Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2021-07-08 · Civilinė byla Nr. e2S-730-253/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2021-07-08
Bylos Nr.
e2S-730-253/2021
Teisminio proceso Nr.
2-06-3-03984-2021-0
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Albina Pupeikienė
Pareiškėjas
A. V.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-730-253/2021Proceso Nr. 2-06-3-03984-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.1.2; 3.1.18.8, 3.3.2.3; 3.3.2.5 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. liepos 8 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Pupeikienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. V. (A. V.) atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-6691-998/2021 pagal pareiškėjo A. V. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, juo prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki bus pateiktas ieškinys dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eN2-1636-323/2015 pakeitimo iš dalies ir nuo ieškinio padavimo, iki bus išnagrinėta civilinė byla ir priimtas sprendimas pagal jo ieškinį atsakovei L. V., ir 1) nustatyti nepilnamečių vaikų D. V., gim. (duomenys neskelbtini) J. V., gim. (duomenys neskelbtini) laikiną gyvenamąją vietą su jų tėvu A. V. jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje; 2) sustabdyti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. eN2-1636-323/2015 vykdymą dėl nepilnamečių vaikų D. V. ir J. V. gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo mokėjimo periodinėmis išmokomis iš A. V. nepilnamečiams vaikams D. V., J. V. ir dėl A. V. ir jo dukrų D. V. ir J. V. bendravimo tvarkos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Klaipėdos apylinkės teismas 2021 m. birželio 3 d. nutartimi A. V. prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.

3. Pažymėjo, jog ieškovo teiginiai, kad reikia daugiau laiko siekiant apsispręsti dėl ieškinio reikalavimų ir surinkti papildomų dokumentų, informacijos, įrodymų ieškinio reikalavimams pagrįsti, yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, nepagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis.

4. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė įrodymų dėl pusės Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstato sumokėjimo.

5. Teismas nustatė, jog yra paskirtas asmuo, tinkantis prižiūrėti bylos šalių nepilnametes dukras.

6. Teismas padarė išvadą, jog tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo nėra pagrindo, kadangi nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, vaikų interesų pažeidimui, iki ieškovas parengs ieškinį.

III. Atskirojo skundo argumentai

7. Atskiruoju skundu pareiškėjas A. V. (toliau – apeliantas) prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartį ir perduoti pareiškėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Apeliantas nurodo, jog teismui buvo pateikti dokumentai, iš kurių matyti, kad atsakovė ligos paūmėjimo metu smurtavo prieš savo nepilnamečius vaikus, ji dėl paūmėjusios ligos stacionarizuota priverstinai gydymo įstaigoje, kad smurto protrūkis prieš nepilnamečius vaikus ne pirmas, jau antrą kartą pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl smurto, kad apeliantas yra (duomenys neskelbtini), kuris 2021 m. birželio 2 d. išvyko į darbą 6 savaitėms, kad apelianto motinai laikinai leista prižiūrėti šalių nepilnamečius vaikus, kad apelianto deklaruota gyvenamoji vieta nurodyta (duomenys neskelbtini) (nes jis yra (duomenys neskelbtini), todėl toje šalyje reikia mokėti mažesnius mokesčius, susijusius su jo darbine veikla), tačiau faktinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, motinai ir broliui priklausančiame gyvenamajame name.

7.2. Apeliantas taip pat nurodo, kad atsakovė smurtą prieš nepilnamečius vaikus pavartojo 2021 m. gegužės 26 d., ieškovui į darbą 6 savaitėms reikėjo išvykti po savaitės, t. y. 2021 m. birželio 2 d. Po įvykusio įvykio ieškovas turėjo vykti į medicinos įstaigą, bendrauti su pareigūnais, su Klaipėdos apskrities vaiko teisių apsaugos Klaipėdos mieste specialistais ir kitų įstaigų specialistais. Teigia, kad iki išvykimo į darbą apeliantas stengėsi kuo daugiau laiko praleisti su vaikais, skirti jiems dėmesio, o parengti ieškinį, galutinai nusprendus dėl ieškinio reikalavimų, reikia laiko.

