Kauno apygardos teismo nuosprendis

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamoji byla Nr. 1A-241-245-2014

Teisėja Aurelija Naujokienė Teisminio proceso Nr. 1-20-2-00134-2010-6

2014 m. birželio 5 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Kęstučio Dargužio, teisėjų Daivos Jankauskienės ir Algirdo Jaliniausko, sekretoriaujant Laimai Grėbliūnienei, Astai Leonavičienei, dalyvaujant prokurorui Mindaugui Šukiui, gynėjui advokatui Jonui Kvaraciejui, išteisintajam A. S., nukentėjusiesiems D. K., A. K., nukentėjusiosios atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiųjų D. K., A. K. ir Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. S. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d., nenustačius, kad jo veikoje yra šių nusikaltimų požymių (BPK 3 str. 1 d. 1 p.);

nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. civilinis ieškinys atmestas;

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. dėl to, kad jis laikotarpyje nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio 20 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo nenustatytu laiku ir vietoje, bendrai veikdamas su V. B., turėdamas vieningą sumanymą ir tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklastodamas 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. paprastąjį vekselį, pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiesiems D. K. ir A. K. priklausančius 40 000Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką.

Be to, A. S. išteisintas dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 300 str. 1 d. dėl to, kad jis laikotarpyje nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio 20 d., tiksliau ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas kartu su V. B., užpildė 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį, kurios grafoje „pardavėjas“, ties K. K. anketiniais duomenimis, įrašytais ranka, suklastojo parašą, be to, kompiuteriu surinko ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. data atspausdino paprastąjį vekselį, kur teksto apačioje skiltyje „parašas“ suklastojo K. K. parašą ir iš anksto susitarę avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį panaudojo – abu suklastotus dokumentus išsiuntę nukentėjusiesiems D. K. ir A. K., t. y. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką.

Teismo posėdyje A. S. patvirtino, kad nusikaltimo nepadarė, jo gynėjas palaikė pirmos instancijos teismo priimto išteisinamojo nuosprendžio motyvus, prokuroras bei nukentėjusiųjų atstovė prašė apeliacinius skundus tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Prokuroro ir nukentėjusiųjų apeliaciniai skundai tenkintini.

Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas neteisingai traktavo susidariusią situaciją kaip civilinius teisinius santykius, kuriuos galima ginti naudojant įprastas civilines teisines priemones. Nusikalstamos veikos neatskyrimas nuo civilinio delikto lėmė klaidingo sprendimo priėmimą. Esminis sukčiavimo, kaip nusikalstamos veikos, požymis, skiriantis jį nuo civilinio delikto, yra apgaulės naudojimas prieš turto savininkus, teisėtus valdytojus ar asmenis, kurių žinioje yra turtas. Apgaulė sukčiavimo atveju naudojama kaip turto užvaldymo ar teisės į jį įgijimo būdas. Apgaulės būdas ir forma gali būti įvairi: aktyvi (pateikiami, pranešami melagingi duomenys) ar pasyvi (atitinkami duomenys nutylimi), tačiau ji visada yra nukreipta siekiamam tikslui, t. y. turto užvaldymui, įgyvendinti. Šiuo atveju analizuojame aktyvią apgaulės formą, kuri pasireiškė dokumentų (avansinio mokėjimo sutarties ir paprastojo vekselio) suklastojimu ir pateikimu nukentėjusiesiems, tikslu juos suklaidinti ir tokiu būdu užvaldyti 40 000 litų. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tarp nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. tėvo K. K. bei asmens, kurio atžvilgiu byla išskirta, V. B. neva sudaryti sandoriai dėl 40 000 litų avanso perdavimo iki bus sudaryta pagrindinė pirkimo-pardavimo sutartis formaliai atitinka civilinės teisės reglamentuojamą sutarčių teisės institutą, tačiau tai nenaikina pareigos išsiaiškinti, ar iš tiesų buvo išreikšta tikroji šalių valia, kuria siekta sukurti civilines teises ir pareigas. Pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra pagrindo kalbėti apie civilinius teisinius santykius tarp V. B. ir K. K., kadangi nustatyta, jog avansinio įmokėjimo sutartis bei paprastasis vekselis yra suklastoti. Kreditoriaus galimybė civiline tvarka apginti savo teises aktuali tik tais atvejais, kai sprendžiama dėl kaltinimų skolininkui apgaule išvengiant turtinės prievolės, t. y. dėl vienos iš civilinių teisinių santykių šalies veiksmų siekiant išvengti prievolių įvykdymo. Šiuo atveju apskritai negalima kalbėti apie nukentėjusiųjų D. K. ir A. K., kaip kreditoriaus, teisių gynimą, nes nagrinėjamoje situacijoje nukentėjusieji nebuvo civilinių teisinių santykių dalyviais.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos medžiagą, prokuratūros ir nukentėjusiųjų apeliacinių skundų argumentus, įvertinęs byloje esančius įrodymus, daro išvadą, kad Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendis dėl A. S. išteisinimo pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. ir 300 str. 1 d. yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, todėl naikinamas ir priimamas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 329 str. 2 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. S. per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio 20 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas su asmeniu, kuriuo atžvilgiu byla išskirta, turėdamas sumanymą ir tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklastodamas 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. paprastąjį vekselį, pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiesiems D. K. ir A. K. priklausančius 40 000Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių.

