Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Tatjana Žukauskienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui M. T. dėl skolos priteisimo ir atsakovo M. T. priešieškinį ieškovei UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Kotrela“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Teismas netinkamai vertino datas dokumentuose ir jų sukūrimo laiką darė neabejotinas išvadas, vertinant terminų praleidimo klausimus, todėl galėjo priimti neteisingą sprendimą. Nesutiktina ir su teismo motyvu, kad skolininkui nėra reikšmės, kam įvykdyti prievolę. AB „Swedbank“ pateikė netikslius duomenis apie paskolos grąžinimą 2009-09-03 ir 2009-10-07 periodu. Sukūrė iliuziją, kad prievolę lizingo davėjui įvykdė UAB „Kortela“, tačiau iš tikrųjų slapta, nepranešus apie tai teismui, gavo visą pirmos instancijos teismo nutartyje priteistą sumą iš UAB „Gelvora“ ir tokiu būdu neteko paskolos valdymo.

UAB „Swedbank lizingas“ pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriuo prašė skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai sprendė, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo yra pateiktas praleidus įstatyme numatytą terminą, todėl vien dėl šio savarankiško pagrindo negali būti patenkintas. Nepriklausomai nuo to, kiek laiko terminas būtų praleistas, pareiškėjas nenurodė jokių priežasčių, kurios galėtų būti pagrindu atnaujinti praleistą terminą. Reikalavimo perleidimo sutarties kopija buvo pateikta kartu su 2015-08-17 UAB „Gelvora“ prašymu dėl kreditoriaus pakeitimo, taigi būtent nuo šios dienos minima aplinkybė tapo žinoma pareiškėjui. Be to, pareiškėjo prievolės nei 2009 m., nei vėliau nebuvo visiškai įvykdytos nei paties pareiškėjo, nei trečiųjų asmenų. Pažymėjo, kad apeliantas neįrodė esant pagrindą atnaujinti procesą, kadangi jo nurodytos aplinkybės neturėjo ir negalėjo turėti įtakos sprendžiant dėl šio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

Byloje kilo ginčas dėl civilinio proceso teisės normų, reglamentuojančių proceso atnaujinimo pagrindus ir tvarką, taikymo. Proceso civilinėje byloje atnaujinimo instituto tikslas – papildomos, su instancine teismų procesinių sprendimų patikra nesusijusios, galimybės peržiūrėti galimai neteisėtus ir nepagrįstus teismų sprendimus sukūrimas. Tokia galimybė savo esme yra konkuruojanti su įsiteisėjusio teismo procesinio sprendimo privalomumo principu (CPK 18 str.), neigiamai įtakojanti teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, todėl negali būti vertinama kaip absoliuti. Dėl nurodytos priežasties proceso atnaujinimo instituto teisiniu reglamentavimu turi būti sukuriama pusiausvyra tarp konkuruojančių pamatinių teisinių vertybių. Praktinė šios pusiausvyros įgyvendinimo išraiška – CPK 370 str. 3 d., pagal kurią prašymas dėl proceso atnaujinimo patenkinamas tik teismui nustačius aplinkybių, jog prašymas pateiktas nepraleidus CPK 368 str. nustatyto termino ir egzistuoja CPK 366 str. 1 d. nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas, visumą.

Nustatyta, kad civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 buvo nagrinėjamas UAB „Swedbank lizingas“ ieškinys atsakovui M. T. dėl skolos priteisimo ir atsakovo M. T. priešieškinis ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Kotrela“ dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu nusprendė ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį patenkino ir priteisė ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ iš atsakovo M. T. 3 559,16 Lt skolos, 45 877,86 Lt likusios neišpirktos turto vertės, 2 500 Lt baudų, 485,67 Lt palūkanų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 1 573 Lt bylinėjimosi išlaidų, o atsakovo M. T. priešieškinį dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis atmetė.

