Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Ginčas kilo dėl skolos, kylančios iš banko paslaugų tvirtinant akredityvą, priteisimo.Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriame prašė priteisti iš atsakovės AS „UniCredit Bank“ (teisių perėmėja – SIA „UniCredit Leasing“) 129 167,49 Eur, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.Ieškovė paaiškino, kad su užsienio verslo partneriu „International Trade and Finance Group“ 2012 m. gegužės 18 d. sudarė sutartį Nr. 22/2012, kuria ieškovė įsipareigojo tiekti savo gaminamą pieno produktų produkciją, o „International Trade and Finance Group“ – ją nupirkti. Pagal sutartį mokėjimas už gautas prekes buvo vykdomas eksporto akredityvu, kurį pirkėjas įsipareigojo atidaryti Tuniso Respublikos banke ieškovės naudai. Pirkėjas „International Trade and Finance Group“ ieškovės naudai Tuniso banke „Alubaf International Bank“ (toliau – ir Tuniso bankas „Alubaf“) atidarė eksporto neatšaukiamą akredityvą Nr. (duomenys neskelbtini). Akredityvą patvirtinančiuoju (vykdančiuoju) banku buvo paskirtas bankas Prancūzijos Respublikoje „ABC International Bank Paris Branch“. Kadangi Lietuvoje nebuvo nei Tuniso banko „Alubaf“, nei Prancūzijos banko „ABC International Bank“ filialų, o ieškovė nebuvo šių bankų klientė, todėl turėjo interesą, jog pagal akredityvą sumokėtos lėšos būtų pervestos į ieškovės banko sąskaitą Lietuvoje. Ieškovė turėjo banko sąskaitą atsakovės AS „UniCredit Bank“ Lietuvos skyriuje ir buvo šio banko klientė, todėl konsultavosi su atsakovės darbuotojais dėl lėšų pagal akredityvą gavimo šiame banke.Su atsakove buvo sutarta, jog atsakovė tvarkys ieškovės lėšas pagal akredityvą ir persiųs akredityvui apmokėti skirtus prekinius dokumentus užsienyje esančiam akredityvą patvirtinusiam bankui „ABC International Bank Paris“. Taip atsakovė akredityvo procedūrose tapo ieškovės bankinės institucijos atstove, teikiančia ieškovės pranešimus akredityvą patvirtinusiam užsienio bankui, kuris patvirtinančiuoju (akredityvą vykdančiuoju) banku buvo tapęs pagal Tuniso banko emitento („Alubaf International Bank“) suteiktą įgaliojimą ir pavedimą. Vykdant akredityvą, kilo ginčas dėl atsakovės vienašališkai ir be ieškovės sutikimo nuskaitytų mokesčių. Ieškovė teigė, kad atsakovė vienašališkai, be ieškovės sutikimo, nurašė iš jos sąskaitos papildomus mokesčius, kuriuos ieškovė jau sumokėjo akredityvą tvirtinančiajam užsienio bankui „ABC International Bank“ pagal ieškovės naudai išduoto Tuniso banko „Alubaf“ akredityvo Nr. (duomenys neskelbtini) sąlygas.Akredityvo procedūrų pradžioje nurašytų iš ieškovės sąskaitos akredityvo tvirtinimo mokesčių dydis nekėlė abejonių, nes dydžiai lyg ir atitiko akredityvo sąlygas. Tačiau vėliau ieškovė pastebėjo, jog atsakovė akredityvo tvirtinimo mokesčius nurašo didesnėmis sumomis, nei priklausytų pagal akredityvo sąlygas. Paaiškėjo, kad mokesčiai nurašomi ne tik akredityvą patvirtinusiam bankui „ABC International Bank Paris“, tačiau tokio paties dydžio mokesčius savo naudai nurašo ir pati atsakovė. Akredityvo patvirtinimo mokestis atsakovei akredityvo sąlygose nenumatytas. Tokie atsakovės veiksmai dėl akredityvo mokesčių dvigubo apmokestinimo visiškai neatitiko akredityvo sąlygų. Atsakovė, prieš nurašydama iš ieškovės sąskaitos mokesčius, atskirais raštais informuodavo tik apie būsimą nurašymą, nurodydama, už kokį laikotarpį bus nurašomi mokesčiai, tačiau neinformavo apie dvigubus akredityvo patvirtinimo ir kitus nuskaitomus mokesčius. Pranešimuose atsakovė nutylėdavo ir nedetalizuodavo nurašomų mokesčių dydžių ir jų paskirties, nurodydama, jog bus nurašomas akredityvo patvirtinimo mokestis – 2,2 proc. metinių palūkanų nuo neapmokėto akredityvo sumos.Atsakovė, nesant teisinio pagrindo, nuslėpdama nuo ieškovės savo teikiamų bankinių paslaugų vykdymo esmines sąlygas ir turinį akredityvo procedūrose, neturėdama ieškovės sutikimo, nepagrįstai, dėl to ir neteisėtai, savo naudai priskaitė ir nurašė dubliuojančius akredityvą tvirtinančiajam