Kauno apygardos teismo nutartis

4. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį patenkinto iš dalies: pripažino A. S. vienašališką tarp ieškovės E. G. ir atsakovo A. S. 2014 m. gegužės 28 d. sudarytos nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu; likusią ieškinio dalį atmetė; priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1 669,58 Eur bylinėjimosi išlaidas.

5. Teismas nustatė, kad A. S. asmeninės nuosavybės teise priklauso 8,0793 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Tarp A. S. ir E. G. 2014 m. gegužės 28 d. buvo sudaryta šio sklypo nuomos sutartis, nurodant, kad išnuomojamas 8,03 ha žemės sklypas, iš kurio žemės ūkio naudmenų 7,91 ha. Nuomos sutarties terminas – dešimčiai metų, iki 2024 m. gruodžio 31 d. Ieškovė pateikė 2017 m. gruodžio 3 d. pranešimą, kuriame atsakovas ieškovei nurodė, kad sutartis nuo 2018 m. kovo 3 d. yra nutraukiama, nenurodydamas jos nutraukimo motyvų.

6. Teismas nurodė, kad šalys nuomos sutartimi sulygo, jog už žemės sklypo nuomą bus mokama po 100 Lt, nenurodant, ar tai mokestis už visą plotą, ar už kiekvieną hektarą. Ginčo dėl to, kad tai mokestis už 1 ha, byloje nekilo, t. y. yra bendra suma 803 Lt. Iš sudarytos sutarties taip pat neaišku, kaip turėtų būti skaičiuojamas žemės nuomos mokestis – ar už bendrą plotą, ar kitą (žemės ūkio naudmenų) plotą, ieškovės atstovas sutiko, kad 100 litų mokestis sudarytų 930,16 Eur sumą per nuomos laikotarpį, kas už 4 metus iš esmės atitiktų paskaičiavimus nuo 8,03 ha, t. y. bendro ploto. Atsakovas tvirtino, ieškovė su juo atsiskaitė tik iš dalies, t. y. tiek, kiek buvo sumokėta pašto perlaidomis. Ieškovė teismui pateikė Lietuvos pašto kvitus, kurie patvirtina, kad A. S. 2017 m. lapkričio 25 d. atlikta pinigų perlaida 407,45 Eur sumai, 2017 m. gruodžio 11 d. – 300 Eur sumai, t. y. bendrai 707,45 Eur sumai. (2 t., b. l. 109). Atsakovas tvirtino, kad ieškovė liko su juo iš dalies neatsiskaičiusi, kas už keturis metus (2014–2017 m.) sudarytų ne didesnę 222,80 Eur sumą (930,25 Eur – 707,45 Eur).

7. Teismas taip pat nurodė, kad sutartyje nebuvo nurodyti konkretūs žemės nuomos mokesčio sumokėjimo terminai. Ieškovė tvirtino, kad su atsakovu visada buvo atsiskaitoma, kaip tai visiems įprasta, iki Naujųjų metų, tačiau neturi tai patvirtinančių rašytinių dokumentų. Atsakovo teigimu, prievolė atsiskaityti nebuvo vykdoma, nors jis oficialiai dėl 2014, 2015 m. nesumokėtų mokesčių į ieškovę nesikreipė. Teismas vertino, jog šalims sutartyje neaptarus konkrečių terminų, iki kada turi būti įvykdyta mokėjimo prievolė, atsakovas turėjo teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti (CK 6.53 straipsnio 1 dalis), o šiam to nepadarius, šalims sulygus 100 Lt už hektarą metinį nuomos mokestį, ieškovė atsiskaityti pagal nuomos sutartį su atsakovu galėjo ir iki einamų metų gegužės 28 dienos, t. y. sutarties sudarymo dienos. Teismas nurodė, kad bet kuriuo atveju, pranešimo dėl sutarties nutraukimo metu (2017 m. gruodžio mėnesį) ieškovė pagal sutartį atsakovui turėjo būti sumokėjusi už 3 metus, t. y. 2 409 Lt (803 Lt * 3), 697,69 Eur sumą. Ginčo dėl to, kad šią sumą ieškovui ji yra sumokėjusi nėra – atsakovas neneigia, kad jis yra gavęs 707,45 Eur sumą. Ieškovė ėmėsi veiksmų ir dar 2017 m. lapkričio mėn., prieš sutarties nutraukimą, kreipėsi į atsakovą su prašymu nurodyti banko sąskaitą, į kurią ji galėtų pervesti pinigus už 2017 m. nuomą, tačiau atsakovas į tai neragavo, sąskaitos, į kurią ieškovė galėtų atsiskaityti, nenurodė.

