinimams ir automobilių sugadinimo pasekmėms, buvo padaryta pagrįsta išvada, kad nustatytos aplinkybės techniniu požiūriu prieštarauja vairuotojų nurodomoms, kas suteikia pagrindą teigti, jog automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis, bet kitomis aplinkybėmis. Atsakovo pabrėžta, kad jis, atlikdamas ekspertizę, atsižvelgė ir įvertino visus privalomus bei teisės aktų reikalaujamus kriterijus, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad ekspertine pažyma negalima remtis, kaip rašytiniu įrodymu. Ekspertas analizavo tiek objektyvius transporto priemonės sugadinimus, paliktus pėdsakus, tiek ir abiejų eismo įvykio dalyvių nurodytas aplinkybes. Atsakovo teigimu, ieškovas nepateikė jokių neabejotinų ir aiškių argumentų, kurie paneigtų ekspertinės pažymos nustatytų duomenų objektyvumą, o tik deklaratyviai konstatuoja, kad ji yra netinkama. Atsižvelgiant į tai, kad nėra aiškios įvykio aplinkybės, o atsakovas nustatė, kad įvykis įvyko kitomis aplinkybėmis, šioje situacijoje nėra aišku, kieno neteisėti veiksmai lėmė atsiradusią žalą, todėl nenustačius priežastinio ryšio, neteisėtų veiksmų, negalima teigti, kad automobilio vairuotojui V. Č. kyla civilinė atsakomybė. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, atsakovas prašo atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje ieškovas, jo atstovė, remdamiesi ieškinyje išdėstytais argumentais, prašė ieškinį tenkinti. Ieškovo atstovė pažymėjo, kad byloje nėra pakankamai įrodymų, jog eismo įvykis buvo inscenizuotas, kad ieškovas siekia pasipelnyti. Pasak atstovės, eismo įvykio aplinkybės iš tiesų pakankamai neaiškios, tačiau tai lėmė ne ieškovo, bet kito eismo įvykio dalyvio, t. y. trečiojo asmens V. Č., savybės. Be to, netikslių įvykio aplinkybių nurodymą lėmė eismo įvykio dalyvių nepatyrimas ir nežinojimas, kokias pasekmes sukels netikslumai schemose ir paaiškinimai dėl automobilių greičio.
Teismo posėdyje atsakovo atstovai nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes atsakovas specialių žinių turinčio eksperto išvada pagrindė, kodėl šiuo atveju įvykį laiko nedraudžiamuoju ir atsisako išmokėti draudimo išmoką.
Teismo posėdyje trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, R. L. nurodė, kad jis buvo automobilio Ford savininkas, šį automobilį ginčo įvykio dieną buvo paskolinęs savo pažįstamam V. Č.. Pasak trečiojo asmens, iš karto po įvykio jam V. Č. pranešė, kad sudaužė automobilį, sakė, jog dėl įvykio kaltas jis, tačiau daugiau jokių aplinkybių nepasakojo.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas
Byloje nustatyta, kad 2015-10-18 apie 19.30 val. Vilniaus rajone, Bukiškių k., Draugystės ir Mokyklos gatvių sankryžoje įvyko eismo įvykis, kurio metu susidūrė ieškovo P. M. vairuojamas automobilis Mercedes Benz C 200, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir trečiojo asmens V. Č. vairuojamas automobilis Ford Mondeo, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)
Į eismo įvykio vietą policijos pareigūnai nebuvo kviesti, susidūrusių automobilių valdytojai užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje kaltę dėl eismo įvykio pripažino automobilį Ford Mondeo trečiasis asmuo V. Č., išvažiavęs iš šalutinio kelio, nepraleidęs pagrindiniu keliu važiavusio ieškovo.
2015-10-20 ieškovas kreipėsi į atsakovą AB „Lietuvos draudimas“, kuris buvo apdraudęs automobilio Ford Mondeo valdytojo civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu, prašydamas atlyginti dėl eismo įvykio padarytą žalą.