bankui „ABC International Bank Paris“ sumokėto dydžio mokesčius, todėl, ieškovės nuomone, egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp atsakovės neteisėtų veiksmų ir ieškovės reikalaujamos 129 167,49 Eur sumos (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.247 straipsnis). Iš atsakovės priteistina nuskaityta suma yra kaip be teisinio pagrindo įgytas turtas, nes atsakovė, nesant teisinio pagrindo, nuslėpusi nuo ieškovės esmines sąlygas dėl savo, kaip ieškovės bankinės institucijos, statuso akredityvo vykdymo grandinėje (neatliko ir pagal akredityvo sąlygas neprivalėjo atlikti vykdančiojo banko (akredityvą patvirtinusio banko) funkcijų, nepagrįstai, dėl to ir neteisėtai, nuskaitė 129 167,49 Eur sumą iš ieškovės sąskaitos jai nepriklausančių mokesčių ir dėl to nepagrįstai praturtėjo. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad ieškinys yra nepagrįstas, nes 129 167,49 Eur buvo nurašyti vykdant sandorį – ieškovės prašymu atsakovei tvirtinant akredityvą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovės nuomone, ieškovė iškreipia faktines aplinkybes, susijusias su akredityvo sudarymu, persiuntimu ir patvirtinimu, bei pateikia akredityvo esmės ir taikymo sąlygų neatitinkantį akredityvo vykdymo aiškinimą. Ieškovė suprato ir sutiko mokėti atsakovei akredityvo patvirtinimo mokesčius, o pretenzijos kilo po to, kai ieškovė suprato, jog dėl ieškovės priimto ir panaudoto akredityvo buvo nustatyta kitokia mokesčių už akredityvą mokėjimo tvarka, nei nustatyta 2012 m. gegužės 16 d. sutartyje su pirkėju „International Trade and Finance Group“. Pirmo akredityvo byloje, kuri turi prejudicinę galią, 2015 m. lapkričio 23 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertės T. Z. atliktos bankininkystės ekspertizės akte ketvirtuoju klausimu yra pateikta išvada, kad atsakovė yra tvirtinantysis bankas ieškovės 2012 m. balandžio 4 d. prašymo pagrindu ir ieškinyje nurodyta 129 167,49 Eur suma yra akredityvo tvirtinimo mokesčiai. Atsakovės teigimu, ieškovė, manydama, kad buvo pažeistos akredityvo vykdymo sudarymo sąlygos, savo teises turėtų ginti restitucijos pagrindu, o ne nepagrįsto praturtėjimo instituto pagrindu.Atsakovė teigė, kad, 2012 m. sausio 12 d. pateikdama ieškovei pranešimą apie akredityvą, atsakovė neturėjo ieškovei jokių kitų įsipareigojimų, negu informuoti, kad akredityvas yra autentiškas. Atsakovė informavo ieškovę, jog kaip ir visų akredityvų atveju toks akredityvas bus vykdomas vadovaujantis „Bendrosiomis akredityvų taisyklėmis ir praktika“ (Tarptautinių prekybos rūmų leidinys Nr. 600, 2007 m.; toliau – UCP 600 taisyklės). Akredityvo teisiniuose santykiuose atsakovė veikė kaip pranešantysis bankas (angl. advising bank), kurio pareigos aprašytos UCP 600 taisyklių 9 straipsnio a ir b dalyse. Atitinkamai, kadangi ieškovė 2010 m. liepos 26 d. banko sąskaitos sutarties pagrindu pas atsakovę turėjo banko sąskaitą, atsakovė, kaip pranešantysis bankas, 2012 m. sausio 12 d. pranešimu informavo ieškovę, jog yra gautas akredityvas, kurį akredityvą išleidęs bankas (Tuniso bankas „Alubaf International Bank“) ir jį patvirtinęs bankas („ABC International Bank Paris Branch“) yra įsipareigoję apmokėti. Akredityvo išleidimas Tunise ir jo patvirtinimas „ABC International Bank Paris Branch“ reiškia, kad ieškovė visus akredityve nurodytus dokumentus, kurių pagrindu pagal akredityvą turi būti mokamos lėšos, turės teikti arba akredityvą išleidusiam bankui, arba jį patvirtinusiam bankui („ABC International Bank Paris Branch“). Ieškovė, nepaisydama atsakovės pranešime nurodyto įspėjimo patikrinti akredityvą, neinformavo, jog akredityvo sąlygos neatitiko prekių sutarties sąlygų ar kad ji yra susitarusi dėl kitokių akredityvo sąlygų. Taip pat atsakovė, kaip pranešantysis bankas, raštu nurodė, jog už papildomą mokestį gali tapti akredityvą tvirtinančiuoju (antruoju) banku ir kokio dydžio bus tvirtinimo mokestis, ir ieškovė pritarė tokiam patvirtinimui, t. y. kad atsakovė taptų antruoju tvirtinančiuoju banku.