- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-03-27
- Bylos Nr.
- e2S-400-430/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-04050-2024-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Suinteresuotas asmuo
- Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė, veikianti Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos M. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos M. R. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotas asmuo – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose priimtas pareiškėjos M. R. (toliau – ir pareiškėja) pareiškimas, kuriuo prašoma nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji buvo neteisėtai suimta, suėmimo metu suluošinta ir be teismo nuosprendžio kalinama kalėjime laikotarpiu nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d., t. y. 9 mėnesius 5 dienas.
Šalies argumentai
2. Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl įkalinimo laikotarpio patikslinimo bei politinio kalinio statuso suteikimo. Pareiškėja gavo pranešimą, kuriame nurodyta, kad pareiškėjos įkalinimo laikotarpis yra skaičiuojamas nuo 1952 m. liepos 30 d. iki 1952m. lapkričio 3d. Tačiau pareiškėja nurodo, kad jos įkalinimo laikotarpis prasidėjo nuo 1952 m. liepos 27 d., tai yra įkalinimo laikotarpis nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d. yra neįtrauktas. Šiuo laikotarpiu pareiškėja buvo laisvės atėmimo vietose, etape iš Marijampolės kalėjimo iki Tiumenės nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1952 m. lapkričio 3 d. ir tremtyje Tiumenės srityje iki 1955 m. spalio mėn. Buvo ieškoma informacijos archyvuose, tačiau duomenų rasti nepavyko.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą į pareiškimą. Nurodė, kad Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros (prokuratūra) pažymėjime nurodytais duomenimis bei pareiškėjos 2000 ir 2018 m. pateikta Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui informacija, kad ji buvo neteisėtai įkalinta nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1952 m. lapkričio 3 d., t. y. trumpiau nei 6 mėnesius, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1V-15 yra nepripažintas pareiškėjai nuo okupacijų nukentėjusio – politinio kalinio teisinis statusas. Pareiškėja nesikreipė į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą dėl nukentėjusio asmens – represuotojo teisinio statuso pripažinimo pagal minėtas Nukentėjusių asmenų teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurio taikymo sąlygas ji atitinka, tačiau kreipėsi prašydama pripažinti jai politinio kalinio teisinį statusą pagal Nukentėjusių asmenų teisinio statuso įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punktą, nes, anot jos, ji neteisėtai buvo įkalinta ilgiau nei 6 mėnesius, t. y. nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d. (ar net iki 1953 m. gruodžio 2 d., kaip nurodoma 2021 m. rugpjūčio 2 d. anketoje). Todėl, esant tokiai situacija, kai pareiškėja, kreipdamasi į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą, vis nurodo skirtingus jos neteisėto įkalinimo laikotarpius, tačiau nenurodydama jokių tai patvirtinančių aplinkybių ar (ir) nepateikdama tokį jos naujai nurodomą neteisėto įkalinimo laikotarpį patvirtinančių duomenų, taip pat ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui neturint tokios informacijos, patvirtinančios šias pareiškėjos naujai nurodomas aplinkybes, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2022 m. kovo 16 d. raštu Nr. 55R-176 pareiškėjai pasiūlė kreiptis į prokuratūrą tam, kad pareiškėjai būtų išduotas patikslintas pažymėjimas apie jos neteisėto kalinimo laikotarpį (Represuotų asmenų teisių atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2024 m. birželio 10 d. rašte Nr. 55R-407 pareiškėjai dar kartą paaiškino ir apie tai, kad pagal pirmiau minėto Prokuratūros pažymėjimo Nr. 13/5201-90 duomenis jai galima pripažinti ir nuo okupacijų nukentėjusio asmens – represuotojo teisinį statusą.
4. Suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra pateikė atsiliepimą į pareiškimą.
5. Nurodė, kad išnagrinėjus pareiškėjos 1993 m. kovo 8 d. prašymą išduoti pareiškėjos ir kartu suimtos jos sesers O. A., (duomenys neskelbtini) , teisių atkūrimo pažymėjimus, taip pat susipažinus su archyvine A. A. šeimos tremties byla Nr. 13372/5, 1993 m. balandžio 1 d. sprendimu buvo nuspręsta atkurti pareiškėjos ir jos sesers O. A., (duomenys neskelbtini), pilietines teises ir išduoti šių teisių atkūrimo pažymėjimus. 1993 m. balandžio 1 d. teisių atkūrimo pažymėjimuose Nr. 13/5201-90 buvo nurodytas A. A. šeimos tremties bylos Nr. 13372/5 archyviniais duomenimis pagrįstas pareiškėjos ir jos sesers O. A. neteisėto kalinimo laikotarpis nuo 1952 m. liepos 30 d. iki 1952 m. lapkričio 3 d. Dokumentai apie pareiškėjos suėmimo ir buvimo tremtyje faktą ir laikotarpį saugomi Lietuvos Ypatingajame archyve, archyvinėje A. A. šeimos tremties byloje Nr. 13372/5.
