- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-11-26
- Bylos Nr.
- 2A-797-544/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-50-3-01691-2011-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė (pirm.), Ramunė Čeknienė (pran.), Zina Mickevičiūtė
- Atsakovas
- I. S., J. P.
- Ieškovas
- I. S.
- Kategorijos
- 21.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 35.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 42.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 63.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-797-544/2012
Teisėjas Gediminas Karpavičius Proceso Nr. 2-50-3-01691-2011-1
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. lapkričio 26 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė), kolegijos teisėjų Ramunės Čeknienės (pranešėja), Zinos Mickevičiūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-276-839/2012 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovui J. P. dėl skolos priteisimo ir atsakovo priešieškinį ieškovei dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta.
Aprašomoji dalis
NUSTATĖ:
Šalies argumentai
Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 15 192,20 Lt dydžio paskolą ir palūkanas, 5 % dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad ji ir atsakovas sudarė žodinę paskolos sutartį, kurios sudarymo faktą patvirtina 2011-06-20 atsakovo pasiršaytas paskolos raštelis. Tarp šalių susiklostė teisiniai santykiai, kylantys iš paskolos sutarties (CK 6.870 str. 1 d., 6.871 str. 3 d.). Pagal šį raštelį atsakovas paskolino 15 000 Lt, kuriuos įsipareigojo grąžinti po 2500 Lt kas mėnesį mokamomis įmokomis nuo 2011 m. rugpjūčio mėnesio. Įmokų sutartais terminais atsakovas negrąžino, todėl ieškovė įgijo teisę reikalauti paskolos grąžinimo (CK 6.245 str. 1 d., 6.248 str., 6.256 str., 6.874 str. 2 d., b. l. 21-23).
Atsakovas pateikė priešieškinį, kuriuo prašė pripažinti nesudaryta jo ir ieškovės 2011-06-20 paskolos sutartį dėl 15 000 Lt pasiskolinimo pagal paskolos raštelį (CK 6.875 str. 1 d.). Nurodė, kad, vadovaujantis CK 6.870 str. 1 d. nuostatomis ir naujausiąja teismų praktika, nurodyta suma pinigų suma jam nebuvo perduota nuosavybėn, pinigų iš ieškovės nėra prašęs ir jų nėra gavęs. Ieškovė neįrodė, kad perdavė pinigus ir jis juos gavo (CPK 178 str.). Tikrosios skolos raštelio atsiradimo priežastys yra dėl vežto krovinio praradimo, kai jis dirbo ieškovės motinos ir tėvo vadovaujamoje įmonėje „MEVEX“, dėl to jam yra reiškiamos pretenzijos (b. l. 29-31).
Žemesnės instancijos teismas
Utenos rajono apylinkės teismas 2012-08-31 sprendimu ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino visiškai: pripažino nesudaryta 2011-06-20 paskolos sutartį tarp ieškovės ir atsakovo, priteisė iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas atsakovui ir valstybei. Nustatęs faktines bylos aplinkybes ir vadovaudamasis CK 6.870 str. nuostatomis, pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės pozicija, kad 2011-06-20 raštelyje pavartotas žodis „pasiskolinau“ patvirtina pinigų perdavimo faktą, nes šis žodis pavartotas ne aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, o bendrame sutarties kontekste. Tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Teismas padarė išvadą, jog neabejotinų įrodymų, kad paskolos dalykas atsakovui buvo perduotas, nėra, kad paskolos sutartis yra realinė, todėl pinigų perdavimo faktas paskolos gavėjui yra esminė sutarties sąlyga, kurios įrodymo pareiga tenka ieškovei, paskolos davėjai. Teismo nuomone, ieškovė neįrodė, kad sutartis realiai buvo sudaryta (CPK 178 str.). Iš byloje esančios ieškovės 2010 m. metinės pajamų deklaracijos galima teigti, kad ji turėjo pakankamai pinigų paskolai suteikti, tačiau teiktos paskolos nedeklaravo, nors tuo metu dirbo valstybės tarnyboje ir tokio sandorio sudarymas privalėjo būti deklaruotas tiek pagal LR viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo 6 str. 1 d. 9 p., 7 str., tiek ir pagal LR gyventojų turto deklaravimo įstatymo 2 str. 1 d., 3 str. 1 d. 5 p. Iš VMI prie LR FM pateiktos informacijos matyti, kad ieškovė turto deklaracijų už ataskaitinį laikotarpį nuo 2010 m. iki 2011 m. neteikė. Liudytojo R. S. parodymų teismas nelaikė visiškai patikimais, nes jis yra ieškovės tėvas, turintis suinteresuotumą bylos baigtimi (b. l. 94-96).