8. Teismas vertino, jog kadangi nuomos mokestis sutarties nutraukimo metu – 2018 m. kovo 3 d., buvo visiškai sumokėtas – sumokėta netgi didesnė, 707,45 Eur suma, nuomos sutartis dėl nemokamų nuomos mokesčių 2019 m. kovo 3 d. nebegalėjo būti nutraukta. Net jei laikyti, kad iki 2017 m. pabaigos ieškovė turėjo prievolę atsiskaityti už 4 metus, atsakovas, ketindamas nutraukti sutartį CK 6.564 straipsnio 2 dalies tvarka, privalėjo informuoti apie esantį įsiskolinimą, tačiau to nepadarė.

9. Teismas pažymėjo, jog iš į bylą pateiktų įrodymų (susirašinėjimo tarp ieškovės ir atsakovo) matyti, kad atsakovas sutarties nutraukimo dėl nemokamų nuomos mokesčių CK 6.564 straipsnio pagrindu niekada nemotyvavo, aplinkybes dėl nemokamų žemės nuomos mokesčių nurodydamas tik gavęs ieškovės ieškinį dėl Sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu. 2018 m. vasario 28 d. atsakyme atsakovas paaiškindamas nuomos sutarties nutraukimo aplinkybes nurodo, kad žemės subnuoma galima tik susitarus su privačios žemės savininku; atsižvelgus į tai žemės nuomos sutartis negalioja. 2018 m. kovo 23 d. atsakovo raginime, paaiškinant sutarties nutraukimo priežastis, taip pat detaliai nurodomos aplinkybės, išimtinai susijusios tik su žemės subnuoma. Vien šių, nevertindamas kitų, aplinkybių pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo nurodomos aplinkybės, susijusios su nemokamu nuomos mokesčiu, pranešimo apie sutarties nutraukimą metu 2017 m. gruodžio 3 d., neegzistavo. Teismo vertinimu, nelogiška, kad ieškovei ilgą laiką, daugiau nei tris metus nemokant žemės nuomos mokesčių, atsakovas, būdamas bent jau minimaliai atidus ir rūpestingas, nebūtų ėmęsis jokių veiksmų siekiant atgauti susidariusį įsiskolinimą. Todėl teismas sprendė, jog ieškovės nurodytos aplinkybės apie nuomos mokesčio sumokėjimą už 2014, 2015 metus, taip pat tai, kad jos dukra J. K. su A. S. atsiskaitė ir už 2016 metais, yra labiau tikėtinos, nei atsakovo nurodomos aplinkybės susijusios su nuomos mokesčio nemokėjimu.

10. Teismas sprendė, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, kad žemės nuomos mokesčiai atsakovui buvo mokami, todėl nutraukti sutarties šiuo pagrindu (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktas) atsakovas negalėjo.

11. Teismas, pasisakydamas dėl žemės nuomos sutarties nutraukimo dėl subnuomos pagrįstumo, nurodė, kad atsakovas savo atsikirtimus į patikslintą ieškinį grindė tuo, kad tarp ieškovės ir liudytojais apklaustų K. Ž. bei R. Ž. faktiškai egzistavo žodiniai subnuomos santykiai.

12. Teismas sprendė, kad subnuomos sutarties tarp ieškovės ir atsakovo nurodytų asmenų nebuvo. Šią išvadą teismas visų pirma padarė dėl to, kad ieškovė yra ūkininkė, ji 2014–2017 m. Nacionalinėje mokėjimų agentūroje prie žemės ūkio ministerijos (toliau NMA) deklaravo pasėlius, įskaitant ir ginčo lauką. Teismas nurodė, kad ieškovė teismui pateikė tai patvirtinančius įrodymus, iš kurių matyti, kad ji 2014–2017 m. kreipėsi į Nacionalinę mokėjimų agentūrą prie žemės ūkio ministerijos su paraiškomis skirti paramą už žemės ūkio naudmenis ir kitus plotus. 2014 m. ieškovė deklaravo 19,29 ha naudmenų, 2015 m. 20,78 ha naudmenų, 2016 m. 34,00 ha naudmenų, 2017 m. 36,68 ha naudmenų. Taigi ieškovė deklaravo vykdanti žemės ūkio veiklą, tai buvo sąlyga paramai už ją gauti. NMA atsakymas ieškovės atstovei patvirtina, kad ieškovei 2014 – 2017 m. buvo mokamos tiesioginės išmokos (2 t., el. b. l. 114–119).

13. Teismas nurodė, kad ieškovė patvirtino, kad jie turėjo du traktorius, tačiau tik vieną veikiantį, prastą kombainą, kurį įsigijo tik 2016 m., todėl kai kuriuos darbus jos ūkyje, įskaitant ir ginčo sklypą, padėdavo atlikti kiti ūkininkai – buvo prašoma padėti nukulti, taip pat išvežti produkciją. Ieškovė taip pat patvirtino, kad arimo, kultivavimo, sėjos, tręšimo darbus atlikdavo patys. Liudytojas ūkininkas K. Ž. patvirtino, kad 2-3 metus teikė paslaugas G., išveždavo parduoti grūdus ir pan., tačiau už paslaugas visada išrašydavo sąskaitas. Į bylą pateikti sąskaitų išrašai, eilė sąskaitų, patvirtinančių pajamų už žemės ūkio produkciją gavimą. Ieškovei ūkininkas K. Ž. 2017 m. gruodžio 22 d. yra išrašęs 726 Eur sąskaitą už žemės ūkio paslaugas (1 t., el. b. l. 54–55). Todėl teismas laikė, kad atsakovas neįrodė egzistavus subnuomos santykių tarp ieškovės ir K. Ž.

