Kauno apygardos teismo sprendimas, 2-1021-259/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2014-01-24
Bylos Nr.: 2-1021-259/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-56-3-00855-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Arvydas Žibas
Ieškovas: V. R.
Atsakovas: AB „Swedbank“, J. K.
Trečiasis asmuo: R. E., R. L.

Kategorijos

35.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
36.2pavadinimo nepavyko patikrinti
116.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2-1021-259/2014Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00855-2013-0Procesinio sprendimo kategorijos: 35.6.1; 36.2; 116.1 (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 24 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo teisėjas Arvydas Žibas, sekretoriaujant Simonai Neniškytei, dalyvaujant ieškovo V. R. atstovui advokatui J. K., atsakovo AB „Swedbank“ atstovui R. L., viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, iškeltą pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovams AB „Swedbank“, J. K., tretiesiems asmenims R. E., R. L. dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas V. R. patikslintu ieškiniu atsakovams „Swedbank“, AB, J. K., tretiesiems asmenims R. E., R. L. prašė pripažinti atsakovės J. K. ir „Swedbank“, AB sudarytą 2007-02-09 laidavimo sutartį Nr. 07-006451-LA1 su vėlesniais pakeitimais negaliojančia ir priteisti iš atsakovų patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 37-45). Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2006-08-10 ieškovas V. R. ir atsakovė J. K. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovei suteikė 30 000 EUR (103 584 Lt) dydžio asmeninę paskolą, o atsakovė įsipareigojo gautą sumą ieškovui grąžinti iki 2011-08-10 bei mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos dalies, skaičiuojant kiekvieną mėnesį ir sumokant paskolos grąžinimo termino pabaigoje kartu su grąžintina paskolos suma. Kadangi atsakovė savo sutartinių prievolių nevykdė, atsakovas kreipėsi į Kauno rajono apylinkės teismą su ieškiniu dėl skolos ir palūkanų priteisimo. 2012-05-21 Kauno rajono apylinkės teismas priėmė preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1573-214/2012 pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kuriuo ieškovo ieškinį tenkino pilnai ir iš atsakovės ieškovo naudai priteisė 103 584 Lt skolos, 29 348, 80 Lt sutartinių palūkanų, 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki galutinio sprendimo įvykdymo bei 1830 Lt žyminio mokesčio. 2012-07-13 Kauno rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-1573-214/2012 išdavė ieškovui vykdomąjį raštą, kurį ieškovas 2012-10-31 pateikė priverstinai vykdyti antstoliui R. B.. 2013-06-19 Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2294-920/2013 pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kuriuo pilnai patenkino „Swedbank“, AB ieškinį ir iš atsakovės J. K. priteisė 15 000 EUR skolą, 6,074 proc. dydžio sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos kredito sumos bei procesines palūkanas. Iš šio teismo sprendimo ieškovas sužinojo, kad atsakovai – J. K. ir „Swedbank“, AB, 