Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

institucijos teikiančios byloje išvadą Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus Klaipėdos rajono savivaldybėje atstovei Irenai Šiaulytei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. J. ieškinį atsakovui V. J. dėl santuokos nutraukimo dėl abiejų sutuoktinių kaltės ir kitų su tuo susijusių klausimų išsprendimo, išvadą teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Klaipėdos apskrities Vaiko teisių apsaugos skyrius Klaipėdos rajono savivaldybėje, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Mokilizingas“, B2Kapital SIA, Omega Invest OU ir antstolė L. P..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš pateiktos (duomenys neskelbtini) Klaipėdos rajono 2-ojo notarų biuro patvirtintos sutarties, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), nustatyta, kad atsakovas už 10 136,70 Eur (35 000,00 Lt) pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini) mieste, pinigus gavo grynais iki sandorio sudarymo (e. b. III t. b.l. 13-16). Iš antstolio Aleksandro Selezniovo pateiktos informacijos nustatyta, kad jo žinioje yra vykdomoji byla užvesta pagal 2016 m. rugsėjo 26 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-2888-729/2016 išieškoma iš V. J., išieškotojo Omega Invest OU naudai ir skola yra 16 592,76 Eur bei 1 054,14 Eur antstolio vykdymo išlaidos (e. b. III t. b.l. 17-18).

Dėl reikalavimo nutraukti santuoką dėl atsakovo kaltės.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis numato šalių pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Rungimosi principas įpareigoja kiekvieną šalį įrodyti aplinkybes, kuriomis ji remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o teismas, priimdamas procesinį sprendimą, turi vadovautis įrodymų pakankamumo taisykle, kuri grindžiama tikimybių pusiausvyros principu (CPK 12 straipsnis). Vadovaujantis šiuo principu išvadą apie fakto buvimą teismas gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina, kad atitinkamas faktas buvo, nei kad jo nebuvo. Tačiau, bet kokiu atveju teismo išvados negali būti pagrįstos tik šalių išdėstytais samprotavimais ar spėjimais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šios kategorijos bylose ir nurodęs, kad vienam sutuoktiniui tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija, o tuo atveju, kai sutuoktinis, dėl kurio kaltės kitas sutuoktinis įrodo faktines aplinkybes, su kuriuo įstatymas sieja kaltės prezumpciją, pateikia įrodymų ir nurodo faktines aplinkybes, kad santuoka iširo ne dėl šių priežasčių, pirmajam sutuoktiniui tenka taip pat pareiga įrodyti, kad santuoka iširo, tai yra, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas, būtent dėl šių priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2007).

Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė ieškinį prašydama jos ir atsakovo santuoką nutraukti esant abiejų sutuoktinių kaltei, jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šias aplinkybes teismui nepateikė, tačiau teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas buvo įnikęs į azartinius lošimus bei vartojo alkoholį. Atsakovas atsiliepimu prašė nutraukti santuoką dėl ieškovės kaltės motyvavo tuo, kad ieškovė nuo pat santuokos pradžios iš jo reikalavo pinigų, nors jis vienas dirbo ir išlaikė šeimą, o ieškovė nuo 2007 m. visiškai nedirbo.

