Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) „Eola Plius“ skundą atsakovams Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Be to, Komisija sprendime rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2019 m. rugsėjo 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-692-968/2019. Pažymi, jog šioje byloje faktinės aplinkybės nors ir yra panašios, tačiau nėra identiškos, todėl remtis šia nutartimi nebuvo jokio pagrindo. Visų pirma, administracinėje byloje Nr. A-692-968/2019 buvo konstatuota, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu vykdė pelno siekiančią veiklą ir iš esmės visiškai netenkino viešųjų interesų. Nagrinėjamu atveju, kaip patvirtina objektyvūs duomenys bei kaip tai pripažino tiek mokesčių administratorius, tiek ir MGK – VšĮ „Eola Plius“ viešąjį interesą tenkino. Pagrindinis klausimas, kuris turėtų būti atsakytas šioje byloje, ar suteiktos viešąjį interesą tenkinančios paslaugos sudarė reikšmingą dalį ar ne. Jau minėtoje LVAT nutartyje viešąjį interesą atitinkančios paslaugos nesudarė nei 1 proc., tuo tarpu, jeigu vis dėl to vadovautis mokesčių administratoriaus skaičiavimu ir sutikti, kad viešąjį interesą atitinkančios paslaugos sudarė 13,99 proc. (nors toks skaičiavimas, kaip jau minėta, yra nepagrįstas), tai akivaizdu, jog tai nėra nereikšminga dalis viešąjį interesą tenkinančių paslaugų. Savaime suprantama, jog siekiant, kad šis procentas būtų didesnis (remiantis mokesčių administratoriaus skaičiavimu), tai VšĮ „Eola Plius“ atitinkamai turėjo gauti mažesnes pajamas iš ūkinės komercinės veiklos, tačiau tokiu atveju – nebebūtų pajėgi apskritai suteikti jokių viešąjį interesą tenkinančių paslaugų. Be to, kaip patvirtina ir aukščiau išdėstyti argumentai, jeigu taikyti pagrįstą ir teisingą skaičiavimą, tai parama paslaugomis (viešąjį interesą tenkinanti veikla) iš tikrųjų sudarė beveik visą dalį VšĮ „Eola Plius“ veiklos.

Pažymi, kad pagal EŽTT praktiką, pareiškėja laikoma pelno nesiekiančia (anglų klb. non-profitmaking) net jei ji sistemingai siekia teigiamo finansinio veiklos rezultato (ko VšĮ Eola Plius atveju net nebuvo), ir kurį po to naudoja tam, kad suteiktų savo paslaugas. Pareiškėja net dirbdama nepelningai, gautas pajamas (o ne pelną), naudojo tam, kad būtų suteiktos paslaugos, tame tarpe ir parama. Šie argumentai bei EŽTT praktika buvo nurodyta ir MGK teiktame skunde.

Nurodo, kad Komisija pasisakydama dėl PM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumo konstatavo, kad mokesčių administratoriaus išvada, jog 13,99 procentų pajamų, skirtų viešajam interesui tenkinti, yra nereikšminga suma, - neparemta jokia analize, skaičiavimais ar statistiniais duomenimis. Teigia, jog pati MGK pripažino, kad 13,99 procentai pajamų, skirtų viešajam interesui tenkinti, nėra nereikšminga suma.

Nurodo, kad Komisija ginčą dėl PM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo perdavė Inspekcijai nagrinėti iš naujo, motyvuodama tuo, jog mokesčių administratorius neteisingai taikė materialinės teisės normas. Nors su tokia išvada, kad inspekcija netinkamai taikė materialinės teisės normas ir sutinkama, tačiau Komisija neturėjo teisės perduoti ginčą nagrinėti iš naujo, o šioje dalyje Inspekcijos sprendimą turėjo panaikinti. Faktinės aplinkybės nagrinėjamu atveju buvo aiškios ir jokių naujų įrodymų rinkti būtinybės neiškilo, jokių esminių procesinių teisės normų pažeidimų taip pat nebuvo nustatyta. Vien tai, kad Inspekcija netinkamai taikė materialinės teisės normas, nesudaro pagrindo perduoti ginčą nagrinėti iš naujo. Priešingai – nustačius, kad Inspekcija netinkamai taikė materialinės teisės normas, šioje dalyje sprendimas privalėjo būti panaikintas.