14. Teismas taip pat vertino, jog konstatuoti buvus faktinę subnuomą, remiantis liudytojo R. Ž., su kurio ieškovės santykiai yra labai įtempti ir šiuo metu ieškovė ir jos šeima, visiškai nebendrauja, paaiškinimais, nepakanka. Teismas nurodė, kad atsakovui savo atsikirtimų pagrindu nurodžius aplinkybes, kad R. Ž. subnuomojo žemės sklypą, t. y. jį valdė ir juo naudojosi (dirbo), turėjo pateikti ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus – konkrečiai jo turėtas išlaidas, susijusias su ginčo žemės sklypu už kurą, sėklą, trąšas, pesticidus, žemės ūkio techniką ir pan., taip pat pajamas už realizuotą žemės ūkio produkciją iš šio sklypo. Tokių įrodymų į bylą nepateikta. Todėl atsakovui neįrodžius aplinkybių, pagrindžiančių subnuomos santykių tarp ieškovės ir R. Ž., o ieškovei, turinčiai žemės ūkio technikos, nuo 2014 m. iki 2017 m. jos vardu deklaravus žemės sklype auginamus naudmenis NMA, už kurias buvo išmokėtos tiesioginės išmokos, teismas sprendė, jog nėra pagrindo laikyti buvus subnuomos santykius tarp ieškovės ir R. Ž.

15. Teismas taip pat pažymėjo, kad net pasitvirtinus atsakovo versijai dėl subnuomos santykių, atsakovas būtų galėjęs nutraukti sutartį dėl vykusios subnuomos tik 6.217 straipsnio pagrindu, t. y. jeigu kita šalis sutarties nevykdytų arba ją netinkamai įvykdytų ir būtų esminis sutarties pažeidimas. Tai kad ginčo dalykas – žemės ūkio paskirties žemė, buvo naudojama pagal jos tikslinę paskirtį, tinkamai palaikoma jos agrarinė būklė, ginčo nekilo. Atsakovas jokių aplinkybių susijusių su tuo, kad R. Ž. asmeniškai ar jo technika, darbų pobūdis, būtų jam kėlę kažkokių nepatogumų, neįrodinėjo. Todėl teismas vertino, jog net jei atsakovas būtų įrodęs egzistavusius subnuomos santykius tarp ieškovės ir R. Ž., nenustačius CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, kurioms esant sutartinis pažeidimas galėtų būti pripažintas esminiu, pagrindo nutraukti sutarčiai, nebūtų.

16. Be to teismas nurodė, kad sutartis vienašališkai gali būti nutraukta tik joje numatytais pagrindais – CK 6.217 straipsnio 5 dalis. Tokio pagrindo (nuomos sutarties nutraukimo galimybės dėl subnuomos) šalys nebuvo numačiusios. Taigi jokie sutartiniai įsipareigojimai, net vykstant subnuomai, nebūtų pažeisti. Kita vertus atsakovui nėra svarbu, kas ir kokiu pagrindu dirba nuomojamą žemę, jo interesus užtikrina žemės naudojimas pagal paskirtį, tinkamos agrarinės būklės palaikymas bei savalaikis nuompinigių mokėjimas. Todėl atsakovo teiginius, kad tokie veiksmai pažeidė jo, kaip nuomotojo teises bei interesus, teismas laikė deklaratyviais. Teismas pažymėjo, kad bylos duomenimis, R. Ž. ginčo žemės 2017 m. net nedirbo (dirbo K. Ž.), tačiau jokių pretenzijų dėl to daugiau nei vienerius metus ieškovei nereiškė.

17. Atsakovui neįrodžius aplinkybių, pagrindžiančių buvus pagrindą vienašališkai nutraukti žemės nuomos sutartį dėl subnuomos, teismas sprendė, jog nutraukti sutarties šiuo pagrindu atsakovas taip pat negalėjo. Todėl ieškovės ieškinį dalyje dėl nuomos sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu teismas patenkino visiškai.