Ieškovės paaiškinimais nustatyta, kad šalys nuo 2018 m. birželio mėnesio kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda, o metus prieš tai nors ir gyveno kartu, tačiau bendro ūkio nebevedė. Tiek ieškovė, tiek atsakovas parengiamojo teismo posėdžio metu nurodė, kad taikytis atsisako. Abi šalys iš esmės pripažįsta, kad jų santuoka šiuo metu yra iširusi, atsakovo nurodytos aplinkybės, kuriomis grindžiama ieškovės kaltė dėl santuokos iširimo, tai yra tai, kad ieškovė nuolat reikalavo daugiau pinigų ir dėl to jų bendras gyvenimas tapo neįmanomas, laikytinos neįrodytomis. Byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė būtų buvusi neištikima, kad netinkamai rūpinosi vaikais, priešingai atsakovas pats pripažino, kad jis turi problemų dėl azartinių lošimų ir dėl lošimų imdavo kreditus, tačiau mano, kad dėl to šeimos santykiai nenukentėjo. Atsakovo nurodyta aplinkybė, kad ieškovė nuo 2007 m. niekur nedirbo, nėra pagrindas laikyti, kad ieškovė yra kalta dėl šalių santuokos iširimo, nes nustatyta, kad ieškovė iki susilaukiant šalių bendrų vaikų dirbo ir gaudavo nuolatines pajamas, o šalių pirmas vaikas gimė 2007 m., o antrasis vaikas 2012 m., tai yra esant vaikams mažiems akivaizdu, kad ieškovė kurį laiką negalėjo dirbti, be to, ieškovė rūpinosi vaikais, namais, nes byloje nėra jokių įrodymų, kad ieškovė nesirūpino vaikais ar vedė asocialų gyvenimo būdą. Teismo posėdžio metu ieškovė nurodė, kad ji dirbo, tačiau neoficialiai, nes jos sąskaitos buvo areštuotos. Tai, kad ieškovė naudojosi atsakovo banko kortele ir nuimdavo pinigus, taip pat nėra pagrindas konstatuoti, kad ieškovė kalta dėl šalių santuokos iširimo. Ieškovė neginčijo šių aplinkybių, tačiau nurodė, kad nuimtas lėšas ji naudojo tik mokesčių sumokėjimui ir maisto pirkimui, o atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovė jo gaunamą darbo užmokestį naudojo ne šeimos poreikių tenkinimui, o ieškovės asmeninių poreikių tenkinimui.

Pažymėtina, kad įstatymas abiem sutuoktiniams kelia vienodus reikalavimus ir abu sutuoktiniai turi pareigą vienas kitą remti, o abiem to nedarant ar darant nepakankamai, teismas turi pakankamą pagrindą nutraukti santuoką dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškovė teigia, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, atsakovas nesutinka, ir mano, kad santuoka iširo dėl ieškovės kaltės, tačiau tai pagrindžiančių jokių įrodymų teismui nepateikė. Nagrinėjamu atveju nė viena šalis byloje neįrodė, jog priešinga pusė padarė esminį santuokinių pareigų pažeidimą, lėmusį santuokos iširimą (CK 3.60 straipsnio 2 dalis ir 3 dalis).

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog nustačius, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, aplinkybė, kad vieno sutuoktinio kaltė (kaltės laipsnis) dėl santuokos nutraukimo didesnė negu kito sutuoktinio, neturi įtakos išvadai dėl abiejų sutuoktinių kaltės buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. B. v. K. B., bylos Nr. 3K-3-127/2011).

Teismo nuomone abu sutuoktiniai nedėjo pakankamai pastangų santuokai išsaugoti, nebuvo vienas kitam lojalūs, dėl to sutriko jų bendravimas, abi šalys iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinių pareigas, bendro gyvenimo taisykles. Šalys nerado abiem priimtino kompromiso, nesugebėjo išspręsti bendrų šeimos klausimų, todėl ir klausimų, susijusių su santuokos pasibaigimu, tas pačias aplinkybes ir duomenis vertino nevienodai. Įvertinus teismo posėdžio metu ieškovės duotus paaiškinimus, teismas objektyviai vertindamas visus byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog dėl santuokos iširimo yra kalti abu sutuoktiniai, nesugebėję dėl savo charakterių ypatumų, gyvenimo būdo, netolerancijos vienas kitam, siekti šeimos darnos abipusiu sutarimu ir pagarba. Šios aplinkybės leidžia teismui daryti išvadą, jog santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės (CK 3.61 straipsnio 2 dalis), todėl šiuo atveju atsiranda tos pačios pasekmės, kaip ir santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu atveju, vadovaujantis CK 3.61 straipsnio 3 dalyje.

Dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir bendravimo tvarkos.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų, institucijos teikiančios byloje išvados ir ieškovės teismo posėdžio metu duotų paaiškinimų nustatyta, kad šalių nepilnamečiai vaikai šiuo metu gyvena su ieškove, ieškovei nuosavybės teise priklausančioje namo dalyje, kur šalių vaikams yra sudarytos tinkamos gyvenimo ir vystymosi sąlygos. Įvertinus tai, kad tarp šalių nėra ginčo dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, į tai, kad byloje nenustatyta duomenų trukdančių nustatyti šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su jų motina, į institucijos teikiančios byloje išvadą, į šalių vaikų amžių, darytina išvada, kad šalių nepilnametės dukters J. J. ir nepilnamečio sūnaus J. J. gyvenamoji vieta po santuokos nutraukimo nustatytina su vaikų motina, tai yra ieškove (CK 2.14 straipsnis, 3.168 straipsnis).

Ieškovė teismo posėdžio metu nurodė, kad ji niekada nedraudė ir neketina drausti atsakovui bendrauti su vaikais, tačiau pats atsakovas nebendrauja su vaikais ir nuo 2018 m. birželio mėnesio net nepaskambino vaikams. Įvertinus, kad tarp šalių nėra ginčo dėl atsakovo bendravimo su nepilnamečiais vaikais, darytina išvada, kad nėra pagrindo nustatyti konkrečios atsakovo ir vaikų bendravimo tvarkos, tačiau nustatytina, kad atsakovas turi teisę bendrauti su vaikais abipusiškai su ieškove suderintu laiku.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo.

Šalių dukra šiuo metu yra beveik dvylikos metų, tai yra mokyklinio amžiaus, o šalių sūnus šešių metų ir penkių mėnesių, tai yra ikimokyklinio amžiaus. Atsakovui pradėjus gyventi atskirai nuo šeimos šalių vaikai liko gyventi su ieškove.

Tėvų teikiamas išlaikymas savo nepilnamečiui vaikui turi būti vykdomas nuolat ir pastoviai, ir privalo apimti visas lėšas, reikalingas vaikui tinkamai maitinti, aprengti, jo sveikatos priežiūrai, auklėjimo, laisvalaikio reikmėms ir kitiems individualiems vaiko poreikiams (Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnis, 27 straipsnis, CK 3.155 straipsnis, 3.165 straipsnis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 7-8 straipsniai, 11-14 straipsniai ir 18 straipsnis). Vaiko interesai reikalauja sudaryti tokias sąlygas, kad jis užaugtų sveika, intelektuali ir tvirta asmenybė. Tėvų pareiga vaikus išlaikyti iki jų pilnametystės yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje. CK 3.192 straipsnis taip pat numato abiejų tėvų pareigą materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Nustatant išlaikymo nepilnamečiui vaikui priteisimo dydį, būtina vadovautis CK 3.3 straipsnyje numatytu prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu bei CK 3.192 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu proporcingumo tarp vaikų poreikių bei jų tėvų turtinės padėties principu. Nepriklausomai nuo to, su kuriuo iš tėvų gyvena nepilnametis vaikas, jo išlaikymu turi rūpintis abu tėvai. Jeigu tėvų turtinė padėtis leidžia, turi būti nustatytas maksimaliai patenkinantis vaikų poreikius išlaikymo dydis (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), jei ne – tai išlaikymo dydis turi patenkinti būtinus vaiko poreikius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje Nr.3K-3-495/2008).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką pripažįstama, kad orientaciniu kriterijumi, priteisiant vaikui išlaikymą būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas. Tačiau šis kriterijus nėra imperatyvus, jis taikytinas priklausomai nuo konkrečios situacijos. Ieškovė prie ieškinio nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kiek ji kas mėnesį išleidžia vaikų išlaikymui, tačiau atsižvelgiant į esamą ekonominę situaciją, į šalių nepilnamečių vaikų amžių, pripažintina, kad ieškovės nurodomos išlaidos būtiniems šalių nepilnamečių vaikų poreikiams patenkinti, tai yra 200,00 Eur per mėnesį kiekvienam vaikui, yra pagrįstos, racionalios ir protingos, be to, neviršija pusė minimalios algos. Tėvų pareiga teikti vaikui išlaikymą yra imperatyvi ir jos nevykdymas negali būti pateisinamas gaunamomis minimaliomis pajamomis arba visišku pajamų neturėjimu.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovė yra dirbanti, jos gaunamas darbo užmokestis per mėnesį šiuo metu yra apie 656,61 Eur neatskaičius mokesčių. Be to, ieškovė nurodė, kad visą laiką jai finansiškai padeda jos tėvas. Atsakovas šiuo metu dirba Vokietijoje, jo gaunamos darbo užmokestis yra apie 990,84 Eur atskaičius mokesčius. Teik ieškovė, tiek atsakovas yra sveiki ir darbingi. Teismo turimais duomenimis abi šalys daugiau išlaikytinių neturi. Ieškovės gaunamas darbo užmokestis šiuo metu yra mažesnis nei atsakovo, nes ji gauna tik kiek daugiau nei minimalią algą, tačiau ieškovei nuosavybės teise priklauso būstas, kuriame ji gyvena kartu su nepilnamečiais vaikais. Teismo turimais duomenimis ieškovė neturi jokių kreditorinių įsipareigojimų, o atsakovas nors ir gauna didesnį darbo užmokestį, tačiau neturi jokio nekilnojamojo turto bei turi nemažai kreditorinių įsiskolinimų, kurie šiuo metu yra apie 31 559,91 Eur bei susidariusios vykdymo išlaidos, vykdant išieškojimus kreditoriams. Nors atsakovo turtinė padėtis šiuo metu laikytina blogesnė nei ieškovės, nes jis turi daug kreditorinių įsiskolinimų ir neturi jokio nekilnojamojo turto, tačiau įvertinus tai, kad tokia atsakovo turtinė padėtis susiklostė dėl atsakovo poelgių, nes jis lošė azartinius žaidimus, nėra pagrindo pripažinti, kad jis negali teikti ieškovės prašomos išlaikymo sumos vaikams, nes nenustatyta jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių atsakovas negalėtų teikti ieškovės prašomos išlaikymo sumos.