Pažymi, kad Komisija skirtingai traktavo VšĮ „Eola Plius“ statusą, t. y. pasisakydama dėl PVM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pripažino, kad pareiškėja atitinka pelno nesiekiančios įstaigos statuso, tuo tarpu pasisakydama dėl PM ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo jau vis dėl to pripažino, kad pareiškėja atitiko pelno nesiekiančios įstaigos statusą ir jai turėtų būti taikomos PMĮ 28 straipsnio 1 dalies nuostatos. Tokį savo skirtingą vertinimą MGK argumentavo tuo, jog PM įstatyme, pelno nesiekiančio asmens sąvoka nėra siejama su gautų pajamų struktūra, t. y. ar reikšmingą vieneto pajamų dalį sudaro pajamos iš ūkinės komercinės veiklos, ar ne. Su tokia išvada sutinka iš dalies, t. y. sutinka, kad pareiškėja atitinka pelno nesiekiančios įstaigos statusą, todėl jai neginčijamai turi būti taikoma PMĮ 28 straipsnio 1 dalis, t. y. visa paramos suma turėtų būti priskiriama leidžiamiems atskaitymams, tačiau nesutinkama, kad neturėjo būti vertinama pajamų struktūra.

Nurodo, kad Komisija pareiškėją atleido nuo 50 proc. delspinigių, tačiau teigia, kad pareiškėja turėtų būti atleista nuo visų delspinigių, nes PVM apskaičiuotas nesant tam jokio pagrindo. O jeigu vis dėl to bus pripažinta, kad PVM apskaičiuotas pagrįstai, tuomet pareiškėja teigia, kad turi būti atleista nuo PVM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu.

Nurodo, kad Komisija sumažino pareiškėjai skirtą PVM baudą, nurodydama, kad pareiškėja bendradarbiavo su Inspekcija, mokestinis patikrinimas buvo vykdomas pakartotinai ir pan. Teigia, jog pripažinus, kad pareiškėja bendradarbiavo su Inspekcija ir jokių piktybinių pažeidimų nepadarė, ji turėjo būti atleista nuo baudos visiškai.

Pažymi, kad iš pareiškėjos patirtų sąnaudų struktūros matyti, kad visos patirtos sąnaudos buvo susijusios su pareiškėjos ūkinės komercinės veiklos išlaidomis.

Nurodo, kad pareiškėja Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ suteikė viešąjį interesą atitinkančių sporto paslaugų (be atlygio) už 150 116 eurų. Viešąjį interesą tenkinančias paslaugas Klaipėdos sporto klubui „Fortūna“ pareiškėja teikė be atlyginio, tuo tarpu visos pareiškėjos gautos pajamos, apskaitytos jos buhalterinėje apskaitoje, yra gautos iš ūkinės komercinės veiklos, kurią pareiškėja vykdo siekdama įgyvendinti savo Įstatuose numatytus tikslus, t. y. gauti pajamų (pelno) įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti. Išnagrinėjus pareiškėjos pajamų struktūrą ir nustačiusi, jog visos pareiškėjos gautos pajamos yra iš ūkinės komercinės veiklos (sporto klubo paslaugų, abonementų, papildomų, sporto prekių pardavimo ir kt.), kuria siekiama pelno, Komisija konstatavo, jog VMI padarė teisingą išvadą, jog taikant PVM įstatymo nuostatas, pareiškėja negali būti laikoma pelno nesiekiančiu asmeniu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas

Byloje ginčas kilo dėl to, kad MGK, VMI ir Inspekcija, nustačiusios, kad pareiškėjos 2012-2016 metų laikotarpiu pajamos, skirtos viešąjį interesą tenkinančioms paslaugoms teikti sudarė tik apie 13,99 proc. ūkinės komercinės veiklos pajamų, konstatavo, kad viešosios įstaigos veikla yra komercinė. Tai atitinkamai skundžiamais sprendimais konstatuota, kad pareiškėjai, nors ji įregistruota Juridinių asmenų registre kaip viešasis juridinis asmuo, - negali būti taikomas pridėtinės vertės mokesčio neapmokestinimas, taip pat ji negali pasinaudoti pelno mokesčio lengvata.

Remiantis bylos surinktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 69-41 pakeitė Inspekcijos 2019 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. (28.19) FR0682-35, ir nurodė 6 931,02 eurų PM, 1 469,54 Eur PM delspinigius, 2 079 eurų PM baudą, 124 774,95 Eur PVM, 55 552,41 Eur PVM delspinigius ir 24 955 Eur PVM baudą.