2015-11-02 el. laišku atsakovo atstovai informavo ieškovą, kad eismo įvykyje ieškovo automobilio sugadinimu padaryta žala įvertinta 3343 Eur suma.
2015-12-03 ir 2015-12-21 raštais atsakovas informavo ieškovą, kad priimtas sprendimas atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nes žalų tyrimo ekspertas R. L. 2015-11-30 ekspertinėje pažymoje pateikė išvadą, jog nurodytame eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai buvo padaryti ne šio eismo įvykio dalyvių nurodytomis aplinkybėmis.
2016-09-05 ieškovas kreipėsi su ieškiniu į teismą, prašydamas ginčo eismo įvykį pripažinti draudžiamuoju ir priteisti iš atsakovo 3343 Eur dydžio draudimo išmoką.
Dėl draudiko teisės ir pareigos atsisakyti mokėti draudimo išmoką, nepripažįstant įvykio draudžiamuoju
Nagrinėjamoje byloje šalių ginčas kilo dėl draudiko atsisakymo išmokėti ieškovui draudimo išmoką už eismo įvykyje sugadintą automobilį pagrįstumo. Atsakovas (draudikas) atsisakymą mokėti ieškovui draudimo išmoką grindžia tuo, kad eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodytos eismo dalyvių, aplinkybėmis, todėl draudikas neturi pareigos mokėti draudimo išmoką.
Pagal įtvirtintą teisinį reglamentavimą (remiasi teisės aktų redakcijomis, galiojusiomis ginčo eismo įvykio metu) draudiko prievolės mokėti draudimo išmoką atsiradimas siejamas su draudžiamojo įvykio fakto nustatymu (CK 6.987 straipsnis, Draudimo įstatymo 2 straipsnio 15 punktas, 96 straipsnis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 16 straipsnio 1 dalis). Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodyta, kad draudikas neturi teisės išmokėti draudimo išmokos ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs draudžiamojo įvykio buvimu.
TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalyje draudžiamasis eismo įvykis apibrėžiamas kaip eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Suteikiama draudimo apsauga reglamentuojama taip: išmoka šio Įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant (toliau – naudojant) transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 3 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 16 straipsnio 1 dalį atsakingas draudikas arba Biuras moka išmoką, jeigu transporto priemonės valdytojui dėl nukentėjusiam trečiajam asmeniui padarytos žalos atsiranda civilinė atsakomybė. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pabrėžiama, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką kyla ne dėl bet kurio įvykio, o tik dėl tokio, dėl kurio kyla transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė (TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-06-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-386-469/2015).
Draudžiamasis eismo įvykis TPVCAPDĮ prasme vertintinas kaip eismo įvykis, kai transporto priemonės valdytojui dėl padarytos žalos nukentėjusiam trečiajam asmeniui atsiranda civilinė atsakomybė. Draudikas neturi teisės: 1) išmokėti draudimo išmoką ar atsisakyti ją išmokėti, neįsitikinęs, kad draudžiamasis įvykis buvo; 2) atsisakyti išmokėti draudimo išmoką, nepatikrinęs visos jam prieinamos informacijos (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis).
Nagrinėjamu atveju atsakovas AB „Lietuvos draudimas“, gavęs ieškovo 2015-10-20 prašymą atlyginti automobilio Ford Mondeo valdytojo, kurio civilinė atsakomybė apdrausta privalomuoju draudimu atsakovo bendrovėje, padarytą žalą, atliko eismo įvykio aplinkybių tyrimą. Šio tyrimo metu atsakovo darbuotojai gavo abiejų eismo įvykio dalyvių, t. y. ieškovo ir trečiojo asmens V. Č., paaiškinimus; apžiūrėjo, nufotografavo ir įvertino abiejų transporto priemonių sugadinimus; žalų tyrimo ekspertas inžinierius R. L., remdamasis surinktais duomenimis, specialios kompiuterinės programos PC-crash 10.2² pagalba atliko eismo įvykio schemos modeliavimą. AB „Lietuvos draudimas“ žalų tyrimo ekspertas inžinierius R. L., įvertinęs automobilių sugadinimus, atlikęs eksperimentą specialios programos pagalba, 2015-11-30 Ekspertinėje pažymoje priėjo prie išvados, kad tiriamame eismo įvykyje automobilių sugadinimai buvo padaryti ne šiuos automobilius vairavusių asmenų nurodytomis aplinkybėmis. Remdamasis tyrimo metu nustatytais duomenimis, atsakovas pranešė ieškovui, kad ginčo eismo įvykio neprižįsta draudžiamuoju ir atsisako išmokėti draudimo išmoką.
