- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-21
- Bylos Nr.
- I-1625-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-02715-2018-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- D. J.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. J. skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas D. J. (toliau – ir D. J., ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN) priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo kalinimo netinkamomis sąlygomis Alytaus PN, atlyginti. D. J. nurodė, kad neturtinę žalą sukėlė netinkamos kalinimo sąlygos: gyvenamosiose patalpose trūko nustatyto minimalaus ploto, jos paskutinį kartą remontuotos 2005 metais, todėl jos avarinės ir antisanitarinės būklės, jų medinės grindys nelygios ir skleidžia nemalonų kvapą, sienos apdaužytos; patalpose nebuvo vėdinimo sistemos, todėl jose būdavo drėgna ir veisėsi pelėsis; patalpų apšvietimas prastas, jose neužtikrinama nustatyta oro temperatūra; atskirai įrengtame sanitariniame mazge tėra įrengti 5 klozetai, jie vienas nuo kito atskirti tik 1,5 m aukščio sienele ir durimis, tačiau prastai veikia arba būna sugadinti vandens nuleidimo mechanizmai; tualetu vienu metu naudojosi 150-200 nuteistųjų, tiek pat nuteistųjų buvo priversti vienu metu naudotis prausykloje esančiomis 9 prausimosi vietomis, į prausyklą netiekiamas karštas vanduo; dušu, kuriame įrengta 20 galvučių, galėjo naudotis tik kartą per savaitę; per dušui skirtas 3 valandas juo pasinaudoti turėdavo 150-200 nuteistųjų, todėl viena dušo galvute priversti naudotis 2-3 žmonės; po patalpas bėgioja tarakonai; nedideliu, apie 400 m² ploto, pasivaikščiojimo kiemu vienu metu priversti naudotis 150-200 nuteistųjų, todėl jame labai ankšta; gyvenamoji patalpa buvo pastato II-ajame aukšte virš mechaninio apdirbimo cecho patalpų, kuriose naudojamos kenksmingos sveikatai ir pavojingos sprogstamos medžiagos (propano dujos, suslėgto oro balionai, deguonies balionai), ceche vykdomi suvirinimo darbai, kurių metu susidaro nuodingos medžiagos, apdirbamas cinkas, todėl juto nuolatinį pavojų; patalpose nėra įrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų, todėl jautė galimą pavojų gaisro atveju; buvo suteikta nepatogi lova; buvo tiekiamas netinkamas maistas. Dėl netinkamų, nežmoniškų ir žeminančių asmens orumą kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią dideliais nepatogumais, depresija, sumažėjusiomis bendravimo galimybėmis, sumenkusia saviverte, nepataisoma žala sveikatai (b. l. 2-8). Papildomai pateiktuose paaiškinimuose (originale – atsikirtimas į atsiliepimą) pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN nurodė neteisingus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygas 12 būrio 4 miegamajame, 6 lokaliniame sektoriuje 14-15 būriuose, kadangi jis bausmę atliko kamerų tipo patalpose, kuriose 21 val. buvo rakinamas ir išleidžiamas tik 3 val. pasivaikščioti. Be to, pareiškėjas tvirtino, kad Alytaus PN pateikė neteisingus skaičius apie nuteistųjų skaičių bei abejojo Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos ministerijos Alytaus departamento (toliau - Visuomenės sveikatos centras) patikrinimo akto duomenimis, kadangi patikrinimas atliktas per labai trumpą laiką. D. J. pažymėjo, kad 9 būrio 4 miegamojo plotą mažino baldai ( b. l. 63-64).
Teismo posėdyje D. J. prašė tenkinti skundą jame nurodytais argumentais ir motyvais. Pareiškėjas pabrėžė, kad 8 būrio 4 miegamajame neturtinę žalą sukėlė tai, kad jame nebuvo nustatytų reikalavimų atitinkančio apšvietimo, vėdinimo sąlygų, patalpos langai išeina į pasivaikščiojimo kiemą, virtuvę, tualetą ir rūkymo vietą. Teigė, kad 15 būrio miegamasis paverstas kamerų tipo patalpa, jame įrengtas tualetas ir kriauklė, šioje patalpoje 2018 m. spalio 3 d. – spalio 16 d. laikotarpiu pareiškėjas buvo rakinamas 21 val., galėdavo išeiti tik pavalgyti ir pasivaikščioti. Tvirtino, kad 8 būrio 4 miegamasis įrengtas virš gamybinių patalpų, naudojosi atskirai įrengtu sanitariniu mazgu, kuriame buvo 1 pisuaras, 6 praustuvai, 5 tualetai, atskirti 1,5 m aukščio pertvaromis.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepimu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Alytaus PN pabrėžė, kad pareiškėjas reikalavimą grindžia abstrakčiais teiginiais, jis neįrodė valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių, nenurodė, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis ir kaip jis konkrečiai apskaičiuotas. Tvirtino, kad nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą (b. l. 19-24).
