Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Henrikas Sadauskas, dalyvaujant pareiškėjos atstovui M. M., atsakovo atstovei Jurgitai Miliauskaitei - Merkienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Gazholderis“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas 2013-04-22 nutarimu skyrė UAB „Gazholderis“ 2000 Lt baudą (b. l. 10-13).

Departamentas netyrė, o tik perrašė policijos protokolą ir visapusiškai neįvertino faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų, turinčių reikšmės tinkamam ir teisėtam pareiškėjo veiksmų įvertinimui AKĮ kontekste. Įstatyme nėra nustatyta, kaip turi būti užtikrinamas 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytos išimties laikymasis. Šios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai.

Alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Ginčijamame nutarime nurodytu atveju pirkėjas buvo informuotas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje tiek žodžiu, tiek kavinėje esančiais informaciniais pranešimais ir alkoholinis gėrimas buvo parduotas atidarytoje pakuotėje kartu pateikiant stiklinę bei dalį įsigyto alkoholinio turinio įpilta į pateiktą stiklinę vartojimui vietoje. Alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje užtikrino įrengti stalai. Tai reiškia, kad alkoholinis gėrimas buvo parduotas vartoti vietoje ir tai pirkėjui buvo nurodyta (žinoma), tačiau pirkėjas įsigytus gėrimus savavališkai išsinešė, o pardavėja neturėjo jokių teisėtų galimybių jo sulaikyti. Darbuotoja I. L. pardavė G. K. atsuktą ir be kamštelio, 0,25 litro degtinės buteliuką t.y. mažą kiekį bei įpylė į stiklinę ir jį įspėjo, kad vadovaujantis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimais, parduotas alkoholinis gėrimas turi būti vartojamas vietoje, nes buvo apie 23.00 valanda vakaro.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus.

Tai, kad bendrovė, parduodama alkoholinius gėrimus pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį), simboliškai įpila alkoholinio gėrimo į stiklinę, taip, kad gamyklinėje pakuotėje net nesimato, jog toks gėrimas buvo vartotas, nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi toks alkoholinis gėrimas nebuvo skirtas vartojimui tik vietoje, tokį alkoholinį gėrimą lankytojas išsinešė iš baro patalpų. Be to, pareiškėja, imituodama viešojo maitinimo veiklą, paliko šalia parduoto alkoholinio gėrimo butelio kamštelį, kad klientas galėtų tokį alkoholinį gėrimą užsisukęs kamšteliu išsinešti. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas imperatyvus Įstatymo reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Byloje nėra įrodymų, kad alkoholinių gėrimų pirkėjas buvo įspėtas apie tai, kad alkoholinius gėrimus reikia vartoti vietoje. Pirkėjas savo 2013-03-08 rašytiniame paaiškinime nurodė, kad pardavėja jam nieko nesakė. 2013-03-08 operatorės - barmenės I. L. rašytiniame paaiškinime taip pat nėra nurodyta, kad ji įspėjo pirkėją alkoholinį gėrimą vartoti tik vietoje. Taip pat byloje nėra nustatyta, kad pareiškėjos baro patalpoje yra rašytiniai įspėjimai apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje po 22 val. Pareiškėja nesiėmė visų galimų veiksmų siekdama išvengti Įstatymo pažeidimo. Pareiškėjos atsakomybės nepanaikina tai, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie Įstatymo pakeitimus ir draudimus ar kad bare yra pastatyti stalai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas

Šioje byloje kilo ginčas dėl Departamento 2013-04-22 nutarimo, kuriuo nuspręsta taikyti bendrovei „Gazholderis“ ekonominę sankciją už Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš ginčijamo Nutarimo turinio matyti, jog bendrovei priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), barmenė I. L. 2013-03-08 apie 23.00 val. pil. G. K. pardavė alkoholinį gėrimą - vieną atidarytą butelį degtinės „Spanguolinė“, 0,25 1 talpos, 38 proc. alk. tūrio, už 12,00 Lt, kamštelį padėjo šalia butelio, kurį pirkėjas iš baro išsinešė, užsisukęs kamšteliu.

