- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-02-24
- Bylos Nr.
- Iv-1701-171/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00216-2009-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- M. G.
- Atsakovas
- Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 16.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Irena Paulauskienė, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjui M. G. (M. G.), jo atstovei Gemai Zapasnykienei, atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei Kurčikovienei,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. prašymą atsakovėms Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgalioti atstovai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 2–5), prašydamas solidariai priteisti iš atsakovių jo darbo užmokesčio nepriemoką – 937,80 Lt, už laikotarpį nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31.
Pareiškėjas skunde paaiškino, kad jis iki 2009-06-16 ėjo tuometinės Viešosios policijos apsaugos tarnybos Vilniaus skyriaus Reagavimo rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniojo patrulio pareigas. Darbo užmokesčio nepriemoka jam susidarė dėl to, kad apskaičiuodama priedus bei priemokas, atsakovė vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – LR VTĮ) 23 str. 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojams mokamų priedų bei priemokų sumai.
Pareiškėjo manymu, toks reguliavimas prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 str. 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Ir nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus.
Pareiškėjas pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 5 str., valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai (neveikimas) yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 straipsnio 1 dalį, neteisėti Vyriausybės veiksmai (neveikimas) sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo manymu, šioje byloje dėl deliktinės atsakomybės taikymo tinkama atsakove gali būti laikoma Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės.
Šalies argumentai
Teismo posėdyje pareiškėjas bei jo atstovė palaikė skunde išdėstytus argumentus. Pareiškėjo atstovė nurodė, kad prašo priteisti 937, 80 Lt, kadangi pritaikytas 70 proc. ribojimas ir neišmokėtas darbo užmokestis nepatenka į ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas apie pritaikytą 70 proc. ribojimą sužinojo 2007 m. rugpjūčio mėn., todėl ieškinio senaties terminas nepraleistas. Nurodė, kad nagrinėjant bylą 2010-01-25 teismo posėdyje, pareiškėjo atstovė negalėjo tikslinti skundo reikalavimo, kadangi neturėjo tam įgaliojimų, taigi pareiškėjas palaiko skunde išdėstytą prašymą priteisti 937, 80 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ (Viešosios policijos apsaugos tarnybos teisių perėmėja) su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 27–29) nurodė, kad, apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai buvo taikoma LR VTĮ 23 str. 2 dalis. Be to, VTĮ 4 str. 2 dalyje nustatyta, kad minėto įstatymo VI skyrius, reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Remiantis Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimu, valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu, o teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Mano, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo pagal įstatymus, todėl jos veiksmuose nėra kaltės.
Teigė, kad Viešosios policijos apsaugos tarnyba buvo įgaliota išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus, bet remiantis Biudžeto sandaros įstatymo 4 str. 1 d., 5 str., 7 str., Biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., šių asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, turintis tam tikras įstatymu numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu.
Teismo posėdyje atsakovės atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus. Paaiškino, kad pareiškėjas žinojo apie dirbtus viršvalandžius nuo pat darbo pradžios, kadangi iš darbo grafikų matė, kiek valandų dirbo. Iš atsiskaitymo lapelio matėsi, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo išmokėta priklausanti suma, pritaikant 70 proc. ribojimą. Atstovė palaikė atsakovės, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime pateiktą prašymą sustabdyti bylos nagrinėjimą (b. l. 111–112).
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įgalioti asmenys (b. l. 88), su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 92–94) nurodė, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti vykdomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Teigia, kad 2009-12-11 nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad LR VTĮ VI skyriaus nuostatos, kurias taikė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ apskaičiuodama ir mokėdama atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Mano, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, skaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį pareiškėjui, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Nurodo, kad nėra CK 6.271 str. nustatytų civilinės atsakomybės pagrindų.
Prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas pasisakys dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatų konstitucingumo.
Tretysis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepime (b. l. 24–25) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pagal LR VTĮ 4 str. 2 dalį, statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. LR VTĮ 23 str. 2 dalis nustato, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Statuto 38 str. 5 dalį pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Statutiniams valstybės tarnautojams LR VTĮ ir Statutas skirtingai nustato priedų ir priemokų dydį. Sprendžiant klausimą dėl darbo apmokėjimo tvarkos, privaloma vadovautis Statutu. Todėl, Policijos departamento nuomone, pareiškėjas nepagrįstai savo skundo reikalavimus grindžia LR VTĮ 23 str. 2 d.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23–26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis LR VTĮ 4 str. 2 dalimi, yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams.
Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio redakcijoje, galiojusioje nuo 2002-07-01 iki 2007-10-01, buvo numatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: pareiginė alga, priedai ir priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Nuo 2007-10-01 galiojusioje to paties straipsnio redakcijoje buvo numatyta, kad į šią sumą neįskaitomi Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 (už tarnybos stažą) ir 5 (vienkartinis) punktuose nustatyti priedai. Nuo 2009-01-01 į darbo užmokestį, apibrėžtą Valstybės tarnybos 23 straipsnyje, atskira eilute buvo įtrauktas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimus, o 23 straipsnio 2 dalies nuostata patikslinta, kad į priedų ir priemokų sumą neįskaitomas šis priedas bei 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.
Byloje esantys rašytiniai įrodymai (b. l. 52) patvirtina, kad pareiškėjas M. G. iki 2009-06-16 dirbo Viešosios policijos apsaugos tarnybos Vilniaus skyriaus Reagavimo rinktinės 2-osios kuopos 1-ojo būrio vyresniuoju patruliu.
Pareiškėjui neišmokėtų priemokų ir priedų sumas patvirtina Viešosios policijos apsaugos tarnybos išduotos pažymos apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 7, 30).
Byloje nustatyta, kad 2007 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėjui priskaičiuota nepriemoka už 2004 m. ir 2005 m. nesumokėtus viršvalandžius, pritaikius 70 proc. ribojimą sudaro 614,40 Lt darbo užmokesčio.
Dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo M. G. 2008 m. gruodžio mėn. buvo atskaityta 323,40 Lt.
Taigi, M. G. nuo 2004-01-01 iki 2008-12-31 buvo neišmokėta 937,80 Lt darbo užmokesčio (614,40 Lt + 323,40 Lt = 937, 80 Lt).
Tokios nepriemokos pareiškėjui atsirado dėl to, kad jo atžvilgiu buvo taikomas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytas priedų dydžio ribojimas iki 70 procentų nuo pareiginės algos.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708) dalis, kurioje nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui, o dalis, kurioje nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
Byloje yra ginčas, ar pareiškėjas turi teisę į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą, kai įstatymas, kurį taikant susidarė nepriemoka, antikonstituciniu pripažintas po jo pritaikymo, bet iki pareiškėjo kreipimosi į teismą. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, o 4 dalyje, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004-03-01 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-219-2004, publikuotoje Administracinių teismų praktikoje Nr. 5, 2004 m. yra suformuluota nagrinėjamam ginčui ir antikonstituciniais pripažintų įstatymų taikymui reikšminga taisyklė, kad „sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis“. Toliau šioje nutartyje teismas yra konstatavęs, kad žemesnės instancijos teismui priimant sprendimą, Konstitucinio Teismo nutarimas, kuriuo teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, jau buvo paskelbtas „Valstybės žiniose“, todėl negalėjo būti taikomos. Ta pati teismo pozicija išdėstyta 2009-09-07 nutartyje priimtoje administracinėje byloje Nr. A-146-916/2009, kurioje teismas konstatavo, jog Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme sprendimų įvykdymu reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Dėl šios priežasties teismas laikė negalimu remtis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.
Remiantis anksčiau nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, laikytina, kad atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ sprendimai dėl darbo užmokesčio nepriemokos sumokėjimo yra neįvykdyti. Nagrinėdamas šį ginčą teismas turi taikyti sprendimo priėmimo metu galiojančius įstatymus, o remdamiesi Administracinių bylų teisenos įstatymų 4 straipsnio 1 dalimi teismai negali taikyti įstatymų, kurie pripažinti antikonstituciniais. Priėmus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą, kuriuo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl priedų ribojimo buvo pripažintomis antikonstitucinėmis, atsakovė neteko teisės jomis remtis. Taigi, argumentai, kad neišmokėtas darbo užmokestis negali būti priteisiamas todėl, kad skundas teismui paduotas po 2009-12-11 Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, atmestini kaip nepagrįsti.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio nepriemoką yra pagrįstas.