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas iš dalies.
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti neturtinę žalą, pareiškėjo teigimu, patirtą pataisos įstaigoje dėl netinkamų laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnis). Pagal ginčo dėl žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomas CK 6.271 straipsnio nuostatas, aplinkybė, kad civilinės atsakomybės subjektas yra viešasis asmuo – valstybė, nulemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas, valstybės civilinei atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010; 2013 m. gruodžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2473/2013 ir kt.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos ir pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taigi, konstatuojant CK 6.271 straipsnyje nurodytus neteisėtus veiksmus, būtina nustatyti, kad valdžios institucijos ir (ar) pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog pataisos įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, nustatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. EŽTT yra pateikusi išaiškinimą, kad valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, užtikrinančiomis jų orumo gerbimą, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą teisminę praktiką, tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį, kurio vertinimas yra reliatyvus ir priklauso nuo visų bylos aplinkybių - elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Be to, sprendžiant dėl bylos proceso dalyvių pateiktų paaiškinimų pagrįstumo, vadovaujamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktiką, pagal kurią, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014), o teismas įpareigotas patikrinti laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (žr., pvz., 2013 m. gruodžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2072/2013).
Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad D. J. į Alytaus PN atlikti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę atvyko 2016 m. spalio 21 d., šioje pataisos įstaigoje buvo kalinamas ir 2018 m. lapkričio 15 d., kai pateikė skundą (b. l. 19, 25). Daroma išvada, kad byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpis yra nuo 2016 m. spalio 21 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d.
Pareiškėjas, pagrįsdamas neturtinės žalos atsiradimą, visų pirma, teigė, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN jam teko mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei numato teisės aktai. Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad D. J. laisvės atėmimo bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, kuriose jam teko 3,29 m², 3,74 m², 3,79 m², 3,81 m² , 3,94 m² gyvenamojo ploto. Be to, atsakovės atstovas pažymėjo, kad pataisos įstaigoje miegamieji nėra rakinami, nuteistieji gali sportuoti, užsiimti kita naudinga veikla, pareiškėjui nuobaudos – uždarymo į kamerų tipo patalpas nebuvo skiriamos (b. l. 19-20).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – Taisyklės, ).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m. vienam žmogui. Nurodytas teisinis reglamentavimas nenustato, kad tam tikrų baldų ar įrenginių užimamas plotas turi įtakos bendrabučių tipo ar kamerų tipo patalpų gyvenamojo ploto skaičiavimui, todėl daroma išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas bendrabučių tipo ar kamerų tipo patalpos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Atsižvelgus į Alytaus PN pateiktus duomenis, į gyvenamąją patalpą paskirtų nuteistųjų skaičius nustatomas pagal joje esančių miegamųjų vietų skaičiaus.
Teismas nenustatė pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktų duomenų apie laikotarpius, būrius ir miegamuosius, į kuriuos buvo paskirtas pareiškėjas, teisingumu, todėl jais grindžia daromas išvadas. Alytaus PN pateikti duomenys apie pareiškėjo perkėlimus leidžia teigti, kad pareiškėjas į 2 miegamąjį nebuvo paskirtas (b. l. 25). Pareiškėjas aplinkybėms apie perpildytas gyvenamąsias patalpas patvirtinti objektyvių įrodymų nepateikė, duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į pataisos namų administraciją dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo, nenustatyta. Be to, bylos duomenys leidžia spręsti, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose nebuvo kalinamas, todėl dėl jose pareiškėjui tekusio ploto nepasisako ( b. l. 26).