Be to, A. S. per laikotarpį nuo 2009 m. spalio 11 d. iki 2010 m. sausio 20 d., tiksliau nenustatytu laiku ir vietoje, veikdamas kartu su asmeniu, kuriuo atžvilgiu byla išskirta, užpildė 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį, kurios grafoje „pardavėjas“, ties K. K. anketiniais duomenimis, įrašytais ranka, suklastojo parašą, be to, kompiuteriu surinko ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. data atspausdino paprastąjį vekselį, kur teksto apačioje skiltyje „parašas“ suklastojo K. K. parašą ir iš anksto susitarę avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį panaudojo – abu suklastotus dokumentus išsiuntęs nukentėjusiesiems D. K. ir A. K.

Išteisintasis A. S. kaltu neprisipažino ir parodė, kad jokių dokumentų nerašė ir jų nepasirašė. Sutarties pasirašyme dalyvavo jis, K. K., V. B. ir B. Jis matė, kaip K. K. gavo pinigus ir pasirašė ant dokumento, kad tai buvo paprastasis vekselis, negali garantuoti. Ką šis rašėsi, nekreipė dėmesio. Nekilnojamojo turto agentę susirado pats K. K. pagal skelbimus. Buvo sutarta sodą parduoti už 150 000 Lt, dokumentuose nurodyta 100 000 Lt.

Ikiteisminio tyrimo metu A. S. teigė, kad matė, kaip K. K. iš V. B. gavo 40 000 Lt ir pasirašė šiai paprastąjį vekselį, sutartą sumą nurodė 100 000 Lt (T. 1, b. l. 70-72; 128-130).

Nukentėjusioji D. K. parodė, kad 2011 m. iš V. B. gavo vekselį, kuriuo buvo reikalaujama 40 000 Lt. Kai tvarkėsi paveldėjimo dokumentus, niekas dėl paveldėjimo nesikreipė. Ji netiki, kad realiai buvo sudarytas sandoris, atrodo, kad tai – apgaulė. Tėčio parašai suklastoti. Teigė, jog jai žinoma, kad S. po jo mamos mirties neleido tėčiui paveldėti žmonos turtą. Po tėvo mirties nuo tėvo sąskaitos buvo nuimami pinigai.

Nukentėjusysis A. K. parodė, jog mirus antrajai tėvo žmonai E. jis grįžo iš Norvegijos, aplankė tėtį, gyvenantį sodo namelyje. Su S. nieko bendro nėra turėjęs. Po tėvo mirties jis kalbėjo su S., klausė, ar tėtis neskolingas. S. atsakė, kad neskolingas. B. pavardė jam negirdėta. Vekseliai atsirado tik pas notarą. Buvo klausęs ir tėvo, ar šis niekam neskolingas, atsakymas buvo neigiamas.

Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja Z. S. parodė, be to, jog ji su A. S. 1996 įsigijo žemės sklypą sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“. 1998-11-17 ji padovanojo sklypą anytai V. E. Netrukus bendrai ji su vyru ir E. su K. pradėjo statyti sodo namelį. Po to, naudojosi bendrai. Po žmonos mirties K. planavo sodą parduoti, įsigyti butą. Daugiau apie pirkimą ji nieko nežino (T. 1, b. l. 48-49).

2011 m. lapkričio 17 d. Kauno miesto apylinkės prokuratūros nutarimu V. B. pripažinta įtariamąja ir jai paskelbta paieška (T. 1, b. l. 66-67).

Iš paprastojo vekselio matyti, kad 2009 m. rugpjūčio 3 d. K. K. įsipareigojo sumokėti V. B. 40 000 Lt (T. 1, b. l. 21).

Iš 2010 m. sausio 20 d. V. B. pareikalavimo matyti, kad K. K. paveldėtojai jai yra solidariai atsakingi už jo skolą (T. 1, b. l. 22).

Iš 2010-01-28 V. B. pateikto apmokėti vekselio matyti reikalavimas, kad per tris dienas 40 000 Lt sumokėtų K. K. įpėdinė D. K. (T. 1, b. l. 41).

Iš avansinio mokėjimo sutarties (T. 1, b. l. 75) matyti, kad 2009-08-03 V. B. įvardijama kaip "pirkėja", sudarė sutartį su V. E. įpėdiniais K. K. ir A. S. dėl parduodamo "žemės sklypo ir sodo pastato" už 100 000 Lt, pasirašant sutartį sumokant 40 000 Lt, o likusią sumą - 60 000 Lt sumokant pasirašant "pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį" iki 2010 m. kovo 1 d. Sutartyje pasirašė V. B., A. S. ir K. K.

Iš Lietuvos Teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. 11-1000 (13) matyti, jog ant voko, kuriame D. K. buvo atsiųstas reikalavimas sumokėti pinigus pagal vekselį, rankraštinį tekstą rašė ne V. B., ne Z. S. ir ne A. S., o pareiškimuose notarui K. K. paveldėjimo byloje V. B. vardu pasirašė V. B. (T. 2 , b. l. 92-95).

Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad A. S. veikdamas su asmeniu, kuriuo atžvilgiu byla išskirta, turėdamas sumanymą ir tikslą apgaule savo naudai įgyti didelės vertės svetimą turtą, suklastodamas 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. paprastąjį vekselį, pasikėsino įgyti didelės vertės svetimą turtą – nukentėjusiesiems D. K. ir A. K. priklausančius 40 000Lt, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, tai yra, veika kvalifikuota pagal BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d. teisingai.

Be to, A. S. veikdamas kartu su asmeniu, kuriuo atžvilgiu byla išskirta, užpildė 2009 m. rugpjūčio 3 d. avansinio mokėjimo sutartį, kurios grafoje „pardavėjas“, ties K. K. anketiniais duomenimis, įrašytais ranka, suklastojo parašą, be to, kompiuteriu surinko ir 2009 m. rugpjūčio 3 d. data atspausdino paprastąjį vekselį, kur teksto apačioje skiltyje „parašas“ suklastojo K. K. parašą ir iš anksto susitarę avansinio mokėjimo sutartį ir paprastąjį vekselį panaudojo – abu suklastotus dokumentus išsiuntęs nukentėjusiesiems D. K. ir A. K., tai yra, veika kvalifikuota pagal BK 300 str. 1 d. teisingai.