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė prašo 2012-08-31 Utenos rajono apylinkės teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškinį tenkinti, priešieškinį - atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad teismas nepagrįstai laikė, jog raštelyje pavartota sąvoka „pasiskolinau“ nepatvirtina pinigų perdavimo ir sutarties sudarymo fakto. Pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2003-06-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-659/2003, kurioje konstatuota, kad terminas „pasiskolinau“ patvirtina pinigų perdavimą (2004 m. „Teismų praktika“ Nr. 20). Teismas neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, įroginėjimo naštą perkeldamas jai, o ne atsakovui. Teismo išvada, kad paskolos sutartis yra realinė ir pinigų gavimo faktas paskolos gavėjui yra esminė sąlyga, todėl įrodymo pareiga tenka ieškovei kaip paskolos gavėjai, yra neteisinga, nes pinigų perdavimo faktas yra užfiksuotas pačiame paskolos raštelyje. Lietuvos apeliacinio teismo 2009-04-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-194/2009 išaiškinta, kad paskolos sutartyje pavartotas žodis „pasiskolinau“ yra tiesioginis įrodymas, patvirtinantis pinigų perdavimo pagal šią sutartį faktą. Teismas be pagrindo atsisakė vertinti byloje esančius įrodymus arba juos vertino neteisingai. Teismo išvada, kad R. S. parodymai negali būti laikomi visiškai patikimais, nes jis yra ieškovės tėvas, neatitinka principo, kad byloje turi būti vertinami visi įrodymai. Byloje nėra jokių duomenų, kad R. S. yra UAB „Mevex“ darbuotojas ar kitaip susijęs su šia įmone. Šiuo atveju įrodymų visetas: paskolos raštelis, liudytojo parodymai, jos paaiškinimai, sutampantys su liudytojo parodymais ir byloje surinkti duomenys, patvirtinantys, kad turėjo užtektinai pinigų paskolai suteikti, patvirtino, jog pinigai atsakovui buvo paskolinti. Teismas neatsižvelgė į atsakovo, kuris yra ne jauno amžiaus, turi gyvenimiškos ir darbo patirties, nelogiškus paaiškinimus dėl ginčo dalyko ir jo nerūpestingą elgesį pasirašant paskolos raštelį, o paskui tvirtinant, jog nesuprato, kad reikės grąžinti skolą. Atsakovas 2012-08-13 teismo posėdžio metu teigė, kad jis birželio mėnesį negavo jam priklausančių sumų iš įmonės, kurioje jis dirbo (UAB „Mevex“), todėl, norėdamas greičiau išeiti iš darbo, pasirašė R. S. pasiūlytą paskolos raštelį. Atsakovas teigė, kad UAB „Mevex“ liko jam skolinga 5000-6000 Lt. Nesuprantama, kodėl darbuotojui norint išeiti iš darbo, būtų reikėję pasirašyti paskolos raštelį ir dar ne su pačia įmone. Teismas neteisingai vadovavosi paskolos nedeklaravimu kaip aplinkybe, įrodančia, jog paskola nebuvo suteikta. Byloje neįrodyta, jog paskola nedeklaruota bei nepateikta duomenų, kokiu teisiniu pagrindu ji turėjo tai padaryti. Tačiau, net jei atsakovas būtų įrodęs, kad paskola nedeklaruota, vertinant aplinkybių visumą, tai nesudarytų pagrindo teigti, kad pinigų ji atsakovui neskolino. Teismas nesivadovavo įrodymų vertinimo pusiausvyros taisykle. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi teismų praktika byloje, kurioje faktinės bylos aplinkybės buvo kitokios nei šioje byloje, be to, ši praktika nebuvo publikuota „Teismų praktikoje“ (b. l. 98-103).