Išanalizavus Alytaus PN atsiliepime pateiktus duomenis apie miegamuosius, į kurias buvo paskirtas pareiškėjas, jų plotus, juose įrengtų miegamųjų vietų skaičių ( b. l. 19-20, 27-31), daroma išvada, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo teisė į nustatytą minimalaus ploto normą nebuvo pažeista.
Vertinant pareiškėjo prašymą atsižvelgti į patalpoje esančio inventoriaus užimamą plotą, atsižvelgiama tai, jog, vadovaujantis EŽTT (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) praktika ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Minėta, kad taikomi teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus ploto norma, atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Teisminėje praktikoje yra nurodyta, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau pažymėjo, kad tai savaime nesuponuoja, jog, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Pagal suformuotą teisminę praktiką, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant padarytus teisės pažeidimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2466-502/2018).
Nagrinėjamoje byloje nenustačius minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo bei atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas turėjo judėjimo laisvę už kameros ribų, jam nebuvo trukdoma eiti pasivaikščioti gryname ore, užsiimti kita leidžiama veikla, pareiškėjo skundo argumentai, susiję su teisės į nustatytą gyvenamojo ploto pažeidimu, atmetami kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog patalpose nebuvo vėdinimo sistemos, todėl jose būdavo drėgna ir veisėsi pelėsis; patalpų apšvietimas prastas, neužtikrinama nustatyta oro temperatūra, patalpos buvo antisanitarinės būklės, medinės grindys nelygios ir skleidė nemalonų kvapą; patalpų sienos apdaužytos; patalpos paskutinį kartą remontuotos 2005 metais.
Alytaus PN atsiliepime teigė, kad Visuomenės sveikatos centras, atlikęs visų pataisos įstaigos patalpų patikrinimą, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai (toliau – Higienos norma HN 134:2015) pažeidimų nenustatė. Nurodė, kad patalpose užtikrinamas nustatytos oro temperatūros, vėdinimo, dirbtinės apšvietos sąlygos; 2, 9, 17 ir 18 būrių naudojamų patalpų temperatūrą nenutrūkstamai palaiko kompiuterizuotas šilumos mazgas; bendrabučio tipo miegamieji vėdinamos per langus, kaip numato Higienos norma HN 134:2015 17 punktas. Valstybės atstovas pabrėžė, kad, remiantis Higienos norma HN 134:2015 37 punktu, už patalpų valymą yra atsakingi patys nuteistieji, todėl pareiškėjo argumentus dėl pelėsio vertino kaip nepagrįstus (b. l. 21).
Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).
Higienos norma HN 134:2015 nurodo, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx (14 punktas); gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s (16 punktas); nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (17 punktas); ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas).
Alytaus PN konkrečių duomenų apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo kalinamas ginčo laikotarpiu, apšvietimą, oro temperatūrą, oro judėjimą, oro drėgmę laiku nepateikė. Valstybės atstovas pateikė Visuomenės sveikatos centro 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.31.12), kuriame užfiksuoti 2016 m. gruodžio 7 d. atlikto patikrinimo rezultatai (b. l.38-41). Išanalizavus nurodyto patikrinimo akto duomenis, sprendžiama, kad Visuomenės sveikatos centras Higienos normos HN 134:2015 14, 16, 17, 39 punktuose įtvirtintų reikalavimų pažeidimų nenustatė.
Be to, vertinant pareiškėjo argumentus dėl Higienos normos HN 134:2015 14, 16, 17, 39 punktų pažeidimų, atsižvelgiama į tai, kad, pagal Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 15 straipsnio 2 punktą, visuomenės sveikatos centrai apskrityse pagal asmenų prašymus, pranešimus, skundus vykdė visuomenės sveikatos saugos reglamentų (higienos normų), kurių kontrolė nėra pavesta kitiems viešojo administravimo subjektams, laikymosi kontrolę (valstybinę visuomenės sveikatos saugos kontrolę) pagal sveikatos apsaugos ministro nustatytą kontroliuojamų sričių sąrašą. Teismas byloje nenustatė, jog pareiškėjas būtų kreipęsis dėl galimai neužtikrinamų apšvietimo, ventiliacijos, oro temperatūros, oro judėjimo sąlygų ir kad pagal jo skundus būtų atlikti patikrinimai, jų rezultatus užfiksuojant nustatytos formos patikrinimo aktuose. Vertinant bylos proceso dalyvių paaiškinimus, atsižvelgiama, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas teisminę praktiką, laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, tačiau pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A246-624/2015).