6. Suinteresuotas asmuo VSDFV Panevėžio skyrius pateikė atsiliepimą į pareiškimą.
7. Nurodė, kad pareiškėjos prašyme nurodyto įkalinimo laikotarpio patikslinimas bei politinio kalinio statuso suteikimas nei socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui, nei nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dydžiui įtakos neturės. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau - Valstybinių pensijų įstatymas) 11 str. 1 d. 2 p. (1997 m. lapkričio 4 d. įstatymo Nr. VIII-493 redakcija), VSDFV Panevėžio skyriaus 1997-12-17 sprendimu pareiškėjai buvo paskirta valstybinė nukentėjusiųjų asmenų pensija kaip neįgaliajai, kurios suluošinimas susijęs su buvimu tremtyje. Priimant sprendimą dėl pensijos skyrimo remtasi Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos invalidumo pažyma Nr. 389237, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros pažymėjimu Nr. 13/5201-90 ir Vidaus reikalų ministerijos archyvine pažyma. Tremties laikotarpis nuo 1952 m liepos 30 d. iki 1955 m. spalio įskaičiuotas į pareiškėjos stažą. Tai pagrindžia 2019 m. rugpjūčio 19 d. VSDFV Panevėžio skyriaus pažyma apie į pareiškėjos valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą įskaitytus laikotarpius. Nukentėjusiojo asmens valstybinės pensijos mokėjimas buvo nutrauktas 2020 m. spalio 7 d. VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, nes pareiškėja, pagal gyventojų registro duomenis, 2020 m. spalio 1 d. išvyko į užsienį. Gavus duomenis apie asmens registracija Lietuvoje, taip pat gavus prašymą iš pareiškėjos dėl pensijos mokėjimo, nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokėjimas buvo atnaujintas 2020 m. spalio 20 d. VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu. 2022 m. balandžio 6 d. pareiškėjos nukentėjusiųjų valstybinės pensijos mokėjimas buvo sustabdytas antrąjį kartą, VSDFV Panevėžio skyriaus sprendimu, nes pareiškėja išvyko į užsienį. Pažymėtina, kad 2024 m. liepos 1 d. įsigaliojus naujos redakcijos Valstybinių pensijų įstatymui (redakcija Nr. XIV-2779), pasikeitė 11 str. 1 d. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos gavimo sąlygos – asmuo nebeprivalo deklaruoti gyvenamosios vietos Lietuvoje, tačiau 11 str. 1 d. 2 p. esmė išliko tokia pati. Pasikeitus teisiniam reglamentavimui ir atsižvelgiant į tai, kad nuo 2024 m. liepos 1 d. nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos mokėjimas gali būti atnaujintas be atskiro prašymo, esant poreikiui patikslinti informaciją, pareiškėjai 2024 m. spalio 31 d. išsiųstas VSDFV Panevėžio skyriaus raštas, prašant: raštu patvirtinti panašaus pobūdžio pensijos ar kitokios nuolatinės kompensacinės išmokos iš kitos valstybės gavimo/negavimo faktą ir nurodyti asmeninės sąskaitos numerį. Šiai dienai VSDFV Panevėžio skyrius iš pareiškėjos dar nėra gavęs informacijos.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Panevėžio apylinkės teismas 2024 m. lapkričio 27 d. nutartimi civilinę bylą nutraukė.
9. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos vidaus reikalų ministerijos archyvinė pažyma, patvirtina tik faktą, kad pareiškėja kalėjo nuo 1952 m. liepos 30 d., o Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 1993 m. balandžio 1 dienos pažymėjimas, patvirtina, kad kalėjo nuo 1952 m. liepos 30 d. iki 1952 m. lapkričio 3 dienos. Pažymėjo, kad įrodymų patvirtinančių faktą, jog ji kalėjo nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d., byloje pateikta nėra. Atkreipė dėmesį, kad liudytoja D.– O. V. J. ir O. L. K. tik patvirtina faktą, kad 1952 m. liepos 30 d. pareiškėja buvo suimta, tačiau nepatvirtina fakto, kurį bando įrodyti pareiškėja, t. y. kad ji kalėjo nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad remiantis teismui pateikta informacija, pareiškėjos pateikti duomenys, datos skirtingais laikotarpiais nesutampa: 1) Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotame pažymėjime Pareiškėjos faktinis kalinimo laikotarpis yra nuo 1952 m. liepos 30d. iki 1952 m. lapkričio 3d. (šiek tiek daugiau nei 3 mėnesiai); 2) Lietuvos Respublikos genocido ir rezistencijos tyrimo centrui pateiktuose dokumentuose pareiškėja nurodė, kad kalinimo laikotarpiai yra: a) 2018- m. gegužės 17 d. sukurtame gyvenimo aprašyme pareiškėja nurodo, kad kalėjime ją pralaikė 4 mėnesius; b) 2021 m. rugpjūčio 2 d. užpildytoje asmens, nukentėjusio nuo 1939-1990 metų okupacijų, anketoje pareiškėjos nurodytas praleistas kalėjime laikotarpis yra nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. gruodžio 2 d.; 3) šiuo metu pareiškėja teismo prašo pripažinti kalinimo laikotarpį nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad pareiškėjos įvairias laikais pateikiamos skirtingos datos, kalinimo laikotarpiai, anketos, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai nepatvirtina pareiškėjos nurodyto fakto, kad ji buvo kalinama nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d.
10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, vadovaudamasis Nukentėjusių asmenų teisinio statuso įstatymo atitinkamomis nuostatomis, priėmė sprendimus Pareiškėjai pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinius statusus: 1) tremtinio (2000 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 44); 2) nukentėjusiojo asmens (2018 m. gruodžio 20 d. įsakymas 1V-144; 3) buvusio beglobio vaiko (2022 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. 1V-1-6). Tačiau Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2019 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. 1V-15, pareiškėjai nepripažintas politinio kalinio teisinis statusas, šio sprendimo administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka neskundė, nors tokia apskundimo tvarka minėtame sprendime pareiškėjai išaiškinta.
Šalies argumentai
11. Pareiškėja prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pareiškėjos kalinimą laikotarpiais nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1952 m. liepos 27 d. ir 1952 m. liepos 4 d. iki 1953 m. balandžio 29 d., kurio nepripažino ir neįskaitė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras 2019 m. sausio 31 d. įsakyme Nr. 1V-15 ir pareiškėjai nepripažintas politinio kalinio teisinis statusas. Teismas pažymėjo, jog nutarties 13 punkte nurodytas Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimas yra nepanaikintas, nepakeistas, jis yra galiojantis ir sukelia pareiškėjai tokias teisines pasekmes, kad laikotarpiai 1952 m. liepos 27 d. iki 1952 m. liepos 29 d. ir 1952 m. lapkričio 4 d. iki 1953 m. balandžio 29 d. nėra įskaitomi į pareiškėjos kalinimo laikotarpį.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjos pareiškimas siekiant nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą pareikštas bendrosios kompetencijos teismui, tačiau viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis sprendimas skundžiamas ir jo teisėtumas bei pagrįstumas tikrinamas pagal teisės normas, reglamentuojančias ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimą. Pažymėjo, kad SDPĮ 44 straipsnis, VAĮ 14 straipsnis, ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis nustato Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos bei jos teritorinių skyrių sprendimų apskundimo tvarką ir pareiškėja tokiu būdu galėjo ginti savo, kaip ji pati teigia, pažeistas teises. Teismo vertinimu, pareiškimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kai dėl tokio fakto pagal kompetenciją priima sprendimus VSDFV bei jos teritoriniai skyriai ir kai yra priimtas galiojantis pareiškėjai nepalankus nurodytos institucijos sprendimas, reikštų teismo įsiterpimą į nurodytos institucijos įstatymų priskirtą kompetenciją priimti tokio pobūdžio sprendimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-274-313/2022).
13. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja remiasi ir prašo teismo įvertinti tuos pačius įrodymus, kurie buvo pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir padaryti kitokias išvadas dėl pareiškėjos kalinimo laikotarpio fakto nei padarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Tokiu pareiškimu, teismo vertinimu, iš esmės siekiama iš naujo įvertinti tuos pačius įrodymus ir persvarstyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą, tačiau rašytinių įrodymų vertinimas apskaičiuojant asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, kalinimo laikotarpius yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetencija, jų sprendimai skundžiami administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Priimtas sprendimas pareiškėjos galėjo būti skundžiamas administraciniam teismui, tačiau pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių ji neskundė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimo administraciniam teismui.
14. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, teismas sprendė, kad pareiškėja neišnaudojo teisinių galimybių administracine tvarka kreiptis ir siekti jai palankaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimo priėmimo, ir tada jį ginčyti administraciniam teismui. Pažymėjo, kad įstatyme yra įtvirtinta neteisminė tvarka nustatyti pareiškėjos prašomą faktą ir ginčai dėl to sprendžiami administraciniame teisme, todėl civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, pareiškimą priėmus, nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka (CPK 293 straipsnio 1 punktas).
15. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo bylą perduoti pagal rūšinį teismingumą administraciniam teismui, kadangi nėra pareikšto reikalavimo, kuris būtų teismingas administraciniam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021, 36–43 punktai).
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
16. Pareiškėja pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašė panaikinti Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: pareiškimą patenkinti, arba, panaikinus ginčijamą nutartį, perduoti klausimą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. Teismas pareiškimą nagrinėjo CPK 443 str., pagrindu rašytinio proceso tvarka. CPK 443 str. nuostatos buvo taikytos esminiai neteisingai, kas lėmė klaidingos nutarties priėmimą. Nagrinėjant pareiškimą, ir suinteresuotiems asmenims nesutinkant su juo, teismui buvo privalu CPK 443 str.8d. pagrindu skirti žodinį pareiškimo nagrinėjimą, išaiškinti visas aplinkybes ir tiesiogiai su pareiškėja svarstyti suinteresuotų asmenų nesutikimo su pareiškimu aplinkybes. Šiuo atveju aukščiau minėtos normos neteisingai aiškintos ir taikytos bei esminiai pažeistos, dėl to teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai nebuvo aktyvus, nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos svarbios bylos aplinkybės, dėl to buvo priimta neteisinga nutartis.
16.2. . Pareiškėja ne tik savo pareiškime, bet ir daugkartiniuose paaiškinimuose nurodė, jos pareiškimą įrodančias aplinkybes ir pagrindė teikiamais dokumentais, kurie ne kartą buvo pridėti byloje. 1939 m. Spalio 11 d. NVKD komisaro pavaduotojo generolo I. S. pasirašytas įsakymas Nr. 00122 - likus metams iki faktinės sovietų okupacijos Baltijos šalyse ragino masiniams valymams nuo “socialiai pavojingų elementų nepaisant konkrečių duomenų apie jų antisovietines pažiūras.” (paryškinta originale). Dokumento kopija Lithuanian Bulletin, 4:17-35 (1946 m. Sausis); Pagal šį įsakymą Nr. 001223 pareiškėjos tėvai ištremti į Sibirą 1947 m. gruodžio 19 d., todėl kad tėvo šeimos sąraše (žiūrėti priedą) “Lietuvos Gyventojų Genocidas” knygoje pareiškėjos nėra, yra abu tėvai ir tėvo brolis Lietuvos partizanų vadas, todėl šeima “Socialiai pavojingi elementai”; M. R. pareikalavus išduoti pažymą už tikrą kalinimo kalėjime laiką, čekistas jai atrėžė – pažymos negavai nes buvai nepilnametė ir pažymos negausi nes tavo dėdė bandos vadas. Čia ir buvo sunaikinti A. M. bylos dokumentai. Jos kalinės numeris – 74. Pagal 1997 m. birželio 30 d., Nr. VII 342 4 straipsnį Politiniai kaliniai ir jiems prilyginti asmenys; Asmenys, politiniais motyvais įkalinti be teismo sprendimo kaip “socialiai pavojingi elementai”. Nr. 13/52-01-90 pažyma suklastota - nėra rodoma trijų karcerio dienų; 1952 m. liepos 27 d. - liepos 30 d. Kalėjimo kalinimo laikas tris kartus sumažintas.
