Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Kazio Kailiūno ir Alvydo Poškaus, posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,AV investicija“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-432-252/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „AV investicija“ ieškinį atsakovei valstybės įmonei Ignalinos atominei elektrinei, išvadą byloje teikianti institucija – Viešųjų pirkimų tarnyba, dėl perkančiosios organizacijos dalies sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovė 2016 m. vasario 12 d. pateikė ieškovei raštą Nr. ĮS-1041(13.67) „Dėl atnaujinto varžymosi ir nepavojingų atliekų tvarkymo paslaugų užsakymo pagal 2013-05-16 preliminariąją sutartį Nr. PST 101(13.67)“, kuriame paprašė iki 2016 m. vasario 18 d. pateikti pasiūlymą nepavojingų atliekų tvarkymui 19-am užsakymui.

Ieškovė per Centrinę viešųjų pirkimų informacinę sistemą (toliau – CVP IS) 2016 m. vasario 18 d. pateikė pasiūlymą nurodžiusi, kad bendra atliekų tvarkymo kaina – 95 510,18 EUR.

Ieškovės nuomone, atsakovės 2016 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. ĮS-1918(13.67) išvada, jog ji pasiūlė per didelę, perkančiajai organizacijai nepriimtiną, kainą, yra nepagrįsta, neatitinkanti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo (toliau – VPĮ) ir Preliminariosios sutarties nuostatų, viešųjų pirkimų principų ir kasacinio teismo formuojamos teismų praktikos.

Viešųjų pirkimų tarnyba šioje byloje pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad perkančiajai organizacijai nepriimtinus pasiūlymus pateikusių tiekėjų pasiūlymai turėtų būti atmetami bet kokiu atveju, net jei buvo numatytas atnaujintas tiekėjų varžymasis, kadangi VPĮ 63 straipsnio 8 dalies nuostatos nenumato išimčių dėl tų tiekėjų pasiūlymų, kurie yra nepriimtini. Pažymėjo, kad CK 6.156 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta taisyklė, pagal kurią draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį, išskyrus atvejus, kai tokią pareigą nustato įstatymai ar savanoriškas įsipareigojimas, taikytina ir esant sudarytai preliminariai sutarčiai. Išvadoje taip pat pažymima, kad perkančioji organizacija, sudarydama pirkimo sutartį, visais atvejais turi pareigą racionaliai naudoti pirkimui skirtas lėšas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Teismas nepagrįstai Preliminariąją sutartį kvalifikavo tik kaip ikisutartinius santykius patvirtinantį susitarimą, kadangi ši viešuosiuose pirkimuose yra įpareigojanti ir privaloma preliminariosios sutarties šalims.

2. Spręsdamas dėl per didelės pirkimo kainos teismas nepagrįstai rėmėsi į bylą pateiktais UAB „Žalvaris“, UAB „Biograta“ ir UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“ raštai, tokiu būdu ieškovę, kuri atitiko kvalifikacinius reikalavimus, lygindamas su asmenimis, kurie arba iš viso nedalyvavo viešuosiuose pirkimuose Preliminariajai sutarčiai sudaryti (UAB „Biograta“, UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“), arba tais, kurie neatitiko kvalifikacinių reikalavimų ir jų pasiūlymai nebuvo vertinami (UAB „Žalvaris“).

3. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės nesąžiningumo, nepagrįstai nevertino aplinkybių, dėl kurių iš viešojo pirkimo iškrito kitas tiekėjas – UAB „Ūrus ir Ko“ bei aplinkybių, dėl kurių minėtas tiekėjas buvo pasiūlęs itin mažą kainą.

4. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovė po Preliminarios sutarties sudarymo nedalyvavo kiekviename atnaujintame varžymesi. Ieškovė teikdavo pasiūlymus ad hoc arba pagal Preliminariosios sutarties Bendrosios dalies 4.8 punktą būdavo taikomos Preliminariosios sutarties Priedo Nr. 2 „Paslaugų teisėjo pasiūlymas“ nurodytos maksimalios kainos. Minėtus teismo teiginius taip pat paneigia aplinkybė, kad ieškovė yra laimėjusi kai kuriuos atnaujintus varžymusis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad teismas visapusiškai ir objektyviai nustatė bei išnagrinėjo reikšmingas ginčui aplinkybes, tinkamai išaiškino teisės normas ir, atmesdamas ieškovės UAB „AV Investicija“ ieškinį atsakovei VĮ Ignalinos atominei elektrinei, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 263 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas privalo patikrinti faktinį ir teisinį apeliacinio skundo pagrindą bei absoliučius teismo sprendimo negaliojimo pagrindus. Šioje byloje teisėjų kolegija nenustatė nei absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Ginčas byloje yra kilęs dėl to, ar perkančioji organizacija pagrįstai ieškovės pasiūlytą kainą pripažino per didele, perkančiajai organizacijai nepriimtina, kaina.

Dėl ieškovės UAB „AV Investicija“ perkančiajai organizacijai pasiūlytos ir nepriimtinos kainos

Teisėjų kolegija pažymi, kad viešųjų pirkimų tvarką, šių pirkimų subjektų teises, pareigas, atsakomybę, viešųjų pirkimų kontrolės ir ginčų sprendimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas (toliau – VPĮ), kurio paskirtis – vadovaujantis jo reikalavimais sudaryti pirkimo sutartį, leidžiančią įsigyti perkančiajai organizacijai ar tretiesiems asmenims reikalingų prekių, paslaugų ar darbų racionaliai naudojant tam skirtas lėšas (VPĮ 3 str. 2 d.). Šis specialusis įstatymas nurodo, kad perkančioji organizacija pasiūlymą turi atmesti tuo atveju, jeigu visų dalyvių, kurių pasiūlymai neatmesti dėl kitų priežasčių, buvo pasiūlytos per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos (VPĮ 39 str. 2 d. 3 p.). Taigi, pagal VPĮ perkančioji organizacija turi užtikrinti ne tik privatų tiekėjų (dalyvių) viešojo pirkimo dalyvių interesą, bet ir viešąjį interesą, kad viešieji pirkimai būtų vykdomi racionaliai naudojant pirkimams skirtas lėšas bei užtikrinant tiekėjų konkurenciją.

Kaip minėta, pagrindinis ginčas byloje kilo dėl ieškovės pasiūlytos kainos priimtinumo perkančiajai organizacijai. Ieškovės teigimu, ji, teikdama pasiūlymą nepavojingų atliekų tvarkymui 19-am užsakymui, ne tik neviršijo Preliminariosios sutarties priede Nr. 2 „Paslaugų teikėjo pasiūlymas“ užfiksuotų nepavojingų atliekų tvarkymo įkainių, bet nurodė net gi mažesnius įkainius, todėl perkančioji organizacija nepagrįstai jos pasiūlymą 19-am užsakymui vertino kaip per didelį. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs į bylą pateiktus įrodymus – duomenis apie kitų tiekėjų tokių paslaugų kainas, vyraujančias rinkoje, konstatavo, kad atsakovė šioje byloje įrodė, jog ieškovės pasiūlyta kaina, nors ir mažesnė nei numatyta Preliminarioje sutartyje, viršija rinkos kainas ir jai yra nepriimtina. Apeliantė, nesutikdama su šiomis teismo išvadomis, skunde nurodo, kad, spręsdamas dėl per didelės pirkimo kainos, teismas nepagrįstai ieškovę, kuri atitiko kvalifikacinius reikalavimus, lygino su asmenimis, kurie nedalyvavo viešuosiuose pirkimuose Preliminariajai sutarčiai sudaryti (UAB „Biograta“, UAB „Utenos regiono atliekų tvarkymo centras“), arba su tais, kurie neatitiko kvalifikacinių reikalavimų ir jų pasiūlymai iš viso nebuvo vertinami (UAB „Žalvaris“).