Sprendžiant dėl pareiškėjo argumentų apie patalpose besiveisiantį pelėsį, vadovaujamasi ir Higienos normos HN 134:2015 37 punktu, nurodančiu, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu patalpose. Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte Nr. PA.1-309(22.14.31.12) nurodė, jog Alytaus PN nuteistieji aprūpinami reikiamomis valymo priemonėmis (b. l. 39). Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos palaikymas priklauso nuo nuteistųjų, įskaitant ir patį pareiškėją, veiklos. Teismas sprendžia, jog D. J. nepateikė jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad ginčo laikotarpiu neturėjo galimybių išvėdinti gyvenamųjų patalpų per atveriamus langus, taip pašalinant drėgmės perteklių patalpose, bei susitvarkyti ir išvalyti savo gyvenamąsias patalpas. Teismo vertinimu, patalpose, kurias reguliariai vėdina, tinkamai valo ir tvarko jose gyvenantys asmenys, užkertamas kelias perteklinei drėgmei kauptis ir pelėsiui veistis.
Higienos HN 134:2015 12 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Remiantis Visuomenės sveikatos centras 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktu PA.1-309(22.14.31.12), sprendžiama, kad atlikto patikrinimo metu patalpos antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų, patalpų su nelygiomis ir nemalonų kvapą skleidžiančiomis medinėmis grindimis, patalpų su išdaužytomis skylėmis ir apdaužytomis sienomis nenustatė.
Remiantis tuo, kas nurodyta, pareiškėjo argumentai dėl neužtikrintų patalpų apšvietimo, oro temperatūros, patalpų vėdinimo sąlygų, netvarkingų ir antisanitarinės būklės patalpų vertinami kaip nepagrįsti ir atmetami.
Pareiškėjas teigė, kad neturtinę žalą sukėlė tai, jog sanitariniame mazge, kuris yra įrengtas atskirai, tebuvo 5 klozetai, kurie vienas nuo kito atskirti tik 1,5 m aukščio sienele ir durimis, klozetai prastai veikė arba juose būdavo sugadinti vandens nuleidimo mechanizmai; tualetu vienu metu naudojosi 150-200 nuteistųjų, tiek pat nuteistųjų buvo priversti naudotis vienu metu prausykloje esančiomis 9 prausimosi vietomis, į prausyklą nebuvo tiekiamas karštas vanduo; duše buvo įrengta tik 20 galvučių, dušu galėjo naudotis tik kartą per savaitę, per 3 valandas, skirtas pasinaudoti dušu, juo pasinaudoti turėdavo 150-200 nuteistųjų, todėl viena dušo galvute buvo priversti naudotis 2-3 žmonės. Be to, pareiškėjas tvirtino, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad gyvenamosiose patalpose buvo buitinių parazitų.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų; esant reikalui, laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją), kurį teisės aktų nustatyta tvarka atlieka asmenys, turintys visuomenės sveikatos priežiūros veiklos licenciją verstis privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo veikla; informacija apie profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą registruojama laisvės atėmimo vietų administracijos nustatyta tvarka.
Alytaus PN atsiliepime nurodė, kad 5, 8, 9, 10, 15 būrių nuteistieji naudojasi Higienos normos HN 134:2015 atitinkančiu sanitariniu mazgu, jame įrengti praustuvai ir tualetai nuolatos veikia ir yra tvarkingi; nuteistiesiems sudarytos sąlygos kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu, o 8 būrio nuteistieji yra dirbantys asmenys, todėl jiems sudarytos galimybės nusiprausti po šiltu vandeniu kiekvieną dieną; pataisos įstaiga buvo sudariusi sutartis dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų, jomis naudojosi pastoviai, pagal poreikį (b. l. 21-22).