Įvertinus abiejų šalių turtinę padėtį, atsižvelgiant į šalių nepilnamečių vaikų amžių, į tai, kad šalių vaikai neturi jokių specialiųjų poreikių, į vaikų augančius poreikius, darytina išvada, jog yra pagrindas priteisti iš atsakovo išlaikymą nepilnametei dukrai J. J. ir nepilnamečiui sūnui J. J., mokamą periodinėmis išmokomis po 200,00 Eur kas mėnesį kiekvienam vaikui (CK 3.196 straipsnio 1 dalis), nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, tai yra nuo 2018 m. liepos 31 d. iki vaikų pilnametystės. Atsakovas nesutikdamas su ieškovės vaikams prašomo dydžio išlaikymo suma tik nurodė, kad jo manymu tokia suma nėra reikalinga vaikų išlaikymui, tačiau įvertinus tai, kad ieškovės prašoma išlaikymo suma neviršija pusės minimalios mėnesinės algos dydžio, laikytina, kad ieškovė neprivalo įrodinėti prašomo priteisti dydžio, nes šios sumos, atsižvelgiant į augančius vaikų poreikius ir esamą ekonominę situaciją, užtenka tik šalių vaikų minimaliems poreikiams patenkinti.

Ieškovė paskirtina nepilnamečiams vaikams išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoja (3.185 straipsnis - 3.186 straipsnis, 3.190 straipsnis).

Išaiškinti ieškovei, kad vaikams skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas tik vaikų interesams (CK 3.203 straipsnio 1 dalis).

Dėl santuokos metu įgyto turto padalinimo.

Turtas, sutuoktinių įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė ir nutraukiant santuoką turi būti padalintas (CK 3.88 straipsnis, 3.116 straipsnis). Bendro turto padalijimo tvarka nustatyta CK 3.118 straipsnyje.