Departamento vertinimu, toks pareiškėjos elgesys reiškė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimą, už kurį atsakomybė yra nustatyta šio įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje, todėl atsakovas pareiškėjui paskyrė ekonominę sankciją – 2 000 Lt baudą.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Alkoholio kontrolės įstatymas. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas nustato, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. AKĮ 34 straipsnio 3 dalis nustato, jog už šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 ir 12 punktuose, 2 dalies 1, 10 ir 11 punktuose, 18 straipsnio 1, 3 dalyse, 4 dalies 1, 2 punktuose, 9 dalyje ir 22 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų nesilaikymą įmonės baudžiamos nuo penkių šimtų litų iki dviejų tūkstančių litų bauda, o už šių reikalavimų pažeidimą, padarytą pakartotinai per dvejus metus nuo baudos paskyrimo, – nuo dviejų tūkstančių litų iki penkių tūkstančių litų bauda.

Taigi, pareiškėja iš esmės buvo nubausta už tai, kad po 22 val. fiziniam asmeniui pardavė alkoholinius gėrimus vartoti ne vietoje, taip pažeisdama AKĮ įtvirtintą imperatyvų draudimą prekiauti alkoholiniais gėrimais tam tikru paros metu. Todėl atsakomybei atsirasti pakanka to, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo parduodami atidarytoje pakuotėje ir vartojami ne vietoje.

Pareiškėja savo nesutikimą su ginčo Nutarimu aiškina tuo, kad alkoholinių gėrimų pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus ir jų elgesį po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento, nes nuo alkoholinių gėrimų pardavimo momento gėrimai tampa pirkėjų nuosavybe, pardavėjai praranda bet kokias teises į juos. Teisės aktai alkoholinių gėrimų pardavėjams nesuteikia jokių konkrečių teisių, susijusių su alkoholio vartojimo vietoje užtikrinimu, todėl bet kokie veiksmai, pardavėjams siekiant prievarta sulaikyti pirkėjus arba fiziškai neleidžiant jiems išsinešti įsigytų gėrimų, būtų pripažįstami pirkėjų konstitucinių asmens laisvės ir (arba) nuosavybės teisių pažeidimu. Kavinės pardavėja alkoholinį gėrimą pardavė atidarytoje pakuotėje kartu pateikiant stiklinę bei dalį įsigyto alkoholinio turinio pirkėjui įpylė į pateiktą stiklinę vartojimui vietoje. Pareiškėja pabrėžė, kad Kauno apylinkės teismas, išteisino bendrovės darbuotoją I. L., todėl mano, jog jei nėra darbuotojo kaltės, negali kilti ir juridinio asmens atsakomybė.

Departamentas atsiliepime į skundą teigia, kad AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto, dėl kurio pažeidimo buvo nubausta bendrovė, sudėtis yra formali, o jame įtvirtintas reikalavimas – imperatyvus, todėl pakanka, kad būtų nustatytas faktas, jog bendrovė pardavė alkoholinius gėrimus, kuriuos pirkėjas išsinešė, nors jie skirti vartoti vietoje. Atsakovo vertinimu bendrovės kaltė yra visiškai įrodyta. Nesutinka su pareiškėjos paaiškinimais, kad Kauno apylinkės teismui išteisinus bendrovės darbuotoją I. L., negali kilti ir juridinio asmens atsakomybė. Teigia, jog fizinio ir juridinio asmens atsakomybės klausimai sprendžiami atskirai ir vienas kitam įtakos nedaro.

Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, dalyvauja formuojant valstybės politiką narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės ir vartojimo prevencijos srityse, administravimo funkcijas įgyvendina siekdamas tų tikslų, dėl kurių jam buvo suteikti įgaliojimai atitinkamais įstatymais. Viešojo administravimo subjektai, priimdami administracinius aktus, turi vadovautis teisėtumo, proporcingumo principais, negali siekti netinkamų tikslų. Proporcingumo principas yra vienas iš bendrųjų Europos Sąjungos teisės principų, todėl taikant ūkinės veiklos apribojimus, jie turi būti tinkami ir būtini teisės akto numatytiems tikslams pasiekti. Proporcingumas taip pat suprantamas kaip tam tikras interesų svėrimas, t. y. reikalavimas patikrinti, ar tikėtina visuomeninė nauda bus didesnė nei asmens patiriamas neigiamas ribojantis poveikis. Proporcingumo principas taip pat reikšmingas atskleidžiant AKĮ nuostatų turinį, ir sprendžiant individualaus administracinio teisės akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą.

