- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-26
- Bylos Nr.
- I-2986-535/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01574-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Jolita Rasiukevičienė, Iveta Pelienė, Jūratė Gaidytė-Lavrinovič
- Pareiškėjas
- A. B.
- Atsakovas
- Lietuvos bankui
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Gaidytės-Lavrinovič (pirmininkaujanti ir pranešėja), Ivetos Pelienės ir Jolitos Rasiukevičienės,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas A. B. kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2018-04-05 sprendimą Nr. S-2018(21.12-2101)-12-1722; 2) įpareigoti Lietuvos banką išnagrinėti 2018-03-08 prašymus ne ginčo tvarka dėl kredito gavėjo kreditingumo ir atsakingo skolinimo principo pažeidimų 2014-03-14 ir 2014-09-30 sutartyse su UAB „4 finance“ ir „General financing“; 3) atlyginti bylinėjimosi išlaidas (b. l. 7).
Pareiškėjas paaiškina, kad Tarnyba, atsakydama į jo 2017-12-29 prašymą informavo, kad dėl vartojimo kredito davėjo UAB „General financing“ neteisėtos veiklos priežiūros ir dėl to priimtus sprendimus galima rasti atitinkame interneto tinklalapyje, o dėl vartojimo kredito davėjo UAB „4finance“ padarytų daugybinių įstatymų pažeidimų Lietuvos banko valdybos 2015-12-15 nutarimu Nr. 03-194 nuo 2015-12-18 minėta UAB „4finance“ išbraukta iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo ir neturi teisės sudaryti vartojimo sutarčių, o Lietuvos bankas nebeatlieka šios bendrovės veiklos priežiūros ir nenagrinėja vartojimo kredito gavėjų skundų dėl UAB „4finance“ galimai padarytų įstatymų pažeidimų, tačiau vartojimo kredito gavėjai manantys, kad UAB „4finance“ savo veiksmais galėjo pažeisti jų teises ir teisėtus interesus iki 2015-12-17 imtinai sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Ginčijamu sprendimu Tarnyba, atsakydama į du jo 2018-03-18 prašymus atsisakė juos išnagrinėti dėl vartojimo kredito davėjų UAB „General financing“ ir „4finance“ padarytų įstatymų pažeidimų ir jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimų pripažinimo dėl to, kad nuo galimų įstatymų ir teisės ir teisėtų interesų pažeidimų iki minėtų prašymų pateikimo praėjo daugiau kaip trys metai. Tačiau minėtas sprendimas, remiantis Vartojimo kredito įstatymo 29 str. 3d. 4p. šiame rašte prieštarauja 2018-01-19 rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis dėl jų teisių ar teisėtų interesų pažeidimų, padarytų iki 2015-12-17, dėl ginčo išnagrinėjimo ne teismo tvarka į Lietuvos banką ir Konstitucijos 23 str., kadangi galimas įstatymų pažeidimas yra trunkamas ir tęsiasi nuo neteisėtų sutarčių sudarymo iki įvykdymo. 2014-03-21 vartojimo kredito sutartis su UAB „General financing“ sudaryta penkių metų laikotarpiui, o 2014-09-30 vartojimo kredito sutartis su UAB „4finance“ sudaryta dviejų metų laikotarpiui, todėl galimas įstatymų ir teisių bei teisėtų interesų pažeidimas trunka atitinkamai dvejus ir penkerius metus. Tarnyba neteisėtai atsisakė pradėti prašymuose nurodytą procedūrą, kadangi sprendimas prieštarauja Konstitucijos 23 str. ir Vartojimo kredito įstatymo (toliau – Įstatymas) 29 str. 3 d. 4p., nes nuo galimo įstatymų ir teisių ar teisėtų interesų pažeidimo nepradėjo trys metai.
