Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011‑11-05 nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir LR BK) 284 str. 1 d. laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 48 str. 6 d. 5 p., įpareigojant jį per 4 mėnesius neatlygintinai išdirbti 100 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Bausmės pradžia skaičiuotina nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Vadovaujantis LR BK 65 str., 66 str., į bausmės laiką T. J. įskaitytas laikino sulaikymo laikotarpis nuo 2010-06-27 05.25 val. iki 2010-06-27 12.30 val., viena para, kaip atliktos dvi laisvės apribojimo dienos.

T. J. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki nuosprendžio įsiteisėjimo paliktas nepakeistas, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintinas.

Nukentėjusiojo Ž. K. 5000 litų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies ir iš kaltinamųjų T. J. ir A. T. solidariai priteista atlyginti 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam Ž. K..

Nukentėjusiojo A. Š. 5000 litų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies ir iš kaltinamųjų T. J. ir A. T. solidariai priteista atlyginti 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam A. Š..

Nukentėjusiojo M. D. 5000 litų civilinis ieškinys neturtinei žalai atlyginti tenkintas iš dalies ir iš kaltinamųjų T. J. ir A. T. solidariai priteista atlyginti 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą nukentėjusiajam M. D..

Tuo pačiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011‑11-05 nuosprendžiu nuteistas ir A. T., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. J. ir A. T. nuteisti už tai, kad 2010-06-27, apie 5 val. 17 min., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, įžūliu elgesiu, tai yra T. J., kumščiu suduodant du smūgius nukentėjusiajam Ž. K. į galvos sritį, šiais veiksmais padarė kraujosruvą dešinės akies vokuose, nubrozdinimą dešinės akies voke, dešinio skruosto-žando srityje, viršutinėje lūpoje, tai yra padarė Ž. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, tęsdami nusikalstamą veiką, veikdami bendrais tyčiniais veiksmais, vieninga tyčia, viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, tai yra T. J. rankos kumščiu suduodant vieną smūgį nukentėjusiajam A. Š. į galvos sritį, šiam nugriuvus ant žemės, A. T. įspyrus vieną smūgį nukentėjusiajam A. Š. į galvos sritį, šiam atsistojus, A. T. rankos kumščiu sudavus vieną smūgį į galvos sritį, tuo padarant kraujosruvas su nubrozdinimais kairės akies srityje, apatinės lūpos kairėje, tai yra padarydami nukentėjusiajam A. Š. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to, T. J., rankos kumščiu suduodant vieną smūgį nukentėjusiajam M. D. į galvos sritį, šiam nugriuvus ant žemės, rankų kumščiais ir kojomis suduodant ne mažiau kaip dešimt smūgių M. D. į įvairias kūno vietas, šiais veiksmais padarė nubrozdinimus pakaušyje, smilkiniuose, smakro dešinėje, dešinės alkūnės srityje, kairiame dilbyje, nugaros kairėje, dešinio kelio srityje, kraujosruvas galvoje, akių vokuose, nosyje, viršutinėje lūpoje, liežuvyje, kraujosruvas su nubrozdinimais apatinėje lūpoje, kairio kelio srityje, tai yra padarė nukentėjusiajam M. D. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Skunde teigiama, kad M. D. davė melagingus parodymus dėl savo girtumo įvykio momentu. Nuteistieji nurodė, kad visi konflikto dalyviai buvo neblaivūs. Be to, M. D. parodymai ir elgesys prieštaringi. Jis teigia praleidęs naktį pasilinksminimo įstaigoje, kur jo kompanjonai vartojo alkoholinius gėrimus. Maža to, M. D. savo parodymuose 2010-06-27 parodė, kad išėję iš klubo „(duomenys neskelbtini)“ nukentėjusieji parduotuvėje nusipirko po butelį alaus. Taip pat svarbi aplinkybė, kad M. D. atvyko į akistatą su T. J. neblaivus. Nepaisant įrodymų visumos, patvirtinančios kad M. D. buvo neblaivus ir įvykio metu, policijos įstaigoje atlikto tyrimo metu neblaivumas nebuvo nustatytas. M. D. girtumas buvo nustatytas 30 minučių vėliau, nei A. Š. ir Ž. K.. Ši aplinkybė, kartu su žemiau išdėstytomis, leidžia pagrįstai manyti, kad M. D. neblaivumo tyrimas buvo suklastotas, M. D. pasinaudojant ryšiais dėl savo užimamų pareigų tyrimą atlikusioje įstaigoje.