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 23 d. nutartimi Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą civilinėje pakeitė ir jo rezoliucinę dalį išdėstė taip: „ieškinį tenkinti iš dalies, o priešieškinį atmesti. Priteisti iš atsakovo M. T. ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ 3 559,16 Lt skolos, 45 877,86 Lt likusios neišpirkto turto vertės, 485,67 Lt palūkanų ir 5 proc. palūkanų nuo priteistos 49922,69 Lt sumos nuo 2009-02-09 iki sprendimo visiško vykdymo, o taip pat 1497,68 Lt žyminio mokesčio išlaidų. Likusioje dalyje ieškovo ieškinį ir atsakovo priešieškinį atmesti“.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo grindė CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t.y. naujai paaiškėjusiomis esminėmis bylos aplinkybėmis, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu: 1) pareiškėjo prievolė atsiskaityti su ieškove UAB „Swedbank lizingas“ pagal lizingo sutartis pasibaigė (CK 6.50 straipsnio 1 dalis, 6.123 straipsnis); 2) bylos nagrinėjimo metu, t. y. 2011-06-23, UAB „Swedbank lizingas“ nebeturėjo galiojančios reikalavimo teisės į pareiškėją (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Pasak pareiškėjo, 2010-05-27 pradinis išieškotojas UAB „Swedbank lizingas“ ir naujasis kreditorius UAB „Gelvora“ sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 10-20-21, kuria pradinis kreditorius naujajam kreditoriui perleido reikalavimo teisę į skolininko M. T. skolą, priteistą teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010, todėl bylos nagrinėjimo metu ieškovas neturėjo reikalavimo teisės į atsakovą. Be to, neoficialiais duomenimis, atsakovo piniginės prievolės ieškovui UAB „Swedbank lizingas“ pagal visas lizingo sutartis buvo visiškai įvykdytos kito asmens dar 2009 m. rudenį. Pareiškime taip pat nurodė, kad naikinamasis penkerių metų terminas prašymui atnaujinti procesą nėra suėjęs, o praleistą trijų mėnesių terminą pareiškėjas prašė atnaujinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartimi atmetė pareiškėjo M. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo bei atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-1114-790/2010 pagal ieškovo UAB „Swedbank lizingas“ ieškinį atsakovui M. T. dėl skolos priteisimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas apie UAB „Swedbank lizingas“ reikalavimo teisės perleidimą UAB „Gelvora“ 2010-05-27 sutartimi vėliausiai turėjo sužinoti 2015-09-01, kai jis iš Vilniaus miesto apylinkės teismo gavo 2015-08-24 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-24725-535/2015. Išdėstytų motyvų pagrindu teismas konstatavo, jog apie aplinkybes, kurias pareiškėjas įvardija kaip naujai paaiškėjusias ir kuriomis grindžia prašymą atnaujinti procesą, jis turėjo sužinoti atitinkamai 2010-03-01 ir 2015-09-01, taigi 2016-06-20 prašymas atnaujinti procesą paduotas daug pažeidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, teigdamas, jog jo prievolės pagal lizingo sutartis buvo įvykdytos dar 2009 m., nurodė, jog šias prievoles už jį įvykdė trečiasis asmuo UAB „Kotrela“, tačiau nepridėjo jokių tokią poziciją patvirtinančių įrodymų (CPK 369 straipsnio 2 dalis). Byloje nėra jokių duomenų, kad trečiasis asmuo būtų nurodęs, kad vykdo ar vykdys prievoles lizingo bendrovei už atsakovą.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo nutartimi, atskirajame skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrindė ir neargumentavo, kodėl neįpareigojo suinteresuoto asmens pateikti įrodymus. Pasak apelianto, teismo veiksmai, atsisakant įpareigoti UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Gelvora“ pateikti prašomus dokumentus ir tolimesnis bylos nagrinėjimas be šių dokumentų verčia abejoti teismo šališkumu ir objektyviu bylos nagrinėjimu. Teismas akivaizdžiai veikia UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Gelvora“ naudai ir tuo pažeidė asmens teisę į sąžiningą ir objektyvų teismo procesą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.

