Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Pareiškėjas Jungtinės profesinės sąjungos padalinys Klaipėdos apskrities viršininko administracijos darbuotojų profesinė sąjunga (toliau – pareiškėjas, Profesinė sąjunga, apeliantas) prašymu (b. l. 5–7, 107–109) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. P-240-(3.1) „Dėl pareigybių panaikinimo“ dalį, kuria panaikinta Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 8 kategorija) pareigybė.

Pareiškėjas nurodė, kad ginčijamo įsakymo dalimi panaikinta trečiojo suinteresuoto asmens Profesinės sąjungos vykdomojo organo – komiteto – narės V. M. (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) buvusi pareigybė. Pažymėjo, jog 2009 m. gruodžio 16 d. pateikė atsakovui Klaipėdos apskrities viršininko administracijai (toliau – ir atsakovas) reikalavimą panaikinti skundžiamą įsakymą tam, kad būtų užtikrinta socialinė partnerystė tarp Klaipėdos apskrities viršininko ir Profesinės sąjungos bei įgyvendinti Darbo kodekso (toliau – DK) 47 straipsnio 1 ir 4 dalyse numatyti reikalavimai dėl darbuotojų informavimo bei konsultavimo, tačiau atsakymo negavo. Nurodė, jog Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-132-(3.1) „Dėl Klaipėdos apskrities viršininko administracijos struktūros tvirtinimo“ Klaipėdos apskrities viršininko administracijoje panaikintas Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamentas, tačiau liko Švietimo skyrius bei Socialinių reikalų ir paslaugų priežiūros skyrius. Teigė, kad Socialinių reikalų, švietimo ir kultūros departamento panaikinimas nėra pagrindas panaikinti konkretaus darbuotojo pareigybę Švietimo skyriuje. Pabrėžė, jog atsakovas, pažeisdamas DK 47 straipsnio 4, 6 ir 7 dalių bei Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, prieš priimdamas skundžiamą sprendimą, neinformavo Profesinės sąjungos ir nesikonsultavo dėl tokio sprendimo priežasčių bei padarinių darbuotojams. Pažymėjo, jog skundžiamu įsakymu naikinant vieną konkrečią pareigybę siekiama nepagrįstai atleisti profesinės sąjungos narę V. M., nes jos pareigybė naikinama neįvertinus Švietimo skyriaus funkcijų, darbo krūvio, nesant kitų objektyvių kriterijų. Pareiškėjo nuomone, skundžiamas įsakymas nepagrįstas objektyviais duomenimis ir priimtas pažeidžiant DK 47 straipsnio 4, 6 ir 7 dalyse bei Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytas procedūras. Be to, kreipimosi į teismą termino nepraleido, bet jei praleido, prašė atnaujinti.