Ginčo laikotarpiu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarką nustatė Teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos, redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) ir Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – ir 2017 m. Aprūpinimo normos, galiojančios nuo 2017 m. birželio 8 d.), patvirtintos Teisingumo ministro 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245. 2004 m. Aprūpinimo normose nustatyta, kad dvylikai asmenų turi būti klozetas arba unitazas, pisuaras, praustuvas, vienas dušo sietelis 15 asmenų; tačiau šis aktas sanitarinių patalpų, praustuvių ar tualetų konstrukcinių ypatumų nedetalizavo. 2017 m. Aprūpinimo normose nurodyta, kad tualete ne daugiau kaip 15 asmenų turi būti klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams), klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m (7.6 punktas), praustuvė įrengiama ne daugiau kaip 15 asmenų (7.4 punktas), dušo čiaupas (galvutė) - 1 vienetas viena, besiprausiančiam asmeniui (13. punktas). Higienos norma HN 134:2015 nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas (18 punktas), laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše (44 punktas).
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018).
Įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad unitazai įrengti atskiroje patalpoje, jie vienas nuo kito atskirti 1,5 m aukščio pertvaromis ir durimis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, ir atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, daroma išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, todėl pagrindo konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą nėra. Be to, atsižvelgus į pareiškėjo pateiktus paaiškinimus apie galimybę kartą pasinaudoti dušu kartą per savaitę, Alytus PN direktoriaus patvirtintą Nuteistųjų maudymosi duše grafiką (b. l. 50), daroma išvada, kad Alytaus PN Higienos norma HN 134:2015 15 ir 44 punktų reikalavimų nepažeidė.
Alytaus PN duomenų apie tai, keliais klozetais, pisuarais ir praustuvais, duše esančiomis galvutėmis naudojosi 5, 8, 9, 10, 15 būrių nuteistieji, ir apie suteiktas dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugas nepateikė. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo sudarę 2016 m. sausio 29 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 37 su (duomenys neskelbtini) individualia įmone, o 2016 m. gruodžio 27 d. Pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 157 su UAB Alytaus profilaktine dezinfekcijos stotimi dėl dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų (b. l. 42-49).
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013; 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.).
Įvertinus nustatytas aplinkybes ir atsižvelgus į valstybės atstovo pateiktus duomenis apie galimą didžiausią ir mažiausią nuteistųjų skaičių 5, 8, 9, 10, 15 būriuose (b. l. 27-31), daroma išvada, kad Alytaus PN netinkamai vykdė Higienos normos HN 134:2015 20 punkto reikalavimus bei pareiškėjui neužtikrino teisės aktais nustatytomis materialinio aprūpinimo sąlygomis pasinaudoti dušu ir sanitariniu mazgu.
Pareiškėjas tvirtino, kad neturtinę žalą sukėlė tai, kad pasivaikščiojimo kiemas mažas (apie 400 m² ploto), juo vienu metu naudojosi 150-200 nuteistųjų, todėl jame labai ankšta. Alytaus PN nurodė, kad 7 lokalinio sektoriaus kiemo plotas yra 765 m² , bei pabrėžė, kad teisės aktai pasivaikščiojimo kiemo ploto reglamentuoja.
Reikalavimus, keliamus pataisos namų pasivaikščiojimo kiemų įrengimui, nustato Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 18-21 punktai. Atsižvelgus nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Alytaus PN teisės aktų pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemams nustatytų reikalavimų nepažeidė.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, jog gyvenamoji patalpa buvo pastato II-ajame aukšte virš mechaninio apdirbimo cecho patalpų, kuriose naudojamos kenksmingos sveikatai ir pavojingos sprogstamos medžiagos (propano dujos, suslėgto oro balionai, deguonies balionai), ceche vykdomų suvirinimo darbų metu susidaro nuodingos medžiagos, apdirbamas cinkas, keliantis pavojų sveikatai. Tai pareiškėjui kėlė nuolatinį pavojaus jausmą, nes patalpose nėra įrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų.
Atsakovės atstovas atsiliepime tvirtino, kad 8 būryje, į kurį buvo paskirtas pareiškėjas, suvirinimo darbams skirtų balionų nėra, angliarūgštės balionai yra sandėliuojami atskirame nuo gyvenamųjų patalpų esančiame sandėlyje ir atnešami į dirbtuves tik darbams atlikti; dirbtuvės įrengtos toliau nuo gyvenamųjų patalpų, virš jų nuteistieji negyvena ( b. l. 22). Teismas nenustatė pagrindo abejoti Alytaus PN pateiktais duomenimis, todėl jais remiasi.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad byloje nesurinkta objektyvių pareiškėjo nurodytas aplinkybes patvirtinančių duomenų, kad gyvenamosios patalpos buvo įrengtos virš gamybinių patalpų ir kad atliekami darbai būtų sukėlę realų pavojų pareiškėjo sveikatai, todėl nėra pagrindo konstatuoti pažeidimus.