Kasacinio teismo išaiškinta, kad tuo atveju, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo arba draudėjas teigia, jog įvyko draudžiamasis įvykis, o draudikas su tokiu faktu nesutinka, tai jis privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias nuo draudimo išmokos sumokėjimo, t. y. kad įvykis nevertintinas kaip draudžiamasis, nes sąlygų kilti draudėjo (transporto priemonės valdytojo) civilinei atsakomybei nenustatyta (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalis, TPVCAPDĮ 2 straipsnio 3 dalis, 3 straipsnio 1 dalis, 16 straipsnio 1 dalis). Tik pripažinus, kad toks įvykis yra draudžiamasis, gali būti sprendžiamas klausimas dėl draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką ir šios pareigos apimties. Tuo tarpu nenustačius kurios nors būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti, draudikas turi pareigą atsisakyti išmokėti draudimo išmoką (Draudimo įstatymo 96 straipsnio 3 dalis) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016-12-22 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).
Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovo ir trečiojo asmens vairuojami automobiliai 2015-10-18 kontaktavo, ir dėl to ieškovo automobilis buvo sugadintas. Tačiau nurodytų automobilių susidūrimo faktas savaime nesuponuoja atsakovo pareigos išmokėti draudimo išmoką – turi būti nustatytas draudžiamojo įvykio faktas, t. y. turi būti nustatyta, kad dėl ginčo eismo įvykyje padarytos žalos kyla automobilį Ford Mondeo vairavusio trečiojo asmens civilinė atsakomybė.
Minėta, nagrinėjamu atveju eismo įvykio dalyviai nekvietė policijos pareigūnų, bet užpildė eismo įvykio deklaraciją, kurioje kaltę dėl eismo įvykio pripažino trečiasis asmuo V. Č..
Ieškovas 2015-10-20 prašyme išmokėti draudimo išmoką nurodė, kad kitas automobilis iš šalutinio kelio „iššoko“. 2015-11-05 eismo įvykio aplinkybių protokole ieškovas nurodė, kad jis važiavo pagrindiniu keliu apie 50 km/h greičiu, matė šalutiniu keliu važiuojantį automobilį, bet tikėjosi, kad jį praleis, ir jokių veiksmų iki susidūrimo atlikti nespėjo. 2015-11-12 eismo įvykio aplinkybių protokole automobilį Ford vairavęs trečiasis asmuo V. Č. nurodė, kad, sukdamas į kairę, nepastebėjo pagrindiniu keliu važiavusio automobilio ir nespėjo imtis veiksmų susidūrimui išvengti; važiavo apie 10-20 km/h greičiu.