Teisėjų kolegija, vertindama tai, ar ieškovės pasiūlyta kaina perkančiajai organizacijai nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo pripažinta per didele, pirmiausia atkreipia dėmesį į tai, kad perkančioji organizacija yra biudžetinė įstaiga, finansuojama iš valstybės biudžeto ir Europos sąjungos lėšų, todėl, siekdama užtikrinti racionalų ir taupų gaunamų lėšų panaudojimą, turi neviršyti viešajam pirkimui suplanuotų lėšų dydžio.

Ginčo atveju susiklosčius situacijai, kuomet, nagrinėjant pasiūlymus buvo nustatyta, jog vienas iš dviejų tiekėjų, su kuriuo buvo sudaryta preliminarioji sutartis – UAB „Ūrus ir Ko“, neatitinka kvalifikacinių reikalavimų ir likus tik vienam – tiekėjo UAB „AV Investicija“, pasiūlymui, teisėjų kolegijos nuomone, perkančioji organizacija visiškai pagrįstai, remdamasi tuo, kad pastarojo 19-am užsakymui pateiktas pasiūlymas – 95 510,18 EUR, buvo tik 0,06 proc. mažesnis nei ieškovo pasiūlymas, nurodytas Preliminariojoje sutartyje – 95 563,80 EUR, bei tuo, kad pirkimo metu – Viešųjų pirkimų komisijos 2012 m. spalio 10 d. protokole Nr. VšPPr-1138(13.62), buvo pažymėta, jog ieškovės pasiūlymo kaina antrajai pirkimo daliai (nepavojingų atliekų tvarkymui) yra didesnė nei pirkimui skiriama lėšų suma, nusprendė ištirti situaciją rinkoje, palygindama šios siūlomą kainą su kitų, tokias paslaugas rinkoje teikiančių, įmonių atitinkamomis kainomis. Priešingas aiškinimas galėtų lemti neracionalų perkančiosios organizacijos gaunamų lėšų panaudojimą, viešojo intereso pažeidimą (CPK 185 str.).

Be minėtų aplinkybių, rinkos analizės būtinumą šioje byloje, priešingai nei savo skunde teigia apeliantė, patvirtina ir Centrinės projektų valdymo agentūros pateiktas raštas (pritarimas Preliminariosios sutarties sudarymui), kuriame, šį Europos sąjungos finansinį projektą administruojanti institucija nurodė, jog ieškovės pasiūlyta kaina tiek pirmajai daliai, tiek antrajai yra didžiausia ir žymiai viršija numatytą maksimalią pirkimo vertę bei kitų dalyvių pasiūlytus paslaugų įkainius, todėl, jeigu viešajame pirkime liktų tik viena ieškovė, perkančioji organizacija galimai pirktų paslaugas maksimaliai įkainiais. Ne mažiau svarbi aplinkybė yra taip pat ir ta, kad Preliminarioji sutartis su ieškove buvo sudaryta dar 2013 m. gegužės 16 d., taigi nuo jos sudarymo iki atnaujinto varžymosi 19-am užsakymui buvo praėję beveik treji metai, t. y. pakankamai ilgas laiko tarpas, galėjęs lemti ženklius rinkos pokyčius, paslaugų kainų pasikeitimus, o tai svarstant dėl vienintelio likusio pasiūlymo taip pat suteikia pagrindą įvertinti atitinkamų paslaugų rinkos kainas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, prieš atmetant ieškovės pateiktą pasiūlymą 19-am užsakymui dėl per didelės, perkančiajai organizacijai nepriimtinos kainos, būtent atsakovės atilikta rinkos kainų analizė, leidžia spręsti, jog ieškovės pateiktas pasiūlymas nebuvo įvertintas formaliai bei nepagrįstai atmestas – didžioji dalis kitų subjektų pateiktų kainų, toms pačioms paslaugoms, lyginant jas su ieškovės pasiūlymo kainomis, byloja apie rinkoje vyraujančias žymesnes nei ieškovės siūlomas tų pačių paslaugų kainas. Tuo tarpu apeliantė, nesutikdama su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, nei šiam teismui, nei apeliacinės instancijos teismui, kuris, kaip žinia, yra taip pat ir fakto instancija, nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų atsakovės atlikto tyrimo rezultatus (CPK 178 str.). Skunde nurodomi argumentai dėl to, kad kai kurių paslaugų kainos ieškovo pasiūlyme buvo mažesnės už rinkos dalyvių, su kurių kainomis buvo lyginamas jos pasiūlymas, teisėjų kolegijos vertinimu, yra per menki tam, kad paneigtų viso tyrimo rezultatus, kurie rodo, jog, kaip jau minėta, rinkoje vyravo mažesnės nei ieškovės pasiūlytos atitinkamų paslaugų kainos.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad perkančioji organizacija nepagrįstai jos pasiūlymą lygino su viešuosiuose pirkimuose Preliminariajai sutarčiai sudaryti nedalyvavusių arba kvalifikacinių reikalavimų neatitikusių subjektų kainomis.