Komisija 2019 m. spalio 9 d. sprendimu Nr. S-125 (7-97/2019) pakeitė VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 69-41: vietoj nurodymo pareiškėjai sumokėti į valstybės biudžetą 124 774,95 Eur PVM, 55 552,41 Eur PVM delspinigių ir 24 995 Eur PVM baudą nurodė sumokėti 124 774,95 Eur PVM, 27 776,20 Eur PVM delspinigius ir 12 477 Eur PVM baudą. Likusioje dalyje (dėl nurodymo į valstybės biudžetą sumokėti 6 931,02 PM, 1 469,54 PM delspinigius ir 2 079 Eur PM baudą) VMI 2019 m. gegužės 6 d. sprendimą Nr. 69-41 panaikinti ir šioje dalyje pareiškėjos skundą perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

Dėl pridėtinės vertės mokesčio

Pareiškėja skundu iš esmės nesutinka su apskaičiuotu pridėtinės vertės mokesčiu, teigdama, kad jos gaunamos pajamos iš sporto dalyvių už sporto klubo lankymą, naudojimąsi treniruokliais, nepriklausomai nuo to, kas tuos pinigus moka, neapmokestinamos. Atsakovė atsiliepime teigia, kad toks asmuo, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris pelno neskirsto steigėjams ir veiklos dalyviams, nebus laikomas pelno nesiekiančiu asmeniu tuo atveju, kai reikšmingą jo veiklos dalį sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno. PVM įstatymas nepriskiria pelno nesiekiantiems juridiniams asmenims juridinių asmenų, turinčių pelno nesiekiančio asmens statusą, kurios veiklos reikšmingą dalį sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors tų juridinių asmenų veiklos tikslas nėra pelno siekimas, t. y. subjektas prie PVM mokėtojo priskiriamas įvertinus jo veiklą ir gaunamas pajamas, jų struktūrą, o ne jo teisinę registracijos formą.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja vykdė su sporto klubų veikla susijusią ūkinę komercinę veiklą (ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.) ir iš šios veiklos tikrinamuoju laikotarpiu gavo 1 073 403 Eur pajamų (2012 m. – 175 390,39 Eur, 2013 m. – 189 397,78 Eur, 2014 m. – 175 195 Eur, 2015 m. – 216 986,27 Eur ir 2016 m. 316 434,20 Eur). Pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu Klaipėdos krepšinio sporto klubui „Fortūna“ suteikė viešąjį interesą tenkinančių sporto paslaugų už 150 116 Eur (2012 m. -29 676 Eur, 2013 m. – 29 441 Eur, 2014 m. – 29 559 Eur, 2015 m. – 30 240 Eur ir 2016 m. – 31 200 Eur), kurios pagal Inspekcijos paskaičiavimus sudaro apie 13,99 proc. pareiškėjos ūkinės komercinės veiklos pajamų.

PVM įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje paaiškinta pelno nesiekiančio juridinio asmens sąvoka. Pelno nesiekiantis juridinis asmuo – juridinis asmuo, kurio veiklos tikslas nėra pelno siekimas ir kuris gauto pelno pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus neturi teisės skirstyti savo steigėjams ir (arba) dalyviams, išskyrus tuos juridinius asmenis, kurių veiklos reikšmingą dalį sudaro veikla, iš kurios gaunama pelno, nors tų juridinių asmenų veiklos tikslas nėra pelno siekimas.

PVMĮ IV skyriuje (20–33¹ straipsniai) reglamentuojami atvejai, kai paslaugų teikimas neapmokestinamas PVM. PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamos pelno nesiekiančių juridinių asmenų teikiamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos. PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje taip pat detalizuojama, kas laikoma su kūno kultūra ir sportu susijusiomis paslaugomis, t. y. teisės dalyvauti kūno kultūros arba sporto renginyje suteikimas (išskyrus bilietų į kūno kultūros arba sporto renginius pardavimas) bei kūno kultūros ir sporto dalyviams teikiamos paslaugos, tiesiogiai susijusios su jų dalyvavimu, t. y. teisės naudotis kūno kultūrai ir sportui pritaikytomis patalpomis, teritorijomis ir (arba) inventoriumi suteikimas, kūno kultūros ir sporto dalyvių treniravimo ir kitos panašios paslaugos (išskyrus apgyvendinimo, maitinimo ir vežimo paslaugas).