2007-02-09, ieškovui nežinant, pasirašė Laidavimo sutartį Nr. 07-006451-LA1, kuria atsakovė laidavo kreditoriui „Swedbank“, AB, kad skolininkai tretieji asmenys R. L. (dabar – R. E.) ir R. L. įvykdys visus įsipareigojimus pagal skolininkų ir „Swedbank“, AB sudarytą Kredito sutartį. Skolininkams kredito sutarties neįvykdžius, buvo parduotas hipoteka kreditoriui „Swedbank“, AB įkeistas trečiųjų asmenų turtas, todėl „Swedbank“, AB ieškinio tenkinimo dienai turėjo likusią 101 661, 34 EUR (351 033 Lt ) dydžio reikalavimo teisę į skolininkus trečiuosius asmenis Kredito sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovė J. K., kaip laiduotoja pagal 2007-02-09 Laidavimo sutartį, kartu su trečiaisiais asmenimis yra solidari „Swedbank“, AB skolininkė, kreditorius „Swedbank“, AB gali 2007-02-09 Laidavimo sutarties pagrindu šiai dienai (2013-08-02) savo pasirinkimu į atsakovę J. K. nukreipti ne tik 2013-06-19 Kauno apylinkės teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2294-920/2013 priteistą 15 000 EUR dydžio kreditoriaus reikalavimo teisės dalį, bet ir į visą 101 661, 34 EUR (351 033 Lt) dydžio reikalavimo teisę. Ieškovo nuomone, atsakovė J. K., kaip ieškovo skolininkė pagal 2006-08-10 Paskolos sutartį, pažeisdama ieškovo, kaip jos kreditoriaus interesus ir siekdama sumažinti atsakovės galimybes atsiskaityti su ieškovu, sudarė 2007-02-09 Laidavimo sutartį su atsakovu „Swedbank“, AB, nors neturėjo jokios teisinės pareigos tokį sandorį sudaryti, todėl yra visos sąlygos 2007-02-09 Laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia actio Pauliano ieškinio pagrindu (LR CK 6.66 str.). Ieškovas kaip kreditorius turi galiojančią, neabejotiną ir vykdytiną 30 000 EUR (103 584 Lt) reikalavimo teisę į atsakovę, kaip skolininkę, remiantis 2006-08-10 Paskolos sutartimi, kurią patvirtina 2012-05-21 Kauno rajono apylinkės teismo preliminarus sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1573-214/2012 bei 2013-06-12 antstolio R. B. pažyma vykdomojoje byloje Nr. 0085/12/02228 apie tai, kad jokia minėtos skolos dalis nėra padengta. Atsakovė pagal 2007-02-09 Laidavimo sutartį įsipareigodama atsakyti „Swedbank“, AB, už trečiųjų asmenų pagal Kredito sutartį prisiimtų įsipareigojimų neįvykdymą žymiai sumažino savo finansines galimybes grąžinti ieškovui skolą pagal 2006-08-10 Paskolos sutartį. Ginčijama laidavimo sutartis yra ne viešo pobūdžio sandoris, todėl atsakovei nebuvo pareigos sudaryti laidavimo sutartį su atsakovu „Swedbank“, AB, juolab, to negalėjo numatyti nei įstatymas, nei viešas konkursas, nei teismo sprendimas. A. J. K., sudarydama ginčijamą laidavimo sutartį, žinojo, kad pagal su ieškovu sudarytą 2006-08-10 paskolos sutartį, ji buvo ieškovui skolinga 30 000 EUR, todėl galėjo ir turėjo suprasti, kad papildomų naujų įsipareigojimų prisiėmimas labai apsunkins atsakovės finansines galimybes grąžinti ieškovui skolą ir sustiprins jos nemokumą. Apie 2007-02-09 Laidavimo sutarties sudarymą ieškovas sužinojo tik 2013-06-19 Kauno apylinkės teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2294-920/2013, todėl vienerių metų ieškinio senaties termino ieškovas nepraleido.

