- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-23
- Bylos Nr.
- 2A-111-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Virginija Volskienė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- L. T., Vilniaus
- Ieškovas
- I. B.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono savivaldybės administracija
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimo kuriuo ieškovės I. B. ieškinys atsakovams L. T., Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl kelio servituto pasibaigimo buvo atmestas, tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I.Ginčo esmė
Ieškovė I. B. su ieškiniu, kurį vėliau patikslino kreipėsi į teismą ir prašė atnaujinti terminą skundui dėl 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr.2.5-41-25273 pateikti; panaikinti 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr.2.5-41-25273 dalį, kuria I. B. jai nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), D. R., g. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, kaip tarnaujančiam daiktui, nustatytas kelio servitutas; priimti sprendimą dėl kelio servituto, nustatyto žemės sklypui unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) D.R (duomenys neskelbtini), pabaigos.
Nurodė, kad 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr. 2.5-41-25273 D. R. km., R. seniūnijoje ieškovei buvo grąžinta 6,75 ha žemės natūra, įskaitant 0,72 ha žemės sklypą Nr. 319. 2007-11-13 VĮ „Registrų centras“ įregistravo ieškovės nuosavybės teisę į 0,72 ha žemės sklypą unikalus Nr.4400-1152-2495, D. R., R. g. (duomenys neskekelbtini). Prieš šio žemės sklypo grąžinimą ieškovei, žemės sklype buvo nustatytas kelio servitutas, vedantis į atsakovo L. T. žemės sklypą. VAVA sprendimu Nr. 2.5-41-25273 nustatytas kelio servitutas pažeidžia ieškovės teises, nes ji negali tinkamai naudotis jai priklausančiu žemės sklypu - jame negalinti nieko auginti. Servitutas buvo nustatytas neteisėtai, nes Vilniaus apskrities viršininkas 2007 m. kovo 2 d. neteisėtai priėmė sprendimą Nr.2.5-41-25273 dalyje dėl kelio servituto nustatymo sklypui Nr. 319, be to Vilniaus apskrities viršininko sprendimu Nr.2.5-41-25273 nustatyto servituto būtinumas yra išnykęs.
Atsiliepimas
Atsakovas L. T. atsiliepimu į patikslintą ieškinį prašė patikslintą ieškinį atmesti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, jog ieškovės prašymas atnaujinti terminą turi būti atmestas, kadangi ieškovė praleido terminą ginčijamam sprendimui apskųsti ženkliai, o nurodytos praleidimo priežastys nepripažintinos svarbiomis, liga savaime nėra laikoma svarbia procesinio termino praleidimo priežastimi. Ieškovei diagnozuota koronarinė širdies liga, stabili krūtinės angina, tačiau ieškovė gali veikti per atstovą, pasinaudoti kvalifikuota teisine pagalba, ieškovė pati aktyviai dalyvavo nuosavybės teisių atkūrimo procese: rašė prašymus žemėtvarkos skyriui dėl nuosavybė teisių atkūrimo, teikė dokumentus, pasirašinėjo apie sprendimo originalo ir žemės sklypų planų gavimą. Tai, kad kaip nurodo ieškovė, ji apie ginčijamą 2007-03-02 priimtą sprendimą sužinojo tik 2007 metų lapkričio mėnesį, tik patvirtina, kad ieškovė veikė aplaidžiai. Į 2007-03-02 Vilniaus viršininko administracijos sprendimu ieškovei grąžintą žemės sklypą ginčo kelias nėra įtrauktas, todėl ieškovė neturi reikalavimo teisės, jos teisės nėra pažeistos. Ginčijamu servitutiniu keliu vieninteliu privažiavimu į atsakovo namų valdą atsakovas ir jo šeima naudojasi jau 44 metus. Prie atsakovo sklypo nėra tiesioginio privažiavimo nuo Mokyklos g., esamas kelias siekia M. L., R. g. (duomenys neskelbtini) kiemą ir yra įskaičiuotas į bendrą namų valdos plotą (0,24 ha), kurio jis yra savininkas, todėl atsakovas neturi galimybės naudotis tuo keliu nepažeisdamas M. L. interesų. Atsakovas mano esantis be pagrindo įtrauktas į bylą, nes nepadarė jokių savavališkų, priešįstatyminių veiksmų, susijusių su ieškiniu.
Atsakovas VAVA atsiliepimu į patikslintą ieškinį su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti.