Bylose dėl santuokos nutraukimo ir bendro turto padalijimo procesinę pareigą pateikti informaciją apie dalijamą turtą (kiekį ir vertę) bei reikalavimą padalyti tokį turtą turi sutuoktiniai (CPK 178 straipsnis). Dalijant santuokoje įgytą turtą teismas turi nustatyti turto vertę (CK 3.119 straipsnis), sutuoktiniams tenkančias turto dalis (CK 3.117 straipsnio 1, 2 dalys, 3.118 straipsnio 4 dalis, 3.123 straipsnis).

Iš byloje pateiktų įrodymų nustatyta, jog santuokos metu šalys bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe nekilnojamojo turto neįgijo. Byloje nėra duomenų, kad šalys būtų buvusios sudariusios vedybų sutartį.

Kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 178 straipsnis). Nagrinėjamu atveju ieškovė neigia, kad atsakovas į jai priklausantį turtą investavo ir atliko pagerinimą už 10 000,00 Eur, tvirtina, kad atsakovas pardavęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą nupirko vaikams tik lovą ir spintą, o visus kitus pinigus išleido savo poreikiams. Tai, kad atsakovas 2010 m. pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą patvirtina atsakovo į bylą pateikta 2010 m. rugpjūčio 2 d. Klaipėdos rajono 2-ojo notarų biuro patvirtinta sutartis, notarinio registro Nr. NB2-2929, pagal kurią atsakovas už 10 136,70 Eur (35 000,00 Lt) pardavė jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Taikos g., Gargždų mieste ir pinigus gavo grynais iki sandorio sudarymo (e. b. III t. b.l. 13-16). Į bylą nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas gautas lėšas panaudojo ieškovės asmeninės nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto pagerinimui. Nei atsakovas, nei jo atstovas nepateikė jokių tikslių paskaičiavimų kas ir už kokias sumas buvo pagerinta ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklausančiame turte, priešingai atsakovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas pats negali tiksliai paskaičiuoti už kokią sumą buvo atlikta pagerinimo darbų ir negalėjo konkrečiai įvardinti atliktus darbus, nes yra praėjęs ilgas laiko tarpas. Atsakovo atstovas nurodė, kad galimai tai galėtų patvirtinti atsakovo pažįstami, kurie padėjo atsakovui atlikti šiuos remonto darbus, tačiau atsakovas neprašo jų kviesti, nes nežino ar jie paliudys jo nurodytas aplinkybes. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu pats pripažino, kad atsakovas paradavęs, jam asmeninės nuosavybės teise priklausantį butą dalį gautų pinigų naudojo šeimos ir asmeniniams poreikiams tenkinti, o kitą dalį ieškovės priklausančio nekilnojamojo turto gerinimui. Kadangi nė pats atsakovas, nei jo atstovas negalėjo įvardinti kokia pinigų suma jis pagerino ieškovei priklausantį nekilnojamąjį turtą, darytina išvada, kad neįrodė, kad išviso buvo atlikti pagerinimai, nes ieškovė neigia atsakovo nurodytas aplinkybes dėl jos turto pagerinimo.

Išvadą teikiančios institucijos pateiktoje išvadoje nurodyta, kad ieškovė su vaikais gyvena jai nuosavybės teise priklausančiame atskiro šeimos namo antrame aukšte, būstas yra su visais patogumais, jo plotas apie 40 kv.m., yra du kambariai ir virtuvė. Namai apsilankymo metu buvo švarūs ir tvarkingi, išskyrus tai, kad keliose vietose nuplėšta dalis sienų dangos.