Atsiliepimas

Atsakovas „Swedbank“, AB pateikė teismui atsiliepimą į patikslintą ieškinį, kuriame nurodė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 58-63). Pažymėjo, kad 2006-09-14 atsakovė R. E. (buvusi L.) pateikė bankui paraišką būsto paskolai gauti, kurioje nurodė, kad prašoma gauti paskolos suma yra 441 000 Lt. Paskolos paskirti – gyvenamojo namo pirkimui. Perkamo namo kaina – 551 000 Lt. Taip pat paraiškoje nurodoma, kad R. E. ir R. L. bendros šeimos pajamos sudaro 4016 Lt. 2007-02-09 R. E. ir R. L. buvo suteiktas 127 665 EUR sumos kreditas. KREDITO SUTARTĮ R. E. ir R. L. vardu, veikdama pagal įgaliojimą, pasirašė J. K.. Tuo pačiu bankas ir J. K. 2007-02-09 pasirašė Laidavimo sutartį Nr. 07-006451-LA1, remiantis kuria J. K. laidavo, kad R. E. ir R. L. įvykdys visus įsipareigojimus pagal Kredito sutartį. Laidavimo sutarties 8.1 p. atsakovė užtikrino, kad Laidavimo sutarties sudarymas neprieštarauja teisės aktams ir laiduotojo pagal su trečiaisiais asmenimis sudarytas sutartis prisiimtiems įsipareigojimams. R. E. ir R. L. savo įsipareigojimų pagal kredito sutartį pradėjo nevykdyti 2010 m. pradžioje, todėl 2010-01-18 ir 2010-02-19 buvo išsiųsti raginimai sumokėti pradelstus mokėjimus. Kadangi Kredito sutarties pažeidimai nebuvo pašalinti Bankas nuo 2010-03-16 nutraukė Kredito sutartį ir pareikalavo grąžinti visą skolą. R. E., R. L. ir J. K. per nustatytą terminą skolos negrąžino, todėl bankas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo. 2010-06-28 Kauno miesto apylinkės teismo hipotekos skyrius nutartimi areštavo įkeistus nekilnojamuosius daiktus – žemės sklypą su gyvenamuoju namu. Įkeisti daiktai buvo parduoti iš varžytinių, tačiau bankui buvo grąžinta tik dalis skolos – 173 619, 60 Lt. Remiantis tuo, 2012-10-15 bankas kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą dėl dalies skolos pagal Kredito sutartį priteisimo iš laiduotojos J. K.. Kauno apylinkės teismo 2013-06-19 sprendimu ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovės Banko naudai priteista 15 000 EUR skola, palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos. Atsakovas nurodė, kad ieškinyje nėra pateikiama įrodymų, kokia atsakovės finansinė padėtis buvo ir kaip ji pasikeitė sudarant su ieškovu paskolos sutartį ir su Banku Laidavimo sutartį, taip pat nėra nurodoma ir nepagrindžiama ar būtent Laidavimo sutartis lėmė tai, kad atsakovė negali įvykdyti savo įsipareigojimų ieškovui. A. L. sutarties sudarymo metu negalėjo numatyti, kad R. E. ir R. L. gaudami pakankamas pajamas negalės vykdyti savo įsipareigojimų pagal Kredito sutartį ir kad tuo pačiu taip ženkliai sumažės įkeisto turto rinkos vertė ir pačios atsakovės pajamos taip pat ženkliai sumažės. Ginčo sandorio sudarymo metu atsakovė neturėjo jokių pradelstų įsipareigojimų ieškovui. Pažymėjo, kad J. K. buvo kredito gavėjų R. E. ir V. L. giminaitė, įgaliota atstovė ir rūpinosi kredito suteikimu. Pagal kredito sutarties sąlygas tik jai sudarius Laidavimo sutartį galėjo būti suteiktas kreditas, todėl konstatuotina, kad ginčo sandoris buvo atlygintinis.