Nors A. S. kaltu neprisipažino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu, tačiau jo kaltę įrodo visuma byloje surinktų įrodymų. Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro (toliau – LTEC) specialisto išvados Nr. 11-3059 (10) matyti, kad 2009-08-03 neprotestuotiname paprastajame vekselyje, eilutėje „parašas“, K. K. vardu pasirašė ne pats K. K. 2009-08-03 avansinio įmokėjimo sutartyje, skiltyje „PARDAVĖJAS“, K. K. vardu pasirašė ne pats K. K. (T. 1, b. l. 121-123). Ši nenuginčijama išvada dėl rašysenos bei parašų autentiškumo patvirtina, kad K. K. savo tikrosios valios sudarant minėtas sutartis nebuvo išreiškęs, kadangi jis yra miręs, todėl A. S. lengvabūdiškai tikėjosi, kad nusikalstamas sumanymas bus nesunkiai realizuotas. Tačiau kruopščiai apgalvotą nusikalstamą sumanymą griauna ir nuoseklūs nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymai. Siekiamą teismui įteigti versiją neva K. K. norėjo parduoti savo sodo sklypą ir pirkti vieno kambario butą, paneigia pastarojo vaikų liudijimai. Tiek D. K., tiek A. K. bendravo su tėvu, palaikė draugiškus santykius, nesipyko. Abu nors ir ne dažnai, tačiau pastoviai aplankydavo naują šeimą sukūrusį tėvą. Šis niekada nesiskųsdavo pinigų stygiumi, priešingai, finansiškai paremdavo vaikus (T. 1, b. l. 31-33, 37-38). Teismas taip pat vadovaujasi sodų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“, kuriai priklauso ir K. K. sodo sklypas, pirmininkės L. S. parodymais. Ši moteris yra atsakinga už mokesčių surinkimą iš bendrijos narių. Jei ketinama parduoti sklypą, paprastai jai kaip pirmininkei pranešama apie tai, nes pardavimui reikalinga pažyma, kad nėra įsiskolinimų už nesumokėtus mokesčius ir pan. Šią pažymą išrašo būtent ji. Liudytoja L. S. pažymėjo, kad su K. K. bendravo, kartas nuo karto pasikalbėdavo, tačiau pastarasis niekada nebuvo net užsiminęs apie sodo namo pardavimą ar savo planus kraustytis gyventi kitur. Sodų bendrijos pirmininkė nebuvo girdėjusi ir kitų žmonių kalbų apie ketinamą parduoti sklypą. Todėl kaltinamojo teiginys, kad pats K. K. susirado pirkėją (V. B.) pagal skelbimą, niekuo nepagrįstas. Neaišku, nei kur tas skelbimas buvo patalpintas, nei koks jo turinys. Bendrijos pirmininkės teigimu, sodų bendrijos teritorijoje ji nematė jokio panašaus pobūdžio skelbimo. Apie kalbas parduoti sodybą teigė girdėjusi tik Z. S., tačiau jos parodymais teismas nesivadovauja, ji yra A. S. sutuoktinė, todėl buvo ir yra suinteresuota tiek vykusio turtinio ginčo, tiek šios bylos baigtimi.