Nustatyta, kad 2013-04-02 Departamento vyr. specialistės J. T. ir A. A., remdamosi Kauno apskrities VPK gauta medžiaga, surašė protokolą Nr. ATK2-069, kuriame nurodė, kad pareiškėjai priklausančiame bare, esančiame (duomenys neskelbtini), barmenė I. L. 2013-03-08 apie 23.00 val. G. K. pardavė alkoholinį gėrimą - vieną atidarytą butelį degtinės „Spanguolinė“, 0,25 1 talpos, 38 proc. alk. tūrio, už 12,00 Lt, kamštelį padėjo šalia butelio, kurį pirkėjas iš baro išsinešė, užsisukęs kamšteliu (b. l. 53). Protokole nurodyta, kad tokiu būdu nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto pažeidimas.

Šį protokolą Departamento specialistės bendrovei „Gazholderis“ surašė turėdamos Kauno apskrities VPK medžiagą (tarnybinį pranešimą, I. L. ir G. K. paaiškinimus).

I. L. paaiškinime (b. l. 61) nurodė, kad 2013-03-08 po 23 val. pardavė vyriškiui alkoholinius gėrimus (vieną buteliuką, 0,25 l, degtinės „Spanguolinė“), atsuko buteliuko kamštį, įpylė pirkėjui dalį įsigyto alkoholinio turinio į pateiktą stiklinę vartojimui vietoje. Nagrinėjant jos administracinio teisės pažeidimo bylą Kauno apylinkės teisme (adm. teisės pažeidimo byla Nr. A2.8-2902-358/2013) ji paaiškino: „nuolatos parduoda ir įpila, yra vieta kur gerti, perspėja, kad turi būti vartojama vietoje, visur kabo užrašai, kad turi vartoti vietoje. Licencijoje yra nurodyta prekiauti vietoje, visą parą. Bare yra staliukai. Šiuo konkrečiu atveju atėjo pirkėjas, jam buvo pasakyta, kaip reikia vartoti, buvo atidaroma, paduotas puodelis vartojimui. Kiekvienas pasako ,,aš žinau“, o jau paskui ji negali jo sulaikyti. Nė vienas butelis nėra parduodamas uždarytas“ (LITEKO).

Pirkėjas G. K. paaiškinime (b. l. 59) nurodė, kad 2013-03-08 po 23 val. minėtame bare pirko alkoholinius gėrimus (vieną buteliuką, 0,25 l, degtinės „Spanguolinė“), barmenė jį atsuko, kamštelį padėjo šalia buteliuko, lašelį įpylė į puodelį. Vėliau jis užsisuko buteliuką ir išėjo į lauką, kur jį sulaikė pareigūnai.

Iš pateikto policijos tyrėjo R. K. tarnybinio pranešimo (b. l. 56) matyti, kad 2013-03-08 23.00 val. prie baro, esančio (duomenys neskelbtini), pastebėjo išėjusį iš viešojo maitinimo įstaigos pro lauko duris vyriškį, kuris nešėsi vieną butelį degtinės ,,Spanguolinė“ 0,25 l talpos 38 % stiprumo. Kaip vėliau paaiškėjo G. K. paaiškino, kad pirko bare, pardavė barmenė ir atsuko kamštelį.

Pareiškėja turėjo galiojančią licenciją verstis mažmenine prekyba (vartoti vietoje ir išsinešti) alkoholiniais gėrimais bare, esančiame (duomenys neskelbtini), (b. l. 65-68), ji privalėjo šią prekybą vykdyti pagal AKĮ reikalavimus, o Departamentas turėjo kompetenciją pareiškėjai skirti ekonominę sankciją, konstatavus minėtųjų reikalavimų pažeidimą (AKĮ 34 str. 1 d.). Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų matyti, kad yra draudžiama alkoholinių gėrimų prekyba nuo 22 val. iki 8 val. viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimams. Tačiau šioje normoje įtvirtinta išimtis iš bendros taisyklės, kuri nustato, kad draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi šiuo atveju alkoholiniai gėrimai turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

Ginčo tarp šalių dėl to, kad buvo parduotas vienas buteliukas degtinės „Spanguolinė“, 0,25 1 talpos, pirkėjas juos išsinešė iš kavinės tarp šalių nėra. Tačiau ginčas kyla dėl to, ar šiuos alkoholinius gėrimus pareiškėja pardavė atidarytoje pakuotėje, ar jie buvo vartojami vietoje, ar bendrovė ėmėsi visų būtinų realių priemonių (prevencinių) užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje, kad imperatyvus AKĮ įpareigojimas nebūtų pažeistas, bei gebėjimą suvokti, kad alkoholinius gėrimus įsigiję asmenys jį vartos ne vietoje bei ūkio subjekto darbuotojų elgesį, atsižvelgiant į šį suvokimą.

