- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2025-03-05
- Bylos Nr.
- eI2-7790-386/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00187-2025-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas, Romanas Klišauskas
- Pareiškėjas
- B. H.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino, Laimutės Jokubauskaitės (pirmininkaujanti ir pranešėja) ir Romano Klišausko,
2025 m. vasario 26 d. teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas B. H. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2025 m. sausio 3 d. sprendimą Nr. 24S1492 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojęs iki 2026 m. rugpjūčio 12 d.
Pareiškėjas prašo priteisi iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas teigia, kad atsakovas, priimdamas Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą, nesuteikė pareiškėjui galimybės per tinkamą terminą nurodyti faktus, pateikti šiuos faktus patvirtinančius įrodymus ir savo argumentus, dėl ko buvo pažeistos taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą.
Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje (toliau – Pagrindinių teisių chartija arba Chartija) įtvirtinta kiekvieno asmens teisė į gerą administravimą, kuri reiškia, kad institucijos reikalus turėtų tvarkyti nešališkai, teisingai ir per kiek įmanomai trumpesnį laiką (Chartijos 41 straipsnio 1 dalis). Pagal Pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnio 2 dalį teisė į gerą administravimą apima: kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (a punktas); kiekvieno asmens teisę susipažinti su savo byla, laikantis teisėto konfidencialumo ir profesinio bei verslo slaptumo (b punktas); administracijos pareigą pagrįsti savo sprendimus (c punktas). Šios Chartijos nuostatos išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį.
Gero administravimo principas apima viešųjų paslaugų prieinamumą ir teisę būti išklausytam. Viešųjų paslaugų prieinamumo principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas privalo konsultuoti pareiškėją, kaip inicijuoti procesą reikiamu klausimu, taip pat suteikti informaciją, padedančią privačiam asmeniui rasti veiksmingiausius tikslo siekimo būdus, ir padėti šalinti trūkumus, kai tokie akivaizdžiai matyti esant aiškiam ir apibrėžtam tikslui, dėl kurio iniciuojamas administracinis procesas.
Motyvuojamoji dalis
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalį administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Atsakovas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, jokių faktų viseto nenustatė, priešingai, Sprendimą priėmė remdamasis aplinkybėmis, kurios nuo pareiškėjo nepriklauso. Sprendime nurodyti faktai ir duomenys, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo nuostatas, gali būti laikomi užsieniečių įdarbinimo ir informavimo apie įdarbintus laikinai dirbti į Lietuvos Respubliką atvykusius užsieniečius tvarkos pažeidimais, kuriais laikomi darbdavio, įdarbinusio trečiosios šalies pilietį, veiksmai ir atsakomybė už juos taikoma darbdaviui, bet ne užsieniečiui.
Atsakovo veiksmai prieštarauja bendriesiems teisingumo, protingumo ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintam proporcingumo principui, pagal kurį administracinio sprendimo mastas ir jo įgyvendinimo priemonės turi atitikti būtinus ir pagrįstus administravimo tikslus.
Teigia, kad pareiškėjas apie tai, jog jis dirba pas darbdavį, kuris nėra pranešęs apie darbo pradžią Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai sužinojo tik po to, kai gavo šį skundžiamą Sprendimą. Sužinojus šias aplinkybes, buvo ruošiamas skundas Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto atleidimo, tačiau dėl laiko stokos skundas iki šio kreipimosi į teismą dar nebuvo pateiktas Darbo ginčų komisijai.
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka, prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad 2024 m. rugpjūčio 2 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas, UTPĮ) 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Resperfecta“ (toliau – ir Bendrovė) pagrindu. 2024 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026 m. rugpjūčio 12 d., asmeniui įteiktas 2024 m. rugpjūčio 29 d.
Bendrovė 2024 m. lapkričio 15 d. pranešimu 2411-PRNŠ-2384 informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Migracijos departamento duomenimis, Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė, pareiškėjas kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba.
Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti UAB „Resperfecta“, tačiau darbo sutartis nesudaryta, konstatuotina, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Migracijos departamentas, įvertinęs visus duomenis, priėmė skundžiamą Sprendimą. Nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją ir aiškintis susidariusią situaciją.
Teigia, kad ginčijamas Sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus.
Teismas konstatuoja:
Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. sausio 3 d. sprendimo Nr. 24S1492, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760357475, teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėjas yra Turkijos pilietis.
Migracijos departamentas 2024 m. rugpjūčio 2 d., vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečio teisinės padėties“ 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p., priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Resperfecta“ pagrindu. 2024 m. rugpjūčio 12 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026 m. rugpjūčio 12 d., pareiškėjui įteiktas 2024 m. rugpjūčio 29 d.
Bendrovė 2024 m. lapkričio 15 d. pranešimu 2411-PRNŠ-2384 informavo Migracijos departamentą, kad pareiškėjas neatvyko dirbti. Bendrovė, tarpininkavusi dėl leidimo laikinai gyventi pareiškėjui išdavimo, darbo sutarties su pareiškėju nesudarė. Migracijos duomenimis pareiškėjas kitose Lietuvos Respublikos įmonėse šiuo metu nedirba. Migracijos departamentas, įvertinęs tai, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi išduotas dirbti, tačiau darbo sutartis su juo nesudaryta, pripažino, kad pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, todėl priėmė skundžiamą Sprendimą.
Pareiškėjas skunde teigia, kad darbdavys nėra pranešęs apie jo darbo pradžią Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai ir jis ruošia skundą Darbo ginčų komisijai dėl neteisėto jo atleidimo iš Bendrovės, tačiau pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė darbo sutarties, sudarytos tarp jo ir UAB „Resperfecta“ ir duomenų dėl kreipimosi į Darbo ginčų komisiją dėl tariamai neteisėto atleidimo iš darbo. Liteko – Lietuvos teismų informacinės sistemos – duomenimis pareiškėjas nesikreipė į teismą dėl neteisėto atleidimo iš darbo ar kitų darbo ginčų.