Konstitucijos 23 str. net nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai, tačiau ginčo rašte toks Įstatymo 29 str. 3d. 4p. taikymas ir aiškinimas dėl trijų metų senaties termino nuo padarytų teisių ir teisėtų interesų pažeidimų praėjimo prieštarauja minėtam įstatymui ir nesaugo nuosavybės teisių.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 1.127str. nustatyta, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kai asmuo sužino ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, išskyrus šios taisyklės išimtis šiame kodekse ir kituose įstatymuose. Apie pažeistas savo teises 2014-03-21 ir 2017-09-30 greito vartojimo kredito sutartyse dėl netinkamo kredito gavėjo kreditingumo įvertinimo ir atsakingo skolinimo principo pažeidimo sužinojo iš atstovo Lietuvos banko valdybos 2015-12-15 nutarimo Nr. 03-194 ir esant trunkamam mano teisių ir teisėtų interesų pažeidimui minėtose sutartyse Lietuvos bankas privalo priimti išnagrinėti jo pridedamus prašymus ne ginčo tvarka.
Šalies argumentai
Atsakovas Lietuvos Bankas su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30-35). Paaiškino, kad 2014-03-21 su UAB „General Financing“ sudarytos vartojimo kredito Sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) sandoris Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Sutartis Nr. 1) ir 2014-09-30 su UAB „4finance“ sudarytos vartojimo kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau - Sutartis Nr. 2) sudarymo metu galiojusios Įstatymo redakcijos 8 str. 1 d. nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingojo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Pažymi, kad Įstatymas parengtas įgyvendinant 2008-04-23 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių ir panaikinančią Tarybos direktyvą 87/102/EEB (toliau - Direktyva). Direktyvos 8 str. 1 d., kaip ir Įstatymo 8 str. 1 d., įtvirtinta, kad valstybės narės užtikrina, kad prieš sudarant kredito sutartį kreditorius įvertintų vartotojo kreditingumą atitinkamais atvejais remdamasis iš vartotojo gauta pakankamą informacija ir prireikus atlikęs patikrinimą atitinkamoje duomenų bazėje.
Taigi, tiek Direktyvoje, tiek Įstatyme įtvirtinta vartojimo kredito davėjo pareiga prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą. Atsakingojo skolinimo principas numato vartojimo kredito davėjo pareigas, kurios turi būti vykdomos vertinant vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, tai reiškia, kad jos yra vienkartinio pobūdžio ir turi būti visiškai įvykdytos prieš sudarant vartojimo kredito sutartį. Nė vienas iš nurodytų teisės aktų nenumato jokių minėtos vartojimo kredito davėjo iki sutartinės pareigos vykdymo išimčių, t. y. nei laikotarpis, kuriam sudaroma vartojimo kredito sutartis, nei kitos aplinkybės niekaip nedaro įtakos Direktyvoje ir Įstatyme įtvirtintai vartojimo kredito davėjo pareigai konkrečiu momentu (iki vartojimo kredito sutarties sudarymo) įvertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą, jos nepanaikina ir nepakeičia jos vienkartinio pobūdžio, todėl šiuo atveju neturi jokios teisinės reikšmės Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p. nuostatos taikymo atžvilgiu.
Žemesnės instancijos teismas
Faktą, kad vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareigą vartojimo kredito davėjas privalo įvykdyti iki vartojimo kredito sutarties sudarymo, kad tai yra vartojimo kredito davėjo veikla iki vartojimo kredito sutarties sudarymo ir kad šios pareigos įvykdymo momentui neturi įtakos vėliau atsiradusios aplinkybės, teismas patvirtino ir kitoje byloje, kurioje, be kita ko, teismas pasisakė dėl Įstatymo 8 str. 1 d. nustatytų reikalavimų vykdymo. Teismas 2015-06-15 sprendime administracinėje byloje Nr. I-4666-580/2015 konstatavo, kad šioje byloje nėra vertinama faktinio vartojimo kredito grąžinimo aplinkybė. <...>. Nors ekonominiu požiūriu vartojimo kredito grąžinimas yra galutinis kreditavimo veiklos tikslas, tačiau šioje byloje pritaikytais teisės aktais reglamentuojama kredito davėjo veikla iki vartojimo kredito sutarties sudarymo. Atsakingo skolinimo principas numato pareigas, kurios turi būti vykdomos įvertinant vartojimo kredito gavėjo mokumą, tai reiškia, jog turi būti vykdomos prieš suteikiant kreditą. Nei Įstatymas, nei Nuostatai, nei Direktyva 2008/48/EB nenumato, jog mokumo vertinimas gali būti koreguojamas atsižvelgiant į faktinį: kredito grąžinimą.