Pažymėtina, jog pareiškėjas, susipažinęs su suinteresuoto asmens UAB „Swedbank lizingas“ 2016-09-16 pateiktais rašytiniais paaiškinimais dėl aplinkybių, susijusių su prievolių pagal lizingo sutartis vykdymu, 2016-09-20 pateikė pakartotinį prašymą išreikalauti iš suinteresuoto asmens pareiškėjo įvardytus duomenis. Pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pareiškėjui nurodė, jog kad suinteresuotam asmeniui buvo jau du kartus nustatytas terminas pateikti rašytinius paaiškinimus ir juos patvirtinančius įrodymus dėl pareiškėjo prašyme atnaujinti procesą nurodytų aplinkybių. Teismas pažymėjo, jog suinteresuotas asmuo išdėstė savo poziciją ir savo nuožiūra pridėjo įrodymus jai pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančiais duomenimis ir pareiškėjo teiktais prašymais, sutinka su pirmosios instancijos teismui, jog byloje nėra pagrindo trečią kartą įpareigoti suinteresuotą asmenį teikti įrodymus, kadangi suinteresuotas asmuo, atstovaujamas teisininkų, tokių įrodymų neteikė savo nesutikimui su pareiškimu pagrįsti. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, jog kiekvieno asmens teisė yra ginti savo teises taip, kaip jis mano, kad yra tikslinga ir reikalinga, todėl teismas negali būti vienos iš šalių advokatu ir nurodyti jai, kokius dokumentus ar duomenis ši turi pateikti, kad tinkamai apsigintų nuo keliamų reikalavimų. Dėl išdėstyto, atmestinas kaip nepagrįstas apelianto argumentas, kad pirmosios instancijos teismas akivaizdžiai veikia UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Gelvora“ naudai. Be to, pažymėtina ir tai, jog abejodamas teismo šališkumu, pareiškėjas turėjo teisė teismui reikšti nušalinimą, bet šia savo teise nepasinaudojo ir abejones dėl teismo nešališkumo dėsto tik pateiktame apeliaciniame skunde.

Skunde apeliantas nurodė, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad terminas paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo pasibaigė 2015-11-24. Pasak apelianto, prašymo atnaujinti procesą teisinis pagrindas yra teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-307-232/2016, kuri buvo priimta 2016 m. sausio 26 d. Pareiškėjui nebuvo žinoma apie reikalavimo teisės perleidimą, kadangi UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Gelvora“ tokių duomenų į nagrinėjamas bylas nebuvo pateikusios.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėjas, pateikdamas teismui prašymą atnaujinti procesą, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžiamas CPK 368 straipsnyje nurodytų terminų skaičiavimas (CPK 369 straipsnio 1 dalies 4 punktas), t. y. nurodyti konkrečią datą, kada pareiškėjas sužinojo aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą ir tai patvirtinančius įrodymus. Įstatymų leidėjo nustatyta, kad, skaičiuojant termino kreiptis dėl proceso atnaujinimo pradžią, atsižvelgiama ne tik į pareiškėjo nurodomą sužinojimo momentą, bet įvertinama ir tai, kada asmuo objektyviai turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, veikdamas atitinkamoje situacijoje kaip bonus pater familias, t. y. apdairiai ir rūpestingai rūpindamasis savo galbūt pažeistų teisių gynyba (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta byloje Nr. 3K-3-108/2009). Pareiškėjas nurodė, jog naujai paaiškėjusios aplinkybės apie tai, kad pareiškėjo prievolė atsiskaityti su ieškove UAB „Swedbank lizingas“ pagal lizingo sutartis pasibaigė ir kad bylos nagrinėjimo metu UAB „Swedbank lizingas“ nebeturėjo galiojančios reikalavimo teisės į pareiškėją, jam tapo žinomos tik 2016 m. sausio 26 d., kuomet buvo priimta nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-307-232/2016.

Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas byloje nustatė, jog iš pareiškėjo atskirojo skundo, paduoto 2015-09-07 dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-24 nutarties civilinėje byloje Nr. e2-24725-535/2015, turinio yra akivaizdu, jog pareiškėjas turėjo 2010-05-27 Sutarties dėl reikalavimo perleidimo kopiją, nes atskirajame skunde citavo jos nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su pirmosios instancijos teismo nurodytų procesinių dokumentų turiniu, neturi pagrindo abejoti tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ar su jomis nesutikti. Atsižvelgiant į tai, jog Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-08-24 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-24725-535/2015 apeliantas gavo 2015-09-01, sutiktina, jog vėliausiai nuo šios dienos jis sužinojo ir/ar turėjo sužinoti aplinkybę apie reikalavimo teisės perleidimą.