18. Teismas taip pat nurodė, kad atsakovas, nesutikdamas su ieškovės reikalavimu dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, abstrakčiai ginčijo ir ieškovės patirtus nuostolius, iš esmės nurodydamas, kad jie neįrodyti, neapskaičiuoti bei yra hipotetiniai. Teismas nustatė, kad ginčo dėl to, kad atsakovui nutraukus nuomos sutartį, ieškovė prarado galimybę nuomos sutarties pagrindu naudoti ginčo žemės sklypą, nekilo. Jokio ginčo dėl to, kad ieškovė iš ginčo žemės sklypo, po sutarties nutraukimo 2018 m. kovo 3 d., 2018 m. nusiėmė derlių, taip pat nekilo. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuostolių už 2018 metus iš atsakovo nereikalauja, taigi nuostolius ieškovė prašė priteisti už negautą derlių 2019 – 2024 metais, juos skaičiuojant pagal 2014–2017 metais gautojo pelno rodiklius jos visuose dirbtuose žemės plotuose. Pagal patikslintą ieškinį, jos gauto grynojo pelno vidurkis iš 1 ha sudaro 391,12 Eur, kas atsižvelgus į dirbamo ir deklaruojamo žemės sklypo plotą (7,26 ha) bei likusios sutarties laiką (6 metus) sudaro 17 037,18 Eur.

19. Teismas nurodė, kad ieškovei nuomos sutarties nutraukimo faktas tapo žinomas 2018 m. kovo mėn., t. y. gerokai anksčiau nei iki 2018 m. derliaus ginčo žemės sklype nusiėmimo. Nuo sutarties nutraukimo 2018 m. kovo 3 d., ieškovė, būdama ūkininkė, kuri taip pat laikytina ir verslininke (CK 2.4 straipsnis), nebegalėjo tikėtis ateityje pajamų iš ginčo žemės sklypo. Ieškovė teismo posėdžio metu patvirtino, kad 2017 m. ji valdė apie 36 ha žemės, o šiuo metu 13,20 ha. Taigi ieškovė savo žemės plotus sumažino ne tik ginčo žemės plotu, bet taip pat papildomai daugiau nei dvigubai didesniu, 16,16 ha plotu. Ieškovė tai motyvavo tuo, kad iškilus konfliktui nebežinojo, ar galės dirbti ginčo žemę, ar reikalinga technika. Tačiau ieškovė savo pažeistas teises teisme gynė CK 1.138 straipsnio 6 dalyje numatytu būdu – reikalaudama turtinės žalos atlyginimo. Gi reikalavimo vykdyti tarp šalių sudarytą nuomos sutartį (CK 1.138 straipsnio 4 punktas), ieškovė nereiškė, kas teismo vertinimu, reiškia, kad ginčo žemės teismo sprendimo pagrindu ji dirbti negalės – tokio reikalavimo ji nekėlė (bylos duomenimis ginčo žemės plotą 2019 m. deklaravęs asmeniškai A. S.). Be to, ginčo žemės sklypo deklaruojamo ploto dalis (7,32 ha) nuo bendro deklaruoto ploto (36,68 ha) sudaro mažiau nei 20 proc. ploto, kas teismo vertinimu, negalėjo būti kitų jos dirbtų žemių atsisakymo priežastis. Taigi ieškovė turėdama galimybę dirbti žemės, jų atsisakė ir tokia galimybe nesinaudoja. Tai tuo pačiu paneigia ieškovės atstovo teiginius apie tai, kad ieškovė nebegalėjo išsinuomoti kitos žemės, nes jos laisvos tiesiog nėra. Todėl teismas tokio dydžio savanorišką, ženkliai didesnių dirbamų žemės plotų atsisakymą, lyginant su ginčo žemės plotu, vertino kaip ieškovės sąmoningą apsisprendimą iš dalies pasitraukti iš žemės ūkio veiklos, sumažinant jos dirbamus plotus, kurio neteisėtas nuomos sutarties nutraukimas nesąlygojo.

20. Teismas sprendė, jog ieškovė, sumažindama ūkininkavimo apimtis – savo dirbamos žemės plotus ne tik ginčo žeme, bet ir apsisprendusi atsisakyti ir ženkliai didesnės dalies kitų jos dirbamų žemių, nors jas ir galėjo dirbti, neįrodė, kad pajamos iš ginčo žemės buvo numatytos gauti iš anksto. Ieškovei neįrodžius savo ieškinio reikalavimo dalyje dėl nuostolių priteisimo, teismas ieškinį šioje dalyje atmetė.

21. Teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies, sprendė, jog proporcingai patenkintų reikalavimų daliai, ieškovei iš atsakovo priteistinos 2 819,58 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti, taip pat 150 Eur žyminis mokestis (patenkintas tik neturtinis reikalavimas, kurį atsakovė apmokėjo 150 Eur žyminiu mokesčiu), viso 2 969,58 Eur bylinėjimosi išlaidos. Atmetęs ieškinio reikalavimą dalyje dėl nuostolių atlyginimo, teismas sprendė, jog iš ieškovės atsakovo naudai priteistina ½ dalis jo patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti – 1 300,00 Eur suma. Atlikęs ieškovei ir atsakovui priteistų sumų priešpriešinį įskaitymą, teismas iš atsakovo ieškovei priteisė 1 669,58 Eur sumą.