16.3. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro direktoriaus A. B. rašte Nr. 55R-633 gautame 2022 m. rugsėjo 15 d. nepripažino politinio kalinio statuso todėl, kad keturiolikmetei taikė suaugusių įstatymą - sėdėt kalėjime 6 mėnesius. Jai nereikėjo sėdėti 6 mėnesius - nepriklausė sėdėti kalėjime nei dienos, o ją kalino 9 mėn. ir 5 dienas, privalėjo areštuotą tremt į Sibiro tremty, bet iškarto - trys dienos KGB rūsy, su kankinimo programa. Su suluošintu stuburu gulėt ant kruvinų cemento grindų 3 dienas ir negaut vandens. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro tuometinis direktorius A. B., pažeidė pareiškėjos, nepilnametės, Žmogaus Teises ir Laisves - tai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsniui - nepilnamečius gina įstatymas, o Lietuvos Žmogaus Teisės saugomos remiantis Jungtinių Tautų Vaiko Teisių konvencija, Europos žmogaus Teisių ir pagrindinių Laisvių apsaugos konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija. Įstatyme 1997-06-30, Nr. VII-342 nėra nurodyta straipsnio, kad nepilnamečiai privalo sėdėt kalėjime ne mažiau šešių mėnesių, kad būtų jiems pripažintas politinio kalinio statusas. A. B. turėjo pareiškėjos gimimo liudijimą, bet sąmoningai nenorėjo matyti, kad pareiškėja nepilnametė. Arešto metu suluošinimas prieštarauja Konstitucijos 21 str. Žmogaus orumą gina įstatymas. Draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes - tai akivaizdus Konstitucijos 21 str. pažeidimas. Arešto metu keturiolikmetę suluošinti ir įkalinti į kalėjimą su kankinimo programa - pradedant nuo įkalinimo karcery ir pratęst kankinimą pasodinus į žmogžudės kamerą - vienutę, skirtą tik vienam nuteistajam - pasodint ant cemento grindų 2,5 savaitės ir laukt kol žmogžudė nužudys (jai buvo duotas įsakymas mus nužudyt). Kuibyševo kalėjimo čekistai buvo įsitikinę, kad jos rankomis mus nužudys ir problemos baigsis. Kalėjime buvo netik viena žmogžudės kamera, bet specialiai pas ją mus įkišo ant grindų miegot kas antrą naktį ir tik sėdint. Konstitucijos 31 straipsnis: Asmuo laikomas nekaltu kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusio Teismo nuosprendžiu. KGB parūpintame gimimo liudijimo data yra 2 birželio 1953 metai - t.y. tikroji paleidimo iš kalėjimo data su pavėlavimu užregistruoti į spec. įskaita - 1 mėnesį ir 3 dienas. Tikras kalinimo kalėjime laikas - 9 mėn. ir 5 dienos. Pažymoje nurodyta - 3 mėnesiai ir kelios dienos - tai klastotė. Viskas buvo klastojama - tikslu nerodyt nepilnametės kalinimo laiko - 9 mėn. ir 5 dienos“.
16.4. Pareiškėja yra nurodžiusi, kad minėto politinio kalinio statuso pripažinimas jai reikšmingas socialinių garantijų (stažo, pensijos ir kt.), žalos atlyginimo požiūriu. Manytina, kad civilinę byla nagrinėjęs teismas nepilnai ištyrė jos teikiamus įrodymus ir neteisingai vertino, pažeidė CPK 183-185 str., 293 straipsnio normas, dėl to priėjo neteisingos išvados, kad M. R. pareiškimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka, nors tokio pareiškimo nagrinėjimui ir tenkinimui, buvo visos įstatymo numatytos sąlygos ir įrodymai.
Atsiliepimas
17. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Sodros Panevėžio skyrius prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
17.1. Apeliantė, teikdama atskirąjį skundą, nepateikia nei aplinkybių, nei priežasčių, sudarančių pagrindą nagrinėti civilinę bylą žodinio proceso tvarka. Nenurodo, kokiu būdu, kokiais motyvais rašytinio nagrinėjimo proceso tvarka paveikė teismo sprendimo priėmimą. Pažymėtina, kad pareiškėja teiktame pareiškime neišreiškė noro bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Žinoma, byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo. Bylos faktinės aplinkybės iš esmės yra aiškios, apeliantė, kiti suinteresuoti asmenys ir liudytojai pateikė rašytinius paaiškinimus, juose galėjo išdėstyti savo pozicijas. Apeliantė nenurodė, kokias aplinkybes būtų galima papildomai išsiaiškinti, jei byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka. Teismas bylą nagrinėjo rašytinio proceso tvarka, todėl tai reiškia, kad teismas nematė, nenustatė pagrindo, būtinumo, nagrinėti ją žodinio proceso tvarka ir atskirajame skunde apeliantė nenurodo, kodėl teismas turėtų pakeisti savo poziciją.