Be to, dėl skunde pateikto pareiškėjo teiginio, kad galimas Įstatymo pažeidimas dėl pareiškėjo kreditingumo vertinimo laikytinas tęstiniu pažeidimu, atkreipia dėmesį į tai, kad kaip yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT), teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį - į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas ~ tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas.
Atsakovo nuomone, Įstatymo 8 str. 1 d. nustatytos vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo pareigos įvykdymas ir atitinkamai galimas šios pareigos pažeidimas negali būti laikomas tęstine vartojimo kredito davėjo veikla (pažeidimu), nes vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimas yra vienkartinis veiksmas, kurį vartojimo kredito davėjas privalo įvykdyti konkrečiu momentu, t. y. iki vartojimo kredito sutarties sudarymo. Nei Įstatymas, nei Direktyva bendru atveju nenustato vartojimo kredito davėjo pareigos vėliau, po vartojimo kredito sutarties sudarymo, pakartotinai vertinti vartojimo kredito gavėjo kreditingumą.
Atsakovo nuomone, Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p. nuostatos taikymo atžvilgiu galimo Įstatyme nustatytų vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo reikalavimų pažeidimo diena laikytina konkretaus vartojimo kredito gavėjo kreditingumo vertinimo diena ir būtent nuo šios dienos turėtų būti skaičiuojamas 3 metų terminas iki vartojimo kredito gavėjo prašymo ištirti galimą Įstatymo pažeidimą pateikimo Lietuvos bankui dienos.
Pažymi, kad Sutartis Nr. 1 buvo sudaryta 2014-03-21, Sutartis Nr. 2-2014-09-30, taigi pareiškėjo kreditingumas turėjo būti įvertintas atitinkamai ne vėliau kaip iki 2014-03-21 ir 2014-09-30. Tuo tarpu pareiškėjo 2018-03-19 prašymus Lietuvos bankas gavo 2018-03-29, t. y. tiek Sutarties Nr. 1, tiek Sutarties Nr. 2 atveju nuo galimo Įstatymo pažeidimo (galimai netinkamo pareiškėjo kreditingumo įvertinimo) praėjus daugiau kaip 3 metams, todėl Lietuvos bankas, vadovaudamasis Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p. ir 4 d., pagrįstai ir teisingai skundžiamame rašte pareiškėjui nurodė, kad nebus nagrinėjamos pareiškėjo 2018-03-19 prašymuose jo nurodytos aplinkybės ir nebus pradedama Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra, nes nuo galimų Įstatymo pažeidimų iki pareiškėjo 2018-03-19 prašymų pateikimo Lietuvos bankui dienos praėjo daugiau kaip 3 metai.
Atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos banko atliekamos finansų rinkos priežiūros ir ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarką funkcijos yra atskiros ir įtvirtintos Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymo 8 str. 2 d. 2 ir 3 p. bei atitinkamai atskiruose Lietuvos banko įstatymo skirsniuose (septintajame ir septintajame skirsniuose).
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, Lietuvos banke yra vykdomos dvi skirtingos vartotojų prašymų nagrinėjimo procedūros pagal skirtingus teisės aktų reikalavimus — vartotojo ir finansų rinkos dalyvio ginčo nagrinėjimo procedūra ir galimo Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Iki 2018-06-15 pirmoji procedūra (ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra) buvo vykdoma pagal Lietuvos banko įstatymo 47 str. ir Vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų neteisminio sprendimo procedūros Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2012-01-26 nutarimu Nr. 03-23, nuostatas, antroji procedūra (Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra) - pagal Įstatymo 28-37 str., Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Lietuvos banke taisyklių, patvirtintų Lietuvos banko valdybos 2017-04-28 nutarimu Nr. 03-74., nuostatas ir Lietuvos banko atliekamų tyrimų nuostatus, patvirtintus Lietuvos banko valdybos 2014-03-28 nutarimu Nr. 03-44.