Žemesnės instancijos teismas

22.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje nepagrįstai konstatavo, kad apeliantė negalėjo ateityje tikėtis pajamų iš ginčo dalyku esančio žemės sklypo, kadangi apie sutarties nutraukimo apeliantei tapo žinoma 2018 m. kovo 3 d. Apeliantės įsitikinimu, teismas visiškai nepagrįstai konstatavo tokią aplinkybę ir pažeidė sutarties laisvės ir teisėtų lūkesčių principus, kadangi tarp ginčo šalių jų laisva valia sudaryta sutartis iš anksto sukūrė jos šalims teisėtus lūkesčius, dar iki jos nutraukimo. Ginčo šalys laisva valia sudarė sutartį ir ja susitarė, kad žemės sklypas bus nuomojamas terminuotą laikotarpį - dešimt metų. Pats sutarties terminuotumas kiekvienai iš šalių sukuria atitinkamus teisėtus lūkesčius ir tampa sutartine garantija. Be to, vien faktas, kad atsakovas informavo apeliantę apie Sutarties nutraukimą nuo 2018 m. kovo 3 d., nereiškia, jog apeliantės teisėti lūkesčiai yra nepagrįsti ar ji jau nebegalėjo tikėtis gauti pajamų toliau.

22.4. Pirmosios instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalyje nepagrįstai susiejo kitus apeliantės sutartinius santykius ir priėjo prie išvados, kad apeliantė, savanoriškai atsisakydama kito žemės sklypo nuomos, tokiu būdu mažino savo ūkininkavimo apimtis, taip negalėdama tikėtis iš anksto gauti pajamų. Apeliantei nėra suprantama tokia bylą nagrinėjusio teismo logika, kadangi visi kiti žemės sklypų nuomos, panaudos ar kitokie santykiai yra visiškai atskiri ir nesusiję su sutartimi išsinuomotu žemės sklypu. Tai, kad didėjo ar mažėjo apeliantės dirbami žemės plotai, visiškai neturi reikšmės jos teisėtam lūkesčiui gauti pajamas iš sutartimi išsinuomoto žemės sklypo, ir šių pajamų tikėtinumui iš anksto. Apeliantė turėjo teisėtą lūkestį dirbti žemės sklypą dešimties metų laikotarpį ir atitinkamai šį laikotarpį gauti pajamas, o jo nepaneigia tai, jog apeliantė atsisakė dirbti kitus žemės sklypus, niekaip nesusijusius su ginčo dalyku esančiu žemės sklypu. Pirmosios instancijos teismas neteisingai interpretavo ir selektyviai atsirinko apeliantės paaiškinimus, kadangi apeliantė nurodė, kad metams bėgant ateis laikas kai ji fiziškai nebegalės suspėti atlikti visų ūkio darbų su vyru, todėl tikisi įtraukti savo vaikus, o ji kaip ūkininkė liktų toliau vadovauti ūkiui. Tačiau apeliantė neketina iš šios veiklos pasitraukti, ar visiškai nutraukti žemės ūkio veiklos vykdymą.

Žemesnės instancijos teismas

23.1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepažeidė prievolės laiku mokėti nuomos mokestį, kadangi šią prievolę įvykdė nepažeisdama jos termino. Tačiau tokia teismo išvada yra visiškai nepagrįsta, prieštarauja byloje surinktiems įrodymams bei nustatytoms aplinkybėms (CPK 178 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas klaidingai nustatė prievolės įvykdymo terminą bei jos įvykdymo faktą. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad šalims sutartyje neaptarus konkretaus termino, iki kada turi būti įvykdyta mokėjimo prievolė, atsakovas turėjo teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o šiam to nepadarius, ieškovė atsiskaityti pagal nuomos sutartį su atsakovu galėjo iki einamųjų mėtų gegužės 28 dienos, t. y. sutarties sudarymo dienos. Tačiau teismas pernelyg siaurai aiškino šalių sudarytą sutartį (CK 6.193 straipsnis), rėmėsi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu, o ne tikraisiais šalių ketinimais, kuriuos teismo posėdžio metu iš esmės atskleidė abi šalys. Nors sutarties tekste ir nebuvo apibrėžtas nuomos mokesčio mokėjimo terminas, tačiau, priešingai nei nustatė teismas, tokia prievolė ieškovei atsirado ne nuo pareikalavimo momento (CK 6.53 straipsnis), kadangi remiantis šalių teisme duotais paaiškinimais, šalys buvo sutarusios, kad ieškovė nuomos mokestį įsipareigojo sumokėti kiekvienais metais iki Kalėdų. Taigi, pagal žemės nuomos sutartį, mokėjimo terminas buvo apibrėžtas konkrečiu įvykiu, t. y. kalendorine švente (CK 1.117 straipsnio 2 dalis), todėl teismo išvada, kad ieškovė turėjo teisę su atsakovu atsiskaityti iki sutarties sudarymo dienos, yra nepagrįsta, neatitinka šalių susitarimo ir byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