Šalies argumentai

Teismas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. P-240-(3.1) „Dėl pareigybių panaikinimo“ dalį, kuria panaikinta Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybė, užimama trečiojo suinteresuoto asmens. Teismas pažymėjo, jog teisė į teisminę gynybą yra asmens konstitucinė teisė (Konstitucijos 30 str.). Šis konstitucinis principas įtvirtintas ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje. Teisės normoje numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tai reiškia, jog kiekvienam subjektui turi būti užtikrinta jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų gynimo galimybė, tačiau toks suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti, kad jis turi subjektinę teisę, kad šią teisę pažeidžia, kėsinasi pažeisti ar ginčija atsakovas. Pareiškėjas turi turėti aiškiai identifikuojamą suinteresuotumą apginti materialiosios teisės normų saugomą teisę ar interesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-279/2008). Suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas. Į teismą turi būti kreipiamasi prireikus apginti suinteresuoto subjekto pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę arba įstatymo saugomą interesą, todėl teisės kreiptis gynybos į teismą principas nėra absoliutus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, kuris pagal ABTĮ 13 straipsnio 1 dalį ir 20 straipsnio 3 dalį formuoja vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, 2007 m. spalio 4 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007 pažymėjo, kad, vadovaujantis ABTĮ 22 straipsnio 1 dalimi, ginčo objektu administraciniame teisme gali būti viešojo ar vidaus administravimo subjekto aktai ar veiksmai (neveikimas), kurie suinteresuotiems asmenims objektyviai sukelia atitinkamas teisines pasekmes (pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus). Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Teismas nurodė, jog Profesinė sąjunga siekia apginti profesinės sąjungos narės V. M. subjektinę teisę nebūti atleistai iš valstybės tarnybos. Prašymo patenkinimas Profesinei sąjungai nesukelia teisinių pasekmių – nepakeičia profesinės sąjungos turimų teisių ir pareigų apimties. Prašymo reikalavimo patenkinimas sukelia teisines pasekmes tik profesinės sąjungos narei V. M. Teismas nustatė, jog V. M., siekdama apginti, jos manymu, pažeistas teises, pati ginčijo Klaipėdos apskrities viršininko 2009 m. spalio 12 d. įsakymo Nr. P-240-(3.1) „Dėl pareigybių panaikinimo“ dalį dėl Švietimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės panaikinimo, tačiau Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 24 d. nutartimi skundas buvo atsisakytas priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu. Teismas neatnaujino praleisto termino paduoti skundą. Ginčo atveju teismas, nustatęs, jog prašymas paduotas ne to asmens, kuriam priklauso reikalavimo teisė, neturi galimybės pakeisti netinkamą pareiškėją tinkamu pareiškėju, nes nurodyta teismo nutartimi teismui atsisakius priimti V. M. skundą, teismas negali jai pasiūlyti įstoti į bylą pareiškėju. Teismas konstatavo, kad materialinių teisinių prielaidų ginti asmens pažeistą teisę ar įstatymo saugomą interesą nebuvimas yra pagrindas skundą (prašymą) atmesti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1669/2008). Teismas taip pat nurodė, jog atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos arba darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime (DK 19 str. 1 d.). Darbuotojų teisių ir interesų atstovavimo bei gynimo funkcija yra suteikta profesinėms sąjungoms, formuojamoms įvairiais principais: profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Profesinių sąjungų steigimas reglamentuojamas Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.38 straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo 6 straipsnyje. Profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Konstitucijos, Profesinių sąjungų įstatymo bei kitų įstatymų, Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu) (Profesinių sąjungų įstatymo 4 str.). Profesinių sąjungų įstatams (statutui) keliami reikalavimai nurodyti CK 2.47 straipsnyje, Profesinių sąjungų įstatymo 8 straipsnyje, pagal kuriuos profesinės sąjungos įstatuose (statute), be kita ko, turi būti nurodyta profesinės sąjungos organizacinė struktūra, jos organai ir jų kompetencija bei skyrimo ir atšaukimo tvarka. Taigi teisiniu reglamentavimu nustatyta, jog profesinės sąjungos savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais įstatais (statutu). Pagal Profesinių sąjungų įstatymo 4, 6 ir 8 straipsnius, įstatuose nurodoma: 1) profesinės sąjungos pavadinimas ir buveinė; 2) profesinės sąjungos organizacinė struktūra; 3) vadovaujantieji organai; 4) veiklos nutraukimo tvarka; 5) profesinei sąjungai priklausančio turto valdymo, disponavimo ir naudojimo tvarka. Teismas pažymėjo, jog, vertinant profesinės sąjungos statusą, turi būti įvertinti ir profesinės sąjungos įstatai, juose apibrėžta struktūrinių padalinių teisinė padėtis bei numatyta tokių struktūrinių padalinių renkamųjų organų sistema ir kompetencija. Nurodė, kad Jungtinės profesinės sąjungos įstatų (toliau – Įstatai) V skyriuje aptarta organizacijos struktūra, valdymo organai ir kompetencija. Įstatų 42.1 punkte numatyta, kad viena ar kelių profesinės sąjungos narių grupių junginys – įmonės profesinė sąjunga. Būtent tokiu padaliniu yra įvardijamas Jungtinės profesinės sąjungos padalinys – Profesinė sąjunga. Aukščiausias padalinio organas yra susirinkimas (konferencija), kurio kompetencijai priskirta koreguoti ir tvirtinti reglamentą, priimti padalinio vidaus įstatus, suderinus juos su Sąjungos įstatais. Padalinio vidaus įstatai tvirtinami Sąjungos antspaudu. Susirinkimo (konferencijos) renkamas padalinio pirmininkas, nustatomas jo įgaliojimų terminas (Įstatų 43, 44.1, 44.3, 47.1 p.). Pagal nurodytas Įstatų nuostatas, profesinės sąjungos padalinys susirinkimo (konferencijos) metu turi priimti padalinio vidaus įstatus, suderinus juos su Sąjungos įstatais, kurie tvirtinami Sąjungos antspaudu. Teismas nustatė, jog Jungtinė profesinė sąjunga 2009 m. gegužės 5 d. raštu Nr. JPS-156 ir 2009 m. gegužės 6 d. raštu Nr. JPS-158 informavo Klaipėdos apskrities viršininko administraciją apie Profesinės sąjungos įsteigimą, jos narius, komiteto sudėtį, pirmininko išrinkimą. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų apie įvykusį susirinkimą (konferenciją), apie jame dalyvavusių delegatų skaičių, padalinio pirmininko ir komiteto išrinkimą, taip pat nepateikė Jungtinės profesinės sąjungos padalinio – Profesinės sąjungos įstatų, todėl teismas konstatavo, kad pareiškėjas veikia neturėdamas profesinės sąjungos veiklą reglamentuojančių vidaus įstatų, kurie yra numatyti Įstatų 44.1 punkte. Teismo vertinimu, Profesinės sąjungos steigimas neatitinka Įstatų reikalavimų, todėl negalima pripažinti, kad pareiškėjas yra savarankiška profesinė sąjunga, galinti reikšti reikalavimus arba atstovaujanti darbuotojų teisėms ir interesams. Taigi pareiškėjas neturi savarankiško materialinio-teisinio suinteresuotumo. Ginčijamas atsakovo administracinis aktas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia. Pareiškėjas neturi reikalavimo teisės, todėl prašymas dėl ginčijamo įsakymo dalies panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas, vadovaujantis ABTĮ 88 straipsnio 1 punktu.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 181–182) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 19 d. sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismas neteisingai konstatavo, kad Profesinės sąjungos steigimas neatitinka Įstatų reikalavimų (Profesinių sąjungų įstatymo 3 str. 1 d., Įstatų 29, 30, 42.2 p.). Profesinės sąjungos steigimas atitinka Profesinių sąjungų įstatymo 4, 6 straipsnių ir CK 2.38 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Pagal Įstatus, padalinys nesteigiamas Profesinių sąjungų įstatymo 6, 8 straipsnių nustatytąja tvarka kaip savarankiška profesinė organizacija, o veikia kaip jau įsteigtos ir veikiančios profesinės sąjungos padalinys. Jungtinės profesinės sąjungos pirmininkas 2009 m. gegužės 5 d. raštu Nr. JPS-156 ir 2009 m. gegužės 6 d. raštu Nr. JPS-158 informavo atsakovą, kad 2009 m. kovo 31 d. buvo įsteigtas šios profesinės sąjungos padalinys – Profesinė sąjunga. Nuo šio pranešimo gavimo dienos atsakovas privalėjo laikytis įstatymų reikalavimų, susijusių su Profesinės sąjungos veikla ir jos teisėmis.