Atsižvelgdamas į tai, kad, vadovaujantis Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p., pagal pareiškėjo 2018-03-19 prašymus Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra negali būti pradėta, Lietuvos bankas skundžiamame rašte, kaip ir Lietuvos banko 2018-01-19 rašte, dar kartą informavo pareiškėją apie jo teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas mano, kad vartojimo kredito davėjai galimai pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nustatytus sudarytose vartojimo kredito sutartyse, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad prieš kreipdamasis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo pareiškėjas privalo raštu kreiptis į vartojimo kredito davėjus, jiems nurodyti ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą, o jeigu vartojimo kredito davėjų atsakymai pareiškėjo netenkins arba atsakymų pareiškėjas negaus per 14 darbo dienų, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Taip pat Lietuvos bankas skundžiamame rašte pažymėjo, kad kreipiantis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo, turi būti nurodytas konkretus pareiškėjo reikalavimas vartojimo kredito davėjams ir jį pagrindžiančios aplinkybės.
Taigi pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, kad skundžiame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieštarauja Lietuvos banko 2018-01-19 rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka. Kaip jau minėta, pareiškėjas, nepriklausomai nuo to, kad Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra negali būti pradėta, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, todėl pareiškėjas apie tai buvo informuotas minėtuose Lietuvos banko raštuose.
Pažymėti, kad iki šio atsiliepimo parengimo dienos, pareiškėjas nesikreipė į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko, palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą
Teismas konst atuoja:
Skundas netenkintinas.
Byloje keliamas ginčas dėl Tarnybos 2018-04-05 sprendimo Nr. S-2018(21.12-2101)-12-1722, kuriuo atsisakyta pradėti Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, teisėtumo ir pagrįstumo.
Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Lietuvos bankas 2018-01-02 gavo pareiškėjo 2017-12-29 prašymą suteikti pareiškėjui informaciją, kada Lietuvos bankas nubaudė UAB „General Financing“, UAB „4finance“ ir BIGBANK AS filialą už padarytus Įstatymo pažeidimus dėl netinkamo vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimo, taip pat pareiškėjas nurodė, kad minėta informacija pareiškėjui reikalinga kaip rašytiniai įrodymai civilinėse bylose (b. l. 38).
Lietuvos bankas 2018-01-19 raštu Nr. S 2018/(21.12-2101)-12-320 paaiškino pareiškėjui, kada Lietuvos bankas viešai savo interneto svetainėje skelbia apie vartojimo kredito davėjų padarytus Įstatymo nuostatų pažeidimus, taip pat pateikė konkrečias nuorodas (Lietuvos banko interneto tinklalapio adresus), kur galima rasti informaciją apie Lietuvos banko priimtus nutarimus (sprendimus), susijusius su pareiškėjo minėtais vartojimo kredito davėjais UAB „General Financing“ ir BIGBANK AS filialu. Paaiškino, kad UAB „4finance“ dėl daugybinių Įstatymo reikalavimų pažeidimų, susijusių su netinkamu vartojimo kredito gavėjų kreditingumo vertinimu, Lietuvos banko valdybos 2015-12-15 nutarimu Nr. 03-194 nuo 2015-12-18 buvo išbraukta iš viešojo vartojimo kredito davėjų sąrašo, todėl nuo 2015-12-18 UAB „4finance“ nebeturį teisės sudaryti vartojimo kredito sutarčių, o Lietuvos bankas nebeatlieka šios įmonės veiklos priežiūros ir nenagrinėja vartojimo kredito gavėjų skundų dėl UAB „4finance“ galimai padarytų Įstatymo pažeidimų. Paaiškino, kad vartojimo kredito gavėjai, manantys, kad UAB „4finance“ savo veiksmais galėjo pažeisti jo teises ir teisėtus interesus, nustatytus su šia įmone iki 2015-12-17 sudarytoje vartojimo kredito sutartyje, turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir pateikė nuorodą į Lietuvos banko interneto tinklalapį, kuriame išsamiai aprašyta ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūra (b. l. 39-40).
