- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-02
- Bylos Nr.
- 2-169-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00938-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės.
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Atsakovas
- R. J.
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ARM technika ir statyba“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2680-173/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „ARM technika ir statyba“ ieškinį atsakovui R. J. dėl žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2014-10-20 kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas iš atsakovo priteisti 496 387,34 Lt žalos atlyginimo ir 5 proc. palūkanų nuo ieškinio padavimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Nurodė, kad ieškovui Kauno apygardos teismo 2013-02-11 nutartimi iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas UAB „Ius Positivum“. Minėta nutartis įsiteisėjo 2013-04-11, Lietuvos apeliaciniam teismui palikus nutartį nepakeistą. Pagal ją buvęs ieškovo įmonės vadovas (atsakovas) privalėjo per 10 dienų perduoti bankroto administratoriui visą įmonės turtą pagal finansinę atskaitomybę, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus, tačiau šios pareigos atsakovas tinkamai neįvykdė. Dėl šios priežasties buvo kreiptasi dėl nutarties priverstinio vykdymo, tačiau iki šiol atsakovas administratoriui perdavė tik dalį įmonės dokumentų ir turto. Pagal atsakovo pateiktą 2013-04-11 balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo duomenimis, administratorius nustatė, jog įmonė turėjo turto 254 740 Lt sumai, tačiau administratoriui buvo perduota turto tik 94 781,66 Lt sumai, kartu neperduodant dokumentų ir nenurodant, kokių duomenų pagrindu žymiai sumažėjo įmonės turtas, palyginus su 2012-12-31 balanse nurodyta turto suma – 591 169 Lt. Ieškovo nuomone, tikėtina, jog atsakovas siekdamas sau asmeninės naudos turtą pasisavino, taip padarydamas kreditoriams ir įmonei nuostolius.
Ieškiniui užtikrinti prašė taikyti laikinąją apsaugos priemonę – atsakovo turto areštą ir šį klausimą spręsti nepranešus atsakovui. Prašymą grindė tuo, kad ieškinio suma yra didelė, atsakovas vengia įmonei grąžinti turtą beveik 1,5 metų, net ėmusis priverstinio vykdymo priemonių, atsakovas gali bandyti slėpti turtą, dėl to darytina prielaida, jog nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali tapti neįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. spalio 23 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas nutartį iš esmės motyvavo tuo, kad, nors ieškinys tikėtinai pagrįstas ir ieškovas prašomą priteisti sumą vertina kaip didelę, tačiau didelė ieškinio suma savaime nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, o ieškovas neįrodė, jog egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, t. y. nepateikė įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį (turtą, pajamas, įsipareigojimus ir pan.), kurią įvertinus, būtų galima spręsti apie sprendimo įvykdymo riziką. Ieškovo argumentą, kad atsakovas gali bandyti nuslėpti turtą, teismas įvertino kaip deklaratyvų, nepagrįstą įrodymais.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskirajame skunde ieškovas prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti, klausimą išspręsti iš esmės ir jo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkinti. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo nutarties argumentai yra visiškai nepagrįsti. CPK 144 straipsnio 1 dalyje yra nurodytos dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. ieškinio tikėtinumo pagrindimas ir teismo sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizika. Apelianto nuomone, šios sąlygos egzistuoja, todėl teismas, nustatęs, jog ieškovas tikėtinai pagrindė ieškinį, nepagrįstai konstatavo, jog vien tokia didelė ieškinio suma – 496 387,34 Lt – nesudaro pagrindo vertinti sprendimo neįvykdymo ar įvykdymo pasunkėjimo rizikos buvimo. Taip pat ieškovas nesutinka su teismo argumentais, jog ieškovas nepateikė įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį, nes ieškovas tokių duomenų apie fizinį asmenį ir negalėtų pateikti dėl objektyvių priežasčių, kadangi minėta informacija yra privati ir nėra skelbiama viešai. Pirmosios instancijos teismas privalėjo tokiu atveju laikytis teisminės praktikos ir ieškinio sumos dydį vertinti atsižvelgdamas į bendrą pragyvenimo lygį, o atsakovas kartu su atskiruoju skundu galėtų pateikti įrodymus, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą. Šiuo atveju atsakovas yra fizinis asmuo, jam