2. Teismas neteisingai aiškino Įstatų 43, 44.1, 44.3 ir 47.1 punktų nuostatas, teigdamas, jog pagal šias įstatų nuostatas profesinės sąjungos padalinys susirinkimo (konferencijos) metu turi priimti padalinio vidaus įstatus. Įstatuose tokio reikalavimo nėra. Įstatų 29 punkte nurodyta, kad profesinės sąjungos ar jų padaliniai, įstoję į Sąjungą, vadovaujasi šiais įstatais.

3. Teismo nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimai (2008 m. kovo 7 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-279/2008 ir 2007 m. spalio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS16-420/2007) negali būti laikomi precedentu šioje byloje, nes juose nepasisakoma dėl bylos aplinkybių, kai viena iš bylos šalių yra profesinė sąjunga.

4. Profesinių sąjungų įstatymo 15 straipsnio 1 dalis, 18 straipsnis, DK 295 straipsnio 2 dalies 4 punktas leidžia teigti, kad Profesinė sąjunga turėjo teisę reikalauti darbdavio – Klaipėdos apskrities viršininko – panaikinti sprendimą, kuriuo panaikinta profesinės sąjungos nario pareigybė, pažeidžiant DK 47 straipsnio 4, 6 ir 7 dalių nuostatas bei Profesinių sąjungų įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, o šiam ne vėliau kaip per 10 dienų neišnagrinėjus ar nepatenkinus reikalavimo, įgijo teisę kreiptis su ieškiniu tiesiogiai į teismą. Dėl profesinių sąjungų teisės teisme ginti savo narių teises ir teisėtus interesus yra pasisakęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. kovo 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2006. Laikėsi Profesinių sąjungų įstatymo 18 straipsnio reikalavimų.