Atsakovo žalų tyrimo ekspertas, palyginęs abiejų automobilių sugadinimų zonas, nustatė, kad didžiausi automobilių sugadinimai tarpusavyje sutampa pagal kryptį, aukštį nuo žemės paviršiau ir formą, tačiau sugadinimų pobūdis, dydis ir aukštis nuo žemės paviršiaus rodo kitokias, nei deklaruoja eismo įvykio dalyviai, šio įvykio aplinkybes. Žalų tyrimo ekspertas nustatė, kad pagal objektyvius pėdsakus, paliktus ant automobilių, galima daryti išvadą, jog automobilis Mercedes, judėdamas nedideliu apie 30 km/h greičiu, atsitrenkė į stovinčio automobilio Ford priekinį kairįjį kampą. Atsakovo teigimu, šios aplinkybės leidžia teigti, kad įvykis įvyko nenatūraliomis aplinkybėmis, nes tokiais atvejais vairuotojai imasi priemonių susidūrimui išvengti; važiuojant 30 km/h greičiu, įmanoma pamatyti kliūtį ir spėti imtis priemonių susidūrimui išvengti (stabdyti, apvažiuoti), tuo tarpu ginčo atveju Mercedes vairuotojas neatliko jokių veiksmų ir atsitrenkė į matytą iš anksto kliūtį.
Be to, atsakovo žalų tyrimo ekspertas inžinierius R. L., atlikęs ginčo eismo įvykio modeliavimą kompiuterine programa PC-crash 10.2², nustatė, kad, esant tokiam susidūrimui ir tokiems greičiams, kokius nurodė ginčo eismo įvykio dalyviai, Mercedes po susidūrimo turėjo dar pajudėti į priekį apie 8 metrus, nukrypdamas į kairę, o automobilis Ford turėjo būti pasuktas pagal laikrodžio rodyklę apie 50 laipsnių kampu pirminės judėjimo krypties atžvilgiu ir atmuštas atgal apie 2 metrus; automobiliai turėjo beveik liesti vienas kitą. Atsižvelgdamas į šio tyrimo rezultatus, atsakovas priėjo prie išvados, kad, jeigu ginčo eismo įvykis būtų įvykęs tokiomis aplinkybėmis, kokias nurodė jo dalyviai, automobilių padėtys turėjo būti kardinaliai kitokios, nei nurodė šio įvykio dalyviai.
Remdamasis specialių žinių turinčio asmens nustatytais duomenimis, atsakovas teigia, kad nustatytos aplinkybės techniniu požiūriu prieštarauja ginčo eismo įvykio dalyvių nurodytoms, tai reiškia, jog automobiliai buvo sugadinti ne vairuotojų nurodomomis, bet kitomis aplinkybėmis, ir tai yra pagrindas ginčo eismo įvykį pripažinti nedraudžiamuoju.
Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12, 178 straipsniai) suteikia teisę ir kartu nustato procesinę pareigą šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, proceso šaliai gali atsirasti neigiamų padarinių – teismas gali atitinkamas įrodinėtas aplinkybes pripažinti neįrodytomis (neegzistavusiomis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-701/2016).
Nagrinėjamoje byloje atsakovui – draudimo bendrovei, remiantis aplinkybe, kad ieškovo nurodytas eismo įvykis nepripažintinas draudžiamuoju, ir pateikus įrodymus tokiai pozicijai pagrįsti, ieškovas, remdamasis priešinga aplinkybe, t. y. kad draudžiamasis įvykis buvo, turi šios aplinkybės įrodinėjimo bei atsakovo pateiktų įrodymų paneigimo pareigą (CPK 12, 178 straipsniai).
Nesutikdamas su atsakovo pozicija, ieškovas remiasi tuo, kad: 1) eismo įvykis įvyko ir eismo įvykio deklaracija buvo pildoma 2015-10-18 vakare (apie 20 val.), t. y. rudenį, tamsiu paros metu, kai matomumas buvo prastas; 2) deklaracija buvo pildoma ne pačioje eismo įvykio vietoje – po susidūrimo sustoję automobiliai trukdė eismui, todėl eismo įvykio dalyviai pildė deklaraciją pavažiavę toliau, „iš akies“; 3) eismo įvykio deklaracija buvo pildoma iš karto po įvykio, todėl suprantama, kad įvykio dalyviai dėl patirto išgąsčio ir streso galėjo neadekvačiai suvokti ir įvertinti situaciją; 4) eiliniai eismo įvykio dalyviai, neturėdami specialių žinių ir priemonių, galėjo suklysti dėl automobilių judėjimo greičių bei jų sustojimo padėties po smūgio ir šią informaciją nurodyti netiksliai; 5) atitinkamai vėliau atsakovui pateikti nurodyto eismo įvykio dalyvių paaiškinimai taip pat negalėjo būti tikslūs ir teisingi.
