- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-12-06
- Bylos Nr.
- 1A-501/2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Viktoras Kažys, Albinas Bielskis (pran.), Valdimaras Bavėjanas
- Nuteistasis
- E. S.
- Advokatai
- Ramūnas Vanagas
- Kategorijos
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Albino Bielskio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžio, kuriuo E. S. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu penkiems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2013 m. vasario 14 d. nuosprendžiu, paskirta ir neatlikta bausmės dalimi ir E. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dvejiems metams ir septyniems mėnesiams.
Vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, E. S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams įpareigojant nuteistąjį per šį laikotarpį be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms bei skiriant baudžiamojo poveikio priemonę – 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose ar organizacijose įpareigojant juos atlikti per aštuonis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendžiu E. S. nuteistas už tai, kad būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“ (įmonės kodas (duomenys neskelbtini)) gamybos direktoriumi, Vienkiemio 1a, Ramygaloje, Panevėžio r., laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. gavęs iš kasos ir perduodamas nenustatytiems asmenims be apskaitos dokumentų pinigus, nepateisindamas paimtų grynųjų pinigų panaudojimo apskaitos dokumentais tyčia iššvaistė svetimą, jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 6 790,14 Lt.
Nuteistasis E. S. savo apeliaciniame skunde tvirtina, kad nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas skundžiamu Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, jis nepadarė. Anot nuteistojo, ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 178 straipsnio reikalavimai, kadangi nepagrįstai buvo atsisakyta atlikti papildomus ikiteisminio tyrimo veiksmus siekiant patikrinti nuteistojo parodymus apie kasos išlaidų orderių 100 000 Lt sumai pasirašymo aplinkybes ir tai, kad ši suma nebuvo išmokėta. Pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad likvidavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ E. S. kreditorinis reikalavimas įmonei sudarė 7 363,68 Lt (šią aplinkybę patvirtina Panevėžio apygardos teismo 2011 m. kovo 29 d. nutartis). Skunde taip pat teigiama, kad dalis žalos išmokant darbo užmokestį iš Valstybinio garantinio fondo įmonei buvo padengta. Apelianto nuomone, tarpusavio kreditoriniai reikalavimai nebuvo padengti dėl netinkamai vedamos buhalterinės apskaitos.
Iš nuteistojo E. S. apeliacinio skundo turinio matyti, kad jis prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2013 m. gegužės 16 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.
Teismo posėdyje dalyvavęs nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo E. S. apeliacinis skundas atmetamas.
Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad E. S. nesutinka su jo nuteisimu pagal BK 184 straipsnio 1 dalį. Apelianto teigimu, apygardos teismas neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir jomis remdamasis nepagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Panevėžio apygardos teismas visapusiškai ištyrė nuteistajam E. S. inkriminuotos veikos padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, sudėties bei nuteistojo kaltės pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais bei už šią nusikalstamą veiką paskirta tinkama bausmė.
BK 184 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar jo žinioje esantį turtą neteisėtai parduoda, dovanoja arba kitaip neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims ir dėl to turto ar turtinės teisės savininkui padaroma žala. Patikėtas turtas – tai užimamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, dėl kurio kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Kaltininkui patikėtas ar esantis jo žinioje svetimas turtas tretiesiems asmenims perleidžiamas neteisėtai, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos. Turto perleidimo tvarka nustatoma teisės aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.87 straipsnio nuostatos, reglamentuojančios juridinių asmenų valdymo organų narių pareigas, įtvirtina bendrovės vadovo pareigą sąžiningai ir protingai veikti įmonės interesais, laikytis įstatymų bei kitų teisės aktų, vadovautis bendrovės įstatais ir nepainioti jos turto su savo asmeniniu turtu. Teismų praktikoje laikoma, kad sąžiningas ir protingas pareigų atlikimas suponuoja ir tinkamą buhalterinės apskaitos organizavimą įmonėje bei norminių aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, laikymąsi. Taigi tais atvejais, kai bendrovės vadovas ar kitas administracijos atstovas iš bendrovės kasos paima ir panaudoja pinigus neaiškiems tikslams ir, nesilaikydamas buhalterinės apskaitos taisyklių, nepateikia išlaidas pagrindžiančių dokumentų, tokie pastarųjų veiksmai vertinami kaip patikėto ar žinioje esančio svetimo turto iššvaistymas arba pasisavinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-427/2000, Nr. 2K-440/2005, Nr. 2K-213/2006, Nr. 2K-47/2007, Nr. 2K-108/2008). Kaltininko tvirtinimas, kad bendrovės piniginės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta patikimais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti kaltinimą išvaisčius ar pasisavinus bendrovės pinigines lėšas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-208/2008, Nr. 2K-368/2008, Nr. 2K-163/2009, Nr. 2K-197/2012).