Kaip jau nurodyta, Migracijos departamentas priėmė sprendimą pareiškėjui išduoti leidimą laikinai gyventi darbo UAB „Resperfecta“ pagrindu. Atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, konstatuojama, kad pareiškėjas nepaneigė atsakovo nurodytos aplinkybės, kad jis nesudarė darbo sutarties su UAB „Resperfecta“ ir jokiose kitose Lietuvos Respublikos įmonėse jis skundžiamo Sprendimo priėmimo metu nedirba.
Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p. numato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.
Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnis numato savarankiškus leidimų laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Nustačius bent vieną šių pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiškuose bylose. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050- 662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.
Pareiškėjas teigia, jog Migracijos departamentas turėjo kreiptis į pareiškėją ir aiškintis susidariusią situaciją. Priešingai, pareiškėjas, tariamai dėl darbdavio kaltės nesudaręs darbo sutarties, apie tai privalėjo pranešti Migracijos departamentui. LVAT savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose yra pažymėjęs, jog galiojantys teisės aktai neįtvirtina Migracijos departamento valstybės tarnautojo, nagrinėjančio užsieniečio bylą, besąlyginės pareigos kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų (žr., pvz., LVAT 2018 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4090-556/2018; 2022 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-899-756/2022). Teismų praktikoje taip pat yra nurodoma, kad užsieniečio apklausa nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5317- 415/2017).
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 129² punkte nurodyta, kad jeigu leidimas laikinai gyventi užsieniečiui buvo išduotas ar pakeistas Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 1 ar 2 punkte ar 44¹ straipsnyje nurodytais pagrindais arba jeigu Migracijos departamentas priėmė Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje arba Įstatymo 44¹ straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą leisti pakeisti darbdavį ir praėjus 2 mėnesiams atitinkamai nuo šio leidimo išrašymo dienos ar nuo sprendimo leisti pakeisti darbdavį priėmimo dienos (jeigu užsienietis nutraukia darbo sutartį su buvusiu darbdaviu) Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas nustato, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos IS nėra duomenų apie šio užsieniečio įdarbinimą, atliekami Aprašo 130 punkte nurodyti veiksmai. Pagal Aprašo 130 punktą, paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo vieno iš Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1–13 ar 15–21 punktuose nustatytų leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (LVAT 2024-09-04 sprendimas byloje 2104-821/2024).
Aptartos teisės aktų nuostatos reiškia, kad būtent Migracijos departamentui yra suteikti įgaliojimai priimti sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo ir panaikinimo minėtų nuostatų numatytais pagrindais. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamo ginčo atveju, Migracijos departamentas skundžiamą Sprendimą priėmė jam įstatymu suteiktos diskrecijos ribose.
Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi nėra prigimtinė teisė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik tada, jeigu šie asmenys atitinka įstatymo reikalavimus (LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720-2014). Teismų formuojamoje praktikoje ne kartą paminėta, jog būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis UTPĮ įtvirtintų imperatyvių nuostatų – atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi darbo tikslu ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu, nes UTPĮ nėra numatytos išimtys, jog tam tikrą laiką pareiškėjui būtų galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (LVAT 2023 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023; kt.).
Pareiškėjui tenka pareiga pagrįsti įstatyme numatytas aplinkybes, reikšmingas leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimui ir/ar pakeitimui; ir tokį įrodinėjimo naštos paskirstymą nėra pagrindo vertinti kaip tariamą atsakovo, viešojo administravimo subjekto perdėtą pranašumą ginčo teisiniuose santykiuose. Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, patvirtinančias UTPĮ imperatyvių nuostatų pažeidimą, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti/ar atsisakyti pakeisti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Be to, pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus UTPĮ keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LVAT 2018 m. sausio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2860-1062/2018; 2019 m. sausio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019; 2024 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024; kt.).
Pažymėtina, jog sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas yra vertinamas pagal skundžiamo Sprendimo priėmimo metu turėtus dokumentus ir informaciją. Šiuo atveju ginčijamas Sprendimas priimtas įvertinus duomenų visumą, duomenys dėl pareiškėjo neįsidarbinimo surinkti iš UAB „Resperfecta“ (pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi darbo UAB „Resperfecta“ pagrindu) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, šie duomenys pakankami ginčijamam Sprendimui priimti.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Migracijos departamentas tinkamai taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertino ginčui aktualias faktines aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą. Įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį, daroma išvada, kad sprendime yra visi VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nurodyti administracinio sprendimo elementai. Iš skundžiamo Sprendimo turinio yra galimybė identifikuoti teisinį santykį, dėl kurio yra priimtas šis administracinis aktas, skundžiamas Sprendimas yra individualizuotas, pakankamai motyvuotas, paremtas objektyviais faktais, jame nurodyti teisės aktai. Skundžiamas Sprendimas atitinka tiek VAĮ nuostatas, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, todėl skundžiamo Sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Pareiškėjas skunde išdėsto daugiau argumentų, tačiau teismas dėl jų nepasisako, nes jie neturi esminės įtakos galutinei teismo išvadai. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994-04-19 sprendimą Van de H. prieš Nyderlandus, 1997-12-19 sprendimą H. prieš Suomiją; LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas sumokėjo žyminį mokestį 22,50 Eur. Nėra duomenų apie kitas turėtas išlaidas.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas nėra tenkinamas, nėra pagrindo pareiškėjui priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Pareiškėjo B. H. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Netenkinti pareiškėjo B. H. prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti apskųstas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų administracinį teismą.