Kaip žinoma, atnaujintame varžymesi 19-am užsakymui dalyvavo du tiekėjai – UAB „Ūrus ir Ko“ bei ieškovė UAB „AV Investicija“. Perkančiajai organizacijai nustačius, kad UAB „Ūrus ir Ko“ neatitinka kvalifikacinių reikalavimų, buvo svarstomas tik ieškovės pateiktas pasiūlymas. Esant tokioms aplinkybėms, kitoks paslaugų rinkos kainų analizės metodas nei tas, kurį pasirinko perkančioji organizacija, objektyviai nebuvo įmanomas, t. y. šiuo atveju paslaugų rinkos kainas perkančioji organizacija galėjo nustatyti tik lygindama ieškovės pateiktą pasiūlymą su kitų, viešuosiuose pirkimuose nedalyvavusių, subjektų, teikiančių tokias paslaugas, kainomis.

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai konstatavo, jog atsakovė byloje įrodė, jog ieškovės pasiūlyta kaina, nors ir mažesnė nei numatyta Preliminarioje sutartyje, viršijo rinkos kainas ir todėl pagrįstai traktuota kaip jai nepriimtina. Apeliaciniu skundu ši teismo išvada nebuvo paneigta (CPK 178 str.).

Dėl preliminarios sutarties kvalifikavimo

Pirmiau šioje nutartyje jau buvo nurodyta, kad apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, skundą grindžia taip pat ir tuo argumentu, jog teismas netinkamai kvalifikavo šalių sudarytą Preliminariąją sutartį. Pasak apeliantės, preliminarioji sutartis viešuosiuose pirkimuose yra įpareigojanti ir privaloma sutarties šalims (CK 6.156 str. 2 d.).