Teisės aktai reikalauja, kad ūkio subjektas besiverčiantis alkoholio prekyba turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ imperatyvūs reikalavimai, t. y. ūkio subjektai privalo užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų. Vadinasi, įstatymų leidėjas siekė, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę. Teismo vertinimu, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl teismas privalo patikrinti, ar pareiškėjos veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A858-351-2013 pažymėjo, kad AKĮ projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamajame rašte yra nurodyta, kad Įstatymui įgyvendinti reikalingi lydimieji teisės aktai, t. y. Įstatymo tinkamam įgyvendinimui reikalinga pakeisti Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisykles bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 bei parengti Viešojo maitinimo įmonėms taikomą higienos normą, aprašą ar taisykles. Taip pat šioje byloje teismas konstatavo, kad šie teisės aktai nėra priimti, o kai nėra atitinkamo reguliavimo, galiojančios teisės normos neaiškumai vertintini privataus asmens naudai. Tokia pozicija išvestina iš teisinio aiškumo reikalavimo, suponuojančio, jog teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2004 m. sausio 26 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2009 m. birželio 22 d. nutarimai). Be to, toks vertinimas atitinka bendrąjį teisės principą in dubio pro reo, reiškiantį, jog visos abejonės ir neaiškumai turi būti aiškinami teisės pažeidimu kaltinamojo asmens naudai (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A858–1488/2011).

Todėl teismui nagrinėjant ir šią bylą svarbu nustatyti, ar nagrinėjamu atveju buvo parduoti alkoholiniai gėrimai vartoti vietoje, ar pareiškėja gali vadovautis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtinta išimtimi, taip pat būtina įvertinti visas objektyvias ir subjektyvias aplinkybes.

Iš byloje surinktų faktinių duomenų, kurie užfiksuoti Kauno apskrities VPK tyrėjo R. K. tarnybiniame pranešime, pareiškėjo pardavėjos I. L. ir alkoholinį gėrimą įsigijusio G. K. paaiškinimų, pareiškėjos Departamentui pateikto paaiškinimo, matyti, kad pareiškėjos bare buvo sudarytos objektyvios sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje: bare buvo įrengtos sėdimos vietos, alkoholinis gėrimas buvo parduotas atidarytoje pakuotėje kartu pateikiant stiklinę, dalį įsigyto alkoholinio turinio įpilta į pateiktą stiklinę vartojimui vietoje. Todėl konstatuotina, kad pareiškėja byloje vertinamu atveju buvo sudariusi objektyvias sąlygas potencialiems klientams vartoti alkoholinius gėrimus vietoje ir šiuo aspektu atitiko AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintos išimties sąlygas. Be to, pirkėjas buvo informuotas apie alkoholinių gėrimų vartojimą vietoje tiek žodžiu, tiek kavinėje esančiais informaciniais pranešimais.

Teismo vertinimu, pareiškėja ėmėsi priemonių užkirsti kelią imperatyvaus AKĮ įtvirtinto reikalavimo pažeidimui. Pareiškėjos darbuotoja I. L. alkoholinį gėrimą (0,25 l degtinės butelį „Spanguolinė“) į barą atėjusiam G. K. pardavė be kamštelio, t. y. atidarytoje pakuotėje, padavė vienkartinį indelį, į kurį įpylė parduoto alkoholinio gėrimo. Taigi, pirkėjui buvo sudarytos visos sąlygos vartoti alkoholį vietoje. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėja ėmėsi tinkamų bei protingų veiksmų užtikrinti parduoto alkoholinio gėrimo vartojimą vietoje. Tuo tarpu kitų priemonių, kurių pareiškėja, kaip apdairus ūkio subjektas, turėtų imtis, atsižvelgiant į tai, kad tokių priemonių nenumato ir AKĮ, teismas nenustatė.

Nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pirkėjas įsigijo atidarytą 0,25 l buteliuką degtinės „Spanguolinė“, jo turinys buvo įpiltas į indą. Todėl pareiškėjos darbuotojo gebėjimas suvokti, kad alkoholinis gėrimas bus išsineštas iš baro, įvertinus jo kiekį, teismo vertinimu, neabejotinai parodo pareiškėjos darbuotojų manymą, kad toks įsigyto alkoholinio gėrimo kiekis bus vartojamas būtent baro salėje.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, jog pagal bendrąjį teisės principą teisė negali reikalauti to, kas neįmanoma (lot. lex non cogit ad impossibilia). Analogiškai ji negali reikalauti iš teisės normos adresatų imtis tokių veiksmų, kurie būtų perdėm neproporcingi ir neprotingi, tokiu būdu darant faktinį teisės normos reikalavimo įgyvendinimą neįmanomu. Be to, net ir ėmusis visų protingų priemonių teisės reikalavimui užtikrinti, šio reikalavimo adresatas nėra visiškai apsaugotas nuo to, jog jį, piktnaudžiaudami teise, pažeis tretieji asmenys (LVAT administracinė byla Nr. Nr. A858-351-2013).

