- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-04-15
- Bylos Nr.
- 2S-233-252/2015
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Nijolė Danguolė Smetonienė
- Pareiškėjas
- B. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro
Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S 233 - 252- 2015
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2015 m. balandžio 15 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolė Danguolė Smetonienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos B. B. atskirąjį skundą dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-797-287-2014 pagal pareiškėjos B. B. skundą suinteresuotam asmeniui Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarei B. Š. dėl neteisėtų notaro veiksmų ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į teismą su skundu dėl neteisėtų notarės veiksmų, prašydama įpareigoti Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarę B. Š. išduoti jai paveldėjimo teisės liudijimą į sesers O. M., a. k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini), paliktą turtą: gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 1A1z, statybos pabaigos metai – 1964), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 311m, statybos pabaigos metai – 1960), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 711m, statybos pabaigos metai – 1964), ūkinį pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane 811m, statybos pabaigos metai – 1960), adresu (duomenys neskelbtini). Skunde nurodė, kad pareiškėjos tėvai J. ir O. B., gyvendami kartu (duomenys neskelbtini), susilaukė 6 vaikų, tame tarpe ir pareiškėjos B. B., gim. (duomenys neskelbtini), bei jos sesers O. M., gim. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos mama mirė (duomenys neskelbtini), tėvas naujos santuokos nesudarė, iki pat savo mirties (duomenys neskelbtini) gyveno sodyboje (duomenys neskelbtini). Vyriausioji sesuo O. (duomenys neskelbtini) ištekėjo už V. A. M., vaikų nesusilaukė. Sesers O. vyras V. A. M. mirė (duomenys neskelbtini), jo likusį turtą – 27,52 kv. m. bendro naudingo ploto gyvenamąjį namą ir molinį tvartą, adresu (duomenys neskelbtini), pagal 1975-07-16 paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimą paveldėjo valstybė. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjos sesuo O. M.. Po jos mirties liko jos vardu registruotas nekilnojamas turtas: 0,8700 ha žemės sklypas su gyvenamuoju namu ir dviem ūkiniais pastatais bei ½ dalimi kieno statinių, adresu (duomenys neskelbtini); bei gyvenamasis namas su septyniais ūkiniais pastatais, vasarnamiu bei kiemo statiniais, esančiais (duomenys neskelbtini), su priklausiniu iš kito registro - ½ dalimi kieno statinių, adresu (duomenys neskelbtini); o taip pat 0,8200 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). Dėl sesers palikimo priėmimo pareiškėja nustatyta tvarka kreipėsi į Šiaulių rajono 2-ojo notaro biurą. Notarė B. Š. 2014-08-28 atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į dalį mirusios sesers O. M. palikimo, t.y. į jai priklausančio gyvenamojo namo, pagalbinio ūkio pastatų ir kitų kiemo statinių, kurių adresas (duomenys neskelbtini). Atsisakymas motyvuojamas tuo, kad minėti statiniai pastatyti O. M. būnant santuokoje su A. M. ((duomenys neskelbtini)), o O. M. ir V. A. M. santuoka baigėsi mirus jos vyrui ir kad turtas nebuvo padalintas, todėl jie abu turėjo į 1964 m. pastatytus pastatus ir kitus statinius bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę. Dėl šios priežasties pareiškėja turėjo prašyti atidalyti dalis bei prašyti išduoti mirusiojo sutuoktinio dalį nustatantį liudijimą. Pareiškėja mano, kad notarės atsisakymas išduoti paveldėjimo teisės liudijimą yra nepagrįstas ir neteisėtas bei pažeidžia jo teises ir interesus. Notarė ignoruoja įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo 2014-03-04 sprendimą, pažeidžia įstatymus ir pareiškėjos turtinius interesus, nes Šiaulių apylinkės teismas nagrinėjo civilinę bylą Nr. 2-194-291/2014 pagal pareiškėjos pareiškimą, priėmė sprendimą ir jame konstatavo, kad jos sesuo visą turtą minėtu adresu paveldėjo po savo tėvo mirties kaip likusi paskutinė kolūkinio kiemo narė.