17.2. Apeliantė atskirajame skunde, kaip ir pareiškime pateikia tą patį abstraktų, bendro pobūdžio teiginį, kad „Minėto statuso pripažinimas man reikšmingas socialinių garantijų (stažo, pensijos ir kt.), žalos atlyginimo požiūriu“. Nėra konkretizuojama kokią juridinę reikšmę jai turėtų politinio kalinio statuso pripažinimas, kokius konkrečius teisinius padarinius jis gali sukelti. VSDFV Panevėžio skyrius nurodo, kad apeliantės situacijoje, jos nurodytas įkalinimo laikotarpio patikslinimas bei politinio kalinio statuso suteikimas nei socialinio draudimo senatvės pensijos dydžiui, nei nukentėjusiųjų asmenų valstybinės pensijos dydžiui įtakos neturi.
17.3. Apeliantė atskirajame skunde, kaip ir pareiškime nepateikia įrodymų, patvirtinančių faktą, kad ji kalėjo nuo 1952 m. liepos 27 d. iki 1953 m. balandžio 29 d. Pateikti įrodymai jau buvo vertinami ne tik teismo, bet ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro. Apeliantė, įstatymų nustatyta tvarka, turėjo galimybę Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą skųsti administraciniam teismui.
17.4. Apeliantės atskirajame skunde minima tai, kad pažyma Nr. 13/52-01-90 suklastota, nurodytos blogos datos, taip pat minima, kad pareiškėjos bylos dokumentai buvo sunaikinti, kiti dokumentai užregistruoti su pavėlavimu. Taip pat yra nurodyta, kad viskas buvo klastojama, tačiau nėra tai pagrindžiančių įrodymų. Šiuo atveju, byloje esantys rašytiniai įrodymai, liudytojų parodymai, anketos, pažymos ir kiti pateikti įrodymai nepatvirtina apeliantės nurodyto kalinimo laikotarpio.
18. Suinteresuotas asmuo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė jį atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
18.1. Centras, vadovaudamasis Nukentėjusių asmenų teisinio statuso įstatymo atitinkamomis nuostatomis, yra priėmęs sprendimus Pareiškėjai pripažinti nuo okupacijų nukentėjusio asmens teisinius statusus (1) tremtinio (2000 m. gegužės 24 d. įsakymas Nr. 44); 2) nukentėjusiojo asmens (2018 m. gruodžio 20 d. įsakymas 1V-144; 3) buvusio beglobio vaiko (2022 m. kovo 4 d. įsakymas Nr. 1V-1-6)) ir priėmęs sprendimą nepripažinti Pareiškėjai politinio kalinio teisinio statuso (2019 m. sausio 31 d. įsakymas Nr. 1V-15). Pastarasis sprendimas yra priimtas pareiškėjai nepateikus duomenų, taip pat ir Centrui neturint jų, patvirtinančių, kad pareiškėja atitinka Nukentėjusių asmenų teisinio statuto įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas. Centro nuomone, skundžiamoje teismo nutartyje teisingai pažymėta, kad pareiškėja nenurodė priežasčių, dėl kurių ji nepasinaudojo jai įstatymo suteikta teise teismine tvarka ginčyti pastarąjį Centro sprendimą, todėl šis administracinis sprendimas nepanaikintas, nepakeistas, yra galiojantis ir įstatymų nustatyta tvarka teismui iki šiol neapskųstas.