A. J. K. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašo patenkinti ieškovo V. R. patikslintą ieškinį atsakovams J. K. ir „Swedbank“, AB dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (t. 1, b. l. 130-133). Nurodė, kad atsakovė neturi finansinių galimybių grąžinti ieškovui 30 000 EUR skolos bei priskaičiuotų palūkanų pagal 2006-08-10 paskolos sutartį bei atitinkamai įvykdyti 2012-05-21 Kauno rajono apylinkės teismo preliminarų sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-1573-214/2011 ir jo pagrindu išduotą vykdomąjį raštą, kadangi atsakovė neturi jokio turto, o vienintelės atsakovės pajamos yra gaunamas 500 Lt dydžio per mėnesį darbo užmokestis. Be to, antstolė S. V. priėmė patvarkymą dėl skolos išieškojimo Nr. S-11054877, kuriuo buvo nurodyta kiekvieną mėnesį išskaičiuoti 70 proc. nuo atsakovės darbo užmokesčio dalies, viršijančios Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą, ir 20 proc. nuo atsakovės darbo užmokesčio dalies, neviršijančios Vyriausybės nustatytą vieną minimalų mėnesio atlyginimą, siekiant išieškoti 58 395 Lt skolą kreditoriui „Swedbank“, AB pagal Kauno apylinkės teismo išduotą vykdomąjį raštą vykdomojoje byloje Nr. 0114/13/01721. Pažymėjo, kad atsakovei pasirašinėjant „Swedbank“, AB ir trečiųjų asmenų 2007-02-09 Kredito sutartį, atsakovo „Swedbank“, AB atstovė paaiškino, kad atsakovė be kita ko, privalo pasirašyti ir Laidavimo sutartį, kadangi tai tėra įprastas formalumas, tačiau jai nebuvo paaiškinta kokios gali būti Laidavimo sutarties teisinės pasekmės, nebuvo sudaryta galimybė įsigilinti į sutarties sąlygas ir jas įvertinti, atsakovė nežinojo kokius sutartinius įsipareigojimus ji šia sutartimi prisiėmė. Atsakovė sutinka, kad Laidavimo sutartis pažeidžia ieškovo, kaip kreditoriaus teises, papildomai apsunkindama atsakovės prievolių ieškovui įvykdymą, tačiau atsakovė sąžiningai klydo dėl imperatyvios teisinės prievolės sudaryti ginčijamą Laidavimo sutartį buvimo, nesuprato, kad ginčijama sutartimi prisiima didelę finansinę riziką ir didžiulius finansinius įsipareigojimus, kurie turės įtakos jos mokumo sumažėjimui.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje teisės aiškinimo ir taikymo aspektu keliami klausimai dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia CK 6.66 straipsnio pagrindu sąlygų buvimo. Byloje sprendžiamas šalių ginčas, ar sudaryta laidavimo sutartimi pažeistos anksčiau sudarytos paskolos davėjo teisės gauti paskolos įvykdymą.

Išnagrinėjęs bylą teismo posėdžio metu, teismas nustatė, jog 2006-08-10 ieškovas V. R. ir atsakovė J. K. sudarė paskolos sutartį, pagal kurią ieškovas atsakovei suteikė 30 000 EUR (103 584 Lt) dydžio asmeninę paskolą, o atsakovė įsipareigojo gautą sumą ieškovui grąžinti iki 2011-08-10 bei mokėti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo negrąžintos paskolos sumos dalies, skaičiuojant kiekvieną mėnesį ir sumokant paskolos grąžinimo termino pabaigoje kartu su grąžintina paskolos suma. 2007 02 09 sudarytos Kredito sutarties pagrindu ieškovas suteikė tretiesiems asmenims byloje R. E. (L.), R. L. 127 665 eurų kreditą (b .l. 80-110). Atsakovė J. K. 2007 02 09 sudarė Laidavimo sutartį, kuria laidavo tinkamą 2007 02 09 sudarytos Kredito sutarties vykdymą (b .l. 111-116). Tretieji asmenys byloje R. E. (L.), R. L. tinkamai nevykdė Kredito sutarties, ši sutartis nustatyta tvarka buvo nutraukta, pradėta suteikto negrąžinto kredito priverstinė grąžinimo procedūra. 2013-06-19 Kauno apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2294-920/2013 pagal ieškovo „Swedbank“, AB ieškinį atsakovei J. K. dėl skolos ir palūkanų priteisimo, kuriuo atsakovės 2007 02 09 sudarytos Laidavimo sutarties pagrindu patenkino „Swedbank“, AB ieškinį ir iš atsakovės J. K. priteisė 15 000 EUR skolą, 6,074 proc. dydžio sutartines palūkanas, skaičiuojamas nuo negrąžintos kredito sumos bei procesines palūkanas. Ieškovas byloje įrodinėjo, jog atsakovė J. K., kaip ieškovo skolininkė pagal 2006-08-10 Paskolos sutartį, pažeisdama ieškovo, kaip jos kreditoriaus interesus ir siekdama sumažinti savo galimybes atsiskaityti su ieškovu, sudarė 2007-02-09 Laidavimo sutartį su atsakovu „Swedbank“, AB, nors neturėjo jokios teisinės pareigos tokį sandorį sudaryti, todėl ieškinį grindė teisinio instituto actio Pauliano pagrindu (LR CK 6.66 str.).