Nors asmuo, kurio atžvilgiu byla išskirta, yra pasislėpęs nuo teisėsaugos institucijų, tačiau ir be jo parodymų galima daryti pagrįstą išvadą, kad A. S. negalėjo nežinoti, jog avanso sutartyje ir vekselyje pasirašė ne K. K.. Išteisintojo A. S. parodymai dėl šių dokumentų pasirašymo keitėsi. Ikiteisminio tyrimo metu jis teigė, kad pirmas pasirašė K. K., tik po to jis, A. S. tvirtino matęs, kaip K. K. savo ranka rašosi po sutartimi (T. 1, b. l. 129-130). Teisminio nagrinėjimo apylinkės teisme metu parodė, kad nekreipė dėmesio, kai K. K. rašėsi po sutartimi, buvo tolėliau, tad matė tik pinigų perdavimo faktą, o ne rašymosi procesą (T. 2, b. l. 47-49). Apeliacinės instancijos teisme vėl tvirtino, kad matė, kaip K. K. gavo pinigus ir pasirašė paprastąjį vekselį. Ką tiksliai rašė nematė (T. 2, b. l. 146-148). Vis dėlto šių aplinkybių jis negalėjo matyti, nes K. K. minėtų dokumentų nepasirašė, tai patvirtina aukščiau cituota LTEC specialisto išvada. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad A. S. neva sutiko su visomis sandorio sudarymo sąlygomis, jis visiškai nesikišo į V. B. ir K. K. sulygtas teises ir pareigas, kilsiančias iš pasirašytų dokumentų. Toks abejingas stebėtojo vaidmuo nėra tikėtinas. A. S. turėjo turtinį interesą, todėl nelogiška, kad būtų sutikęs parduoti sodo sklypą ženkliai mažesne kaina nei jis iš tiesų yra vertas. Sutarta pirkimo-pardavimo kaina buvo 100 000 litų, tačiau kaip matyti iš VĮ Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto vertinimo pažymos, žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 2010 m. buvo 160 000 litų (T. 2, b. l. 153-166), UAB „(duomenys neskelbtini)“ nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos duomenimis ginčo objektu tapusio žemės sklypo su sodo nameliu ir kiemo statiniais rinkos vertė 2012 m. buvo 219 000 litų (T. 2, b. l. 167). Tai liudija, kad A. S. nebūtų sudaręs tokios akivaizdžiai jam pačiam finansiškai nenaudingos sutarties, nes, jo teigimu, gauti pinigai turėjo būti draugiškai pasidalinti per pusę. Susidaro įspūdis, jog buvo taip skubama, kad sklypas su namu siektas parduoti vos ne pirmam pasitaikiusiam pirkėjui, nors skubėti dalintis turto bylos duomenimis nebuvo priežasčių: visi turto dalybose dalyvavę asmenys gerai sutarė ir tarsi nesipyko. 2011 m. vasario 17 d. civilinėje byloje buvo patvirtinta taikos sutartis tarp ieškovės D. K. ir atsakovo A. S. dėl K. K. ir jo antrosios žmonos V. E. turto pripažinimo bendrąja jungtine nuosavybe bei konkrečių turto dalių, kurios priklauso K. K. bei V. E. nustatymo. Sodo namelis buvo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, o žemės sklypas, kuriame yra namelis, pripažintas V. E. asmenine nuosavybe.

2009 m. rugpjūčio 3 d., t. y. kai buvo sudaryta avansinio įmokėjimo sutartis, dar nebuvo sutvarkyti paveldėjimo dokumentai, tad tokia sutartis iš viso negalėjo būti sudaryta. V. B. tuo metu dirbo nekilnojamojo turto agente, puikiai išmanė tokių sandorių sudarymo subtilybes, tad iš jos pusės taip pat būtų neracionalu ir nelogiška realiai sudaryti minėtą preliminarią sutartį laukiant, kol ateityje bus išsiaiškinti tikrieji V. E. turto paveldėtojai. Be to, sutarties fiktyvumą rodo ir V. B. elgesys po K. K. mirties. V. B. A. S. jokių pretenzijų neturėjo, nors šis tiesiogiai dalyvavo sandorio sudaryme, jos reikalavimas iš karto buvo nukreiptas K. K. įpėdiniams pagal įstatymą, t. y. vaikams D. K. ir A. K.. Toks elgesys padeda atskleisti viso detaliai apgalvoto nusikaltimo padarymo mechanizmą, nusikaltimo motyvą bei tikslą - A. S. norėjo išvengti, kad D. ir A. K. nepaveldėtų savo tėvo turto, nes A. S. yra testamentinis įpėdinis, o D. ir A. K. – įstatyminiai įpėdiniai. A. S. nenorėjo dalintis mirusios motinos turto, todėl panaudojant suklastotus dokumentus buvo siekiama įgyti visą turtą. Asmuo, kuriuo atžvilgiu byla išskirta, pateikė suklastotus dokumentus notarų kontorai (T. 2, b. l. 39-42) ir pareiškė reikalavimus Kurauskams. Nesumokant reikalaujamos 40 000 litų sumos, išieškojimas nukreipiamas į paveldimą turtą, tokiu būdu A. S. atgauna visą sodo pastatą. Tačiau šis nusikaltimas nebuvo baigtas dėl nuo A. S. valios nepriklausančių priežasčių, t. y. buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, pradėtas tyrimas ir A. S. pareikšti kaltinimai.