LVAT savo praktikoje yra išaiškinęs, kad svarbu nustatyti, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu galėjo būti laikomas pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu PVMĮ 2 straipsnio 21 dalies prasme, nes PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad PVM neapmokestinamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos, teikiamos ne bet kokių juridinių asmenų, o būtent – pelno nesiekiančių juridinių asmenų (LVAT 2018 m. birželio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1107-556/2018).

Inspekcija surinko pakankamai įrodymų, padarė išsamią analizę, kuri aiškiai patvirtina, kad pareiškėja tikrinamuoju laikotarpiu 2012–2016 metais užsiėmė ūkine komercine veikla (ėmė atlygį už lankymąsi sporto klube, platino abonementus, prekiavo maisto papildais, gėrimais, sporto prekėmis ir kt.), iš kurios gautos pajamos yra laikomos pareiškėjos ūkinės komercinės veiklos pajamomis, t. y. pareiškėja siekė pelno ir neveikė kaip pelno nesiekiantis subjektas, todėl neatitiko PVMĮ 23 straipsnio 4 dalyje nurodytos sąlygos, pagal kurią PVM neapmokestinamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos. Teismas pažymi, kad viešasis interesas turi būti suvokiamas, kas objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o ne juridinių asmenų veikla susijusi su pelno siekimu. Pareiškėjas nepateikė konkrečių nesutikimo su skundžiamuose sprendimuose pateiktu mokesčių skaičiavimu, dydžiu argumentų.

Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius nevertino pareiškėjo pajamų struktūros ir realaus pelno gavimo bei viešą interesą tenkinančių paslaugų teikimo. Šie argumentais nepagrįsti, skundžiamuose sprendimuose aiškiai nurodytas apskaičiuotas pareiškėjo pajamų, gautų tiek ir viešą interesą tenkinančių paslaugų gavimo, tiek ir iš ūkinės komercinės veiklos, dydžiai ir jų proporcija bendroje pajamų struktūroje (atitinkamai 13,99 ir 86,01 proc.). Pažymėtina, kad mažiau nei 1/5 dalies pajamų gavimas iš viešą interesą tenkinančios veiklos (sporto klubo rėmimas paslaugomis), nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėja laikytina ne pelno siekiančiu juridiniu asmeniu. Kitokio gautų pajamų paskaičiavimo ir jų struktūros pareiškėjas nepateikė. Teismo vertinimu, daugiau nei 4/5 dalies pajamų gavimas iš ūkinės komercinės veiklos, laikytinas reikšminga veiklos dalimi, paneigiančia juridinio asmens atitiktį PVMĮ 2 str. 21 d. „pelno nesiekiančio juridinio asmens“ sąvokai ir atitinkamai pareiškėjo teisę pasinaudoti mokestinėmis išimtimis ir/ar lengvatomis, kurias suteiktų atitikimas pelno nesiekiančio asmens sąvokai.

MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad mokesčių mokėtojas atleidžiamas nuo delspinigių, kai mokesčio įstatymą pažeidė dėl klaidingo apibendrinto mokesčio įstatymo paaiškinimo arba mokesčių administratoriaus raštu ar telefonu suteiktos klaidingos konsultacijos mokesčių mokėjimo klausimais.

Teismas iš esmės sutinka, kad PVMĮ apibendrintas paaiškinimas negali būti laikomas klaidingu. Minėtas įstatymo komentaras nurodoma, kad „Pelno nesiekiančių juridinių asmenų teikiamos su kūno kultūra ir sportu susijusios paslaugos PMV neapmokestinamos“. Byloje nustatyta, kad pareiškėja negali būti laikoma pelno nesiekiančiu juridiniu asmeniu. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja nesikreipė oficialios konsultacijos į Inspekciją dėl jos teikiamų paslaugų neapmokestinimo. Atsižvelgiant į tai pareiškėjos prašymas atleisti ją visiškai nuo PVM delspinigių MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu netenkinimas. Pažymėtina, kad Komisija atleido pareiškėją nuo 50 proc., t. y. nuo 27 776,20 eurų, jai apskaičiuotų PVM delspinigių mokėjimo.