Žemesnės instancijos teismas
Pakruojo rajono apylinkės teismas 2014-11-26 nutartimi pareiškėjos skundo netenkino. Teismas nurodė, kad pareiškėjos sesuo buvo neišsituokusi su savo mirusiu vyru V. A. M., nes tuo metu galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka po teismo sprendimo dėl ištuokos priėmimo, nei vienas iš sutuoktinių neįregistravo ištuokos fakto civilinės metrikacijos skyriuje ir byloje nėra dokumento, kuris patvirtintų buvus ištuoką. Nurodė, kad notaras nenagrinėja asmenų ginčų, nenustatinėja ginčytinų aplinkybių, o tuo atveju, jei dėl asmenų teisių ar juridinių faktų kyla abejonių ar nesutarimų, privalo atsisakyti tvirtinti tokias teises ar faktus. Teismas sprendė, kad ginčas yra kilęs dėl skirtingai traktuojamo paveldėtino mirusiosios O. M. vardu registruoto turto, kuris buvo sukurtas O. M. gyvenant santuokoje su vyru V. A. M.. Teismas nustatė, kad notarė pagrįstai taikė LR CK 3.88 str. 1 d. 1 p, jog abu sutuoktiniai turėjo į 1964 m. pastatytus pastatus ir kitus statinius bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisę ir kad mirus V. A. M., pareiškėjos sesuo O. M. turėjo kreiptis į notarą dėl turto dalių atidalijimo ir mirusiojo sutuoktinio dalį nustatančio liudijimo išdavimo. Kadangi O. M. tokio pareiškimo notarui nebuvo pateikusi, todėl laikė, kad notarė pagrįstai atsisaklė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą pareiškėjai. Nurodė, kad į ginčo pastatus O. M. nuosavybė yra įregistruota Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės 1995-01-31 pažymėjimo Nr. 124p. pagrindu, kaip pačios O. M. statyti 1964 m., todėl šis turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir sutuoktiniai turi lygias teises. Teismas nurodė, kad pareiškėja, skųsdama notarės veiksmą, iš esmės nori išspręsti klausimą dėl turto nuosavybės formos ir turto teisinio režimo. Tokiu atveju, nustatant ginčo pastatų savininką būtina išsiaiškinti aplinkybes, kurių nustatymas reikalauja tam tikro tyrimo, o tokie klausimai sprendžiami ginčo teisenos tvarka paduodant ieškinį. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2014-03-04 sprendimas nesukūrė notarei pagrindo išduoti pareiškėjos prašomo paveldėjimo teisės liudijimo, nes šioje civilinėje byloje nebuvo nustatinėjamos nuosavybės teisės į ginčo turtą, o įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu dalyvaujantiems asmenims atsiranda teisės ir pareigos, bei įrodomieji faktai, kurių pagrindu teismas sprendžia apie reikšmingų bylos aplinkybių egzistavimą. Kai faktai yra įrodomieji, bet ne juridiškai reikšmingi, jie nenustatinėjami CPK 444 str. nustatyta tvarka. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodytoje civilinėje byloje negalėjo būti nustatinėjami nuosavybės teisių faktai.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėja prašo pirmosios instancijos teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarę B. Š. išduoti pareiškėjai paveldėjimo teisės liudijimą į sesers O. M., mirusios (duomenys neskelbtini) paliktą turtą- gyvenamąjį namą, tris ūkinius pastatus. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas ginčo santykiui pritaikė ne tas materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisingą nutartį. Apeliantė teigia, kad teismas nutartį grindė sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę reglamentuojančiomis teisės normomis, o privalėjo taikyti kolūkiečių kiemo bendrąją jungtinę nuosavybę reguliavusias teises normas. Nuosavybė į pastatus buvo įregistruota Šiaulių rajono Šiaulių apylinkės 1955-01-31 pažymėjimų Nr. 124 p. ir 125 p. pagrindu. Nurodė, jog kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės institutas buvo panaikintas 1990-11-27 įsakymu „Dėl kaimo vietovėje nuosavybės teise turinčių namus savininkų žemėnaudos ir bendrosios jungtinės nuosavybės teisės“, kuriuo kolūkiečių kiemo bendrosios jungtinės nuosavybės santykiai buvo transformuoti atitinkamai į bendrosios dalinės arba sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės santykius. LAT praktika tokio pobūdžio bylose teigia, kad kolūkiečių kiemo nuosavybei transformavusis į privatinę bendrąją nuosavybę, buvę kolūkiečių kiemo nariai, nepasitraukę iš buvusio kolūkiečių kiemo, taip pat buvę kolūkiečių kiemo nariai, pasitraukę iš kiemo, tačiau tokio pasitraukimo metu buvę nedarbingi, neprarado savo turėtos turto dalies, nors ir nebuvo kreipęsi dėl turto dalies nustatymo, padalijimo ar atidalijimo. Mano, kad teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-194-291/2014 turi prejudicinę galią sprendžiant šį ginčą. Be to, apeliantė nurodė, kad nutraukiant santuoką (duomenys neskelbtini) sprendime yra konstatuota, kad šalys santuokoje negyveno tris metus, todėl V,. A. M. jau nuo 1969 metų nebeturėjo nuosavybės teisės į ginčo turtą, nes savo noru kaip buvęs kolūkinio kiemo narys nebedalyvavo kiemo ūkio vedime.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas, pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas išspręstinas iš esmės (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmos instancijos teismo išvada, kad ginčas iš esmės yra kilęs dėl skirtingai traktuojamo paveldėtino turto teisinio režimo. Pirmos instancijos teismas ginčo sprendimui neteisingai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį.