Nurodo, jog teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo T. J. atžvilgiu nemotyvavo savo išvadų, jas pagrindė nelogiškais, negalinčiais tų išvadų patvirtinti motyvais. Toks motyvavimas yra nominalus ir taip teismas nesilaikė LR BPK 303-307 str. reikalavimų.

Nuteistasis T. J. teigia, jog teisiamajame posėdyje buvo pateiktas V. J. prašymas atleisti T. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir bylą jam nutraukti. Teismas, nuosprendžiu paskirdamas bausmę T. J., netinkamai pritaikė LR BK 40 str. 1 d. Priešingai, nei nustatė teismas, buvo visos įstatymo nustatytos sąlygos T. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir baudžiamąją bylą nutraukti remiantis LR BK 40 str. 1 d., kadangi T. J. nuoširdžiai gailisi, pripažįsta visas esmines veikos aplinkybes, tik nesutinka su atskirų momentų teisiniu vertinimu.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas advokatas R. Tamašauskas prašė apeliacinį skundą tenkinti, priimti naują nuosprendį – atleisti nuteistąjį pagal laidavimą nuo baudžiamosios atsakomybės ir bylą nutraukti. Gynėjas nurodė, kad Ž. K., A. Š. ir M. D. buvo neblaivūs, sustabdė gatvėje nuteistuosius, tarp jų įvyko konfliktas, nukentėjusieji pavartojo smurtą nuteistųjų atžvilgiu. T. J. pripažįsta, kad fizinio smurto pavartojo per daug. Visi veiksmai yra sąlygoti nukentėjusiųjų. Mano, jog tie argumentai nuosprendyje neaptarti. Tai sudaro pagrindą kvalifikuoti nusikalstamą veiką pagal LR BK 140 str. 1 d. Nurodo, jog taip pat yra pagrindai atleisti T. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nes tam yra visos sąlygos.

Prokuroras R. Bendikas teismo posėdyje prašė skundą atmesti. Mano, jog pagrindo naikinti nuosprendį ir perduoti T. J. pagal laidavimą, nėra. Teismas nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą sprendimą. Teismas manė, kad nėra sąlygų ir tenkinti atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir motyvuotai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal LR BK 284 str. 1 d. Mano, kad nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliaciniame skunde nurodoma, jog teismo nuosprendis turėtų būti panaikintas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo bylos aplinkybėms, esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ir kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo. Nurodo, jog teismo išvadų apie tai, kad kaltinamieji ir nukentėjusieji nebuvo pažįstami, konfliktas kilo be aiškios dingsties nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai.

Visų pirma, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nepagrįsti nuteistojo argumentai dėl nukentėjusiųjų melagingų parodymų davimo apie konflikto iniciavimą. Apeliantas nurodo, jog nukentėjusieji davė nenuoseklius ir prieštaringus parodymus apie asmenį, kurį neva gindamas Ž. K. kreipėsi į nuteistuosius. Pažymėtina, jog nors nukentėjusiųjų parodymai apie minimo vyriškio išvaizdą ar elgseną yra skirtingi, tačiau ikiteisminio tyrimo metu šis asmuo nebuvo nustatytas, todėl teismas negali įvertinti ar nukentėjusiųjų parodymai yra teisingi. Dėl to, su šia aplinkybe susijusių apeliacinio skundo argumentų apygardos teismas detaliai neanalizuoja. Vis dėlto, kaip matyti iš bylos duomenų, vienas iš nukentėjusiųjų, Ž. K., jau nuo pat pradžių, t. y. nuo Protokolo-pareiškimo (1 t., 15 b. l.) surašymo teigė, jog pro nukentėjusiuosius ėjo vyriškis, su juo jie pakalbėję, o jam nuėjus, pasigirdo šauksmas. Tokius savo paaiškinimus Ž. K. nurodė 2010-06-27, 7 val. 10 min., tuo metu, kai Šiaulių apskrities VPK dar nebuvo peržiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuoti tam tikri konflikto fragmentai (1 t., 27–28 b. l.). Tai paneigia nuteistojo apeliacinio skundo argumentą, jog su M. D. susiję policijos pareigūnai nukentėjusiesiems suteikė ikiteisminio tyrimo duomenis apie vaizdo įrašuose užfiksuotus asmenis. Nors nukentėjusiųjų parodymai apie šį vyriškį yra netikslūs, tačiau vaizdo įraše yra užfiksuotas, apie 1 min. 30 s. prieš vaizdo įraše pasirodant jau gulinčiam Ž. K. ir kitiems konflikto dalyviams, nubėgantis vyriškis.