Teisėjų kolegija plačiau nepasisako dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su Preliminariosios sutarties kvalifikavimu, kadangi Lietuvos teismų informacinės LITEKO duomenimis Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. vasario 4 d. nutartimi išnagrinėjęs ginčą tarp tų pačių šalių, kuris buvo kilęs dėl atsakovės sprendimo paskelbti ir vykdyti Pavojingų atliekų tvarkymo paslaugų pirkimą pagal 2015 m. rugsėjo 7 d. kvietimą NR. ĮS-7260(13.67), išsamiai aptarė minėtą klausimą (civilinė byla Nr. 2A-452-236/2016). Šioje galiojančioje nutartyje Lietuvos apeliacinis teismas pažymėjo, kad šiuo atveju preliminarioji sutartis, nėra atskiras pirkimo būdas, o tik organizacinė priemonė, sudaranti prielaidas perkančiajai organizacijai sumažinti pirkimų vykdymo administracinę naštą; kad preliminariosios sutarties sudarymas sukelia kitokias pasekmes ir suteikia jos šalims (tiekėjams) kitokius teisėtus lūkesčius nei viešojo pirkimo sutarties sudarymas arba pagrindinės sutarties sudarymas preliminariosios sutarties pagrindu. Teismas nurodė, kad tiekėjas, kuris yra preliminarios viešojo pirkimo sutarties šalis, ją sudarydamas įgyja tik teisę konkuruoti dėl teisės ir pareigos vykdyti perkančiosios organizacijos pateiktą užsakymą, pagal atnaujintą tiekėjų varžymąsi paskelbus preliminariąja sutartį. Preliminarios sutarties viešuosiuose pirkimuose nauda tiekėjui yra galimybė varžytis dėl pagrindinės sutarties, kai yra atnaujinamas tiekėjų varžymasis (VPĮ 63 str. 9 d. 2 p.), tačiau nesuteikia išimtinių teisių į preliminarios sutarties galiojimo metu perkančiosios organizacijos teikiamų užsakymų vykdymą. Vertindamas šalių sudarytą Preliminariąją sutartį, teismas, be kita ko, pažymėjo, kad joje yra tiesiogiai nurodyta, jog perkančioji organizacija negarantuoja, kad pagal šią Preliminarią sutartį bus užsakomos paslaugos, o ieškovė pripažino ir sutiko, jog ji minėtą sutartį sudarė neturėdama tokių garantijų (CK 6.193 str., CPK 182 str. 1 d. 2 p.).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apeliantė, nesutikdama su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl ieškovės nesąžiningumo, be pagrindo nevertino aplinkybių, dėl kurių iš viešojo pirkimo ,,iškrito“ kitas tiekėjas – UAB „Ūrus ir Ko“, bei aplinkybių, dėl kurių minėtas tiekėjas buvo pasiūlęs itin mažą kainą; kad taip pat nepagrįstai nurodė, jog ieškovė po Preliminarios sutarties sudarymo nedalyvavo kiekviename atnaujintame varžymesi.

Teisėjų kolegija, atmeta šiuos skundo motyvus kaip nepagrįstus (CPK 185 str.). Visų pirma, apeliantė neteisingai tvirtina, kad teismas, spręsdamas dėl jos sąžiningumo, turėjo vertinti kito tiekėjo – UAB „Ūrus ir Ko“, pasiūlytos kainos dydį bei aplinkybes, dėl kurių pastarasis ,,iškrito“ iš pirkimo, nes šios aplinkybės, susijusios su kito tiekėjo dalyvavimu pirkime, nagrinėjamų aplinkybių kontekste neturi reikšmės ieškovės sąžiningumo / nesąžiningumo vertinimui. Antra, teisėjų kolegijos įsitikinimu, kiti paminėti argumentai, susiję ne su atnaujintu varžymusi dėl 19-o užsakymo, o su kitomis viešųjų pirkimų procedūromis, taip pat nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl tokie duomenys negali būti ginčijamo perkančiosios organizacijos sprendimo dalies teisėtumo ir pagrįstumo vertinimo pagrindas.

Konstatavusi, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai išnagrinėjo šią bylą, teisėjų kolegija sprendžia, jog skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį palieka nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmeta, plačiau neanalizuodama ir nepasisakydama dėl šių bei kitų tiek apeliantės, tiek atsakovės procesiniuose dokumentuose išdėstytų argumentų, kaip neturinčių teisinės reikšmės nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui. Kaip žinia, pagal susiklosčiusią teismų praktiką teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir paskirstymo

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ir ši būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Atmetus ieškovės UAB UAB „AV investicija“ apeliacinį skundą jos turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos (CPK 93 str.). Tuo tarpu atsakovė VĮ Ignalinos atominė elektrinė tokio prašymo, o taip pat įrodymų apie apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2016 m. birželio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.