Pagrįstai apeliantė nurodo, kad ginčo santykiui turėjo būti taikytos galiojusio 1964 metų Civilinio kodekso normos, reguliuojančios kolūkiečių kiemo bendrąją jungtinę nuosavybę. CK 132 str. teigė, kad kolūkiečių kiemo turtas priklauso jo nariams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pagrindinis kolūkiečių pajamų šaltinis yra jų darbas visuomeniniame ūkyje bei gaunamos pajamos iš pagalbinio ūkio. Kolūkiečių kiemas yra šeimyninis darbinis susivienijimas asmenų, kurių bent vienas yra kolūkio narys, kolūkio įstatų nustatytose ribose sodybiniame sklype bendrai tvarko pagalbinį ūkį. Kolūkiečių kiemą sudaro ne tik šeimos nariai, bet gali būti ir kiti asmenys, kurie bendrai tvarko ūkį. 133 str. nuostatos nurodė kas yra kolūkiečių kiemo nuosavybės teisės objektai. 140 str. teigė, kad darbingas kolūkiečių kiemo narys netenka teisės į dalį kiemo turte, jeigu jis ne mažiau kaip trejus metus iš eilės nedalyvavo savo darbu ir lėšomis kiemo ūkio vedime. Prie nagrinėjamos bylos prijungta civilinė byla Nr. 2-194-291/2014, kurioje yra duomenys, jog pareiškėjos tėvas buvo kolūkio narys ir kartu su juo gyvenusi pareiškėjos sesuo O. M. kaip šeimos narė buvo to kiemo narė, nepriklausomai nuo to ar ji buvo sudariusi santuoką ar ne. Priešingai nei sprendė pirmos instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės teiginiu, kad priimtas teismo sprendimas toje civilinėje byloje turi prejudicinę galią sprendžiant šios bylos ginčą. Įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra konstatuota, kad nustatinėti juridinio fakto apie O. M. turimą asmeninę nuosavybę į ginčo pastatus nebuvo pagrindo, nes byloje surinkti įrodymai pagrindė, kad O. M. kaip paskutinė kolūkinio kiemo narė, po savo tėvo(kolūkio narys) mirties (duomenys neskelbtini) perėmė visą jo kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini), nes jos vyras V. A. M. jau buvo miręs.((duomenys neskelbtini)). Pirmos instancijos teismas be teisinio pagrindo kvestionavo jau įsiteisėjusį teismo sprendimą ir paneigė juo nustatytas faktines aplinkybes, kurių iš naujo įrodinėti apeliantė neprivalėjo ir nereikėjo(CPK 182 str. 1 d. 2 p.) Nepagrįstai pirmos instancijos teismas teigia, kad nagrinėjant bylą dėl juridinio fakto nustatymo teismas nenustatinėja įrodomųjų faktų, nes to nenumato CPK 444-448 str. nuostatos. CPK normos turi būti skaitomos ir aiškinamos sistemiškai, o ne atskirai kiekvienas straipsnis ar skyrius. CPK 443 str. 7 ir 2 dalys numato, kad teismas privalo imtis visų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės netgi esant ginčui. Todėl pagrįstai Šiaulių apylinkės teismas nagrinėdamas apeliantės pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo sprendime konstatavo, kad nustatinėti tokio fakto nereikia, nes yra pakankamai duomenų, kurie patvirtina mirusiosios O. M. nuosavybę į ginčo pastatus. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad notarė atsisakydama išduoti apeliantei paveldėjimo teisės liudijimą nepagrįstai ignoravo minėtu teismo sprendimu nustatytas faktines aplinkybes.