Be to, atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis A. T., apklausiamas kaip įtariamasis, nurodė, jog „plikai skustas vyriškis <...> priėjęs prie manęs pastūmė mane į krūtinę, aš nenugriuvau. Tuoj pat T. J. kumščiu sudavė vieną smūgį tam plikai skustam vyriškiui į galvos sritį“. Vaizdo įrašo Apžiūros protokole (1 t., 27–28 b. l.) nurodoma, jog kalbantis panašiems į A. T., M. D. ir T. J. vyriškiams, „vyriškis, panašus į T. J. kairiąją ranka suduoda vieną smūgį į galvos sritį panašiam į M. D., kuris klumpa ant kelio, tuo metu vyriškis, panašus į T. J., kairiąja koja spiria smūgį į galvos sritį panašiam į M. D.“. Tokie bylos duomenys įrodo, jog būtent pats apeliantas savo neadekvačiais veiksmais iniciavo smurto panaudojimą nukentėjusiųjų atžvilgiu, todėl apelianto argumentas, jog teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka bylos aplinkybėms yra nepagrįstas.

Nepagrįstas ir apeliacinio skundo argumentas, jog M. D. davė melagingus parodymus dėl savo blaivumo. Byloje yra duomenys, jog Šiaulių miesto PK M. D. 2010-06-27, 7 val. 23 min., t. y. praėjus apytiksliai 2 val. po konflikto, jam buvo nustatytas 0,00 promilės girtumas. Apeliantas nurodo, jog tokie duomenys yra suklastoti, tačiau tai tik apelianto prielaidos, kadangi kartu nepateikiama jokių tokius teiginius pagrindžiančių neginčijamų įrodymų.

LR BPK 20 str. 5 d. nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Todėl tai, jog pirmos instancijos teismas vadovaujasi tokiais nuteistojo kaltę įrodančiais duomenimis, kaip nukentėjusiųjų parodymai, nėra baudžiamojo proceso įstatymo, taip pat ir BPK 20 str. 5 d. numatytų reikalavimų pažeidimas.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, vienas pagrindinių skundo argumentų yra tai, jog nepadaryta nusikalstama veika, turini LR BK 284 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymių. Nuteistasis T. J. prašo perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką į LR BK 140 str. 1 d., nes nuteistieji neturėjo tikslo pažeisti viešąją tvarką. Nurodo jog konfliktą sąlygojo nukentėjusiųjų smurtiniai veiksmai konflikto pradžioje ir abipusių įžeidimų vartojimas.

Pagal LR BK 284 str. 1 d. atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Viešoji tvarka gali būti pažeidžiama šios normos dispozicijoje nurodytais savarankiškais būdais – įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis ar vandališkais veiksmais. Bet kuris šių veiksmų, sukėlęs baudžiamajame įstatyme numatytus padarinius, yra pakankamas kvalifikuoti veiką pagal LR BK 284 str. 1 d. Šio nusikaltimo sudėtis yra materialioji – turi būti realiai sutrikdoma visuomenės rimtis ar tvarka. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, kai kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numato, kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių nori.

Pagal teismų praktiką visuomenės rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį viešoje vietoje panaudojamas fizinis smurtas, aplinkiniai asmenys dėl to pasijunta pažeminti, šokiruoti ir pan. Nors šis LR BK straipsnis saugo tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas, todėl papildoma vertybė, saugoma LR BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis LR BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama tik pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).

