Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

dalyvaujant atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei Kurčikovienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. (M. G.) prašymą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuriai atstovauja Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos įgalioti atstovai, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 „Dėl ieškinio senatį reglamentuojančių įstatymo normų taikymo teismų praktikoje“ 20.9 punkte pateiktu išaiškinimu, kad prašymą taikyti ieškinio senatį atsakovas turi išdėstyti raštu. Pažymėjo, kad atsakovai raštu nepateikė prašymo taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 2004 ir 2005 metus. Akcentavo, kad pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tada, kai ginčo šalis reikalauja, todėl teismas nepasisakė dėl pareiškėjo atstovės teismo posėdyje išdėstytų argumentų, jog pareiškėjas nepraleido ieškinio senaties termino.

Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009, 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A759-859/2009 pateiktais DK 298 straipsnio išaiškinimais – jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį ir kad laikotarpiai, kuriais darbuotojui buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, taip pat gali būti sumuojami, pasirenkant finansiškai palankiausius laikotarpius, tačiau bendra susumuota trukmė negali viršyti trejų metų. Teismas nustatė, kad pareiškėjui už 2004–2005 m. dirbtus viršvalandžius priemoka sumokėta (ir tuo pačiu 70 proc. ribojimas pritaikytas) tik 2007 m. rugpjūčio mėn., taip pat priedų ir priemokų ribojimas pritaikytas ir 2008 m. gruodžio mėn. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį už 3 metus, t. y. už 2004, 2005 ir 2008 metus (DK 298 str.).

Teismas netenkino atsakovo prašymo stabdyti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus ištirti Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio konstitucingumą, nes jam nekilo pagrįstų abejonių dėl byloje taikomų teisės aktų konstitucingumo.

III.

1. Teigia, jog tai, kad ne viso darbo užmokesčio mokėjimo pareiškėjui metu dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir užmokesčio dydžio ribojimo taikymą numatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėto darbo užmokesčio priteisimą.

2. Paaiškina, kad 614,40 Lt suma, t. y. nepriemoka, kuri susidarė 2005 m., pareiškėjui buvo išmokėta 2007 m. rugpjūčio mėnesį, kai 2007 m. birželio 29 d. Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus viršininkas priėmė įsakymą Nr. 120-TE-182 „Dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo“, todėl apie patį pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį, kai gavo darbo užmokestį už rugpjūčio mėnesį, todėl mano, kad pareiškėjas senaties termino nepraleido, tačiau ši reikalavimo dalis turi būti vertinama ir DK 298 straipsnio aspektu. Teigia, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, tačiau viršija trijų kalendorinių metų laikotarpį ir šioje dalyje pareiškėjo reikalavimas turėjo būti atmestas. Pažymi, jog pagrįsti ir teisėti pareiškėjo reikalavimai galėtų būti dėl 323,40 Lt ribojimo už 2008 m. gruodžio mėnesį.

3. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas analogiškas administracines bylas, kreipėsi į Konstitucinį Teismą. Pažymi, kad teisės aktų nuostatos, kurių konstitucingumu teismas suabejojo, turėjo būti taikomos ir šioje byloje, Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ teismo prašė sustabdyti bylą iki Konstitucinis Teismas priims sprendimą, tačiau teismas šio atsakovo prašymo nenagrinėjo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2005 m. bei 2008 m. dirbtą viršvalandinį darbą bei darbą naktimis ir švenčių dienomis pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl tuo metu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 7, 30, 52) bei atsiskaitymo lapelių už 2007 m. rugpjūčio mėn. bei 2008 m. gruodžio mėn. (b. l. 109, 110), dėl minėtų įstatymų leidėjo nustatytų ribojimų ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išmokėta 937,80 Lt dydžio darbo užmokesčio dalis. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, 2007 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui priskaičiuota nepriemoka, pritaikius Valstybės tarnybos įstatyme buvusį nustatytą ribojimą, sudaro 614,40 Lt, o 2008 m. gruodžio mėn. dėl šio ribojimo pareiškėjui nebuvo išmokėta 323,40 Lt. Pažymėtina, kad šiuose dokumentuose pareiškėjui apskaičiuotų darbo užmokesčio bei neišmokėtos jo dalies sumų atsakovas neginčija. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad paminėtos pažymos laikytinos pagrindu priteisti pareiškėjo reikalaujamą sumą.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytu 3 metų ieškinio senaties terminu. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas) 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad nors 614,40 Lt darbo užmokesčio dalis pareiškėjui yra neišmokėta už 2005 m. dirbtą viršvalandinį darbą, tačiau iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui apie šį pažeidimą tapo žinoma tik 2007 m. rugpjūčio mėnesį, t. y. kai kartu su darbo užmokesčiu už šį mėnesį buvo apmokėtas paminėtas viršvalandinis darbas, remiantis 2007 m. birželio 29 d. Viešosios policijos Vilniaus apsaugos skyriaus viršininko įsakymu Nr. 120-TE-182 „Dėl viršvalandinio darbo apmokėjimo“ (b. l. 106). Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalis numato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir tai, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi 2009 m. kovo 9 d., teisėjų kolegija daro išvadą, kad šiuo atveju paminėtas 3 metų senaties terminas nėra praleistas.

Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog pareiškėjo reikalavimas priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2005 m. dirbtą viršvalandinį darbą viršija trejų kalendorinių metų laikotarpį, numatytą Darbo kodekso 298 straipsnyje, todėl pagrįstais ir teisėtais laiko tik pareiškėjo reikalavimus dėl darbo užmokesčio ribojimo 2008 m. Darbo kodekso 298 straipsnis numato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad pagal nuosekliai suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką paminėtas Darbo kodekso straipsnis aiškintinas, kaip numatantis galimybę darbuotojui pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, be to, laikotarpiai, kuriais darbuotojui buvo išmokėtas ne visas darbo užmokestis, taip pat gali būti sumuojami, jei bendra susumuota trukmė neviršija trejų metų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje N. A756-859/2009, 2009 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1030/2009, 2009 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A759-859/2009). Atsižvelgiant į tai, kad pagal byloje esančius duomenis pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl 2005 m. ir 2008 m. dirbto viršvalandinio darbo bei darbo naktimis ir švenčių dienomis, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto trejų metų termino. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas netiksliai nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui buvo išmokėta nepriemoka už 2004 m. ir 2005 m. dirbtą viršvalandinį darbą, tačiau šis netikslumas galutinės teismo išvados teisingumui įtakos neturi.

Teisėjų kolegija taip pat pažymi, jog atsakovas Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ apeliaciniu skundu nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, kol Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymus Nr. 35/2010, Nr. 36/2010, Nr. 39/2010 ir Nr. 40/2010 dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai. Teisėjų kolegija nesutinka su argumentu, jog paminėtas prašymas pirmosios instancijos teismo apskritai nebuvo nagrinėtas, nes teismas konstatavo, jog prašymas netenkintinas, motyvuojant tuo, kad teismui nekyla abejonių dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio nuostatų konstitucingumo.

Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662?1735/2011 jau yra konstatavusi, kad vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo (legislatyvinės omisijos) buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją. Toks teisinio reguliavimo trūkumų įveikimas ad hoc, teismams nagrinėjant bylas, yra būtina prielaida asmens, kuris kreipėsi į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo, teisių ir laisvių apsaugos užtikrinimui atitinkamuose individualiuose visuomeniniuose santykiuose.

Taip pat pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, jog pagal Konstituciją (inter alia jos 48 straipsnį) negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui (nagrinėjamu atveju – pareigūnui), kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, atliekančiam įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir inter alia konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo ir teisinės valstybės principai (pvz., Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimai).

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą yra absoliuti (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutarimas). Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi – asmuo net ir per įstatyme nustatytą terminą kreipęsis į teismą dėl inter alia iš Konstitucijos kylančių teisių gynimo, realiai tokių teisių apginti teisme negalėtų.

Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Pažymėtina, kad atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 konstatavo, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovė teismo posėdžio pateikė prašymą atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams, motyvuodama sunkia turtine padėtimi. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks paminėto atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.