7.3. Pažymi, kad apelianto motinai administracijos direktoriaus išduotas leidimas laikinai prižiūrėti nepilnamečius vaikus neturi aukštesnės galios nei teismo sprendimas, kuriuo nepilnamečių vaikų gyvenamoji vieta nustatyta su jų motina (atsakove). Atsakovę išleidus iš gydymo įstaigos ir jai nepareiškus įtarimų ir / ar kardomųjų priemonių, nes ji smurtinius veiksmus atliko ligos paūmėjimo metu, ji turėtų teisę ir viršenybę vaikus prižiūrėti, o ne ieškovo motina.

7.4. Apeliantas teigia, jog pritaikius laikinąsias apsaugos priemones iki ieškinio pareiškimo ir jį pareiškus, apeliantui išvykus, jo nepilnamečius vaikus ieškovo faktinėje gyvenamojoje vietoje galėtų prižiūrėti jo motina, kuri turi leidimą laikinai prižiūrėti nepilnamečius vaikus.

7.5. Apeliantas nurodo, kol nėra teismo sprendimo, keičiančio prieš tai buvusį sprendimą, ar teismo procesinio sprendimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ieškovas privalo vykdyti teismo sprendimą ir mokėti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, t. y. lėšas pervesti atsakovei, o tuo tarpu nepilnamečiai vaikai faktiškai gyvena su apeliantu (jo motina).

7.6. Apelianto manymu, bylos nagrinėjimas gali užsitęsti, kadangi nėra žinoma, kiek laiko atsakovė bus gydoma.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329, 338 straipsniai).

9. CPK 336 straipsnio nuostatos nustato, jog apeliacinės instancijos teismas atskirąjį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai šį skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad šiuo atveju skundui išnagrinėti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos.

10. Apeliacijos objektas – Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

11. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: valstybės įmonės Registrų centro gyventojų registro išrašo kopiją.

12. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečių vaikų interesais ir priimant procesinį sprendimą būtina išsamiai įvertinti visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, apelianto pateiktą įrodymą priima ir prideda prie bylos.

Dėl skundžiamos nutarties (ne)teisėtumo

13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tiek nepareiškus ieškinio, tiek ir bet kurioje civilinio proceso stadijoje šiame skirsnyje nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis). Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose, be kitų tikslų, yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo.

14. CPK 147 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, remdamasis pagrįstu rašytiniu suinteresuoto asmens prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, iki ieškinio teismui pareiškimo dienos. Paduodamas šį prašymą, pareiškėjas turi nurodyti priežastis, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su šiuo prašymu, pateikti įrodymus, patvirtinančius grėsmę pareiškėjo interesams, ir sumokėti šio Kodekso 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės šio Kodekso 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Teismas, pritaikęs laikinąsias apsaugos priemones, nustato terminą, per kurį turi būti pareikštas ieškinys. Šis terminas negali būti ilgesnis kaip keturiolika dienų. Jeigu prieš pareiškiant ieškinį teismui įstatymų nustatytais atvejais privaloma pasinaudoti privalomąja mediacija, terminas, per kurį turi būti pareikštas ieškinys, pradedamas skaičiuoti nuo privalomosios mediacijos pabaigos dienos. Šiuo atveju pareiškėjas kartu su prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo privalo pateikti duomenis apie kreipimąsi dėl privalomosios mediacijos, o pasibaigus privalomajai mediacijai – nedelsdamas pranešti teismui apie privalomosios mediacijos pabaigą. Nepareiškus per teismo nustatytą terminą ieškinio, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (CPK 147 straipsnio 3 dalis).

15. Taigi šios priemonės gali būti taikomos nustačius, kad ieškinys dėl pateisinamų priežasčių negali būti paduotas iš karto, įrodymais yra patvirtinta grėsmė pareiškėjo interesams ir egzistuoja bendrasis laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – tikimybė, kad ateityje galbūt kils grėsmė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo, tikėtina, palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, tuo labiau šiuo nagrinėjamu atveju sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą dar nepareiškus ieškinio. Teismas tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgdamas į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus, prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą.

17. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apeliantas pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių iki ieškinio padavimo taikymo – laikinos nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo. Pareiškėjas kliūtimi ieškiniui dėl nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo ir kitų su nepilnamečiais vaikais susijusių klausimų išsprendimu (dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams pakeitimo ir nustatytos bendravimo tvarkos su nepilnamečiais vaikais pakeitimo) pareikšti įvardijo tai, jog jis 6 savaitėms išvyksta dirbti (duomenys neskelbtini), todėl reikia daugiau laiko siekiant apsispręsti dėl ieškinio reikalavimų, surinkti papildomai dokumentų, informacijos, įrodymų ieškinio reikalavimams pagrįsti. Nurodė, kad ieškovas jau buvo kreipęsis dėl privalomos mediacijos šeimos bylose ir ketino kreiptis į teismą dėl teismo sprendimo pakeitimo, tačiau iki šiol nesikreipė, nes manė, kad su atsakove pavyks susitarti taikiai. Teigė, jog nepilnamečiai vaikai negali toliau gyventi teismo sprendimu nustatytoje gyvenamojoje vietoje su atsakove dėl jiems nuolat kylančios grėsmės, susijusios su fiziniu smurtu. Apeliantas dėl grėsmės nepilnamečių vaikų interesams nurodė šias aplinkybes: per pastaruosius dvejus metus įvyko du incidentai, susiję su nepilnamečiais vaikais, t. y., L. V. serga psichine liga ir, galbūt, šios ligos paūmėjimo metu ji pavartojo fizinį smurtą prieš savo nepilnamečius vaikus. Kadangi fizinis smurtas prieš nepilnametes dukras pasikartojo ir šiuo metu L. V. gydoma medicinos įstaigoje, mergaitės buvo perduotos ieškovo globai. Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos direktorius įsakymu nutarta 6 mėnesius nuo 2021 m. birželio 2 d. nepilnamečius vaikus leisti prižiūrėti ieškovo motinai L. V.. Pareiškėjas pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto už ieškinį žyminio mokesčio dydžio užstato nesumokėjo. Pareiškėjo prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo arba dėl žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo dėl sunkios turtinės padėties pirmosios instancijos teismui taip pat nebuvo teikiamas.

18. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, CPK 147 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad teikiant prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui pareiškimo dienos pareiškėjas turi sumokėti CPK 80 straipsnio 5 dalyje nustatytą žyminį mokestį ir pusės CPK 80 straipsnio 1 dalyje numatyto žyminio mokesčio dydžio užstatą. Iš ieškovo prašymo matyti, kad tarp šalių kilęs ginčas yra neturtinio pobūdžio, t. y. dėl šalių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir bendravimo tvarkos nustatymo (pakeitimo), taip pat turtinio pobūdžio, t. y. dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, tačiau už šį reikalavimą ieškovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleistas. CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta, kad kituose ginčuose mokamas vieno šimto eurų dydžio žyminis mokestis. Nustatęs, kad nėra sumokėtas įstatymo nustatytas žyminis mokestis, pirmosios instancijos teismas privalėjo pareiškėjui nustatyti terminą prašymo trūkumams pašalinti (CPK 115 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo prašymą, ginčijama nutartimi prašymą išnagrinėjo iš esmės ir netenkino. Pirmosios instancijos teismas apelianto prašymo netenkino, konstatuodamas, jog tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pareiškimo nėra pagrindo, kadangi nėra jokios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, vaikų interesų pažeidimui.

19. Vertindamas atskirojo skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumo ir neteisėtumo, apeliacinės instancijos teismas pastebi, kad jie iš esmės yra susiję su nustatytu bylos aplinkybių vertinimu. Apeliantas atskirajame skunde kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo išvadas, nesutikimą grindžia iš esmės šias argumentais, kad: 1) byloje pateikta pakankamai įrodymų, patvirtinančių grėsmę vaikų interesams; 2) apelianto nurodytos priežastys yra pakankamos, dėl kurių ieškinys nebuvo pareikštas kartu su prašymu.

20. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, jog jis dirba (duomenys neskelbtini) ir šešias savaites būna išvykęs, o šešias savaites būna namuose, pažymėjo, kad neaišku, kaip teismui patenkinus ieškovo prašymą ir nustačius bylos šalių nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu, ieškovas užtikrintų tinkamą šių laikinųjų apsaugos priemonių vykdymą. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nustatė, jog bylos šalių nepilnametės dukros buvo perduotos ieškovo globai, o Klaipėdos miesto savivaldybės direktoriaus įsakymais nuo 2021 m. birželio 2 d. yra nustatyta laikina jų priežiūra šešių mėnesių laikotarpiui, vaikus prižiūrinčiu asmeniu paskirta L. V. (apelianto motina). Vadinasi, nagrinėjamu atveju yra paskirtas asmuo, tinkantis prižiūrėti bylos šalių nepilnametes dukras.

21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nusprendė, kad, paduodamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių ir objektyvių aplinkybių, kurios pagrįstų, jog egzistuoja objektyvios kliūtys prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pareikšti kartu su ieškiniu. Tokių aplinkybių apeliantas nenurodė ir pateikdamas atskirąjį skundą. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vien iš prašymo ir prie jo pridėtų dokumentų galima daryti išvadą, jog ieškovui buvo ir yra galimybė pareikšti norimą ieškinį, o papildomus įrodymus, jeigu tokių būtų, galima pateikti nagrinėjant bylą teisme. Ieškovo teiginiai, kad reikia daugiau laiko siekiant apsispręsti dėl ieškinio reikalavimų ir surinkti papildomų dokumentų, informacijos, įrodymų ieškinio reikalavimams pagrįsti, yra deklaratyvūs, bendro pobūdžio, nepagrįsti jokiomis objektyviomis aplinkybėmis. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų vertinti priešingai.

22. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytas aplinkybes, sutinka su pirmosios instancijos atliktu situacijos vertinimu, jog nagrinėjamu atveju nėra grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, vaikų interesų pažeidimui, iki ieškovas parengs ieškinį. Apelianto argumentai nėra pakankami, kad nagrinėjamu aspektu būtų galima priimti kitokį teismo sprendimą. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo nutartis ginčijamu aspektu yra pagrįsta ir teisėta.

23. Kiti atskirajame skunde išdėstyti argumentai esminės reikšmės, vertinant skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir nevertina (CPK 2, 3, 7, 178, 185 straipsniai). Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Dėl bylos procesinės baigties

24. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, susijusias su laikinųjų apsaugos priemonių institutu, iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą, jį keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žyminio mokesčio

25. Apeliantas kartu su atskiruoju skundu pateikė 2021 m. birželio 10 d. „Swedbank“, AB, mokėjimo nurodymo kopiją, patvirtinančią, kad yra sumokėtas 50,00 Eur žyminis mokestis.

26. CPK 80 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose. Pagal CPK 80 straipsnio 5 dalį, už prašymus dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo mokamas penkiasdešimt eurų žyminis mokestis, išskyrus prašymus dėl Civiliniame kodekse numatytų šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių. Sistemiškai taikant CPK 80 straipsni 2 dalį ir 5 dalį, žyminis mokestis už atskirąjį skundą dėl šeimos bylose taikomų laikinųjų apsaugos priemonių neturėjo būti mokamas, todėl apelianto atstovei D. T. jos sumokėtas 50,00 Eur žyminis mokestis grąžintinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290 ir 291 straipsniais, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. birželio 3 d. nutartį palikti nepakeistą.

Grąžinti D. T. 50,00 Eur (penkiasdešimt eurų, 0 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2021 m. birželio 10 d. „Swedbank“, AB. Žyminio mokesčio grąžinimą pavesti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Teisėja Albina Pupeikienė