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti atstovavimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme. Nurodo, kad teismo išvados yra pagrįstos. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: pinigų perdavimas ir paskolos gavėjo įsipareigojimas šią sumą grąžinti paskolos davėjui. Paskolos sutarties priskyrimas realinei reiškia, kad, nors sutarties sudarymu yra įtvirtinama šalių suderinta valia, tačiau būtinas sutarties dalyko perdavimas paskolos gavėjui. Teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nėra teisinio pagrindo 2011-06-20 skolos lapelį vertinti kaip paskolos sutartį. Vertinant paskutinių metų kasacinio teismo praktiką, sąvoka „pasiskolinau“ nevertinama kaip patvirtinanti pinigų perdavimo faktą. Apeliantė remiasi arba žemesnės instancijos teismo praktika arba paviene prieš devynerius metus priimta nutartimi. Tam, kad būtų galima kostatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas pinigų perdavimo faktas. Apeliantės teiginys, kad teismas be pagrindo įrodinėjimo naštą perkėlė apeliantei, prieštarauja kasacinio teismo praktikai. Netinkamas procesinių teisės normų taikymas pirmosios instancijos teisme apeliaciniame skunde nurodomas deklaratyviai, nes nenurodomas nei vienas netinkamas proceso teisės normos taikymo atvejis (b. l. 107-109).
Utenos rajono apylinkės teismo 2012-08-31 sprendimas paliktinas nepakeistas (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).
Šalies argumentai
Ieškovė ieškinyje nurodė, kad tarp jos ir atsakovo buvo sudaryta žodinė paskolos sutartis, kurios sudarymo faktą patvirtina 2011-06-20 atsakovo pasirašytas skolos raštelis (b. l. 2, 21-23). LR CK 6.871 str. 1 d. nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Toks įstatymų reikalaujamos sandorio formos nesilaikymas nedaro paskolos sutarties negaliojančia. Tačiau, jeigu paskolos sutartis, kuri, remiantis įstatymo nuostatomis, turėjo būti sudaryta rašytine forma, yra sudaroma žodžiu, tai šalys netenka teisės, kai kyla ginčas dėl paskolos sutarties sudarymo (pvz., paskolos gavėjas neigia, kad skolinosi pinigus) ar jos įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti, išskyrus LR CK 1.93 bei 6.875 straipsniuose nustatytas išimtis.