Byloje nustatytos aplinkybės, teisinis reglamentavimas bei LVAT suformuota praktika ginčo klausimu, leidžia teismui daryti išvadą, kad pareiškėja ėmėsi proporcingų atsargos priemonių imperatyviems AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimams įgyvendinti, t. y. pareiškėjos konkrečioje situacijoje pritaikytų priemonių visuma atitiko teisingą pusiausvyrą siekiamam tikslui. Be to, pareiškėja negalėjo pagrįstai numatyti, kad numatytos priemonės neužkirs alkoholinio gėrimo išsinešimą iš baro, kad jis nebus vartojamas vietoje. Teismo vertinimu, pareiškėja ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja nesilaikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto imperatyvių reikalavimų. Nors Departamentas teigia, kad pareiškėja nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti AKĮ imperatyvių reikalavimų – neprekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytu laiku, tačiau apskritai nekonkretizavo savo teiginio, nenurodė, kokių dar konkrečių veiksmų pareiškėja turėjo imtis AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte įtvirtintų draudimų įgyvendinimui, tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos AKĮ nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Teismo vertinimu, toks atsakovo argumentas konkrečiu atveju nėra pakankamas, jis neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Nutarime turi būti nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai.

Pareiškėjos argumentas, kad Kauno apylinkės teismas, išteisindamas įmonės darbuotoją I. L., 2013-04-12 įsiteisėjusia nutartimi ATP byloje Nr. A2.8.-2902-358/2013 sudaro savarankišką ir pakankamą pagrindą pripažinti, kad pareiškėja nepažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimų, neatitinka tikrovės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje laikomasi pozicijos, kad juridinis asmuo negali padaryti įstatyme uždraustos veikos, todėl jis visuomet atsako už savo atstovo ar darbuotojo (fizinio asmens) padarytą pažeidimą. Ūkio subjektas yra atsakingas už atitinkamų teisės aktų laikymąsi prekybos vietoje, kurioje jis vykdo savo ekonominę veiklą, jo teisinė atsakomybė nėra atskiriama arba kokiu nors būdu atribojama nuo jo darbuotojų veiksmų, kurie yra (buvo) atliekami prekybos vietoje, o tai reiškia, kad ūkio subjekto darbuotojų veiksmai AKĮ požiūriu laikytini paties šio ūkio subjekto (pareiškėjo) veiksmais. Toks AKĮ nuostatų aiškinimas teismų praktikoje grindžiamas poreikiu užtikrinti šių teisės normų saugomas vartotojų teises, kita vertus, užtikrinti būtinumą tokį produktą pardavinėjančiam subjektui laikytis aukštesnių atidumo ir rūpestingumo standartų, kad nebūtų padaryta žala žmogaus sveikatai ir gyvybei. Ekonominės sankcijos minėtiems subjektams taikomos nepriklausomai nuo to, ar atitinkami asmenys buvo patraukti administracinėn atsakomybėn už administracinės teisės pažeidimus, įtvirtintus ATPK (LVAT administracinėse bylose: Nr. A15-39/2005; Nr. A143-1038/2009; Nr. A858-1561/2010; Nr. A143-678/2009; Nr. A822-2732/2011; Nr. A62-2928/2011).

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad byloje nėra įrodyta, kad bendrovė „Gazholderis“ pažeidė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimus. Pareiškėja ėmėsi proporcingų ir protingų priemonių tam, kad būtų užtikrintas aptariamos išimties iš imperatyvaus reikalavimo laikymasis, pritaikytos priemonės atitiko šioje teisės normoje įtvirtintą draudimo išimtį. Todėl pareiškėjos skundas tenkinamas, Departamento nutarimas naikinamas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta ir, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85?87 str., 88 str. 1 d. 4 p., 127 str., teismas

nusprendžia:

pareiškėjo UAB „Gazholderis“ skundą patenkinti.

Panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2013-04-22 nutarimą Nr. ATK2-08/13.