Dėl CK 6.66 straipsnio taikymo sąlygų

Actio Pauliana – specialus su sutarčių laisvės principo ribojimu susijęs kreditoriaus teisių gynimo būdas, kurio poreikį lemia kreditoriaus siekis kontroliuoti skolininką, neleisti šiam piktnaudžiauti savo teisėmis ir taip užtikrinti įstatymo ar sutarties pagrindu prisiimtų skolininko pareigų kreditoriui įvykdymą. LR CK 6.66 straipsnyje nustatyta kreditoriaus teisė ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Šiame straipsnyje įtvirtintas actio Pauliana institutas yra specialus kreditoriaus interesų gynimo būdas, kuriuo jam suteikiama galimybė panaikinti skolininko piktnaudžiavimo savo teisėmis padarinius, taip užtikrinant skolininko prisiimtų įsipareigojimų kreditoriui įvykdymą.

Taigi actio Pauliana suteikia ne sandorio šaliai – kreditoriui – teisę ginčyti skolininko su trečiaisiais asmenims sudarytus sandorius, todėl, taikydami šį institutą, kaip vieną išimtinių sandorių negaliojimo atvejų, teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Sandoriui pripažinti negaliojančiu LR CK 6.66 straipsnio pagrindu būtinas visų nurodytų sąlygų visetas. Nenustačius bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo sandorio pripažinti negaliojančiu.

Ieškovas byloje įrodinėjo, kad nagrinėjamu atveju yra visos įstatyme nustatytos sąlygos ginčijamą laidavimo sandorį pripažinti negaliojančiu, tačiau išnagrinėjus bylą teisme, ieškovo teiginiai pasitvirtino tik iš dalies, šiais sprendime nurodomais motyvais.

Dėl galiojančios kreditoriaus reikalavimo teisės

Nagrinėjamoje byloje ieškovas savo reikalavimo teisę ir galimybę reikšti ieškinį atsakovams LR CK 6.66 straipsnio pagrindu grindė ta faktine aplinkybe, jog 2012 05 21 sprendimu Kauno apylinkės teismas patenkino ieškovo ieškinį ir paskolos sutarties pagrindu priteisė ieškovui iš atsakovės 103 584 lt paskolos sumą ir palūkanas. Byloje tarp šalių ginčo nekilo dėl ieškovo teisės turėjimo ir galimybės reikšti ieškinį atsakovams LR CK 6.66 straipsnio pagrindu, todėl teismas konstatuoja, jog ieškovas pagrįstai kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams ieškinyje nurodomu faktiniu ir teisiniu pagrindu..

Dėl ieškinio senaties termino

Būtinoji Actio Pauliana instituto taikymo sąlyga - nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas, skaičiuojant jį nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti pažeidus jo teises. I. V. R. ieškinyje nurodė, kad apie atsakovų sudarytą 2007 02 09 Laidavimo sutartį sužinojo tik 2013 06 19 Kauno apylinkės teismui priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2294-920/2013. Kadangi byloje jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovas V. R. galėjo žinoti apie Laidavimo sutarties sudarymą, byloje nėra, todėl darytina išvadą, kad vienerių metų ieškinio senaties terminas nagrinėjamu atveju nepraleistas.

Dėl asmens neprivalėjimo sudaryti ginčijamo sandorio

Kita Actio Pauliana sąlyga - skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Ginčijamas sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jei skolininkas jo neprivalėjo sudaryti. Privalėjimas sudaryti sandorį yra vienas iš imperatyvų, apribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas privalėjimą sudaryti sandorį traktuoja kaip vieną iš imperatyvių reikalavimų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę. Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2000 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje, V. B. v. G. B., E. B., Nr. 3K-3-425/2002). Skolininko teisinė prievolė sudaryti sandorius CK 6.66 str. prasme aiškinama siaurai, todėl neprivalomais sandoriais laikomi tokie, kurie sudaromi nesant įstatymo ar kitos susitarimo pagrįstos teisinės prievolės. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, atsižvelgdamas į CK 6.76 str. nuostatas, reglamentuojančias laidavimo instituto sąvoką, daro išvadą, kad ginčijamos Laidavimo sutarties sudarymas atsakovei nebuvo privalus, tai yra šalutinė prievolė.