18.2. Teismas CPK 443 straipsnio 5 dalies nuostatų nepažeidė ir teisingai vadovavosi tik teismui suteikta diskrecijos teise nagrinėjamą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Juolab, kad pareiškėja savo pareiškime nenurodė prašymo šią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o atskirajame skunde jos atstovas nenurodė išskirtinių aplinkybių, patvirtinančių būtinybę šią bylą nagrinėti taip pat tokio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
18.3. Nors atskirajame skunde teisingai nurodoma, kad Nukentėjusių asmenų teisinio statuso įstatyme <... nėra nurodyta straipsnio, kad nepilnamečiai privalo sėdėti kalėjime ne mažiau šešių mėnesių, kad būtų jiems pripažintas politinio kalinio statusas...>. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, kad aptariamame įstatyme nėra ir nustatyta išimtinė teisė nurodytus konkrečius terminus, t. y. kad įkalinimo laikas buvo ne trumpesnis kaip 6 mėnesiai, skaičiuoti kitaip asmenims, tuo metu buvusiems nepilnamečiams. Centro nuomone, kartu tai reiškia, kad šiuo metu nesant išreikštos kitokios įstatymų leidėjo valios nagrinėjamu klausimu, atskirajame skunde nepagrįstai teigiama, jog minėta Nukentėjusių asmenų teisinio statuso įstatymo nuostata dėl konkretaus įkalinimo termino pareiškėjai turi būti taikoma kitaip, nei nustatyta aptariamame įstatyme, nes tuo metu ji buvo nepilnametė. Šiuo konkrečiu atveju, Pareiškėjai nepateikiant būtinų atitinkamų duomenų, jų neturint ir Centrui, Centras neturi teisinio pagrindo pripažinti Pareiškėjai jos prašomą politinio kalinio statusą.
18.4. Taip pat, Centro nuomone, atskirojo skundo teiginiai, kad Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išduotas 1993 m. balandžio 1 d. pažymėjimas Nr. 13/52-01-90, suklastotas yra deklaratyvūs, paremti tik pareiškėjos subjektyvia nuomone dėl priimtų jai nepalankių Centro sprendimo ir skundžiamos teismo nutarties. Pareiškėjos atstovas nepateikė duomenų, jų nėra nurodyta ir pareiškėjos gimimo akto įraše Nr. 23 (pridedama), patvirtinančių tokius atskirojo skundo teiginius. Šiuo aspektu būtų galima pažymėti, kad remiantis minėtu oficialiu prokuratūros dokumentu, pareiškėjai buvo pripažintas anksčiau minėtas nukentėjusio asmens – tremtinio teisinis statusas. Tačiau pareiškėja, kreipdamasi į Centrą, nei dėl aptariamo prokuratūros pažymėjimo ir (ar) juo remiantis pripažinto pareiškėjai teisinio statuso, nei dėl kitų dokumentų (jos gimimo liudijimo ar kt.) tuo metu jokių pretenzijų nereiškė ir jokių duomenų apie suklastotus šiuos oficialius dokumentus nepateikė. Centrui nėra suteikti jokie įgaliojimai atlikti Pareiškėjos nurodomos (dokumentų suklastojimo) veikos tyrimą. Todėl, Centro nuomone, atskirajame skunde nepagrįstai teigiama ir apie pažeistas CPK 184 straipsnio nuostatas.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir . absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).
20. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).
21. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nutraukta kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, nurodant, kad pareiškėja neišnaudojo teisinių galimybių administracine tvarka kreiptis ir siekti jai palankaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimo priėmimo, ir tada jį ginčyti administraciniam teismui.
22. Teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (CPK 445 straipsnis). Pareiškime turi būti nurodoma: 1) kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; 2) priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; 3) įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (CPK 447 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-111/2006).
23. CPK 293 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas nutraukia bylą jeigu byla nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai byla teisminga administraciniam teismui.
Dėl nutarties (ne)teisėtumo
24. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi motyvuodama tuo, kad teismui buvo privalu skirti žodinį pareiškimo nagrinėjimą, todėl teismas nesiėmė visų būtinų priemonių, jog būtų visapusiškai išaiškintos svarbios bylos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas kaip nepagrįstą atmeta šį apeliantės argumentą.
25. Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo nagrinėjamos CPK XXV skyriuje nustatyta ypatingosios teisenos tvarka (CPK 442 str. 1 d. 1 p.). Šiame skyriuje nurodytos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, tačiau bylą nagrinėjantis teismas gali nuspręsti konkrečią bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (CPK 443 str. 5 d.). Taigi, nuspręsti kokia forma rašytinio ar žodinio proceso tvarka bus nagrinėjama civilinė bylą pagal pareiškimus dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, palikta teismo diskrecijai. Kita vertus, nagrinėjamu atveju teismas bylos nenagrinėjo iš esmės ir ją nutraukė. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą nutartį priėmė rašytinio proceso tvarka, neturi jokios reikšmės skundžiamos nutarties teisėtumui.
26. Skundžiama nutartimi, pirmosios instancijos teismas civilinę bylą nutraukė, vadovaudamasis CPK 293 straipsnio 1 dalimi, konstatavęs, kad pareiškėja neišnaudojo teisinių galimybių administracine tvarka kreiptis ir siekti jai palankaus Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimo priėmimo, ir tada jį ginčyti administraciniam teismui.