pareikštas 496 387,34 Lt reikalavimas. Šią sumą įvertinus pagal minimalios mėnesinės algos ar bazinės socialinės išmokos dydžius, galima pripažinti didele bet kuriam Lietuvos gyventojui, išskyrus tuos, kurie turi itin didelės vertės turto ar / ir gauna itin dideles pajamas. Atsakovui pareikšto reikalavimo mastas, neturint duomenų apie jo turtą ar finansines galimybes, sudaro pagrindą manyti, kad teismo procesinio sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba tapti neįmanomas, todėl esant tokioms aplinkybėms būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Taip pat apeliantas pažymi, jog ieškinys susijęs su viešuoju interesu, nes viena iš bylos šalių yra bankrutuojanti įmonė, per bankroto procedūrą siekianti ginti ir maksimaliai patenkinti bankrutavusios įmonės ir jos kreditorių reikalavimus, todėl teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ir egzistuojant realiai grėsmei, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdytas, būtų pažeistos bankroto procesui keliamas tikslas – patenkinti kreditorių reikalavimus kuo didesne apimtimi.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą atsakovas nustatyta tvarka nepateikė, nors apeliacinės instancijos teismas, šalindamas apeliacinio proceso ruošimo trūkumus, apie atskirąjį skundą atsakovą informavo 2015-02-19, 2015-03-12 nutartimis pakartotinai atidėdamas teismo posėdžius, kartu atsižvelgiant ir atsakovo prašymą sudaryti galimybę pasinaudoti profesionalaus teisininko – advokato – pagalba, kad pateiktų tinkamai surašytą atsiliepimą į atskirąjį skundą bei įrodymus apie savo turtinę padėtį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas tenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria netaikytos laikinosios apsaugos priemonės, yra pagrįsta.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu, kuris reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti įvykdymą būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui.
Nors procesiniame įstatyme nurodyta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu prašymą pateikę asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą, tačiau tai nereiškia, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimą, kadangi teismas tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas, kurio įvykdymas gali pasunkėti, nepritaikius prašomų priemonių (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1601/2012, 2012 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-364/2012).
Šiuo atveju teismas, nors ir nurodė, jog ieškovas ieškinį tikėtinai pagrindė, tačiau netenkindamas ieškovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, akcentavo ir vertino būtent būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymo galimybių užtikrinimo prielaidas ir konstatavo, jog byloje pateikta nėra jokių įrodymų apie atsakovo kaip fizinio asmens tokią turtinę padėtį ar elgesį, kurie sudarytų abejoti galimybe ateityje įvykdyti teismo sprendimą.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, iš dalies sutiktina su atskirojo skundo argumentais, jog ieškovo pareikšto reikalavimo mastas yra pakankamai didelis palyginus su valstybės pragyvenimo lygio duomenimis, tačiau sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą asmens turtinė padėtis bet kuriuo atveju turi būti vertinama, nes taip užtikrinamas ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ekonomiškumo bei proporcingumo principas.
Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismui objektyviai negalėjo pateikti informacijos apie atsakovo turtinę padėtį, todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra grėsmės ieškovui gal būt palankaus sprendimo įvykdymui, yra iš dalies nepagrįsti. Įrodymai, pagrindžiantys tokias aplinkybes (apie atsakovo turtinę ir finansinę padėtį bei taikytus turto apribojimus) pirmosios instancijos teismui nebuvo pateikti, o savarankiškai rinkti įrodymus tokio pobūdžio byloje teismui nėra privaloma, nes prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovas net nenurodė, jog jis negali gauti tokių duomenų ir nenurodė šaltinių, iš kurių teismas galėtų pareikalauti įrodymus. Tai patvirtina ir ta aplinkybė, kad apeliantas prie atskirojo skundo ir nepridėjo atitinkamų įrodymų, jog ėmėsi priemonių duomenims apie atsakovą surinkti ir pateikti. Kartu pažymėtina, kad ieškovas prašė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą išspręsti nepranešus apie tai atsakovui, todėl pirmosios instancijos teismas ir dėl šios priežasties galėjo nesiimti priemonių rinkti įrodymų dėl atsakovo turtinės padėties.
Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovo nurodomos aplinkybės apie didelę ieškinio sumą, atsižvelgus į iškelto ginčo pobūdį bei nurodytas aplinkybes apie atsakovo elgesį dėl nebendradarbiavimo su bankroto administratoriumi, sudaro pagrindą abejoti teismo padaryta išvada, kad nėra jokių duomenų dėl grėsmės, jog ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimas, ir dėl to nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ieškovo ieškiniui užtikrinti.
Kaip jau minėta, įstatymas pirmiausia reikalauja nustatyti ieškinio tenkinimo tikėtinumo prielaidas, t. y. ar ieškovas tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus, tai pat, ar nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str.).
Iš Liteko duomenų matyti, kad Kauno apygardos teismas 2015-02-10 sprendimu už akių ieškovo ieškinio dalį dėl žalos atlyginimo tenkino, t. y. ieškovui iš atsakovo priteisė 143 763,71 Eur žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio palūkanas, skaičiuotinas nuo bylos teisme iškėlimo (2014-10-21) iki teismo sprendimo įvykdymo. Procesas dėl sprendimo už akių peržiūros tinkamai nepradėtas.
Vadinasi, papildomai pasitvirtinusi ieškinio tenkinimo tikėtinumo aplinkybė, patvirtina buvimą vienos iš sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
Iš apelianto atskirajame skunde išdėstytų argumentų, ypač dėl nurodytų aplinkybių apie didelę ieškinio sumą ir atsakovo elgesį, taip pat iš atsakovo elgesio neteikiant atsiliepimo į atskirąjį skundą bei įrodymų apie savo turtinę padėtį jau esant teismo procesiniam sprendimui, kuriuo įvertintas ieškinio tenkinimo klausimas, darytina išvada, kad nėra objektyvių duomenų, jog atsakovui ieškovo reiškiama ieškinio suma nėra didelė, todėl esant pagrįstiems ieškovo reikalavimams, jų patenkinimo atveju, teismo sprendimo neįvykdymo grėsmė galėtų kilti (CPK 185 straipsnis). Dėl šios priežasties yra pagrindas pripažinti, jo egzistuoja ir pagrįsta antroji sąlyga dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
Esant nurodytiems argumentams, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina dėl netinkamai taikytų procesinės teisės normų, reglamentuojančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, ir klausimas išspręstinas iš esmės – ieškovo prašymas taikyti atsakovui laikinąsias apsaugos priemones tenkintinas iš dalies, areštuotinas atsakovo turtas, nenurodant turto duomenų, nes jų byloje nėra pateikta, lėšos ir turtinės teisės, neviršijant ieškinio sumos (CPK 145–147 straipsniai, 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis, CPK 338 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 23 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies.
Ieškovo BUAB „ARM technika ir statyba“ (j. a. k. 300618302) reikalavimų įvykdymui užtikrinti areštuoti atsakovui R. J., a. k. (duomenys neskelbtini), gyv. (duomenys neskelbtini), priklausantį nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, o jo nesant ar nepakankant – atsakovo lėšas ir turtines teises, neviršijant 143 763,72 Eur (vieno šimto keturiasdešimt trijų tūkstančių septynių šimtų šešiasdešimt trijų eurų 72 ct) sumos.
Nutarties kopiją išsiųsti Turto arešto aktų registro tvarkytojui – Centrinei hipotekos įstaigai.