23.2. Nors pirmosios instancijos teismas hipotetiškai ir svarstė klausimą dėl prievolės įvykdymo tinkamumo būtent iki 2017 m. kalendorinės šventės, t. y. Kalėdų, įvykdymo tinkamumo, tačiau padarė teisiškai klaidingą išvadą, kad ieškovė iki atsakovo 2017-12-03 pateikto rašytinio pranešimo apie sutarties nutraukimą su pastaruoju buvo visiškai atsiskaičiusi. Tokią klaidingą išvadą taip pat lėmė klaidingas byloje surinktų įrodymų vertinimas (CPK 178, 185 straipsniai). Teismas konstatavo, jog iki pranešimo apie sutarties nutraukimą (2017-12-03) ieškovė pagal sutartį atsakovui turėjo būti sumokėjusi už 3 metus, t. y. 2 409 Lt (803 Ltx3), 697,69 Eur sumą. Todėl, teismo vertinimu, tarp šalių nesant ginčui, jog pašto perlaidomis atsakovas iki sutarties nutraukimo termino (2018-03-03) iš ieškovės yra gavęs 707,45 Eur, teismo nuomone, ieškovė atsiskaitė su atsakovu, dėl ko sutartis negalėjo būti nutraukta. Tačiau žemės nuomos sutartis buvo sudaryta 2014-05-28, ir ieškovė vienintelį kartą nuomos mokestį sumokėjo tik 2017 m. pabaigoje už tris, o ne keturis metus, t. y. 2015 m., 2016 m. bei einamuosius 2017 m. Už tris metus ieškovė atsiskaitė tik po to, kai buvo įspėta apie sutarties nutraukimą, o sutarties nutraukimo metu, t. y. 2018-03-03, ieškovė nebuvo atsiskaičiusi už vienerius metus, t. y. ilgesnį kaip trijų mėnesių terminą (CK 6.564 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

23.3. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime taip pat akcentavo tai, kad 2017-12-03 atsakovo pranešime apie sutarties nutraukimą nebuvo nurodyta sutarties nutraukimo pagrindų (priežasčių), taip pat tai, kad vėlesniuose šalių susirašinėjimuose atsakovas niekur nenurodė, kad sutartį nutraukė dėl nemokėto nuomos mokesčio, o atsakovo elgesys ilgą laiką nesprendžiant nuomos mokesčio nemokėjimo klausimo, teismo vertinimu, neatitinka net minimaliai apdairaus, rūpestingo asmens elgesio tokioje situacijoje standarto. Šios teismo išvados yra nepagrįstos, pernelyg formalios ir kartu prieštaringos. Viena vertus, pats teismas nurodė, jog šalių santykiai iki sutarties nutraukimo buvo artimi, tačiau nepagrįstai sureikšmino pranešimų apie sutarties nutraukimą formą. Logiška, jog kaimynystėje gyvenančios šalys, kurios yra brandaus amžiaus, nėra teisininkės, nesureikšmino tarpusavio susirašinėjimo išsamumo bei detaliai nenurodė joms abejoms žinomų aplinkybių. Teismas neatsižvelgė į teismo posėdžio metu ieškovės duotus paaiškinimus, pastarajai nurodžius, kad atsakovas iš pradžių pareiškė pretenzijas būtent dėl nuomos mokesčio nemokėjimo, o tik po to dėl subnuomos. Ieškovės paaiškinimai patvirtina, kad atsakovas dėl nesumokėto nuomos mokesčio žodžiu reiškė pretenzijas dar iki 2017-12-03 rašytinio (oficialaus) pranešimo apie vienašalį sutarties nutraukimą išsiuntimą. Tačiau ieškovė, naudodamasi kaimyniškais santykiais, nurodydavo įvairiausius pretekstus, siekdama išvengti nuomos mokesčio mokėjimo.