Ieškovas pažymi, kad atsakovo žalų tyrimo eksperto inžinieriaus R. L. 2015-11-30 ekspertinė pažyma parengta lyginant ginčo eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimus su eismo įvykio deklaracijoje ir vėlesniuose eismo įvykio dalyvių paaiškinimuose užfiksuotus duomenis bei šių duomenų pagrindu kompiuterine programa modeliuojant eismo įvykio schemą. Pasak ieškovo, kadangi eismo įvykio deklaracijoje ir vėlesniuose eismo įvykio dalyvių paaiškinimuose dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių buvo užfiksuoti netikslūs ir nekvalifikuoti duomenys, tai inžinieriaus atlikto tyrimo metu tokių duomenų pagrindu prieita išvada, kad ginčo eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimai buvo padaryti ne šio eismo įvykio metu vairuotojų nurodytomis aplinkybėmis, taip pat negali būti laikoma objektyvia ir teisinga, juolab paneigiančia eismo įvykio buvimo faktą ir atsiradusias pasekmes.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, rengiantis bylos nagrinėjimui, ieškovui buvo siūlyta apsvarstyti teismo ekspertizės byloje atlikimo galimybę, bet ieškovas tokio prašymo nereiškė, motyvuodamas tuo, jog abu eismo įvykyje dalyvavę automobiliai yra realizuoti, jų apžiūra neįmanoma, todėl ekspertizė negalėtų būti atlikta. Pažymėtina, kad ekspertizė gali būti atlikta ne tik apžiūrint natūroje esančias transporto priemones, bet ir analizuojant sugadintų automobilių nuotraukas, darytas atsakovo specialistų. Be to, ieškovas turėjo teisę reikšti prašymą kompiuterine programa iš naujo sumodeliuoti eismo įvykio schemą.
Ieškovas nesutikimą su atsakovo pateiktais įrodymais, kurių pagrindu draudikas įvykį pripažino nedraudžiamuoju, iš esmės grindė tik savo paaiškinimais, nepateikdamas papildomų įrodymų teikiamiems paaiškinimams pagrįsti. Šiuo atveju ieškovo, kuris turi materialųjį teisinį interesą dėl bylos baigties, paaiškinimai, nesant juos pagrindžiančių papildomų įrodymų, nėra pakankama įrodinėjimo priemonė atsakovo pateiktiems įrodymams, paremtiems specialiųjų žinių turinčio asmens išvadomis, specialia kompiuterine programa atliktu eismo įvykio schemos modeliavimu, paneigti (CPK 176 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškovo argumentų, kad eismo įvykio dalyvių nurodytų automobilių judėjimo greičių ir galimų greičių, kuriuos nustatė inžinierius R. L., skirtumai nėra esminiai, pažymėtina tai, jog teismo posėdyje ieškovas nurodė, kad turi 10 metų vairavimo patirtį. Teismo vertinimu, kiekvienas automobilį vairuojantis asmuo turėtų skirti važiavimą 50 km/h greičiu ir važiavimą 30 km/h, o judėjimo 10-20 km/h greičiu neapibūdinti žodžiais „staiga“, „iššoko“. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2015-12-09, 2015-12-23 pretenzijose, rašytose AB „Lietuvos draudimas“, Draudimo priežiūros komisijai, ieškovas nurodė, jog iš šalutinio kelio staiga iššoko Ford automobilis.