Byloje nustatęs turto pagerinimo, bet ne esminio, atlikto santuokos metu, faktą, teismas turi spręsti kompensacijos priteisimo klausimą. Pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai vienas sutuoktinis savo asmeninėmis (ar (ir) bendromis santuokinėmis) lėšomis ar darbu prisideda prie daikto pagerinimo, tačiau toks pagerinimas nėra esminis ir nesukuria pagrindo pripažinti teisę į turto bendrąją jungtinę nuosavybę, jam gali būti kompensuojama už daikto pagerinimus. Toks sutuoktinio, prisidėjusio prie kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, teisių gynimo būdas reiškia sutuoktinių turtinių interesų pusiausvyros atkūrimą ir neleidžia vienam iš jų nepagrįstai praturtėti kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495-916/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų nėra nustatyta, kad ieškovei priklausantis būstas iš viso buvo pagerintas, nes ieškovė neigia šias aplinkybes, o atsakovas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kad ieškovei priklausantis būstas buvo pagerintas iš jo asmeninių lėšų. Atsakovą nuo pat pradžių atstovavo teisininkas, todėl atsakovas turėjo pateikti bent jau konkrečius paskaičiavimus kiek jis investavo į ieškovei priklausantį, tačiau to nepadarė.

Dėl atsakovo asmeninių prievolių kreditoriniams.

Asmeninės sutuoktinio prievolės yra tokios, kurios yra susijusios su jo asmeniu, asmeniniu turtu arba asmeninių poreikių tenkinimu. Asmeninėmis prievolėmis pripažįstamos iki santuokos įregistravimo atsiradusios prievolės (CK 3.110 straipsnio 1 dalis), iš dovanojimo sutarčių ir paveldėjimo kylančios prievolės, išskyrus atvejus, kai dovana ar palikimas buvo gauti kaip bendras turtas (CK 3.111 straipsnis), baudos už vieno iš sutuoktinių padarytus teisės pažeidimus, taip pat žala, padaryta vieno iš sutuoktinių veiksmais (CK 3.115 straipsnio 1 dalis), kito asmens išlaikymo, mokestinės ir kitos prievolės. Asmenines prievoles savo vardu įgyja vienas iš sutuoktinių, kuris ir atsako pagal jas savarankiškai savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte.

Solidarioji skolininkų prievolė nepreziumuojama, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis. Ji atsiranda tik įstatymų ar šalių susitarimu nustatytais atvejais, taip pat kai prievolės dalykas yra nedalus (CK 6.6 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismas 2010 m. gegužės 20 d. civilinė byloje Nr.3K-P-186/2010 pažymėjo, kad prievolės kvalifikavimas kaip bendros prievolės pagal CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1-5 punktus savaime nereiškia, jog prievolė yra solidari, kol nėra nustatytas įstatymu ar sutartimi įtvirtintas pagrindas. Plenarinė sesija pažymėjo, kad, sprendžiant ar sutuoktinių prisiimta prievolė yra solidari, be CK 6.6 straipsnio, kaip bendrosios solidarias prievoles reglamentuojančios normos, kaip lex specialis taikytinos CK 3.109 straipsnio 2 ir 3 dalys. Lietuvos Aukščiausiais Teismas yra konstatavęs, kad CK 3.109 straipsnio 2 dalis sistemiškai turi būti taikoma su šio straipsnio 3 dalies, taip pat 4 dalies, kurioje nustatyta sutuoktinio, prisiimančio ir vykdančio prievoles, susijusias su šeimos poreikių tenkinimu, pareiga elgtis lygiai taip pat apdairiai ir rūpestingai, kaip ir prisiimant ir vykdant savo asmenines prievoles. Pagal CK 3.109 straipsnio 3 dalį solidarioji prievolė neatsiranda, kai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, jeigu tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti.