23.4. Skundžiamame sprendime teismas pažymėjo, kad ieškovė dar 2017 m. lapkričio mėn. prieš sutarties nutraukimą ėmėsi veiksmų, kreipdamasi į atsakovą su prašymu nurodyti banko sąskaitą, į kurią ji galėtų pervesti pinigus už 2017 m. nuomą, tačiau, teismo vertinimu, atsakovas į tai nereagavo, dėl ko padarė išvadą, kad bankinio pavedimo atsakovas nenorėjo priimti. Šios teismo išvados klaidingos, padarytos neatsižvelgiant į byloje esančius įrodymus apie tarp šalių susiklosčiusią atsiskaitymo praktiką (CPK 178 straipsnis). Apeliantas pažymi, jog atsižvelgiant į tarp šalių susiklosčiusią praktiką, sąskaitos neturėjimas nebuvo kliūtis ieškovei atsiskaityti su atsakovu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2017 m. ieškovė mokėjo atsakovui pašto perlaidomis, o už žemės sklypo pardavimo atsiskaitymą grynaisiais pinigais šalys anksčiau buvo pasirašiusios pakvitavimą (2017-11-22 pakvitavimas). Šios aplinkybės patvirtina, kad atsakovui nenurodžius asmeninės banko sąskaitos, ieškovei nebuvo sudaryta absoliučiai jokių kliūčių įvykdyti jai tenkančios prievolės atsiskaityti su atsakovu. Tačiau ieškovė su atsakovu neatsiskaitė, tokiu būdu pažeidė sutartį, kurią dėl nurodytų priežasčių atsakovas teisėtai nutraukė.

23.5. Teismas neįvertino byloje esančių įrodymų apie nuomos mokesčio sumokėjimą prieštaringumo. Viena vertus, teismas konstatavo, jog už nuomą ieškovė pilnai atsiskaitė pašto perlaidomis, kita vertus, teismas rėmėsi ieškovės dukters J. K. teisme duotais paaiškinimais apie perduotus atsakovui nuompinigius. Todėl nėra aišku, kokius nuompinigius ieškovės dukra turėjo mokėti, jei pats teismas pripažino, kad su atsakovu jau buvo atsiskaityta. Teismas taip pat neatsižvelgė į pačios ieškovės pozicijos prieštaringumą, nesąžiningumą. Siekdama paneigti skolos faktą, ieškovė sąmoningai 2017-11-06 raštu, atsakydama į atsakovo žodinį pranešimą dėl sutarties nutraukimo, pateikė atsakymą apie tai, jog nuomos mokestį mokėdavo eurais, o ne litais (100 Eur, o ne 100 Lt), tokiu būdu ieškovė iš anksto siekė sudaryti klaidingą įspūdį, jog mokama suma yra ne įsiskolinimo sumokėjimas, o tik nuomos mokesčio mokėjimas už einamuosius metus, t. y. buvo siekiama sudaryti įspūdį, kad ieškovė sutarties nepažeidė, nors iš pačios ieškovės pateiktų į bylą susirašinėjimų matyti, kad ieškovė kartu skųsdavosi galimybių atsiskaityti visą sumą iš karto sunkumais.

23.6. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad atsakovas neįrodė, jog turėjo pagrindą nutraukti žemės nuomos sutartį dėl to, kad ieškovė neteisėtai faktiškai subnuomojo atsakovui priklausančią žemę kitiems asmenims be atsakovo žinios ir sutikimo. Atsakovo nuomone, teismas šiai aplinkybei pagrįsti atsakovui nustatė pernelyg aukštą įrodinėjimo naštos standartą, o iš teismo sprendimo motyvų matyti, kad iš atsakovo iš esmės buvo reikalaujama pateikti tiesioginių subnuomą patvirtinančių įrodymų. Tačiau byloje daugiausiai esant netiesioginiams įrodymams, būtent ieškovei turėjo tekti didesnė įrodinėjimo našta paneigti pažeidimo faktą. Šiuo atveju teismas rėmėsi ieškovės pateiktomis paraiškomis skirti paramą už žemės ūkio naudmenas, teiktomis Nacionalinei mokėjimo agentūrai (toliau - NMA). Teismas nurodė, kad ieškovė yra ūkininkė, o pateiktos paraiškos patvirtina, kad ieškovė dirbo žemę. Su teismo išvadomis atsakovas visiškai nesutinka. Atsakovas neginčija ieškovės pateiktose paraiškose nurodytų duomenų teisingumo, tačiau pateiktos paraiškos nepatvirtina teismo nustatytos aplinkybės, jog pati ieškovė vykdė veiklą žemės sklype, t. y. ūkininkavo. Pateiktos paraiškos patvirtina tik deklaruojamų naudmenų plotus, siekiant gauti paramą, būtent ką įrodinėjo ir atsakovas, nurodydamas, kad ieškovė iš NMA gaudavo tik tiesiogines pinigines išmokas, o žemę dirbdavo kiti stambesni ūkininkai, ieškovės vardu realizuodavo dalį produkcijos ir gaudavo už tai pelną. Teisme apklaustas liudytojas R. Ž. paaiškino, kad tarp jo ir ieškovės dėl atsakovui priklausančio žemės sklypo buvo susiklostę santykiai, kurių pagrindu R. Ž. dirbdavo žemę, pasiimdavo dalį pelno už žemės ūkio produkciją, o E. G. gaudavo išmokas iš NMA. Liudytojo nuomone, tai buvo subnuoma, už kurią su ieškove atsiskaitydavo paslaugomis. Tai, jog R. Ž. dirbo ieškovės nuomotą iš atsakovo žemę, patvirtino ir pati ieškovė bei atsakovas.