Sukčiavimą kvalifikuojantis požymis, kuriam esant kaltininko veiksmai kvalifikuojami pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, yra didelės vertės svetimo turto ar turtinės teisės įgijimas. Turto vertė nustatoma vadovaujantis BK 190 straipsnyje pateiktu išaiškinimu, pagal kurį turtas yra didelės vertės, kai jo vertė viršija 250 MGL (32 500 Lt) dydžio sumą, todėl siekis neteisėtai įgyti 40 000 Lt sumą laikytinas didelės vertės turtu.

Skiriant A. S. bausmę, teismas atsižvelgia į tai, kad jis nėra teistas, nors jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių nenustatyta, vienas nusikaltimas sunkus, tačiau jis baigėsi pasikėsinimo stadijoje. A. S. yra sukūręs šeimą, turi pastovų pragyvenimo šaltinį, todėl skirtina laisvės atėmimo bausmė artima minimui.

Nukentėjusieji D. K. ir A. K. šioje byloje yra pareiškę civilinį ieškinį dėl 20 000 Lt neturtinės (po 10 000 Lt kiekvienam) žalos atlyginimo ir advokato išlaidų atlyginimo (T. 1, b. l. 174-176). Prokuratūros apeliaciniame skunde prašoma nukentėjusiųjų civilinį ieškinį tenkinti. Šį prašymą prokuroras palaikė ir teismo posėdžio metu (T. 2, b. l. 194-195).

Asmuo, kuris dėl nusikalstamos veikos patyrė turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltininkui civilinį ieškinį (BPK 109 str.). Pagal teismų praktiką neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (toliau – CK) nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo – tai kiekvienu konkrečiu atveju turi įvertinti teismas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į sukeltus padarinius, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 str. 1 d., 2 d.). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo tikslas – kompensacija ir satisfakcija arba socialinio teisingumo atkūrimas, todėl priteisiant žalos atlyginimą, svarbus teisių pažeidimo fakto konstatavimas bei teisėtų interesų pusiausvyros atkūrimas.

Nagrinėjamu atveju viena A. S. padaryta nusikalstama veika (didelės vertės svetimo turto įgijimas) nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kita (dokumentų suklastojimas) buvo užbaigta. Realiai svetimas turtas užvaldytas nebuvo, baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas ar nepagrįstai uždelstas, išskirtinių nepatogumų nukentėjusieji nepatyrė, todėl kolegija konstatuoja, kad 10000 Lt (po 5000 Lt kiekvienam) yra pakankama suma nukentėjusiųjų patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011; 2K-150/2014). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į byloje esančius pinigų priėmimo kvitus Serija LAT Nr. 656309, Nr. 656299, Nr. 753448, nukentėjusiosios D. K. prašymą (T. 2, b. l. 187), į tai, kad advokatei teko dalyvauti ne viename teismo posėdyje, rengti įvairius procesinius dokumentus, todėl susidariusi 2000 litų suma už advokato teisines paslaugas ginant nukentėjusiąją tiek pirmos instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme yra pagrįsta, ne per didelė ir adekvati darbo apimčiai. Ši suma pripažįstama proceso išlaidomis ir priteisiama iš A. S.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendė:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiųjų D. K. ir A. K. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 6 d. nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo A. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d., 182 str. 2 d., 300 str. 1 d. ir nubausti:

pagal BK 300 str. 1 d. – 3 (trims) mėnesiams laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinti griežtesne apimant švelnesnę ir paskirti galutinę bausmę – 1 (vienerius) metus laisvės atėmimo.

Priteisti iš A. S. D. K. ir A. K. po 1000 Lt proceso išlaidų bei po 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.