Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Reginos Pocienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

dalyvaujant privačiam kaltintojui, nuteistajam D. B.

nukentėjusiajam ir tuo pačiu privačiam kaltintojui bei išteisintajam S. B.

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo - privataus kaltintojo D. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nuteistas 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausme, paskiriant įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 40 valandų per tris mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

S. B. išteisintas, nepadaręs nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, baudžiamąją bylą nutraukiant.

Teismo nuosprendžiu S. B. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies, priteisiant iš D. B. S. B.: 18,82 eurų turtinės žalos atlyginimui; 100 eurų - neturtinės žalos atlyginimui; 500 eurų – procesinių išlaidų už teisines paslaugas atlyginimui. D. B. civilinis ieškinys atmestas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

D. B. nuteistas už tai, kad 2015 m. gegužės 29 d. apie 16.00 val. prie sporto klubo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, smogė ranka S. B. į veidą bei padarė viršutinės lūpos dešinio kampo vidinės pusės žaizdą, tuo nežymiai sutrikdydamas S. B. sveikatą ir sukeldamas jam fizinį skausmą. Pagal D. B. priešpriešinį skundą baudžiamojoje byloje S. B. buvo kaltinamas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį dėl fizinio skausmo D. B. sukėlimo ir nežymaus sveikatos sutrikdymo, o būtent – du kartus (vieną kartą prie savo automobilio, kitą kartą – prie D. B. automobilio), griebė D. B. už kairės rankos ir, įsikibęs visu savo svoriu, traukdamas D. B. žemyn (norėdamas ištraukti D. B. iš automobilio kabinos) stipriai patempė ir skausmingai pasuko kairę ranką (riešą, alkūnės bei peties sąnarį, įvykdė sausgyslių, raumenų, raiščių patempimą), sukeldamas fizinį skausmą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Pirmosios instancijos teismas S. B. dėl šio kaltinimo išteisino, konstatuodamas, jog S. B. nepadarė nusikalstamos veikos, nes asmuo neatsako už veiksmus padarytus sulaikant asmenį, padariusį nusikalstamą veiką, jei sulaikant padaryta turtinės žalos ar nesunkus sveikatos sutrikdymas (BK 29 straipsnis).

Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. B. (toliau – ir apeliantas) prašo nutraukti baudžiamąją bylą jo atžvilgiu ir pripažinti S. B. kaltu, padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje bei tenkinti D. B. civilinį ieškinį. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis neteisėtas, neteisingas ir nepagrįstas, priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio ir 305 straipsnio nuostatas, nes teismas netinkamai įvertino bylos įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį ir priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, išimtinai jį grįsdamas tik prielaidomis, t. y. tik kaltinančiais S. B. bei jo sutuoktinės G. G.-B. parodymais, kurių, nepatvirtina kiti įrodymai, nevertindamas ir nepasisakydamas dėl D. B. teisinančių įrodymų. Dėl šių priežasčių teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t. y. įžvelgė D. B. veiksmuose BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymius, o esant S. B. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, požymiams, nepripažino jo kaltu padarius minėtą nusikaltimą.D. B. ginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodo, kad 2015 m. gegužės 29 d., apie 16.00 val., jis važiavo leistinu greičiu O. M. g., prieš jį važiavo automobilis CITROEN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kuris staiga pristabdė. Vėliau šis automobilis persirikiavo į pirmą eismo juostą, kurioje užkirto kelią pirma juosta važiavusiam automobiliui. Vėliau automobilis grįžo į antrą eismo juostą ir staigiai prieš D. B. vairuojamą automobilį pristabdė. Tokiu būdu automobilis sudarinėjo pakartotines avarines situacijas, nesilaikė būtinų atsargumo priemonių, pavojingai manevravo ir grubiai pažeidė KET. Už Kareivių ir Žirmūnų gatvių sankryžos susidariusiame kamštyje D. B., manydamas, kad vairuotojas yra neblaivus bei siekdamas užkirsti kelią galimam autoįvykiui, nuėjo prie automobilio vairuotojo įvertinti situaciją. Priėjęs pamatė už vairo sėdinį vyrą, pasisveikino ir paklausė, kodėl pavojingai vairuoja automobilį, įvertinti vairuotojo blaivumo nespėjo. Automobilio vairuotojas viešai įvairiais necenzūriniais žodžiais išvadinęs D. B., griebė už kairės rankos riešo, tempė link savęs ir galimai ketino atlikti kitus smurtinius veiksmus. D. B. išsilaisvino staigiu judesiu ištraukdamas savo ranką ir išsigandęs nubėgo link savo automobilio, ketindamas iškviesti policiją. Automobilio vairuotojas, ketindamas tęsti smurtinius veiksmus jį vijosi, pasivijęs griebė D. B. už kairės rankos bei įsikibęs visu savo svoriu pradėjo traukti D. B. žemyn, norėdamas ištraukti iš kabinos, ir galimai tęsti smurtinius veiksmus. Nuo tempimo bei rankos laužymo, D. B. pajuto didelį kairės rankos ir kairio peties srities skausmą. Po įvykio D. B. stipriai skaudėjo ranką nuo peties srities iki riešo, automobilį iki įmonės garažo turėjo vairuoti viena ranka. Garaže esančio kolegos S. G. paprašė priparkuoti automobilį, nes dar labiau paūmėjo kairės rankos bei peties srities skausmas. Grįžęs namo apie įvykį papasakojo draugei A. N.. Keičiantis orams iki šiol juntamas stiprus kairės rankos bei peties srities skausmas. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys į skirtingus S. B., G. G.-B. ir R. L. parodymus dėl faktinių aplinkybių. Skunde abejojama liudytojos G. G.-B. parodymais, nurodant jos suinteresuotumą bylos baigtimi. D. B. ginčija faktines aplinkybes dėl didelio vairavimo greičio bei nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nevertino realios galimybės atlikti smūgį sėdinčiam vairuotojui į viršutinės lūpos dešinį kampą. Apeliantas R. L. ir G. G.-B. parodymus vertina kaip nepatikimus, neobjektyvius ir nenuoseklius, be to, nurodo, kad teismas nepagrįstai atmetė A. N. parodymus. Taip pat atkreipiamas dėmesys į aplinkybę, kad S. B. į ekspertą kreipėsi po ilgo laiko, nėra aišku, kada ir kas padarė sužalojimą, ar jo nebuvo anksčiau. Apeliantas teigia, kad paties S. B. 2015 m. lapkričio 19 d. privataus kaltinimo skunde pateiktas S. B. prisipažinimas, t. y. jo „pasikabinimas ant durelių ir, jas atidarius, laikymas už rankos D. B.“, kitas aplinkybes dėl S. B. nusikalstamos veikos gali paliudyti S. G., A. C., A. N.. D. B. nurodo, kad jo dėl S. B. veiksmų patirti sužalojimai paprastai įvyksta situacijose, kai kūno dalys atlieka neįprastus, priverstinius didelės amplitudės judesius (pavyzdžiui, griuvimo, susidūrimo metu) ar nuo staigaus ir labai stipraus raumenų įtempimo (pavyzdžiui, iš visų jėgų bėgant atsukti, sunkiai keliant ir pan.) Atsižvelgiant į tai, kad tarp S. B. veikos ir D. B. padarytos žalos yra priežastinis ryšys, pirmosios instancijos teismas turėjo tenkinti D. B. civilinį ieškinį. Pareiškėjo – nukentėjusiojo bei privataus kaltintojo įgalioto atstovo T. Milickio atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas bylos aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, aiškino ir taikė teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį, kurio naikinti apeliaciniame skunde nurodomais motyvais nėra pagrindo. Atsiliepime teigiama, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl apeliantui S. B. veiksmais padarytų sužalojimų nepagrįstumo, pagrįstai nustatė, kad D. B. veiksmai išprovokavo konfliktinę situaciją. Nurodoma, kad tai, jog žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Teigiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei tarpusavio atitikimą ir vienas kito papildymą, pagrįstai taikė BK 29 straipsnį ir išteisino S. B. dėl nusikalstamos veikos, uždraustos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo. Atsiliepime akcentuojama, kad visuma duomenų, gautų apklausus patį nuteistąjį, nukentėjusįjį, liudytojus, įvertinus byloje esančius rašytinius įrodymus, suteikia pagrindo išvadai, kad D. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl nukentėjusiajam padaryto nežymaus sveikatos sužalojimo. Vien D. B. kaltės neigimas negali būti pagrindu išteisinamajam nuosprendžiui. Teigiama, kad apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują. Atsiliepime prašoma atmesti apeliacinį skundą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 23 d. nuosprendį ir priteisti iš D. B. 500 Eurų už atsiliepimo į D. B. apeliacinį skundą surašymą bei nukentėjusiojo atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu. Teismo posėdyje apeliantas ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, privatus kaltintojas, nukentėjusysis ir tuo pačiu asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta, S. B. (toliau – privatus kaltintojas ir/ar nukentėjusysis ir/ar asmuo, kurio atžvilgiu byla nutraukta) ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, tačiau nepaisydamas apeliacinio skundo ribų patikrina ir tai, ar byloje nėra padaryta esminių baudžiamojo proceso teisės pažeidimų. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas betarpiškai ir nuodugniai ištyrė bei įvertino byloje surinktus įrodymus. Juos išsamiai išanalizavęs, teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes dėl apelianto veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. smurtavo nukentėjusiojo S. B. atžvilgiu ir padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. realizavo BK 140 straipsnio 1 dalyje uždraustos nusikalstamos veikos požymius. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kuris mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad D. B. 2015 m. gegužės 29 d. apie 16.00 val. prie sporto klubo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, konflikto kelyje metu, ranka smogė S. B. į veidą bei padarė viršutinės lūpos dešinio kampo vidinės pusės žaizdą. Sužalojimo padarymo faktą bei aplinkybes patvirtinta ne tik nuteistojo ginčijami nukentėjusiojo S. B. ir jo žmonos liudytojos G. G.-B. parodymai, bet taip pat ir 2015 m. spalio 20 d. specialisto išvada Nr. G3504/15(01) (b. l. 5) bei pirmosios instancijos teismo išreikalautas ir posėdyje ištirtas S. B. medicinos dokumentų išrašas (b. l. 85). Šiuos dokumentus surašė procesu nesuinteresuoti asmenys, kurie konstatavo S. B. sužalojimo faktą ir taip iš esmės patvirtino ne nuteistojo, o S. B. ir jo žmonos nurodytas aplinkybes apie D. B. suduotą smūgį ranką į veidą iškart po to, kai D. B. išlipęs iš savo automobilio priėjo savo automobilyje buvusio S. B.. Nuteistojo argumentai, kad automobilio gale sėdėjusi nukentėjusiojo žmona negalėjo matyti ir atitinkamai nurodyti smūgio į tikslią sužalojimo vietą, kad pagal nukentėjusiojo ir jo žmonos nurodomas aplinkybes sėdinčiam S. B. smūgis į viršutinės lūpos dešinį kampą net negalėjo būti suduotas yra atmestini. Teismo įsitikinimu, automobilio gale sėdėjusi S. B. žmona, neabejotinai galėjo matyti smūgį į veido sritį. Būtent tai pastaroji ir nurodė: „<...> vilkiko vairuotojas atidarė duris, vyras dar bandė kažką sakyti, o vilkiko vairuotojas, be jokių žodžių jam smogė į veidą“ (b. l. 69). Priešingai nei teigia apeliantas, teismui nekyla abejonių ir dėlto, jog sėdinčiam vairuotojui gali būti suduotas smūgis į dešinį lūpos kampą vairuotojui esant atsisukusiam į prie jo priėjusį asmenį. Tiek iš S. B., tiek iš jo žmonos parodymų matyti, kad S. B. bandė kažką pasakyti D. B., taigi buvo atsisukęs į D. B.. Pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą patvirtina ne tik nukentėjusysis, jo žmona bei medicininiai dokumentai, bet ir tiesioginis įvykio liudytojas R. L., kuris nepažinojo nei nukentėjusiojo nei nuteistojo ir neturi jokio suinteresuotumo bylos baigtimi. Apeliantas teigia nesuprantantis, kaip teismas galėjo pripažinti, jog būtent jis, o ne S. B. vairavo pavojingai, tačiau būtent liudytojas R. L. davė svarbius ir patikimus parodymus apie pavojingą nuteistojo D. B. elgesį kelyje, didelį vilkiko greitį, vairavimą pažeidžiant taisykles. Šio liudytojo atsiradimo aplinkybės (pamatęs įvykį, jis davė gatvėje buvusiai moteriai savo telefoną, kad esant reikalui, galėtų paliudyti apie pavojingą vilkiko elgesį kelyje) ir teisme duoti parodymai paneigia apelianto versiją apie pavojingą nukentėjusiojo elgesį kelyje ir patvirtina nukentėjusiojo S. B. bei jo žmonos nurodytas ir pirmosios instancijos teismo teisingai nustatytas bylos aplinkybes. Apeliantas savo gynybos versiją bando grįsti savo draugės ir bendradarbių parodymais, tačiau šie asmenys nedalyvavo įvykyje, jo nematė ir gali paliudyti tik apie tai, kas vyko po įvykio, bei žino apie D. B. patirtą skausmą dėl S. B. veiksmų jo atžvilgiu. Šių aplinkybių kontekste, pastebėtina ir tai, jog byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, jog D. B. patyrė skausmą dėl S. B. veiksmų. Iš bylos aplinkybių matyti, kad S. B., mėgindamas sulaikyti jam į veidą sudavusį D. B., laikė pastarąjį už rankos ir tą darė tokiu būdu, kuris teismo vertinimu, galėjo sukelti tam tikrą fizinį skausmą D. B. (D. B. sėdėjo vilkiko kabinoje, o S. B. laikė jį už rankos iš apačios, todėl savo svoriu galėjo sukelti skausmą). Visgi, jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad S. B. savo veiksmais padarė D. B. sunkesnį nei nesunkus sveikatos sutrikdymą (pastebėtina, kad ir pats nuteistasis kaltina S. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, numatantį atsakomybę už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą). Vertinant jau aptartus S. B. veiksmus nuteistojo atžvilgiu, pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė BK 29 straipsnį, kuris numato, kad „Asmuo neatsako pagal šį kodeksą už veiksmus, kai vydamasis, stabdydamas, neleisdamas ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai bandančiam išvengti sulaikymo nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui padaro turtinės žalos, nesunkų sveikatos sutrikdymą“. Atsižvelgiant į visa tai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog S. B., sulaikydamas D. B., elgėsi teisėtai, taigi S. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintas – pagrįstai. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas D. B. paskyrė teisingą bausmę, nenukrypdamas nuo BK 54 straipsnio reikalavimų. Teismas atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį, pagrįstai nenustatė baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, įvertino tai, kad nuteistasis iki tol nėra teistas, tačiau baustas administracine tvarka, yra dirbantis ir turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra įrašytas į psichikos sveikatos centro bei priklausomybės ligų centro įskaitą. Nuteistajam paskirta 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė, paskiriant jam įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 40 valandų per tris mėnesius sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis, ypač atsižvelgiant į tai, kad D. B. nusikaltimo esmė – smurtu pasibaigęs konfliktas pavojingai vairavus kelyje – rodo pagrindą nubausti visuomenės saugumui pavojų keliantį asmenį ir vertintina kaip adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Būtent laisvės apribojimo bausmė su specifiniais paskirtais įpareigojimais, gali efektyviai pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus.Apygardos teismas, išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, taip pat nenustatė jokių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą keisti ar naikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendį. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad D. B. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, iš dalies patenkino nukentėjusiojo S. B. civilinį ieškinį bei priteisė jam 18,82 eurų turtinės žalos atlyginimo ir 100 eurų neturtinės žalos atlyginimo, taip pat – 500 eurų advokato išlaidoms apmokėti. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino prašomos priteisti neturtinės žalos dydį nuo 500 iki 100 eurų. Tokia suma laikytina teisingu neturtinės žalos atlyginimu, atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusiajam nėra padaryta itin didelė žala, jokių likusių neigiamų, ilgalaikių sužalojimo padarinių nenustatyta. D. B. civilinis ieškinys S. B. atžvilgiu taip pat atmestas pagrįstai, kadangi S. B. išteisintas dėl nusikalstamos veikos padarymo.Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusysis S. B. prašo atlyginti 500 eurų advokato išlaidoms apeliaciniame procese apmokėti. Apygardos teismui pateikti dokumentai, patvirtinantys nukentėjusiojo patirtas išlaidas vykstant apeliaciniam procesui. Teismas pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog pagrindinė proceso išlaidų paskirtis yra privataus kaltinimo byloje dalyvaujančių asmenų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas ir piktnaudžiavimo procesu užkardymas. Proceso išlaidų atlyginimas laikytinas ir privataus kaltintojo procesinės atsakomybės forma, nes atsakomybė už proceso išlaidas priklauso nuo privataus kaltintojo kaltinamosios veiklos rezultatų ir vertintina kaip teisinės pasekmės (kasacinės nutartys Nr. 2K-338/2014, 2K-461-895/2015; Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 18 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-426-497/2015). Šiuo atveju apeliacinį procesą inicijavo ne S. B., o nuteistasis, kurio skundas nėra tenkinamas. Taigi papildomas procesines išlaidas nukentėjusysis patyrė iš esmės dėl paties nuteistojo procesinio elgesio. Atsižvelgiant į tai, nukentėjusiojo prašomos atlyginti išlaidos advokato paslaugoms, t. y. išlaidos už atsiliepimą į nuteistojo apeliacinį skundą ir jo interesų atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, yra pagrįstos ir protingo dydžio, t. y. atitinkančios proceso pobūdį, sudėtingumą, atliktų proceso veiksmų intensyvumą ir trukmę, kurią be kita ko sąlygojo ir tai, jog teismo posėdis kelis kartus neįvyko dėl nuteistojo neatvykimo į teismo posėdžius, kuriuose nukentėjusysis ir jos atstovas dalyvavo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 105 straipsnio 6 dalimi ir 106 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Priteisti iš nuteistojo D. B. nukentėjusiajam S. B. 500 eurų proceso išlaidoms apeliacinės instancijos teisme atlyginti.