Lietuvos bankas 2018-03-29 gavo du pareiškėjo 2018-03-18 prašymus, kuriuose pareiškėjas prašė Lietuvos banko pripažinti neteisėtomis ir panaikinti nuo sutarties sudarymo momento dvi pareiškėjo su vartojimo kredito davėjais sudarytas vartojimo kredito sutartis, t. y. 2014-03-21 su UAB „General Financing“ sudarytą vartojimo kredito Sutartį Nr. 1 ir 2014-09-30 su UAB „4finance“ sudarytą vartojimo kredito sutartį Nr. 2 (b. l. 41-43).
Lietuvos bankas 2018-04-05 raštu Nr. S 2018/(21.12-2101)-12-1722 informavo pareiškėją, kad pagal CK 1.78 str. 3 d. nuostatas, niekiniu sandoris gali būti laikomas tik tada, kai yra įstatymų nustatyti pagrindai. Pagrindus sandoriui pripažinti niekiniu ir negaliojančiu nustato CK pirmosios knygos IV skyriaus nuostatos. Nurodė, kad, atsižvelgiant į tai, jog su pareiškėju sudarytų vartojimo kredito sutarčių pripažinimas negaliojančiomis yra teismo kompetencija, šiuo klausimu pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą teisės aktų nustatyta tvarka (b. l. 36-37).
Vartojimo kreditų teikimo sąlygas, vartojimo kredito davėjų pareigas bei atsakomybę teikiant vartojimo kreditus ir tikrinant vartojimo kredito gavėjų mokumą reglamentuoja Įstatymas, kurio 8 str. 1 d. nustatyta, kad prieš vartojimo kredito sutarties sudarymą vartojimo kredito davėjas, vadovaudamasis atsakingo skolinimo principu, privalo įvertinti vartojimo kredito gavėjo mokumą remdamasis iš vartojimo kredito gavėjo gauta pakankama informacija ir prireikus mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atlikęs patikrinimą. Vartojimo kredito gavėjo mokumo patikrinimas mokumui vertinti naudojamoje duomenų bazėje atliekamas vartojimo kredito gavėjo rašytiniu sutikimu, jeigu tokio sutikimo reikia pagal įstatymus.
Vartojimo kredito davėjų atsakomybę už šio įstatymo pažeidimus ir šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Įstatymo 6-ojo skirsnio 26 – 37 str.. Įstatymo 26 str. 1-2 d. numatyta, kad asmenys, pažeidę šio įstatymo reikalavimus, atsako šio ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; šio įstatymo pažeidimų nagrinėjimo tvarką nustato šis įstatymas ir priežiūros institucijos patvirtintos taisyklės. Įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija, t. y. Lietuvos bankas, šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka vykdantis vartojimo kreditų davėjų ir vartojimo kredito tarpininkų veiklos priežiūros funkcijas; jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva (Įstatymo 2 str. 8 d., 27 str. 1–2 d.). Įstatymo 28 str. nustatyta, kad vykdydama Įstatymu jai pavestas funkcijas, priežiūros institucija: 1) prižiūri, ar vartojimo kredito davėjai (...) tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų; 2) savo iniciatyva nagrinėja galimus šio įstatymo pažeidimus; 3) nagrinėja prašymus dėl galimo šio įstatymo pažeidimo; 4) skiria šiame įstatyme nustatytas sankcijas vartojimo kredito davėjams (...), pažeidusiems šį įstatymą. Vadovaujantis Įstatymo 29 str. 1–2 d. nuostatomis, kreiptis į priežiūros instituciją dėl galimo šio įstatymo pažeidimo turi teisę vartojimo kredito gavėjai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos, vartotojų asociacijos (toliau – pareiškėjai), pateikdami priežiūros institucijai prašymą raštu, kuriame turi būti nurodytas pareiškėjo vardas, pavardė, adresas, pareiškėjui žinomos galimo įstatymo pažeidimo faktinės aplinkybės ir pridėti jas patvirtinantys dokumentai. Įstatymo 29 str. 3 d. 1–4 p. išvardinti atvejai, kuriems esant priežiūros institucija atsisako padėti šio straipsnio 1 dalyje nurodyto prašymo nagrinėjimo procedūrą, tarp jų paminėtas ir atvejis, kai nuo galimo šio įstatymo pažeidimo iki prašymo pateikimo priežiūros institucijai dienos yra praėję daugiau kaip treji metai (Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p.).