Pasak apelianto, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog skolininkui nėra reikšmės, kam įvykdyti prievolę. Apelianto teigimu, buvo sukurta iliuzija, kad prievolę lizingo davėjui įvykdė UAB „Kortela“, tačiau iš tikrųjų slapta, nepranešus apie tai teismui, gavo visą pirmos instancijos teismo nutartyje priteistą sumą iš UAB „Gelvora“ ir tokiu būdu neteko paskolos valdymo.

Vadovaujantis CPK 178 str., šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio Kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta bendroji įrodinėjimo pareiga – ji nustatyta tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K–3–398/2007; 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-440/2008; kt.). Skunde nurodydamas aukščiau minėtus teiginius, apeliantas nenurodė šiuos teiginius pagrindžiančių aplinkybių ar įrodymų. Apelianto teiginiai apie iliuzijas ar slaptus susitarimus yra pagrįsti tik niekuo neparemtais subjektyviais apelianto samprotavimais.

Pagal CPK 366 str. 1 d. 2 p. nuostatas naujai paaiškėjusiomis bylos aplinkybėmis pripažįstamos tik tokios aplinkybės, kurios yra įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje arba tokio dalyko svarbi dalis. Pagrindinis kriterijus, apibūdinantis naujai paaiškėjusią esminę bylos aplinkybę, yra reikalavimas, kad tokia aplinkybė būtų egzistavusi bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo metu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas, teigdamas, kad jo prievolės pagal lizingo sutartis buvo įvykdytos dar 2009 m., nurodė, jog šias prievoles už jį įvykdė trečiasis asmuo UAB „Kotrela“, tačiau nepridėjo jokių tokią poziciją patvirtinančių įrodymų (CPK 369 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad trečiasis asmuo būtų nurodęs, kad vykdo ar vykdys prievoles lizingo bendrovei už atsakovą. Tokių įrodymų ar duomenų apeliantas nepateikė ir su atskiruoju skundu, todėl nėra pagrindo teigti, jog bylos nagrinėjimas turėtų būti atnaujintas dėl to, kad pareiškėjo prievolė atsiskaityti su ieškove UAB „Swedbank lizingas“ pagal lizingo sutartis pasibaigė ją įvykdžius.

Nurodytų aplinkybių visuma leidžia teismui daryti išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymą dėl proceso atnaujinimo atmetė pagrįstai ir teisėtai, ginčijamą nutartį naikinti ar keisti atskirojo skundo motyvais nėra jokio pagrindo.

Dėl apelianto prašymo skirti ekspertizes.

Pateiktu atskiruoju skundu apeliantas prašė: 1) paskirti teisminę ekspertizę dokumentų: Lietuvos Banko 2010-03-01 raštas Nr. 6.52-0601-68 (civ. byla: e2-35937-433/2015) ir Lietuvos Banko 2016-07-29 raštas Nr. S 2016 (22.25-2203)-12-3328, tikrumui nustatyti, kadangi duomenys šiuose dokumentuose nesutampa 2) paskirti teisminę ekspertizę, kad būtų galima nustatyti, ar UAB „Swedbank lizingas“ ir UAB „Gelvora“ nesudarė fiktyvios ir apsimestinės skolų portfelio pirkimo-pardavimo sutarties; 3) paskirti teisminę ekspertizę dėl UAB „Swedbank lizingas“ pateiktų transporto priemonių atitikties liudijimų lizingo sutartyse nurodytoms transporto priemonėms.