Įstatymas reglamentuoja, kad paskolos sutartis yra realinė (CK 6.870 str. 1, 2 d.). Paskolos sutarties priskyrimas realinių sutarčių kategorijai reiškia, kad paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl pinigų perdavimo nepakanka. Kad paskolos santykiai atsirastų ir šalys įgytų teises bei pareigas, sudarant susitarimą dėl paskolos sutarties sąlygų, būtina perduoti ir sutarties dalyką – pinigus. Pastaruoju metu pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką šios kategorijos bylose akcentuojama, kad tais atvejais, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tam, kad būtų galima konstatuoti, jog šalių buvo sudaryta paskolos sutartis, ypač svarbi reikšmė tenka sutarties turiniui, t. y. paskolos raštelyje arba kitame skolos dokumente turi aiškiai atsispindėti pinigų perdavimo faktas. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui, pripažįstama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-09-28 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-366/2010; 2010-12-27 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-564/2010; 2011-03-14 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2011 ir kt.). Šie išaiškinimai įgalina konstatuoti, kad CK 6.875 straipsnio nuostatos dėl paskolos sutarties ginčijimo yra taikomos tuo atveju, kai nekyla abejonės, kad formaliąja prasme paskolos sutartis yra sudaryta, t. y. paskolos sutartyje (paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente) aiškiai nurodyta apie pinigų, kaip paskolos dalyko, perdavimą (sąvoka ,,perdavimas“ suprantama kaip paskolos davėjo perdavimas paskolos dalyko paskolos gavėjui bei pastarojo – paskolos gavėjo – gavimas ir priėmimas paskolos dalyko). Tik sudaryta sutartis gali būti ginčijama bei pripažįstama negaliojančia. Nesudaryta paskolos sutartis (nesant įvykusio pinigų ar daiktų perdavimo fakto) nėra sandorio pripažinimo negaliojančiu objektas. Pastaruoju atveju įrodyti, kad paskolos dalykas perduotas paskolos gavėjui ir kad paskolos sutartis sudaryta, tenka paskolos davėjui (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2011). Apeliantė skunde vadovaujasi ne Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kas prieštarauja CPK 4 str. nuostatoms.
Teismų praktikoje pripažinta, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Įvertindamas įrodymus teismas vadovaudamasis įstatymo reikalavimais ir remdamasis logikos dėsniais turi spręsti apie visų byloje surinktų faktinių duomenų (įrodymų) tikrumą, sąsajumą, leistinumą, tarpusavio ryšį, pakankamumą įrodinėjimo dalyko faktams konstatuoti. Sprendžiant, koks ginčo šalių poelgis yra labiau tikėtinas, svarbu atsižvelgti į nagrinėjamą situaciją apibūdinančias aplinkybes, tokias kaip šalių tarpusavio santykių pobūdis ir pan. (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005-03-02 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2005-11-23 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-601/2005, ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pinigų pagal paskolos sutartį perdavimo paskolos gavėjui, atsakovui J. P., faktas yra esminė sutarties sąlyga, ir šio fakto įrodinėjimo pareiga tenka paskolos davėjai, ieškovei I. S. (CPK 12, 178 str.). Teisėjų kolegijos vertinimu, 2011-06-20 paskolos raštelio tekstas: „Aš, J. P., a. k. <..> pasiskolinau 15 000 Lt iš I. S.. Įsipareigoju grąžinti nuo š. m. rugpjūčio mėn. mokant po 2500 litų į mėnesį pervedant į sąskaitą Nr. <...>, esančią SEB banke“ - tiek lingvistine žodžio prasme, tiek šalių tikrųjų ketinimų prasme, tiek vidutinio protingo asmens kriterijaus aspektu nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pinigų perdavimas įvyko raštelio pasirašymo metu. Raštelyje nėra specialiai aptarto sutarties dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjai momento. Tam, kad paskolos sutartį būtų galima pripažinti sudaryta, paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente turi būti aiškiai, nedviprasmiškai ir neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Žodžio ,,pasiskolinau“, kuris gramatiškai reiškia būtąjį laiką, pavartojimas bendrame paskolos sutarties tekste, o ne atskirai specialiai aptariant paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjai, nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti neginčijamu paskolos dalyko perdavimo momento patvirtinimą. Sutarties teksto formuluotė ,,pasiskolinau“ neginčijamai rodo tik paskolos davėjo susiformavusį ketinimą perduoti sutarties dalyką, tačiau perdavimo, kaip tokio, savaime nepatvirtina ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-03-14 nutartis, priimta civ. byloje Nr. 3K-3-107/2011).