Nuteistojo E. S. kaltė iššvaisčius jo žinioje buvusį bei jam patikėtą svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą įrodyta iš dalies paties nuteistojo parodymais, taip pat liudytojų V. K., E. S., R. K., N. K., V. S., V. S., P. J., M. Š. parodymais, UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentais (gamybos direktoriaus E. S. avanso apyskaitomis, 2011 m. sausio 27 d. pažyma, kasos išlaidų orderiais) ir kt.
Iš bylos duomenų matyti, E. S. neginčija 6 790,14 Lt gavimo iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ ūkio išlaidoms fakto, tačiau tvirtina, kad šiuos pinigus išleido bendrovės reikmėms. Bylos medžiaga rodo, kad E. S., imdamas iš kasos pinigus, jų panaudojimą patvirtinančių dokumentų buhalterijai nepateikė, tokie dokumentai į bendrovės išlaidas patvirtinančių dokumentų buhalterinę apskaitą įtraukti nebuvo. Apygardos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad E. S., norėdamas pateisinti pinigų panaudojimą, pateikė net kelias versijas – jog mokėjo už žaliavas, už dujas be išlaidas pateisinančių dokumentų; jog pateisinančius dokumentus turėjo, tačiau buhalterija jų nepriėmė, nes dokumentai neatitiko reikalavimų; jog išlaidas pateisinančius buhalterinius dokumentus turėjo, tačiau negalėjo patekti į įmonę; jog dokumentus į įmonės buhalteriją pateikė, tačiau dokumentai pasimetė pačioje įmonėje, jog grynais pinigais be apskaitos mokėjo darbuotojams už transporto išlaidas. Šiuos paaiškinimus apygardos teismas pagrįstai įvertino kaip deklaratyvius, nenuoseklius ir nepatvirtintus byloje esančiais duomenimis. Antai, liudytojai UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovas V. K. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas P. J. paneigė, kad dujas UAB „(duomenys neskelbtini)“ pardavinėjo be buhalterinės apskaitos dokumentų (t. 2, b. l. 98, 102). Priešingai, liudytojas P. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad tokie dokumentai visada būdavo surašomi ir duodami, o kilus nesklandumams (pasimetus dokumentams) E. S. galėjo ateiti ir jam būtų buvusi išduota pažyma apie tai, kiek jis yra sumokėjęs šiai įmonei už dujas. Antrąją nuteistojo versiją, kad buhalterija išlaidas pateisinančių buhalterinių dokumentų nepriėmė, paneigė liudytojas E. S., nuo 2009 m. gruodžio 7 d. iki 2010 m. kovo 31 d. dirbęs UAB „(duomenys neskelbtini)“ finansų konsultantu, kuris nurodė, jog buvo gavęs iš E. S. ranka parašytus pasiteisinimus-ataskaitas, kur išleisti pinigai, viename iš jų buvo parašyta „grąžintas banko kreditas“ (suma 1 800–2 500 Lt), tačiau joje neįvardinta nei koks kreditas, nei už ką, todėl tokia E. S. surašyta ataskaita negalėjo būti pripažinta tinkamu bendrovės išlaidas patvirtinančiu dokumentu (t. 2, b. l. 99–100). Liudytojas V. K. teismo posėdžio metu nurodė, jog tinkamų buhalterinių dokumentų, pateisinančių susidariusį trūkumą, pateikta nebuvo (t. 2, b. l. 99). Nuteistojo versija, kad turimų išlaidas pateisinančių buhalterinių dokumentų negalėjo pateikti, nes nebuvo įleidžiamas į bendrovės teritoriją, taip pat nepasitvirtino. Teisiamojo posėdžio metu liudytojas V. K. patvirtino, kad kilus įtarimų dėl kenkimo įmonei E. S. nebuvo įleidžiamas į bendrovę, tai galėjo būti vasario ar kovo mėnesį (t. 2, b. l. 98). Iš teisiamajame posėdyje pagarsintų liudytojo V. S. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad dėl nesutarimų su UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovu 2010 m. žiemos pabaigoje ar pavasarį apie savaitę E. S. nebuvo įleidžiamas į bendrovę (t. 1, b. l. 111). Šis laiko tarpas lyginant su kaltinime nurodytu veikos padarymo laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. yra itin nežymus, todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, negalėjo užkirsti kelio turimus dokumentus pateikti iki draudimo patekti į bendrovės patalpas arba vėliau, jau po šio draudimo panaikinimo. Nuteistojo versiją dėl grynųjų pinigų išmokėjimo darbuotojams už transporto išlaidas paneigė liudytojais apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai V. S. ir V. S., nurodę, jog įmonė kelionės išlaidų neapmokėdavo (t. 2, b. l. 100). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kokius pateisinimus dėl išleistų pinigų E. S. yra nurodęs dar iki prasidedant ikiteisminiam tyrimui. Liudytojas V. K. teismo posėdžio metu parodė, kad E. S. jam paaiškino, jog „iš kažko gyventi reikia, N. gyventi reikia, V. gyventi reikia, iš tų pačių pinigų mes šeimas išlaiko ir dar netgi gesinu savo kreditorinius įsipareigojimus už namą“ (t. 2, b. l. 98). Taigi apygardos teismas tinkami įvertino tai, kad nuteistojo paaiškinimai dėl gautų pinigų panaudojimo bendrovės interesais bylos duomenimis nepasitvirtino. Tokiu būdu byloje pagrįstai nustatyta, jog paimtus pinigus E. S. naudojo savavališkai, juridinę galią turinčių dokumentų bendrovei nepateikė ir taip jo žinioje esantį ir jam patikėtą UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtą – 6 790,14 Lt – neteisėtai perleido tretiesiems asmenims.