Apeliaciniame skunde teigiama, jog įvykio metu nebuvo siekta sutrikdyti viešąją tvarką, o smurtas buvo panaudotas ne dėl neaiškios dingsties, bet dėl nukentėjusiųjų smurtinių veiksmų konflikto pradžioje ir abipusių įžeidimų vartojimo. Įvertinusi visas baudžiamojoje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija su tokiais apeliacinio skundo argumentais nesutinka. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad konfliktas tarp nuteistųjų ir nukentėjusiųjų, kurių metu nukentėjusiems buvo padaryti nežymūs sveikatos sutrikdymai, kilo dėl nuteistųjų iniciatyva panaudotų smurtinių veiksmų, viešoje vietoje, miesto centre, pagrindinėje gatvėje, pėsčiųjų take, netoli naktinio klubo, ankstyvą rytą (apie 5 val. 17 min.). Tokiu metu konfliktą galėjo stebėti neapibrėžtas skaičius žmonių, todėl nekyla abejonių, kad nusikalstama veika buvo padaryta viešoje vietoje, t. y., kaip teisingai pažymėjo ir pirmosios instancijos teismas, viešoje erdvėje, į kurią turi teisę patekti visi asmenys ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri aukštesni elgesio reikalavimai. Byloje nustatyta, kad nuteistasis naudojo prieš nukentėjusiuosius fizinį smurtą ir tokie veiksmai, kaip fizinio smurto panaudojimas, pagrįstai įvertinti kaip įžūlūs, nes jais buvo demonstruojama nepagarba aplinkiniams, nepaisoma visuomenėje galiojančių elgesio normų. Pažymėtina, jog pagal susiformavusią teismų praktiką, LR BK 284 str. 1 d. numatytas nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, o asmeninio pobūdžio paskatų buvimas (kaip šiuo atveju skunde nurodomi nukentėjusiųjų anksčiau buvę smurtiniai veiksmai ar abipusiai įžeidinėjimai) nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai. Nusikalstama veika kvalifikuotina pagal LR BK 284 str. 1 d. ir tais atvejais, kai savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo sutrikdo visuomenės rimtį, demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-499/2011). T. J. padaryta veika atitinka LR BK 284 str. 1 d. numatytą nusikaltimą, nes nuteistasis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės tvarką. Be to, teismų praktikoje veika laikoma padaryta viešoje vietoje nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje vietoje kas nors buvo, ar ne, svarbu, kad viešoje vietoje bet kuriuo metu galėjo atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko veiksmų neabejotinai patirtų nepatogumų, tai nuosprendyje nurodė ir pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai T. J. padarytą nusikalstamą veiką kvalifikavo pagal LR BK 284 str. 1 d., tinkamai, remdamasis teismų praktika bei LR BK 284 str. 1 d. analize, motyvavo savo išvadas. Atsižvelgiant į tai atmestinas ir nuteistojo argumentas, jog pirmosios instancijos teismo padarytos išvados yra nelogiškos, nemotyvuotos ir nominalios, todėl perkvalifikuoti nusikalstamos veikos pagal LR BK 140 str. 1 d. nėra pagrindo.

Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, asmuo teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė, jog atleisti T. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal LR BK 40 straipsnį nėra pagrindo, nes nėra vienos iš privalomų atleidimo nuo atsakomybės pagal laidavimą sąlygų – visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką. Teismas taip pat nurodė, jog nors kaltinamasis teisme ir teigė, kad prisipažįsta dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, tačiau iš jo duotų parodymų matyti, kad kaltinamasis prisipažino tik iš dalies, nes duodamas parodymus nurodė, kad nukentėjusysis Ž. K. priėjo ir sudavė A. T., o T. J. trenkė jam atgal, nes gelbėjo draugą. Šią kaltinamojo iškeltą gynybinę versiją paneigia kiti byloje esantys įrodymai, todėl teismas ją atmeta.

Nors apeliantas nurodo, jog nuoširdžiai gailisi, pripažįsta visas esmines veikos aplinkybes, tik nesutinka su atskirų momentų teisiniu vertinimu, dėl to prašo taikyti LR BK 40 str., kuriame numatytas laidavimas, toks apelianto teiginys prieštarauja apeliaciniame skunde nurodytiems argumentams. Iš apeliacinio skundo matyti, jog T. J. nesutinka su jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimu pagal LR BK 284 str. 1 d., t. y. jis neprisipažįsta sutrikdęs viešąją tvarką, dėl ko prašo jo veiką perkvalifikuoti pagal LR BK 140 str. 1 d. Apeliantas taip pat nurodo, jog konfliktą sukėlė ne nuteistieji, bet nukentėjusieji. Tai iš esmės paneigia kito nuteistojo A. T. parodymai. Tokie nuteistojo teiginiai įrodo jo nepripažinimą esminių byloje nustatytų aplinkybių ir paneigia teismų praktikoje reikalaujamas prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nustatė, jog šiuo atveju LR BK 40 straipsnis negali būti taikomas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nuteistojo T. J. veiką pirmosios instancijos teismas kvalifikavo teisingai, jo kaltė dėl nurodytos nusikalstamos veikos padarymo įrodyta visiškai, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nuosprendyje išdėstytos išvados atitinka nustatytas bylos aplinkybes, todėl apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko nėra pagrindo jo keisti ar naikinti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

atmesti nuteistojo T. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 5 d. nuosprendžio.