Duodamas paaiškinimus teismo posėdyje, atsakovo žalų tyrimo ekspertas R. L. akcentavo, kad išvadą, jog ginčo eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodė jo dalyviai, aplinkybėmis, iš esmės lėmė įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimų pobūdžio vertinimas. Pasak žalų tyrimo eksperto, apžiūrėjęs abu ginčo eismo įvykyje dalyvavusius automobilius, priėjo prie išvados, kad automobilis Ford Mondeo stovėjo, nes sugadinimai – statiniai, ratlankio atspaudas – statinio pobūdžio, tai neabejotinai įrodo, jog automobilis stovėjo; jeigu automobilis būtų nors šiek tiek judėjęs, pažeidimai būtų kitokie, būtų matomos praslydimo žymės. Be to, idealiai sutampa abiejų automobilių apgadinimų aukščiai, tuo tarpu kai susidūrimas įvyksta natūraliomis sąlygomis, sugadinimų aukščiai nesutampa dėl stabdymo, nes stabdant automobilis sminga žemyn; ginčo atveju, vertinant sugadinimus, stabdymo požymių nėra. Žalų tyrimo ekspertas pabrėžė, kad kompiuterinis ginčo eismo įvykio modeliavimas yra tik papildomas įrodymas – išvadą, jog ginčo eismo įvykis įvyko kitomis, nei nurodo įvykio dalyviai, aplinkybėmis, šiuo konkrečiu atveju lėmė ginčo automobilių sugadinimų vertinimas, t. y. kad pažeidimai statiški ir kad idealiai sutampa sugadinimų aukščiai (2017-01-17 teismo posėdžio garso įrašas 02:00:45-02:22:11).
Nagrinėjamu atveju bylos duomenų visumos analizė teikia pagrindą daryti išvadą, kad, spręsdamas, ginčo eismo įvykis yra draudžiamasis ar ne, atsakovas rėmėsi objektyvių duomenų analize – ginčo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimų pobūdžio, jų krypties analize. Ieškovas nepateikė į bylą įrodymų, kurie galėtų paneigti atsakovo žalų tyrimo eksperto nustatytas ginčo įvykio aplinkybes, automobilių sugadinimų pobūdžio įvertinimą (CPK 12, 178 straipsniai). Tokiems duomenims paneigti reikalingos specialios trasologijos, technikos srities žinios, tačiau ieškovas nusprendė neteikti įrodymų, paremtų nurodytų sričių specialistų išvadomis.
Išanalizavus bylos duomenų visumą, pripažintina pagrįsta atsakovo pozicija, kad šiuo konkrečiu atveju, įvertinus ginčo eismo įvykyje dalyvavusių automobilių sugadinimų pobūdį, šiuos automobilius vairavusių ieškovo ir trečiojo asmens nurodytas eismo įvykio aplinkybes, nėra pakankamo pagrindo konstatuoti priežastinio ryšio tarp trečiojo asmens galimai neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Atsakovas teisingai pabrėžia, kad ta aplinkybė, jog ginčo automobiliai tarpusavyje kontaktavo ir jiems padaryta žalos, savaime nesuponuoja atsakovo pareigos atlyginti nuostolius. Tam turi būti nustatytos visos būtinos civilinės atsakomybės sąlygos. Atsakovo įrodyta aplinkybė, kad ginčo eismo įvykis įvyko kitokiomis, nei nurodo jo dalyviai, aplinkybėmis, atitinka Draudimo įstatymo 96 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą pagrindą, atleidžiantį draudiką nuo draudimo išmokos mokėjimo.
Nagrinėjamu atveju ieškovui nepateikus įrodymų, kurie būtų pagrindas atsakovo atlikto ginčo eismo įvykio tyrimo išvadoms paneigti, jo ieškinys dėl šio įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo atmetamas kaip neįrodytas (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidos nagrinėjamoje byloje yra mažesnės kaip 3 Eur, todėl, vadovaujantis CPK 92 straipsniu, 96 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, iš ieškovo valstybei šiuo atveju nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 96, 259, 260, 268, 270 straipsniais, teismas
nutarė:
atmesti ieškovo P. M. (a. k. (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“ (juridinio asmens kodas 110051834) ieškinį.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.