23.7. Teismas nesivadovavo liudytojo R. Ž. parodymais, motyvuodamas tuo, kad tarp ieškovės ir liudytojo santykiai yra įtempti. Tačiau tokią išvadą teismas padarė nesant apie tai jokių duomenų. Apie R. Ž. ir ieškovės santykius jokių paaiškinimų nepateikė net pati ieškovė, o R. Ž. teisme nurodė, kad tarp jų tiesiog nėra jokių santykių, jie nėra konfliktiški. Todėl teismas nepagrįstai nesivadovavo šiais reikšmingais liudytojo parodymais (CPK 185 straipsnis). Be to, nors ieškovės interesams parodymus davęs liudytojas K. Ž., būtent dėl kurio atsakovas taip pat įrodinėjo faktinius subnuomos santykius su ieškove, iš esmės neneigė panašaus veiklos principo su ieškove dėl atsakovui priklausančios žemės dirbimo, teismas pastarojo parodymų taip pat nevertino. Liudytojas K. Ž. patvirtino, jog dirbo atsakovui priklausančią žemę ginčo laikotarpiu, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kodėl sąskaitą už žemės dirbimą išrašė tik už vienerius 2017 m. metus, negalėjo patvirtinti, kad už šias paslaugas gavo pinigus, į daugelį klausimų, kurie leistų kvalifikuoti realiai tarp liudytojo ir ieškovės susiklosčiusius santykius, teisme atsisakė atsakyti. Todėl atsakovui nepagrįstai buvo perkelta našta įrodyti sutarties pažeidimą sutartį pažeidusių asmenų paaiškinimais arba sutarties vykdymo neteisėtumą pagrįsti teisėtais įrodymais. Taigi, nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas turėjo teisėtą pagrindą žemės nuomos sutartį nutraukti. tiek dėl žemės nuomos mokesčio nemokėjimo, tiek ir neteisėtos subnuomos. Šie žemės nuomos sutarties pažeidimai laikytini esminiais (CK 6.217 straipsnis).

23.8. Teismas, patenkinęs ieškinį iš dalies, neteisingai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė byloje pareiškė neturtinį reikalavimą dėl sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu bei išvestinį turtinį reikalavimą dėl nuostolių priteisimo. Iš pareikštų reikalavimų matyti, kad ieškovė, pareikštu ieškiniu ginčydama sutarties nutraukimo teisėtumą, iš esmės siekė nuostolių atlyginimo. Teismui atmetus ieškinio dalį dėl nuostolių priteisimo, akivaizdu, kad byla iš esmės buvo išnagrinėta ieškovės nenaudai, kadangi savaime vien tik sutarties nutraukimo neteisėtumo pripažinimas šalims nesukelia jokių turtinių pasekmių. Todėl teismas, spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą, nepagrįstai jas paskirstė lygiomis dalimis. Be to, ieškovės naudai priteistų išlaidų dydis, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, už advokato teisinę pagalbą yra nepagrįstai didelis.

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Todėl teisėjų kolegija patikrina skundžiamo apeliacine tvarka teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal pateiktų apeliacinių skundų argumentus.

Žemesnės instancijos teismas

29. Ieškovė E. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, patikslintu ieškiniu (1 t. b. l. 81-85, 2 t. b. 1-l-10), kuriame suformulavo reikalavimus pripažinti atsakovo A. S. vienašališką tarp ieškovės ir atsakovo 2014 m. gegužės 28 d. sudarytos nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu; priteisti iš atsakovo ieškovei 17 037,18 Eur nuostolių sumą, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (2 t., e. b. l. 1–10). Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugsėjo 19 d. sprendimu ieškinį patenkinto iš dalies: pripažino A. S. vienašališką tarp ieškovės E. G. ir atsakovo A. S. 2014 m. gegužės 28 d. sudarytos nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu; ieškinio dalį dėl nuostolių priteisimo atmetė, paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas (2 t. b. l. 168 – 181). Apeliaciniu skundu pirmosios instancijos teismo sprendimą skundžia ieškovė ir atsakovas (2 t. b. l. 190 – 194, 3 t. b. l. 1 – 9), abi šalys teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl ko šalių ginčą išsprendė netinkamai, ieškovė mano, kad teismas nepagrįstai atmetė jos reikalavimą priteisti žalą negautų pajamų forma, o atsakovas teigia, jog teismas be pagrindo pripažino 2014 m. gegužės 28 d. sudarytos nuomos sutarties nutraukimą neteisėtu, nurodo, kad byloje yra pakankamai įrodymų, jog ieškovė žemės sklypą subnuomojo kitiems asmenims, bei nebuvo sutarties nutraukimo metu su nuomotoju atsiskaičiusi už metus laiko.