Pirmos instancijos teismas teigia, kad Notariato įstatymo nuostatos nenumato notarui teisės nagrinėti asmenų ginčų, nustatinėti ginčytinų aplinkybių. Tačiau priešingai nei teigia teismas aiškindamas įstatymo nuostatas, priimtame notarės nutarime atsisakyti išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, notarė atlieka faktinių aplinkybių aiškinimą, būtent ji nustato, kad mirusioji O. M. gyveno santuokoje, kad mirus sutuoktiniui nesikreipė į notarą dėl turto dalies nustatymo ir pan., t.y. atlieka vertinimą, o ne tvirtina faktus, kurie yra nustatyti priimtais teismo sprendimais. Iš teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo matyti, kad šalys kartu nebegyveno ir nebevedė bendro ūkio trys metai iki 1969 metų teismo sprendimo priėmimo. Ši aplinkybė yra konstatuota įsiteisėjusiame teismo sprendime ir teismas, spręsdamas klausimą, šią aplinkybę turėjo įvertinti, atsižvelgdamas į tuo metu galiojusio CK normas, kurios reguliavo kolūkiečių kiemo narių turtines teises. Aukščiau nurodytos galiojusio CK normos teigė, kad kolūkiečių kiemo narys tris metus nedalyvavęs kolūkiečių kieme, praranda teisę į dalį kiemo turte(CK 140 str.). Todėl akivaizdu, kad o. M. vyras savo mirties dienai buvo nebetekęs kolūkiečių kiemo turto dalies. Šį faktą patvirtina aplinkybė, kad po O. M. vyro V. A. M. mirties, jo likusio turto paveldėtoju buvo valstybė, kuri priėmė V. A. M. palikimą. Paveldėtojas priėmė visą palikimą, kuris buvo mirusiojo mirties dienai. Jokio ginčo dėl kito turimo turto nekilo ir valstybė į jį nepretendavo. Šios aplinkybės pirmos instancijos teismas taip pat nevertino, nors kaip ir notaras nusprendė, jog mirusioji O. M. vardu registruotas turtas yra bendroji sutuoktinių jungtinė nuosavybė ir taikė tuo metu galiojusias teisės normas, kurios reguliavo sutuoktinių bendrąją jungtinę nuosavybę, o ne kolūkiečių kiemo, nors šis faktas ir buvo konstatuotas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
Sutiktina su apeliantės teiginiu, kad nuosavybė O. M. vardu yra įregistruota dviem Šiaulių apylinkės 1995-01-31 pažymėjimų pagrindu, t.y. Nr. 124p ir Nr. 125p, kur pastarajame nurodyta, jog turtas paveldėtas kaip paskutinės kolūkiečių kiemo narės. Kolūkiečių kiemo turtą sudarė pastatai adresu (duomenys neskelbtini).
Remdamasis išdėstytu, teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl nepagrįstai konstatavo, kad yra kilęs ginčas, kurį galima išspręsti tik ginčo teisena. Atsižvelgiant į tai, apeliantės B. B. atskirasis skundas tenkinamas ir klausimas išspręstinas iš esmės, o Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartis naikintina (CPK 337 str. 1 d. 2 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
nutaria:
Pakruojo rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 26 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos B. B. skundą tenkinti.
Įpareigoti Šiaulių rajono 2-ojo notaro biuro notarę B. Š. išduoti B. B., gim. (duomenys neskelbtini), paveldėjimo teisės liudijimą į sesers O. M., a.k. (duomenys neskelbtini) mirusios (duomenys neskelbtini),paliktą turtą- gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 1A1z; ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 3I1m; ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 7I1m; ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plane pažymėtą 8I1m, esančius adresu (duomenys neskelbtini).