Iš byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų nustatyta, kad atsakovas santuokos metu kreditorinius įpareigojimus ėmė be ieškovės, tai yra be sutuoktinės žinios, be to, lėšos buvo panaudotos ne šeimos poreikiams, o atsakovo asmeniniams poreikiams. Iš byloje esančių vartojimo kredito sutarčių ar vekselių nustatyta, kad vartojimo kredito sutartys buvo pasirašytos tik tarp kreditorių ir atsakovo. Nė vienas kreditorius nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad jis išduodamas kreditą reikalavo raštiško kito sutuoktinio, tai yra ieškovės R. J. sutikimo, be to, nepateikė rašytinių įrodymų, kad vartojimo kreditai buvo paimtas būtiniems šeimos poreikių tenkinimui, o tiek ieškovė teismo posėdžio metu ir pats atsakovas parengiamojo teismo posėdžio metu patvirtino, kad kreditai buvo panaudoti ne šeimos poreikiams tenkinimui, o asmeniniams V. J. poreikiams, tai yra lošimams. Vien ta aplinkybė, kad vartojimo kreditai buvo paimti gyvenant santuokoje ar išrašyti atsakovo vekseliai nesudaro pagrindo pripažinti, kad ieškovė ir atsakovas yra solidarūs skolininkai iki visiško kredito sutarčių įvykdymo, nes CK 3.109 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad solidarioji sutuoktinių prievolė neatsiranda, jeigu vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo ima paskolą ar perka prekių išsimokėtinai, kai tai nėra būtina bendriems šeimos poreikiams tenkinti, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju yra pagrindas pripažinti, kad V. J. įsiskolinimai kreditoriams: Omega Invest OU pagal 2016 m. rugsėjo 26 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-2888-729/2016, pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-2906-903/2015 kreditoriui UAB „Mokilizingas“, ir B2 Kapital pagal 2017 m. kovo 9 d. vekselį Nr.9029371A bei pagal 2017 m. kovo 9 d. paprastąjį vekselį Nr.90209371 bei su visos vykdomosios išlaidos susijusios su skolų išieškojimu, yra atsakovo asmeninė prievolė, nes jis pats patvirtino, kad kreditus paėmė ne šeimos poreikiams ir be sutuoktinės žinios, be to, sandorius su kreditoriais sudarė jis vienas.

Byloje nėra duomenų, kad ieškovė turėtų asmeninių kreditorių. Taip pat nėra duomenų, kad šalys turėtų bendrų kreditorių.

Dėl ieškovės pavardės po santuokos nutraukimo.

Ieškovei prašant po santuokos nutraukimo ieškovei paliktina santuokos metu turėta pavardė „J.“, o atsakovui paliktina jo prigimtinė pavardė „J.“ (CK 3.69 straipsnis 1 dalis).

Tiek ieškovė, tiek atsakovas yra sveiki ir darbingi, todėl po santuokos nutraukimo išlaikymas jiems nepriteistinas(CK 3.72 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.

Už reikalavimą dėl santuokos nutraukimą esant kito sutuoktinio kaltei ieškovė turėjo sumokėti 76,00 Eur žyminį mokestį. Už reikalavimą dėl išlaikymo priteisimo pagal ieškovės pareikštą reikalavimą turėjo būti sumokėtas 105,00 Eur žyminis mokestis, tačiau ieškovė nuo šios žyminio mokesčio dalies yra atleista (CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Ieškovės bylinėjimosi išlaidas sudaro: 76,00 Eur žyminis mokestis, 700,00 advokato pagalbai apmokėti, viso 776,00 Eur (e. b. I t. b.l. 23, III t. b.l. 42-44).

Atsakovo turėtos bylinėjimosi išlaidos sudaro 730,00 Eur advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (e. b. III t. b.l. 34-41).

Teismui patenkinus ieškovės ieškinį visiškai iš atsakovo ieškovei priteistinos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurias sudaro 76,00 Eur žyminis mokestis ir 700,00 Eur advokato pagalbai apmokėti, viso 776,00 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 83 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 85 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 96 straipsnio 1 dalis).

Iš atsakovo taip pat priteistina 105,00 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei, nuo kurių ieškovė buvo atleista (CPK 93 straipsnis).

Atkreiptinas šalių dėmesys į tai, kad teismo sprendimas dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir išlaikymo priteisimo neturi res judicata galios, todėl pasikeitus aplinkybėms, augant vaikui, iš esmės pasikeitus šalių turtinei padėčiai, galimas pakartotinis ieškinys dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir priteisto išlaikymo dydžio pakeitimo pagal jų tėvų ieškinį (CK 3.169 straipsnio 3 dalis, 3.201 straipsnio 1 dalis).