Įstatymo 31 str. 5 d. nustatyta, kad priežiūros institucija galimus šio įstatymo pažeidimus išnagrinėja ir sankcijas paskiria ne vėliau kaip per keturis mėnesius nuo šio įstatymo 29 str. nurodyto prašymo priežiūros institucijai pateikimo dienos ar šio įstatymo 27 str. 2 d. nurodyto sprendimo priėmimo dienos. Vadovaujantis Įstatymo 33 str. 2 d. nuostatomis, priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 3) netaikyti sankcijų, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas.
Pareiškėjas teigia, kad Lietuvos bankas neteisėtai atsisakė pradėti jo 2018-03-18 prašymuose nurodytą procedūrą, nes galimi Įstatymo pažeidimai yra trunkami ir tęsiasi nuo neteisėto Sutarties Nr. 1 ir Sutarties Nr. 2 sudarymo iki įvykdymo, todėl nuo galimo Įstatymo pažeidimo nepraėjo 3 metai.
Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentu. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, vadovaujantis Įstatymo 33 str. 2 d. nuostatomis, priežiūros institucija turi teisę priimti sprendimą taikyti šio įstatymo nustatytas poveikio priemones tik atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, t. y. patraukimas atsakomybėn galimas tik atlikus šią procedūrą, o Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p. nurodoma, kad pradėti prašymo ištirti galimą Įstatymo pažeidimą nagrinėjimo procedūrą atsisakoma, jeigu nuo galimo šio įstatymo pažeidimo iki prašymo pateikimo priežiūros institucijai dienos yra praėję daugiau kaip treji metai. Taigi, Įstatymo 29 str. 3 d. 4 p. nustatydamas konkretų terminą įstatymų leidėjas užtikrino, kad asmenims teisinė atsakomybė už padarytus teisės pažeidimus nebūtų taikoma neribotą laiką, ir tuo tikslu aiškiai apibrėžė trejų metų terminą nuo veikos padarymo dienos, kuriam praėjus nėra teisinio pagrindo pradėti pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ir taikyti poveikio priemones už Įstatymo pažeidimus. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-10-24 nutarimu Nr. 1304 patvirtintoje Poveikio priemonių taikymo ūkio subjektams pagrindinių nuostatų koncepcijoje nurodoma, kad Įstatymo 29 str. 3 d. nustatytas trejų metų terminas yra poveikio priemonės taikymo ūkio subjektui senaties terminas (11.19 p.).
Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, kaip yra nurodęs LVAT, teisės teorijoje teisės pažeidimai skirstomi į paprastus ir sudėtinius, o pagal veikos pobūdį – į vienkartinius bei tęstinius. Sudėtinis tęstinis nusižengimas – tai dažniausiai keletas veikų, kurių kiekviena atskirai paėmus taip pat yra nusižengimas. Tęstinis nusižengimas laikomas baigtu padarius pirmą neteisėtą veiksmą ir trunka tol, kol pats pažeidėjas nutraukia šiuos veiksmus arba kompetentingos valstybės institucijos pareigūnas nustato teisės pažeidimo faktą. Kai subjektas nevykdo tam tikros teisinės pareigos, tęstinis pažeidimas yra trunkamojo pobūdžio ir baigiasi, kai subjektas pareigą įvykdo arba pažeidimą nutraukia kompetentinga institucija ar pareigūnas. Tokiais atvejais pažeidimo padarymo diena sutampa su jo pabaigos diena (LVAT 2013-12-17 nutartis administracinėje byloje Nr. A552-2171/2013, 2015-04-28 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1566-662/2015).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas atsakovės prašė pripažinti neteisėtomis ir panaikinti vartojimo kredito sutartis, kurios buvo sudarytos 2014-03-21 ir 2014-09-30. Į atsakovą dėl sutarčių pripažinimo sudarytomis netinkamai įvertinus jo kreditingumą ir nesilaikant atsakingo skolinimo principo pareiškėjas kreipėsi dviem prašymais 2018-03-18, t. y. praleidęs trijų metų senaties terminą.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, darytina išvada, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, Įstatymo 29 str. 3 d. nustatyto administracinės atsakomybės taikymo senaties termino nepažeidė ir pagrįstai
Taigi, šiuo atveju atsakovas, kaip priežiūros institucija, vykdanti Įstatymu jai pavestas kreditų davėjų veiklos priežiūros funkcijas ir prižiūrinti, ar vartojimo kredito davėjai tinkamai laikosi šiame įstatyme nustatytų reikalavimų, nustačiusi, kad yra praėjęs trejų metų senaties terminas pagrįstai nepradėjo Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą,
Pareiškėjo teigimu skundžiame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieštarauja Lietuvos banko 2018-01-19 rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Kaip minėta, pareiškėjas skundžia Tarnybos sprendimą, priimtą dėl pareiškėjo 2018-03-29 prašymų, kuriuose pareiškėjas prašė įvertinti ir panaikinti pareiškėjo su UAB „General Financing“ ir UAB „4finance“ sudarytas vartojimo kredito Sutartis Nr. 1 ir Nr. 2. Sprendime buvo konstatuota, jog nėra pagrindo pradėti tyrimą dėl bendrovių veiksmų sudarant vartojimo kredito Sutartis.
Teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos bankas nagrinėja įvairaus pobūdžio ginčus. Vienu atveju jis veikia kaip vartotojų ir finansų rinkos dalyvių ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija. Lietuvos banko įstatymo 47 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos bankas nagrinėja šio straipsnio 2 dalyje nurodytų vartotojų ginčus su draudimo, finansinių paslaugų ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikėjais, kylančius iš finansinių ir (arba) papildomų investicinių paslaugų teikimo, taip pat iš draudimo paslaugų sutarties ar susijusius su ja, jeigu tokiai sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė. Lietuvos banko sprendimas tokiu atveju yra rekomendacinio pobūdžio ir teismui neskundžiamas (Lietuvos banko įstatymo 47 str. 13 d.).
Kitu atveju Lietuvos bankas veikia kaip priežiūros institucija ir nagrinėja jo kompetencijai priskirtų įstatymų pažeidimus, skiria sankcijas už tokius pažeidimus. Vienas iš tokių įstatymų, kurių laikymosi priežiūrą atlieka Lietuvos bankas, yra nagrinėjamu atveju Įstatymas. Įstatymo 27 str. 1 d. nustatyta, kad šio įstatymo pažeidimus nagrinėja ir sankcijas už šio įstatymo pažeidimus taiko priežiūros institucija (nagrinėjamu atveju – Lietuvos bankas). Įstatymo 27 str. 2 d. nustatyta, kad jeigu priežiūros institucija nustato pakankamai duomenų apie galimą šio įstatymo pažeidimą, ji privalo motyvuotu sprendimu pradėti šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą savo iniciatyva.
Įstatymo 31 str. 1 d. įtvirtinta, kad priežiūros institucija, pradėjusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, raštu kreipiasi į asmenį, dėl kurio veiksmų ši procedūra pradėta, ir paprašo per priežiūros institucijos nurodytą terminą pateikti motyvuotą paaiškinimą ir jį pagrindžiančius įrodymus apie aplinkybes, dėl kurių pradėta šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra. Pagal Įstatymo 33 str. 2 d. priežiūros institucija, atlikusi šio įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą, turi teisę priimti šiuos sprendimus: 1) įpareigoti asmenį, pažeidusį šio įstatymo reikalavimus, nutraukti neteisėtus veiksmus; 2) taikyti šio įstatymo nustatytas sankcijas; 3) netaikyti sankcijų, kai nenustatomas šio įstatymo nuostatų pažeidimas.