27. Atkreiptinas dėmesys, jog apeliantė nepateikia jokių nesutikimo su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis motyvų, pakartotinai dėstydama pareiškimo argumentus. Apeliantės atskirojo skundo argumentai, jog Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras turėjo pareiškėjos gimimo liudijimą, bet sąmoningai nenorėjo matyti, kad pareiškėja buvo nepilnametė ir kiti argumentai susiję su jos kalinimu tik patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvada, jog pareiškimu prašoma teismo įvertinti tuos pačius įrodymus, kurie buvo pateikti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir padaryti kitokias išvadas dėl pareiškėjos kalinimo laikotarpio fakto, negu padarė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, t. y. iš esmės tais pačiais įrodymais siekiama persvarstyti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimą.
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje laikomasi pozicijos, kad kai asmenys galėjo įstatymų nustatyta tvarka ginčyti administracine tvarka viešojo administravimo institucijų sprendimus ir taip ginti savo teises, tai priimtų viešojo administravimo institucijų administracinių aktų teisėtumo ir jų panaikinimo klausimus jau sprendžia specializuoti administraciniai teismai, kurie yra įsteigti skundams (prašymams) dėl viešojo ir vidinio administravimo subjektų priimtų administracinių aktų bei veiksmų ar neveikimo (pareigų nevykdymo) nagrinėti; asmenys, nesutinkantys su viešojo administravimo subjekto priimtu sprendimu, jį gali skųsti teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-660/2005; 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021). Kai asmuo siekia įgyti atitinkamą teisę, o institucija, įstatymo įgaliota spręsti dėl tos teisės suteikimo asmeniui, priima jam nepalankų sprendimą būtent dėl tam tikrų teisiškai reikšmingų faktų neįrodytumo ir įstatymas nustato tokio sprendimo apskundimo tvarką bei sąlygas, tai tie teisiškai reikšmingi faktai teisme gali būti nustatomi ne kaip juridinę reikšmę turintys faktai atskiroje byloje CPK 444–448 straipsnių įtvirtinta tvarka, o kaip įrodomieji faktai (faktinės aplinkybės, sudarančios ieškinio arba kito procesinio dokumento pagrindą) byloje, kurioje asmuo ginčija (skundžia) jo netenkinantį įstatymo įgaliotos institucijos sprendimą. Teisiškai reikšmingų faktų nustatymas – sudėtinė institucijos sprendimo ginčijimo (skundimo) proceso dalis. Teisinė padėtis, kai dėl teisiškai reikšmingo fakto, kurį nustačiusi įstatymų įgaliota institucija priėmė atitinkamą sprendimą, teismine tvarka, neginčijant tokio institucijos sprendimo, yra nustatinėjamas juridinę reikšmę turintis faktas, neatitinka įstatymuose įtvirtintos įstatymų leidėjo valios. Minėtoje bylos konstatuota, kad pareiškėjas turi teisę ginčyti jam nepalankų VSDFV teritorinio skyriaus sprendimą ir kartu faktus įstatymo nustatyta tvarka, o ne nustatinėti juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-39/2008, 2022 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-274-313/2022).
29. Nagrinėjamos bylos atveju, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog rašytinių įrodymų vertinimas apskaičiuojant asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, kalinimo laikotarpius yra Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro kompetencija, jų sprendimai skundžiami administraciniam teismui įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėja, nesutikdama su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro sprendimu, turi teisę savo teises ginti administracine tvarka, o ne reikalauti nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą. Taigi, kaip jau yra konstatuota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įstatyme yra įtvirtinta neteisminė tvarka nustatyti pareiškėjos prašomą faktą, ginčai dėl to sprendžiami administraciniame teisme, todėl civilinė byla dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nutrauktina kaip nenagrinėtina teisme civilinio proceso tvarka ir nėra teisinio pagrindo bylą perduoti pagal rūšinį teismingumą administraciniam teismui, kai nėra pareikšto reikalavimo, kuris būtų teismingas administraciniam teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-195-684/2021, 36–43 punktai).
30. Atsižvelgiant į išdėstytų argumentų visumą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė civilinio proceso normas reglamentuojančias bylos nutraukimą, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti remiantis atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Panevėžio apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 27 d. nutartį palikti nepakeistą.