Nurodė, kad ieškovės nurodytos priežastys, kuriomis remiantis prašoma atnaujinti terminą sprendimui apskųsti, nelaikytinos objektyviai užkirtusiomis kelią pateikti teismui skundą laiku, nes senyvas amžius, silpna sveikata ieškovei kreiptis į teismą nesudaro kliūčių. Atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 4.130 str.1d.5p., 4.135 str. normas bei ieškovės reikalavimą - priimti sprendimą dėl skundžiamu sprendimu nustatyto kelio servituto pabaigos, išnykus jo būtinybei atsakovas manė, jog ieškovė faktiškai pripažino, jog priimant apskrities viršininko sprendimą, kelio servitutas buvo reikalingas, nustatytas pagrįstai, kad asmenys galėtų patekti į gretimą sklypą, šio servituto būtinybė išnyko vėliau. Priešingu atveju, ieškovė manydama, kad VAVA sprendimas toje dalyje, kurioje nustatomas kelio servitutas yra neteisėtas ir nepagrįstas, galėjo jį ginčyti administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
Tretysis asmuo Vilniaus rajono savivaldybės administracija atsiliepime į ieškinį nurodė, kad atsižvelgiant į tai, kad pagal Kelių įstatymo 3 str. 3d. 2p., 4str. 3d. kelias, esantis ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype D. R., R. g. (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajono savivaldybei nepriklauso, savivaldybė neprieštarautų ieškovės prašymui tik tuo atveju, jeigu kelio servituto pabaiga nepažeistų kitų asmenų interesų, bei atsakovas L. T. turėtų galimybę kitu keliu privažiuoti prie jam priklausančio žemės sklypo.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimu ieškinys atmestas.
Atsakovui L. T. iš ieškovės I. B., priteista 1400 Lt išlaidų advokato padėjėjo pagalbai apmokėti, o valstybės naudai 9,70 išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas pažymėjo, kad servituto – teisė naudotis keliu, einančiu per I. B. priklausantį žemės sklypą nustatytas Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 sprendimu Nr. 2.5-41-25273 atsakovo naudai ir galimybė juo naudotis neišnyko, nes atsakovas neturi realios galimybės naudotis kitu keliu ir įvažiuoti juo į jam priklausantį žemės sklypą. Teismo vertinimu į bylą pateikti įrodymai pagrindė aplinkybę, kad servitutinis kelias esantis ieškovės kiemo teritorijoje skirtas privažiavimui prie vieno žemės sklypo nuo Mokyklos gatvės eina tik iki sklypo Nr.318, nuosavybės teise priklausančio M. L., todėl atsakovas L. T. neturi realios galimybės patekti iš keliuko einančio nuo Mokyklos gatvės iki savo sklypo, o servitutinis kelias ribojasi tik su atsakovo L. T. žemės sklypu Nr.320, todėl teismas padarė išvadą, kad byloje nebuvo nustatyta, jog aplinkybės pasikeitė taip, kad viešpataujantysis daiktas galėtų būti tinkamai naudojamas nesinaudojant tarnaujančiuoju daiktu, todėl teismas konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti ieškovės reikalavimo dėl kelio servituto, nustatyto žemės sklypui unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), D. R., R. g. (duomemnys neskelbtini), pabaigos. Spręsdamas klausimą dėl ieškovės kreipimosi į teismą pagrįstumo teismas konstatavo, jog nors byloje be civilinio teisinio pobūdžio reikalavimo yra ginčijamas administracinis aktas, 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr.2.5-41-25273 dalis dėl servituto nustatymo kuria reikalaujama panaikinti, tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendrosios kompetencijos teismų kompetencija yra platesnė už administracinių teismų kompetenciją ir turi apimti atvejus, kai vienas iš byloje pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas civilinėje byloje ir reikalavimai keliami byloje, nors ir yra tiek civilinio teisinio, tiek ir administracinio teisinio pobūdžio, neturėtų būti dirbtinai skaidomi dalį reikalavimų perduodant nagrinėti administraciniam teismui todėl sprendė, kad byla dėl abiejų reikalavimų turėjo būti nagrinėjama bendrosios kompetencijos teisme, t.y. Vilniaus rajono apylinkės teisme. Spręsdamas klausimą dėl termino atnaujinimo skundui dėl 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko sprendimo Nr.2.5-41-25273 pateikti teismas konstatavo, kad vien aplinkybė, jog byloje yra ginčijamas viešojo administravimo subjekto priimtas aktas ir teismas turi išspęsti jo teisėtumo klausimą nereiškia, kad ieškovės reikalavimams byloje turi būti taikomi Civilinio kodekso reglamentuoti ieškinio senaties terminai, nes pareikšti reikalavimai yra susiję, tačiau neišplaukiantys vienas iš kito. Teismo vertinimu šiuo atveju turėjo būti taikomas Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalis nustatanti vieno mėnesio ieškinio senaties terminas suinteresuotai šaliai ginčyti jos atžvilgiu priimtą administracinį aktą. Teismas iš bylos medžiagos nustatęs, kad apie ginčijamą VAVA 2007-03-02 sprendimą Nr.2.5-41-25273 ieškovė žinojo jau 2007 m. kovo 19 d., o ieškinį teismui pateikė 2008 spalio 8 d., padarė išvadą, jog ieškovė praleido vieno mėnesio senaties terminą ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr.2.5-41-25273 dalyje dėl servituto nustatymo, todėl reikalavimą atnaujinti terminą skundui paduoti dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007-03-02 sprendimo Nr. 2.5-41-25273 apskundimo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovė I. B. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog naudojimosi servitutu nustatytu Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. sprendimu Nr. 2.5-41-25273 būtinybė neišnyko, nes tokia išvada prieštarauja faktinėms aplinkybėms. Teismas neįvertino, kad 2009 m. kovo 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokole konstatuota, jog asfaltuotu keliu pravažiavus I. B. priklausantį žemės sklypą ir pasukus į Mokyklos gatvę dešiniąja puse šalia mūrinės tvoros yra neasfaltuotas kelias, kuriuo taip pat galima pasiekti savo (T. T.) namą bei žemės sklypą keliu atsišakojančiu nuo Mokyklos g. ir nevažiuojant per I. B. priklausantį žemės sklypą. Nurodytą aplinkybę patvirtino ir liudytoja D. K., todėl teismas neturėjo teisinio pagrindo atmesti ieškovės reikalavimo dėl kelio servituto pabaigos. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas nepagrįstai atmetė ieškovės prašymą atnaujinti terminą skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 2.5-41-25273 ginčijimo bei nepagrįstai vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nes ginčijamas aktas yra pasekmė iki tol buvusių civilinių teisinių santykių, todėl reikalavimui turėjo būti taikomas ne vieno mėnesio, o dešimties metų ieškinio senaties terminas. Atmesdamas ieškovės reikalavimą dėl termino atnaujinimo skundui dėl Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 2.5-41-25273 ginčijimo, teismas neatsižvelgė į tai, kad bendrosios kompetencijos teisme sprendžiant ginčą dėl civilinių teisių ir pareigų, atsiradusių individualaus administracinio akto pagrindu reikalavimai dėl individualaus administracinio akto galiojimo kartu su prašymais ginti pažeistas civilines teises nekeičia civilinio ginčo prigimties ir esmės, nes toks ginčas iš esmės yra civilinio pobūdžio, inicijuotas ir vyksta civilinio proceso tvarka. Be to ieškinio senatis gali būti taikoma esant vienos iš ginčo šalių prašymui, todėl teismas neturėjo teisės ieškovės reikalavimui ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. sprendimą Nr. 2.5-41-25273 taikyti ieškinio senaties termino nes Vilniaus apskrities viršininko administracija tokio prašymo nepareiškė. Prašymą ieškovės reikalavimui taikyti ieškinio senaties terminą pareiškė atsakovas L. T. tačiau toks prašymas teisinių pasekmių sukelti negalėjo, nes buvo pareikštas netinkamos proceso šalies.
Atsakovas L. T. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti
Nurodo, kad priimdamas sprendimą teismas tinkamai ištyrė bei įvertino bylos medžiagą, tinkamai taikė ir aiškino procesinės bei materialinės teisės normas reglamentuojančias ginčo santykį, todėl pagrindo panaikinti skundžiamąjį teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Skųsdama teismo sprendimą ieškovė nepagrįstai remiasi antstolės 2009 m. kovo 23 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, nes iš antstolės padarytų nuotraukų negalima susidaryti bendro vaizdo, kadangi nuotraukose užfiksuota keliuko pradžia nuo Mokyklos gatvės pusės, kas yra palanku tik ieškovei. Be to iš fotonuotraukų matyti tai, kad ieškovės atsakovui siūlomas naudoti kelias, kuris yra įskaičiuotas į M. L. namų valdos žemės sklypo plotą (0,24 ha), randasi jo kieme, per menamo pravažiavimo vidurį auga 30 m. amžiaus obelis, o atsakovo ir M. L. namų valdas skiria tvora, už kurios yra atsakovo daržas. Liudytojos D. K. parodymai prieštaringi, todėl vertinti prieštaringai. Teismas atmesdamas ieškovės reikalavimą ginčyti Vilniaus apskrities viršininko 2007 m. kovo 2 d. sprendimo Nr. 2.5-41-25273 dėl servituto nustatymo dalį, pagrįstai vadovavosi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalimi ir taikė reikalavimui ieškinio senaties terminą. Ieškovės argumentas jog atsakovo reikalavimas taikyti ieškinio senaties terminą nesukelia teisinių pasekmių nes pareikštas netinkamos proceso šalies nepagrįstas, nes atsakovas pirminiame ieškinyje buvo įtrauktas trečiuoju asmeniu ir tik patikslintame ieškinyje atsakovas buvo pakeistas Vilniaus apskrities viršininko administracija.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bei įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą teisinius argumentus (CPK 183 str., 185 str.) sprendžia, kad apeliacinio skundo argumentai dėl pirmos instancijos teismo netinkamo materialinės teisės normų reglamentuojančių ieškinio senaties taikymą šioje byloje yra pagrįsti, tačiau nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą, nes kitoje byloje nustatytos aplinkybės sudarančios ieškovės ieškinio pagrindą, pripažintinos neįrodytomis (CPK 178 str.) ir nesudaro teisinio pagrindo panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti (CPK 326 str. 1 d. 2 p.).