Komisija sumažino pareiškėjai skirtą baudą nuo 30 proc. iki minimalaus jos galimo dydžio 10 proc. Teismas pritaria VMI pozicijai, kad įstatyme nėra numatyta galimybės apskritai neskirti baudos už padarytus pažeidimus.

Dėl MGK sprendimo pareiškėjos skundo dalį (PM apskaičiavimo) perduoti centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo

Teismas pažymi, kad siekiant priimti individualų teisės taikymo aktą, tokį kaip mokesčių administratoriaus sprendimas dėl nurodymo sumokėti į biudžetą mokesčius, pirma, būtina nustatyti visas faktines aplinkybes, su kurių buvimu teisė sieja konkrečių mokestinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Šioje stadijoje yra surenkami įrodymai. Teismas pažymi, kad teisė negali būti taikoma teisingai, jeigu faktinės aplinkybės nėra pilnai ir teisingai nustatytos. Antra, būtina atlikti nustatytų aplinkybių teisinį kvalifikavimą, t. y. būtina parinkti nustatytiems faktams tinkamas teisės normas, išsiaiškinti teisės turinį, nustatyti tas elgesio taisykles, kurios privalomos esant nustatytiems faktams. Tik po to gali būti priimamas teisingas, teisėtas, pagrįstas individualus administracinis aktas – vienkartinis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. Mokesčių administratorius, vykdydamas skundžiamą teismo sprendimą, iš esmės turėtų teisę taikyti pagal neišsamių ir neišanalizuotų faktų rinkinį, tai nėra suderinama su mokesčių teisingumo principu (MAĮ 8 str.) bei bendraisiais teisės principais, viešojo administravimo išsamumo, objektyvumo ir skaidrumo principais (VAĮ 3 str.).

MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punkte yra nurodyta, kad Mokestinių ginčų komisija turi teisę priimti sprendimą perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad MAĮ 155 straipsnio 4 dalies 5 punktas yra tinkamai pritaikomas tik tuomet, kai sprendimui (perduoti skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo) priimti egzistuoja teisinis pagrindas. Paprastai toks pagrindas atsiranda, kai yra nustatomos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurios trukdo priimti teisėtą bei pagrįstą sprendimą dėl kilusio ginčo. Tokia situacija gali susidaryti dėl padarytų esminių procesinių teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras, arba nepilnai ištyrus visas reikšmingas bylai aplinkybes, be kurių yra negalimas pagrįsto sprendimo priėmimas (2008 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-163/2008; 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-2801/2011).

ABTĮ nustatytos taisyklės, kad administracinis ginčas į žemesnę pakopą būti grąžinamas iš esmės tik išimtiniais atvejais (pvz., apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 145 str. 1 d. 2 p., 146 str. 1 d.).

Komisija neturi teisės perduoti skundo centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo, jeigu byloje visos aplinkybės yra išaiškintos, įrodymai surinkti ir nėra išimtinių procesinių kliūčių – t. y. esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo atitinkamas administracines procedūras.

Komisija sprendime nurodė, kad mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos 2012-2016 metų mokestinių laikotarpių apmokestinamąjį pelną ir pelno mokestį, nepagrįstai netaikė Pelno mokesčio įstatymo 5 straipsnio 4 dalies nuostatų, pareiškėjos pajamų nesumažino papildomai apskaičiuotomis PVM sumomis, nepagrįstai pareiškėjos suteiktas viešąjį interesą tenkinančias paslaugas vertino kaip paramą, kai ją teikia pelno siekiantis asmuo (PMĮ 28 straipsnio 2 dalis), t. y. neteisingai taikė materialinės teisės normas.

Taigi Komisija nustatė esminių proceso teisės normų pažeidimų, kurių negalima pašalinti kitu būdu, kaip tik pakartojus iš naujo pareiškėjos skundo dalies nagrinėjimą. Todėl pareiškėjos skundo argumentai dėl Komisijos kompetencijos viršijimo ir procesinio sprendimo grąžinti dalį mokestinio ginčo pernagrinėjimui atmestini kaip nepagrįsti.

Įvertinus aukščiau išdėstytus argumentus, nenustatyta teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, o teisėtus ir pagrįstus skundžiamus sprendimus naikinti ar pakeisti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

atmesti pareiškėjos VšĮ „Eola Plius“ skundą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.