Pareiškėjas teigė, jog neturtinę žalą sukėlė tai, kad jam buvo suteikta nepatogi, kreiva lova ir senas čiužinys, dėl ko negalėjo išsimiegoti, jautė nugaros skausmus. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikti tinkamos būklės čiužinys ir lova ( b. l. 21). Teismas neturi pagrindo netikėti ir abejoti Alytaus PN pateiktais paaiškinimais, todėl jais remiasi. Vertinama, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad jam buvo suteikta prasta lova ir čiužinys. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, aukščiau nurodyti pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti.
Be to, pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš aplinkybės, kad visą laiką buvo užrakintas ir išeiti iš kameros galėjo tik 3 valandas per parą. Atsakovės atstovas nurodė, kad iki 2017 m. balandžio 11 d. nuteistieji nebuvo rakinami; nuteistieji yra rakinami nuo 17 val. iki 7 val., tačiau rakinami ne miegamieji, o aukštai, nuo 2018 m. birželio 6 d. nuteistieji rakinami Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ nustatyta tvarka. Valstybės atstovas nurodė, kad pareiškėjas turėjo galimybę 3 val. pasivaikščioti dienotvarkėje nustatytu laiku, be to, jis galėjo dalyvauti įvairiose užimtumo programose, vykdomose dienotvarkėje nustatytu laiku, tačiau jis nebuvo pareiškęs tokio noro (b. l. 72-73).
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnio 7 dalis numato, kad pataisos namuose laikomi nuteistieji gyvenamosiose patalpose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nustatyta tvarka užrakinami. Nuteistųjų užrakinimo kamerose, gyvenamosiose patalpose, palatose, gyvenamuosiuose aukštuose, išleidimo iš jų reikalavimus nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73¹ punktas. Šių taisyklių 73² punktas numato, kad iš kamerų, gyvenamųjų patalpų, palatų arba gyvenamųjų aukštų nuteistieji išleidžiami pagal dienotvarkėje nustatytą laiką į darbą, bendrojo lavinimo mokyklą ar profesinio mokymo įstaigą, pasimatymus, paskambinti telefonu, valgyklą, dušą, socialinės reabilitacijos užsiėmimus, susitikimus su advokatu, taip pat užsiimti individualia ar kita Bausmių vykdymo kodekso nustatyta veikla, sudaryti santuoką, iškvietus pataisos įstaigos administracijai, į pataisos įstaigoje vykstančius renginius nuteistiesiems, pas sveikatos priežiūros specialistus (skubiais atvejais arba sveikatos priežiūros specialisto paskirtu priėmimo laiku) ir laisvalaikio metu – pasivaikščioti arba užsiimti kitokia asmeninio pobūdžio veikla. Taigi, pagal aukščiau nurodytąjį teisinį reglamentavimą, nuteistieji gali būti užrakinami, laikantis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų sąlygų.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad Alytaus PN ginčo laikotarpiu pareiškėjui teisės aktais nustatytos judėjimo laisvės nepagrįstai neapribojo.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
Apibendrinus byloje nustatytas aplinkybes, sprendžiama, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu buvusios D. J. kalinimo sąlygos Alytaus PN galėtų būti vertinamos kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Tačiau įvertinus byloje nustatytus pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų pažeidimus, jų pobūdį, trukmę, daroma išvada, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų kalinamas teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.
Pareiškėjas pareiškė reikalavimą priteisti 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.
Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir jas patvirtinančius įrodymus, vadovaudamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, daro išvadą, kad dėl nustatytų kalinimo sąlygų pažeidimų pareiškėjo patirti neigiami išgyvenimai nesukėlė gilių, ilgalaikių ir nepataisomų padarinių pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, jie nebuvo tokio masto ir pobūdžio, kad būtų galima spręsti dėl neturtinės žalos atlyginimo piniginėmis lėšomis. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas, konstatuojama, kad pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už jo patirtą neturtinę žalą, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 ir 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad buvo pažeista D. J. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas Alytaus pataisos namuose 2016 m. spalio 21 d. - 2018 m. lapkričio 15 d. laikotarpiu.
Skundo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.