Dėl ieškinio senaties taikymo.
Šioje byloje yra pareikštas civilinio teisinio pobūdžio reikalavimas dėl nuosavybės teisių gynimo nuo pažeidimo, nesusijusio su valdymo netekimu (CK 4.98 str.).
Nors šioje byloje ir ginčijamas administracinis aktas, tačiau ginčas yra kilęs dėl civilinių teisių ir pareigų, todėl Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas kreipimosi į teismą terminas šiuo atveju netaikytinas, o šiam ginčui taikytinas Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovė savo civilinių teisių gynimo nėra praleidusi Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatyto bendrojo ieškinio senaties termino.
Teisėjų kolegijai konstatavus šią aplinkybę, apeliaciniame skunde nurodytas Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies taikymo šioje byloje klausimas tampa teisiškai nereikšmingu ir teisėjų kolegija šiuo klausimu nepasisako.
Dėl servituto būtinumo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2004 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1289 patvirtino žemės servitutų nustatymo administraciniu aktu taisykles kurios nustatė, jog žemės servitutai administraciniu aktu nustatomi valstybinės žemės sklypams kurie pagal teritorijų planavimo dokumentus numatomi grąžinti, perduoti ar suteikti nuosavybėn neatlygintinai, parduoti ar kitaip perleisti (nutarimo 2.1 p.).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 19 d. nutartyje (civ.byla Nr. 2S-310-115/2010) yra konstatuota, kad 2007 m. kovo 2 d. Vilniaus apskrities viršininko spendimu Nr. 2.5-41-25273 servitutas buvo nustatytas valstybinės žemės, kuri ieškovui buvo perduota 2007 m. kovo 2 d. teismo sprendimu nustatytos aplinkybės iš naujo neįrodinėjamos (CPK 182 str. 1 d. 2 p.).
Civilinio proceso kodekso 178 straipsnis nustato ginčo šalims prievolę įrodyti aplinkybes kuriomis grindžiami jų reikalavimai bei atsikirtimai.
Apeliantė remdamasi jos kviestos liudytojos D. K. parodymais (T1, b.l. 187-192) teigia, atsakovas L. T. į savo sklypą gali patekti kitu keliu per giminaičio M. L. sklypą, todėl teismas neturėjo pagrindo nustatyti, kad atsakovas neturi realios galimybės naudotis kitu keliu bei nepagrįstai atmetė ieškovės ieškinį.
Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą atmeta kaip teisiškai nepagrįstą.
M. L., kurį ieškovė nurodo apeliaciniame skunde, nedalyvauja šioje byloje kaip proceso dalyvis (CPK 37 str., 41 str.), todėl teismas negali nuspręsti dėl neįtrauktų į bylą asmenų teisių ir pareigų (CPK 329 str. 2 d. 2 p.).
Apeliacinės instancijos teismo ištirta ir įvertinta bylos medžiaga (CPK 183 str., 185 str.), pačios apeliantės apeliacinio skundo argumentai patvirtina, jog ginčijamas kelio servitutas yra nustatytas ieškovės žemės sklypui Nr. 319 teisėtai ir pagrįstai, nes kito įvažiavimo į savo sklypą atsakovas neturi (CPK 178 str.), pagrindo servituto pasibaigmui nenustatyta.
Esant nurodytos aplinkybėms ieškovės I. B. apeliacinis skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija
nutarė:
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės I. B. apeliacinį skundą atmesti.