Įstatymo 37 str. 1 d. nustatyta, kad asmuo, nesutinkantis su priežiūros institucijos nutarimu, turi teisę per 30 kalendorinių dienų nuo nutarimo priėmimo dienos apskųsti jį teismui Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka. Taigi, jei po pažeidimo nagrinėjimo procedūros yra priimamas vienas iš Įstatymo 33 str. 2 d. nustatytų sprendimų, toks priežiūros institucijos nutarimas, kuriame yra išdėstytas vienas iš sprendimų, gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka (LVAT 2014-01-22 nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-13/2014).
Nagrinėjamu atveju matyti, kad Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūra nebuvo pradėta, t. y. nebuvo priimtas vienas iš Įstatymo 33 str. 2 d. nustatytų sprendimų, kuris gali būti skundžiamas teismui ABTĮ nustatyta tvarka.
Skundžiamo sprendimo turinys patvirtina, kad pareiškėjui buvo išdėstytos aukščiau nurodytos nuostatos, t. y. Lietuvos bankas informavo pareiškėją apie jo teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka ir, be kita ko, nurodė, kad tuo atveju, jeigu pareiškėjas mano, kad vartojimo kredito davėjai galimai pažeidžia jo teises ir teisėtus interesus, nustatytus sudarytose vartojimo kredito sutartyse, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį į tai, kad prieš kreipdamasis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo pareiškėjas privalo raštu kreiptis į vartojimo kredito davėjus, jiems nurodyti ginčo aplinkybes ir savo reikalavimą, o jeigu vartojimo kredito davėjų atsakymai pareiškėjo netenkins arba atsakymų pareiškėjas negaus per 14 darbo dienų, pareiškėjas turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
Darytina išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad skundžiame rašte nurodytas atsakovo atsisakymas pradėti Įstatymo pažeidimo nagrinėjimo procedūrą prieštarauja Lietuvos banko 2018-01-19 rašte pateiktai informacijai, kad vartojimo kredito gavėjai turi teisę kreiptis į Lietuvos banką dėl ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka.
VAĮ 8 str. 1 d. iš esmės yra siekiama užtikrinti, jog asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. Taigi atsakovo sprendimo atitiktį įvertinus VAĮ 8 str. 1 d. įtvirtintiems reikalavimams nustatyta, kad atsakovo priimtas sprendimas atitinka VAĮ 8 str. įtvirtintus individualaus administracinio akto turiniui keliamus reikalavimus. Sprendimuose aiškiai išdėstytas faktinis ir teisinis sprendimo priėmimo pagrindas, sprendimo teisinė argumentacija nukreipta į atitinkamas ginčo santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, iš kurių galima suprasti, kokią įtaką, reikšmę sprendimas turi pareiškėjo tesėms ir pareigoms, taip pat aiškiai nurodyta sprendimo apskundimo tvarka. Darytina išvada, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo ginčo situaciją, VAĮ 8 str. suformuluoti bendrieji aiškumo, teisėtumo, pagrįstumo reikalavimai, taikytini individualiam administraciniam aktui, nebuvo pažeisti. Atsižvelgiant į tai, naikinti Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2018-04-05 sprendimą Nr. S-2018(21.12-2101)-12-1722 pareiškėjo skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra teisinio pagrindo. Reikalavimas įpareigoti Lietuvos banką išnagrinėti 2018-03-08 prašymus ne ginčo tvarka dėl kredito gavėjo kreditingumo ir atsakingo skolinimo principo pažeidimų 2014-03-14 ir 2014-09-30 sutartyse su UAB „4 finance“ ir „General financing“ laikytinas išvestiniu reikalavimu iš pagrindinio reikalavimo panaikinti sprendimą, todėl, atmetus pagrindinį skundo reikalavimą, atmestinas ir išvestinis.
Esant nustatytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 str. 1 p.).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 str. 1 d. nustatyta, kad teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą turi proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo naudai sprendimas nepriimtas, nėra teisinio pagrindo atlyginti bylinėjimosi išlaidas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86 straipsnio 2 dalimi, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo A. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.