Dėl kreditoriaus interesų pažeidimo

LR CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

Nagrinėjamoje byloje aktualus vieno LR CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodytų atvejų – „kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės“ – aiškinimas ir taikymas. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši formuluotė reiškia, jog teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes, gali konstatuoti kreditoriaus teisių pažeidimo atvejus, kurie neišvardyti teisės normoje; svarbu yra tai, kad tokių pažeidimų kvalifikavimas sietinas su prievolių kreditoriui nevykdymu ir skolininko galimybių tokias prievoles įvykdyti ateityje pasikeitimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012), taip pat tai, kad šios aplinkybės, susijusios su skolininko mokumo sumažėjimu, būtų nulemtos ginčijamo skolininko sudaryto sandorio. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad skolininkas gali pažeisti kreditoriaus interesus: įkeisdamas savo turtą kitam kreditoriui, kuris tampa privilegijuotas, nes jo reikalavimas visa apimtimi tenkinamas iš įkeisto turto pirmiau nei kitų skolininko kreditorių reikalavimai (CK 4.192 straipsnis); sandoriais prisiimdamas naujų įsipareigojimų (pvz., laidavimo), kurių prisiimti neprivalėjo; ir kita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų Baltijos korporacija“ ir kt. v. UAB „Senega“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-167/2012).

Ieškovas nagrinėjamoje byloje įrodinėjo, kad atsakovės prisiimti finansiniai įsipareigojimai pagal laidavimo sutartį po paskolos sutarties sudarymo sudarė realią grėsmę, jog įsipareigojimai ieškovui pagal paskolos sutartį nebus įvykdyti. Teismas pažymi, kad actio Pauliana negali būti aiškinamas taip, kad sudarytų prielaidas ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams. Toks įstatymo aiškinimas ir taikymas sukeltų teisinį neapibrėžtumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAB „Alytaus tekstilė“ v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, bylos Nr. 3K-3-485/2010). Taikant aptartas įstatymo nuostatas ir teismui sprendžiant dėl ieškovo teisių pažeidimo atsakovei sudarius laidavimo sutartį, teismas pažymi, kad pagal laidavimo sutartį laiduotojas įgyja pareigą įvykdyti laidavimu užtikrintą prievolę, kai skolininkas jos neįvykdo ar tai padaro netinkamai, o kreditorius – teisę reikalauti, kad laiduotojas atliktų šią savo pareigą. Laiduotojo pareiga įvykdyti prievolę kreditoriaus naudai, o kreditoriaus teisė reikalauti, kad laiduotojas įvykdytų skolininko prievolę, gali būti įgyvendinta tik tada, kai skolininkas neįvykdo laidavimu užtikrintos prievolės arba netinkamai tai padaro (LR CK 6.76 str.1 dalis). Tai lemia laidavimo prievolės, kaip prievolių įvykdymo užtikrinimo būdo, sąlyginį pobūdį, kuris reiškia galimybės priverstinai įgyvendinti laidavimo prievolės įvykdymą atsiradimą tik tuo atveju, jei neįvykdoma laidavimu užtikrinta prievolė (LR CK 6.66 straipsnio 1 dalis, 6.30 straipsnio 1 dalis). Teismas todėl sprendžia, jog laidavimo sutarties sudarymo faktas savaime nereiškia kreditoriaus teisių pažeidimo LR CK 6.66 straipsnio 1 dalies prasme. Todėl ieškovo argumentai, jog atsakovė pažeidė ieškovo teises ir turtinius interesus vien laidavimo sandoriu prisiimdama naują įsipareigojimą po paskolos sutarties sudarymo, nepasitvirtino.