Pagal Darbo kodekso 16, 93 straipsnius bei įvertinus tai, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga, darbo užmokestis priteisiamas tiesiogiai iš pareiškėjo darbdavio, t. y. Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarime yra pažymėjęs, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio (sumos) apribojimas suponuoja tai, kad ir vidaus reikalų statutinės įstaigos vadovai ar kiti atsakingi asmenys įstaigos darbą turėjo organizuoti taip, kad poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu būtų dirbama, papildomos užduotys, atliekamos viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų vykdomos paisant šio įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyto apmokėjimo už darbą apribojimo. Tuo remiantis konstatuotina, kad už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-638/2005 konstatavo, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Pažymėtina, kad darbo užmokesčio mokėjimas yra asmens, su kuriuo dirbantįjį ar tarnaujantįjį sieja darbo ar tarnybos santykiai, pareiga. Už darbo organizavimą ir darbo neatitinkantį apmokėjimą yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Taigi bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Pareiškėjui tarnybos santykiais buvo tiesiogiai susijęs su Lietuvos viešosios policijos rinktine „Vytis“, todėl neišmokėtas darbo užmokestis priteistinas iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, o reikalavimas dėl žalos priteisimo iš Valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atmestinas.
Teismas pažymi, kad nei atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuriai atstovauja Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos įgalioti atstovai, nei atsakovė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ raštu nepateikė prašymo taikyti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2004 ir 2005 metus. Kadangi CK pagal CK 1.126 str. 2 d. ieškinio senatį teismas taiko tik tada, kai ginčo šalis reikalauja, teismas nepasisako dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdyje išdėstytų argumentų dėl to, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino.
Pažymėtina, kad LAT teisėjų senato 2002-12-20 nutarime Nr.39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismų praktikoje“ 20.9 punkte išaiškinta, kad prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi išdėstyti raštu.
Darbo kodekso 298 straipsnis reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą. Pagal darbo kodekso 298 straipsnį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Šiuo straipsniu apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas. Šis apribojimas nustatomas kalendoriniais trejais metais.
Pažymėtina, kad pagal Darbo kodekso 298 straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009 ir kt.). Laikotarpiai, kurias darbuotojui buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, taip pat gali būti sumuojami, pasirenkant finansiškai palankiausius laikotarpius, tačiau bendra susumuota trukmė negali viršyti trejų metų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A759-859/2009).
Teismas nustatė, kad pareiškėjui už 2004–2005 m. dirbtus viršvalandžius priemoka sumokėta (ir tuo pačiu 70 proc. ribojimas pritaikytas) tik 2007 m. rugpjūčio mėn. Taip pat priedų ir priemokų ribojimas pritaikytas ir 2008 m. gruodžio mėn. (b. l. 48)
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 3 metus, t. y. už 2004, 2005 ir 2008 metus (Darbo kodekso 298 str.).
Kaip jau buvo minėta, už darbo organizavimą ir neatitinkantį atlikto darbo apmokėjimą yra tiesiogiai atsakinga įstaiga, kuri turėjo pareigą mokėti darbo užmokestį. Pareiškėjo ir atsakovės Lietuvos valstybės, iš kurios jis solidariai prašo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, jokie darbo teisiniai santykiai nesiejo. Valstybė nebuvo atsakinga už pareiškėjų darbo organizavimą, todėl reikalavimas priteisti darbo užmokesčio nepriemoką iš Lietuvos valstybės yra nepagrįstas ir atmestinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Netenkinamas atsakovės prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio konstitucingumą, nes nagrinėjamu atveju teismui nekyla pagrįstų abejonių dėl byloje taikomų teisės aktų konstitucingumo (Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1, 4 p., 127 str.,
nusprendė:
pareiškėjo M. G. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti M. G. iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 937,80 Lt (devynis šimtus trisdešimt septynis litus aštuoniasdešimt centų) neišmokėto darbo užmokesčio.
Pareiškėjo skundo dalį, kurioje keliami reikalavimai atsakovei Lietuvos valstybei, atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinius skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.