Vadovaujantis CPK 212 straipsnio 1 dalimi, išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog ekspertizės skyrimas turi būti pagrįstas ne spėjimu, bet teismo įsitikinimu, kad jos atlikimas yra tikslingas, atsižvelgiant į pagrindinį proceso tikslą – teisingai ir tinkamai išnagrinėti bylą, laikantis proceso koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos ir kitų proceso principų pusiausvyros. Ekspertizės skyrimo klausimą teismas sprendžia ne tik vadovaudamasis CPK 212 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis, bet ir bendraisiais teisės principais, atsižvelgdamas į šalių reikalavimus ir atsikirtimus, juos pagrindžiančių įrodymų pobūdį, taip pat įvertina galimą įtaką teisingam bylos išsprendimui. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-29/2014).

Susipažinęs su apelianto prašymu skirti aukščiau nurodytas ekspertizes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog toks apelianto prašymas yra visiškai nepagrįstas ir grindžiamas tik subjektyvia apelianto nuomone apie tam tikrus byloje esančius procesinius dokumentus ir jų tikrumą (CPK 178 straipsnis), taip pat nėra aišku, į kokius ginčui aktualius klausimus atsakys atliktos ekspertizės ir kaip ekspertizių rezultatai užtikrins tinkamo ir teisingo sprendimo priėmimą. Be to, apeliantas nenurodė, kodėl ekspertizes prašo skirti tik pateikdamas atskirąjį skundą, kai tokią galimybę turėjo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip pat nagrinėjant apelianto pareiškimą dėl proceso atnaujinimo. Dėl išdėstytų motyvų, apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo reikalavimą skirti byloje ekspertizes atmeta kaip nepagrįstą ir neįrodytą.

Dėl apelianto 2016 m. gruodžio 9 d. prašymo.

2016 m. gruodžio 9 d. apeliantas pateikė prašymą, kuriuo prašė prie bylos prijungti Lietuvos banko 2016-07-29 raštą Nr. S 2016/(22.25-2203)-12-3328. Pažymėjo, jog manė, kad minėtas dokumentas yra byloje, tačiau gavus teismo atsakymą į prašymą, sužinojo, jog minėto įrodymo byloje nėra. Paaiškino, kad Lietuvos banko raštas įrodo, jog teikdami paaiškinimus, UAB „Gelvora“ ir UAB „Swedbank lizingas“ melavo ir sulaužė priesaiką.

Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas nenurodė, kokias reikšmingas aplinkybes jo teikiamas įrodymas įrodys nagrinėjant atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo priimtos nutarties. Apelianto nurodyta aplinkybė, jog teikiamas Lietuvos banko raštas įrodo UAB „Gelvora“ ir UAB „Swedbank lizingas“ nesąžiningumą, nėra aktuali nagrinėjant atskirąjį skundą, kadangi apeliacinės instancijos teismas iš esmės patikrina, ar pagrįstai Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė atnaujinti bylos nagrinėjimą. Taip pat kritiškai vertintinas ir apelianto teiginys, jog dokumento jis nepateikė anksčiau, kadangi tik iš apeliacinės instancijos teismo atsakymo sužinojo, jog jo nėra byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bylai esant Vilniaus apygardos teisme, nei apeliantas, nei jo atstovas nebuvo atvykę susipažinti su byla ir įsitikinti, kad minėto dokumento iš tikrųjų nėra byloje. Iš tikrųjų, 2016 m. lapkričio 25 d. buvo teisme gautas apelianto prašymas, kuriame jis, be kita ko, prašė teismo popierine forma pateikti Lietuvos Banko 2016-07-29 rašto Nr. S 2016 (22.25-2203)-12-3328 popierinę kopiją iš bylos. 2016 m. lapkričio 28 d. raštu teismas atsakė apeliantui, jog jis turi teisę atvykti į teismą susipažinti su byla ir pateikti prašymą dėl byloje esančių procesinių dokumentų kopijų, kurios, atitinkamai už jas sumokėjus, jam bus įteiktos. Dėl išdėstyto, teismas netenkino apelianto prašymo pateikti Lietuvos Banko 2016-07-29 rašto Nr. S 2016 (22.25-2203)-12-3328 popierinę kopiją iš bylos. Minėtos aplinkybės paneigia apelianto nurodytą aplinkybę, jog apeliacinės instancijos teismas jam neva nurodė, kad jo prašomo pridėti dokumento nėra byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 str. 1 d. 1 p., 339 str.

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartį palikti nepakeistą.