Teismui sprendžiant dėl ieškovo argumentų pagrįstumo, jog atsakovė po laidavimo sutarties sudarymo apsunkino savo finansines galimybes realiai įvykdyti savo prievolę ieškovui, kaip jos kreditoriui, nustatyta, jog paskolos sutartis sudaryta 2006 08 10 dieną, paskola turėjo būti grąžinta 2011 08 10 dieną. Atsakovė laidavimo sutartį sudarė 2007 02 09 dieną, laiduodama sudarytos 2007 02 09 būsto paskolos vykdymą, kurios grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2024 metų rugpjūčio 20 dienos ( b. l. 99). Byloje taip pat nustatyta, kad nei Paskolos sutarties sudarymo metu, nei ginčo Laidavimo sutarties sudarymo metu atsakovė K. nekilnojamojo ar kitokio registruoto turto neturėjo, jos pajamas sudarė mėnesinė apie 1500 litų suma, gaunama iš jai mokamo darbo užmokesčio (b. l. 71, 72). Esant šioms aplinkybėms, teismas konstatuoja, jog K. turtinė padėtis po laidavimo sutarties sudarymo nepasikeitė. Teismas pažymi, kad tam, jog ieškinys LR CK 6.66 straipsnio pagrindu būtų patenkintas, turi būti nustatyta, kad actio Pauliana sąlygos egzistavo kreditoriaus ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teismui nustačius kad ginčijamo sandorio sudarymo metu skolininko (atsakovės) mokumas, palyginti su buvusiu paskolos sutarties sudarymo metu, nebuvo pakitęs, darytina išvada, jog Laidavimo sutarties sudarymo metu ieškovo teisės ir turtiniai interesai pažeisti nebuvo (LR CPK 178 str.). Nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės, kad, suėjus paskolos grąžinimo terminui (2011 m. rugpjūčio 8 d.) ir ieškovui teismine tvarka pareikalavus grąžinti paskolą, atsakovė negali įvykdyti prievolės, nėra pagrindas konstatuoti, kad šios, su skolininkės mokumo sumažėjimu susijusios, aplinkybės būtų nulemtos vien ginčijamo skolininkės sudaryto laidavimo sandorio. Pareigą įrodyti, kad laidavimo sutartis pažeidė ieškovo interesus būtent laidavimo sutarties pagrindu ir jos sudarymo metu, turėjo ieškovas, tačiau jis tokių įrodymų neteikė ir tokių aplinkybių neįrodinėjo (CPK 178 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas, priimtas civilinėje byloje AB DnB Nord bankas v. A. M. ir kt., bylos Nr. 3K-P-311/2012). Teismas taip pat įvertina ir tas nustatytas faktines aplinkybes, kad atsakovė K. neturėjo galimybės ir kaip teismo posėdžio metu paaiškino jos atstovas advokatas, tikslo grąžinti gautą paskolą iš gaunamo 1500 litų darbo užmokesčio, kadangi atsakovė investavo pasiskolintus pinigus ir tikėjosi iš to veiksmo uždirbti ir taip grąžinti paskolą ieškovui. Nagrinėjamoje byloje nenustačius kreditoriaus teisių pažeidimo fakto, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Dėl ginčijamo sandorio šalių sąžiningumo

Taikant actio Pauliana institutą, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, kai ginčijamas atlygintinis sandoris (CK 6.66 straipsnio 2 dalis), neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo. Teismas pažymi, jog LR CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, sandorį sudariusių šalių sąžiningumo klausimas yra saistomas kitų actio Pauliana sąlygų. Taikant LR CK 6.66 straipsnį svarbu laikytis kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyros principo, todėl kreditoriaus teisės neturėtų būti suabsoliutinamos, t. y. kreditoriui neturėtų būti suteikiamos privilegijos skolininko ir trečiojo asmens atžvilgiu. Dėl šios priežasties CK ir yra įtvirtinta imperatyvioji nuostata dėl trečiojo asmens nesąžiningumo. Kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu Actio Pauliana pagrindu, turi būti nustatomas tiek skolininko, tiek trečiojo asmens nesąžiningumas, jei sandoris atlygintinis.

Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovė J. K., būdama sudariusi 2006 metais Paskolos sutartį, po pusės metų sudaro Ginčijamą Laidavimo sutartį, apie ką nepranešė ieškovui, todėl teismas konstatuoja, jog ji buvo nesąžininga ieškovo V. R. atžvilgiu.

Sprendžiant dėl kitos sandorio šalies sąžiningumo turi būti vertinama, ar ji buvo apdairi bei atidi ir pasidomėjo, ar kita sandorio šalis neturi kreditorių, ar jų interesai nebus pažeisti, kokias pasekmes sukels konkrečiomis sąlygomis sudarytas sandoris. Asmens sąžiningumas teisėje yra vertinamas pagal tai, ar asmuo ką nors žinojo arba turėjo žinoti. Vienu atveju įstatymas reikalauja, kad asmuo žinotų apie tam tikras aplinkybes, kitu atveju – asmuo neturi tam tikrų aplinkybių žinoti. Žinojimas suprantamas kaip asmens turėjimas tam tikrų duomenų, o „turėjimas žinoti“ aiškinamas kaip asmens pareiga veikti aktyviai, pareiga pasidomėti, todėl nepagrįstas neveikimas vertinamas kaip nesąžiningas elgesys (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gegužės mėn. 10 d. sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. 2A-124/2011). Teismas sutinka su atsakovo AB Swedbank nurodytais motyvais, kad Bankas negalėjo žinoti apie atsakovės K. sudarytą Paskolos sutartį. Byloje yra nustatyta, kad atsakovė K. sudarydama 2007-02-09 Laidavimo sutartį, banko apie tai neinformavo. Šią aplinkybę įrodo AB Swedbank pateiktas rašytinis įrodymas - Atsakymas į pirmojo tipo užklausą (b. l. 74, 75), iš kurios matyti, kad J. K. 2006 09 13 dieną žinių bankui apie sudarytą 2006 08 10 dieną Paskolos sutartį nepateikė. Nustatytos aplinkybės liudija, jog jokių oficialių ir viešų duomenų apie V. R. ir atsakovės K. sudarytą paskolos sutartį taip pat nebuvo, nes Paskolos sutartis nors ir sudaryta rašytine forma, tačiau ji nebuvo tvirtinama notaro. Esant išvardintoms aplinkybėms, darytina išvada, kad atsakovas AB Swedbank išnaudojo visus jam prieinamus ir įmanomus būdus pasidomėti atsakovės turtine padėtimi ir įsipareigojimais, o ieškovui atsakovė nagrinėjamoje byloje nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių atsakovo AB Swedbank nesąžiningą elgesį sudarant minėtą laidavimo sutartį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės sudaryta Laidavimo sutartis buvo atlygintinė. Tačiau teismas įrodymų visumos pagrindu ir įstatymo leidėjo suteikta diskrecijos teise sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, jog bankas sudarant laidavimo sutartį buvo nesąžiningas (LR CK 6.66 str. 2 d.). Todėl nagrinėjamoje byloje nenustačius banko nesąžiningumo, nėra pagrindo išvadai, kad egzistuoja visos actio Pauliana taikymo sąlygos.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, ieškovo ieškinys atmetamas kaip neįrodytas (LR CPK 178 str.).

Nagrinėjamoje byloje valstybė patyrė 45, 54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (t. 1, b. l. 2), šios išlaidos priteistinos valstybei iš ieškovo (LR CPK 92 str.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 260 str., 265 str., 270 str. str.,

nusprendžia:

Ieškinį atmesti.

Priteisti valstybei iš V. R. (a.k. (duomenys neskelbtini) 45,54 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (mokama gavėjui VMI prie LR FM, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią banke, „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, įmokos kodas 5660).

Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant Kauno apygardos teismui.

Teisėjas Arvydas Žibas