Apeliacinės instancijos teisme vykusiame posėdyje nuteistasis aiškino, kad minėta pinigų suma buvo panaudota įmonės likvidavimo metu, o tai patvirtinančius dokumentus jis pristatė į įmonę. Vien šie jokiais duomenimis nepatvirtinami paaiškinimai, teisėjų kolegijos vertinimu, neduoda pagrindo apygardos teismo nuosprendyje išdėstytas išvadas pripažinti nepagrįstomis, o teismo nuosprendį – neteisėtu. Minėta, kad pagal teismų formuojamą teisminę praktiką vien tai, jog kaltininkas nurodo, kad bendrovės pinigai buvo naudojami bendrovės reikmėms, nepateikdamas konkrečių duomenų, nepaneigia turto iššvaistymo BK 184 straipsnio prasme. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių negalima patikrinti procesinėmis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-471/2012).
Taigi aukščiau aptarti pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti ir nuosprendyje išdėstyti įrodymai, teisėjų kolegijos nuomone, patvirtina apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, jog E. S., gavęs iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos 6 790,14 Lt, šių piniginių lėšų panaudojimo nepagrindė apskaitos dokumentais ar kitais patikimais įrodymais, taigi juos iššvaistė. Visi būtini objektyvieji ir subjektyvieji BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai byloje yra nustatyti bei įrodyti teismo posėdyje išsamiai ir nešališkai ištirtais įrodymais.
Atmestini nuteistojo E. S. apeliacinio skundo argumentai dėl BPK 178 straipsnio pažeidimo prokurorui atsisakius atlikti papildomą tyrimą. Neįvardindamas konkretaus pažeidimo, apeliantas tik nurodė, kad pasirašant kasos išlaidų orderį 100 000 Lt sumai pinigai nebuvo išduoti. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad ši suma iš kaltinimo buvo motyvuotai eliminuota. Apygardos teismas, įvertinęs liudytojų E. S., V. K. ir N. K. parodymus, pagrįstai konstatavo, kad šios sumos kaltinime nurodytu laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 1 d. iki 2010 m. liepos 31 d. E. S. negalėjo iššvaistyti, nes pagal 2009 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderį faktiškai pinigai E. S. nebuvo išmokėti, taip tiesiog buvo įformintas ankstesnis jo įsiskolinimas UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi byloje nėra ginčo dėl to, kad pagal 2009 m. lapkričio 30 d. kasos išlaidų orderį faktiškai pinigai E. S. nebuvo išmokėti, todėl apelianto nurodomas deklaratyvaus pobūdžio BPK pažeidimas atsisakant atlikti papildomą tyrimą neturi jokios įtakos priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumui ir teisėtumui.
Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su 7 363,68 Lt UAB „(duomenys neskelbtini)“ skola nuteistajam E. S., teisėjų kolegija pažymi, kad E. S. nuteistas už iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos gautų grynųjų pinigų iššvaistymą, todėl apelianto nurodytas įsiskolinimas neturi jokios reikšmės sprendžiant jo atsakomybės už grynųjų pinigų iššvaistymą klausimą. Atsižvelgtina ir į tai, kad tarp daugybės nuteistojo iškeltų versijų apie tai, kam buvo išleisti 6 790,14 Lt, nebuvo nurodoma, jog tuos pinigus E. S. panaudojo išsimokėti atlyginimą sau. Iš bylos medžiagos seka, kad bendrovės įsiskolinimas atsirado vėliau nei buvo švaistomi pinigai, todėl šis įsiskolinimas negali turėti įtakos E. S. padarytos veikos kvalifikavimui.
Įvertinusi bylos medžiagą bei apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apkaltinamąjį nuosprendį teismas pagrindė ne prielaidomis, o konkrečiais įrodymais, betarpiškai išnagrinėtais teisiamajame posėdyje, BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimai nebuvo pažeisti. Apygardos teismas įrodymus įvertino laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Esminių BPK pažeidimų teisėjų kolegija šioje byloje taip pat nenustatė. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino išnagrinėtus įrodymus ir jų visumą, pagrįstai E. S. pripažino kaltu ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Atsižvelgiant į tai, apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Nuteistojo E. S. apeliacinį skundą atmesti.