Teismas pagrįstai liudytojo R. S. parodymus vertino kaip nepakankamus ieškiniui pagrįsti, nes jis yra ieškovės tėvas, pats dalyvavo surašant raštelį, todėl yra didelė tikimybė, kad jis suiteresuotas bylos baigtimi ir siekia padėti dukrai ir verslui, su kuriuo yra susijęs. Minėto liudytojo, kaip ir ieškovės, nurodytos aplinkybės nėra įtikinamos, vertinant tai, kad liudytojas įmonės, kurioje jis pats net nedirba, vairuotojui ieško piniginės paramos iš savo dukros, kuri jo nepažįsta (ar pažįsta iš matymo), prašo jam paskolinti palyginti ženklią su vairuotojo darbo užmokesčiu 15 000 Lt sumą be jokio užstato ar garanto, ir tai daro žinant aplinkybę apie tai, kad vairuotojas yra praradęs dalį vertingo krovinio. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių faktinių duomenų pagrindu yra labiau tikėtina, jog tarp šalių nebuvo sudaryta paskolos sutartis, o buvo susiklostę kiti turtinio pobūdžio santykiai, galimai - dėl galimo žalos atlyginimo, teisiniai santykiai. Tai patvirtina atsakovo paaiškinimas ir pareiškimo kopija (b. l. 61-53) apie tai, kad atsakovo reiso į užsienį metu buvo pavogta dalis UAB „Mervex“ krovinio. Faktą, kad 2011-02-25 dalis krovinio buvo nepristatyta ir UAB „Mevex“ patyrė nuostolių, patvirtina šios bendrovės pretenzija atsakovui (b. l. 83). Skolos raštelis surašytas po šio atvejo (b. l. 2), o pretenzijos atsakovui dėl žalos atlyginimo kaip tik pradėtos reikšti 2012-03-22 (b. l. 83), kada jis nepripažino ieškinio dėl paskolos grąžinimo (b. l. 17), o ne tada, kai jis ruošėsi ir išėjo iš darbo UAB „Mevex“ 2011-07-08 (b. l. 85-86). Byloje nėra pateiktas nei vienas įrodymas, patvirtinantis paskolos perdavimą atsakovui.
Ieškovė turi aukštąjį teisinį išsilavinimą (b. l. 66, 73-81, 90), todėl sudarydama teisinius sandorius turėjo pakankamai žinių ir patirties, kad būtų pakankamai apdairi, protinga ir sumani. Realiai suteikdama 15 000 Lt paskolą, paskolos sutartį apeliantė turėjo pasirašyti tik tuomet, kai jos tekstas pilnai užpildytas, sutartyje aiškiai nurodyta, kad tam tikra pinigų suma perduodama atsakovui. Kaip minėta, paskolos sutartis yra realinė ir pinigų perdavimo faktas paskolos gavėjui pagal sutartį yra esminė sutarties sąlyga, o įrodymo pareiga tenka ieškovei (paskolos davėjai). Nesant aiškaus nurodymo apie pinigų perdavimą-priėmimą pačioje paskolos sutartyje, atsakovui neigiant paskolos suteikimo faktą, aplinkybė, jog ieškovė turėjo pakankamai pinigų paskolai suteikti, nėra pakankamas pagrindas ieškinį tenkinti. Ieškovei neįvykdžius įrodinėjimo pareigos ir neįrodžius, jog perdavė atsakovui paskolos sutartyje nurodytą pinigų sumą, pirmosios instancijos teismas ieškinį pagrįstai atmetė (CPK 12, 178 str.).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino pateiktus šalių įrodymus, tinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigas, išaiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d., 326 str. 1 d. 1 p.).
Kadangi ieškovės apeliacinis skundas atmetamas, iš jos atsakovui priteisiama 1000 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti už tinkamą atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, nes jų dydis atitinka CPK 98 str. reikalavimus ir 2004-04-02 LR Teisingumo Ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius (yra mažesnės už numatytus maksimalius dydžius (7 p., 8.11 p., b. l. 114-116).
Rezoliucinė dalis
NUTARIA:
Utenos rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš apeliantės I. S. (a. k. (duomenys neskelbtini) 1000 (vieną tūkstantį) Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti atsakovui J. P. (a. k. (duomenys neskelbtini)