CK 3.165 straipsnio 3 dalis numato, kad visus klausimus, susijusius su vaikų auklėjimu sprendžia abu tėvai tarpusavio susitarimu ir tik tuo atveju, jeigu tėvai nesusitaria, ginčijamą klausimą sprendžia teismas. Išaiškintina šalims, kad pasikeitus aplinkybėms jie turi teisę kreiptis į teismą dėl atsakovo ir vaikų bendravimo nustatymo.

Sprendimą priėmus panaikinti 2018 m. liepos 18 d. nutartimi šioje civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tai yra laikiną išlaikymą ir laikiną vaikų gyvenamąją vietą (CPK 150 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 268, 270, 385 straipsniais teismas

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Santuoką, įregistruotą (duomenys neskelbtini) Klaipėdos rajono Civilinės metrikacijos skyriuje, akto įrašo Nr. (duomenys neskelbtini), tarp V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), ir R. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusios (duomenys neskelbtini) (buvusi pavardė iki santuokos sudarymo Mickutė), nutraukti dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Po santuokos nutraukimo šalims palikti santuokos metu turėtas pavardes, tai yra atsakovui jo prigimtinę pavardę - „J.“, o ieškovei santuokos metu įgytą pavardę - „J.“.

Nustatyti, kad nei vienam buvusiam sutuoktiniui kitas sutuoktinis išlaikymo nemoka.

Nepilnamečių vaikų J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusios (duomenys neskelbtini), ir J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimusio (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą po santuokos nutraukimo nustatyti su jų motina - ieškove R. J..

Nustatyti, kad atsakovas V. J. su nepilnamečiais vaikais J. J. ir J. J. bendrauja geranoriškai tėvų susitarimu iš anksto abipusiškai su ieškove R. J. suderintu laiku.

Iš atsakovo V. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priteisti išlaikymą J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) mokamą periodinėmis išmokomis po 200,00 Eur (du šimtus eurų) kas mėnesį kiekvienam vaikui, išlaikymą priteisiant nuo ieškinio teismui pateikimo dienos, tai yra nuo 2018 m. liepos 31 d. iki jų pilnametystės, priteistą išlaikymo sumą kas metai indeksuojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka atsižvelgiant į infliaciją.

Nepilnamečių vaikų J. J. ir J. J. išlaikymui skirtų piniginių lėšų tvarkytoja paskirti ieškovę R. J..

Nustatyti, kad atsakovo V. J. įsiskolinimas kreditoriui Omega Invest OU pagal 2016 m. rugsėjo 26 d. Klaipėdos rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. eL2-2888-729/2016 ir su šios prievolės vykdymu susijusios išlaidos yra atsakovo V. J. asmeninės prievolė.

Nustatyti, kad atsakovo V. J. įsiskolinimas pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo įsakymą civilinėje byloje Nr. L2-2906-903/2015 kreditoriui UAB „Mokilizingas“ ir su šios prievolės vykdymu susijusios išlaidos yra atsakovo V. J. asmeninės prievolė.

Nustatyti, kad atsakovo V. J. prievolė kreditoriui B2Kapital pagal 2017 m. kovo 9 d. paprastąjį vekselį Nr.9029371A dėl 1 600,00 Eur ir pagal 2017 m. kovo 9 d. paprastąjį vekselį Nr.90209371 dėl 2 968,40 Eur, yra atsakovo V. J. asmeninės prievolė.

Panaikinti 2018 m. liepos 31 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, tai yra nustatytą laikiną nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą ir iš atsakovo V. J. priteistą laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

Priteisti iš atsakovo V. J. ieškovei R. J. 776,00 Eur (septynis šimtus septyniasdešimt šešis eurus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovo V. J. 105,00 Eur žyminio mokesčio, valstybei. Valstybės naudai priteistos lėšos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą, mokėjimo kodas 5560.

Sprendimą dėl išlaikymo priteisimo vykdyti skubiai.

Sprendimui įsiteisėjus jo kopiją per 1 (vieną) dieną išsiųsti santuoką įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai.

Sprendimas per 30 dienų apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmus.