Kauno apygardos teismo nutartis

2019-10-15 · Civilinė byla Nr. e2S-1740-945/2019

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Kauno apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2019-10-15
Bylos Nr.
e2S-1740-945/2019
Teisminio proceso Nr.
2-20-3-00874-2019-8
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Marius Bartninkas
Ieškovas
uždarosios akcinės bendrovės T
Atsakovas
A. S. R. L. S.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-1740-945/2019Teisminio proceso Nr. 2-20-3-00874-2019-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.14.8.2; 3.3.2.5 (S)
Kauno apygardos teismasNutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. spalio 15 d.Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Marius Bartninkas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės T. C. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės T. C. ieškinį atsakovei A. S. R. L. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė ieškiniu (e. b. l. 1–7) prašė priteisti iš atsakovės 10 063,80 Eur skolą, 2 375,80 Eur palūkanas, 40 Eur netesybas, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Ieškovė nurodė nuo 2008 m. užsiimanti medinių namų, vasarnamių, sodo namelių, pirčių projektavimo, gamybos bei statybos veikla, savo produkciją parduodanti tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. Atsakovė, kurios buveinė (duomenys neskelbtini), yra ieškovės klientė. Ieškovė pagamino ir atsakovei pristatė užsakytą produkciją, tačiau atsakovė tinkamai neatsiskaitė, liko skolinga ieškiniu prašomą priteisti sumą. Ieškovė akcentavo produkciją gaminanti Lietuvoje, šalių santykius vertinanti kaip rangą, kas lemia, jog ginčas yra teismingas Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmams pagal 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas) 7 straipsnio 1 dalies b punktą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Kauno apylinkės teismas 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi (e. b. l. 65–69) ieškinį atsisakė priimti kaip neteismingą Kauno apylinkės teismo Kaišiadorių rūmams.

3. Kadangi ginčas kilęs tarp įmonių, kurių registruotos buveinės vietos yra skirtingose Europos Sąjungos valstybėse narėse, teismas nurodė, kad užsienio (tarptautinį) elementą turinčio ginčo jurisdikcijos klausimas turi būti sprendžiamas taikant Reglamento nuostatas.

4. Teismas nurodė, kad pagal Reglamento 4 straipsnio 1 dalį ieškiniai turi būti pateikiami atsakovo buveinės vietos teismui. Kitos valstybės teismas gali būti kompetentingas nagrinėti ginčą tik esant Reglamente tiesiogiai įvardintoms išimtinėms situacijoms. Teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo iš sutartinių santykių, todėl, vadovaujantis Reglamento 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis, ginčas yra teismingas ne tik atsakovės buveinės, bet ir sutartinės prievolės įvykdymo vietos valstybės teismui.

5. Teismas pažymėjo, kad, vadovaujantis Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktu, pirkimo pardavimo sutarties atveju sandorio įvykdymo vieta pripažįstama prekės perdavimo vieta, o paslaugų teikimo teisinių santykių atveju – paslaugų suteikimo vieta. Sutikdamas su ieškovės argumentu, kad rangos teisiniai santykiai pagal Lietuvos Respublikos teisę yra prilyginami paslaugų teikimui Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, teismas konstatavo, jog ieškovės į bylą pateikti duomenys nesudaro pagrindo spręsti, kad šalis siejo būtent rangos, o ne pirkimo pardavimo santykiai.

6. Teismas konstatavo, kad šalys nėra sudariusios rašytinės sutarties, kurioje būtų susitarusios dėl jas siejančių teisinių santykių pobūdžio. Vien ieškovės įstatų turinys ir viešai skelbiama informacija apie veiklą, kur nurodoma, kad ieškovė užsiima tiek gamyba, tiek ir prekyba, nesudaro pagrindo spręsti, jog šalis siejo rangos teisiniai santykiai. Šios išvados, teismo vertinimu, nepaneigia ir aplinkybė, kad ieškovė yra parengusi projektą atsakovei skirto namelio statybai.

7. Įvertinęs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką aiškinant prekių pardavimo ir paslaugų teikimo sąvokų skirtumus, teismas konstatavo, kad, jeigu šalys susitaria dėl prekių, kurios turi būti pagamintos, tiekimo, šalis siejantis santykis turi būti vertinamas kaip prekių pardavimas net ir tuo atveju, kai pirkėjas nustato tam tikrus reikalavimus prekėms, jeigu prekės yra gaminamos iš pardavėjo medžiagų ir pardavėjas atsako už jų kokybę bei atitiktį sutarčiai. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodinėja prekes gaminusi iš atsakovės pateiktų medžiagų, todėl šalis siejusius teisinius santykius kvalifikavo kaip prekių pirkimą pardavimą.

8. Pripažinęs, kad šalis siejo pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, jog ieškovė prekes pristatydavo į atsakovės buveinės valstybę ((duomenys neskelbtini)), teismas sprendė, kad būtent šios valstybės teismai yra kompetentingi nagrinėti ginčą.

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

9. Atskiruoju skundu (e. b. l. 72–76) ieškovė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš esmės. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1.1. Materialinio teisinio pobūdžio aplinkybės, susijusios su ieškovės teise į reikalavimo patenkinimą, turi būti analizuojamos bylos nagrinėjimo iš esmės metu. Ieškinio priėmimo stadijoje turėtų būti sprendžiami išimtinai procesinio pobūdžio klausimai. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas, kad šalis siejo pirkimo pardavimo santykiai, ieškinio priėmimo stadijoje, net nesulaukęs atsakovės pozicijos, pasisakė dėl bylos esmės.

1.2. Teismo išvada dėl šalis siejusių pirkimo pardavimo teisinių santykių yra nepagrįsta. Teismas nevertino, kad ieškovė darbus atliko pagal konkretų atsakovės užsakymą, vykdė ne tik statybą, bet ir projektavimą.

1.3. Byloje reiškiamas reikalavimas dėl piniginės prievolės vykdymo. Atsakovė pažeidė pareigą atsiskaityti su ieškove. Ši pareiga turėjo būti vykdoma pervedant lėšas į ieškovės banko sąskaitą, esančią Lietuvoje. Ieškovė ieškinį pareiškė būtent piniginės prievolės vykdymo vietos valstybės teisme.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šios taisyklės taip pat yra taikomos nagrinėjant atskiruosius skundus dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių (CPK 338 straipsnis). Šioje civilinėje byloje skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nustatytose ribose tikrina skundžiamos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą.

11. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškovės ieškinį, kaip pareikštą nesilaikant teritorinio teismingumo taisyklių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12. Atskiruoju skundu nėra ginčijama skundžiama nutartimi nustatyta faktinė aplinkybė, kad ieškovės buveinė yra Lietuvoje, o atsakovės – (duomenys neskelbtini), kas lemia Reglamente įtvirtintų jurisdikcijos taisyklių taikymą (CPK 780 straipsnis, Reglamento 81 straipsnis). Ieškovė neginčija ir pirmosios instancijos teismo išvadų, kad, vadovaujantis Reglamento 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendrąja teismingumo taisykle, ginčas yra priskirtinas atsakovės buveinės vietos valstybės (Italijos) teismų kompetencijai, jog, reikalavimą ieškovei kildinant iš sutartinių teisinių santykių, gali būti taikoma alternatyvi teismingumo taisyklė, įtvirtinta Reglamento 7 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią ginčą taip pat kompetentingi nagrinėti valstybės, kurioje sutartinė prievolė turi būti vykdoma, teismai.

13. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016). Nurodyta aplinkybė paneigia atskirojo skundo argumento, kad teismas ieškinio priėmimo stadijoje be pagrindo vertino šalis siejančio teisinio santykio pobūdį, pagrįstumą. Pati ieškovė ieškinyje nurodė, kad Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją lemia aplinkybė, jog šalis siejo rangos teisiniai santykiai, todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalėjo įvertinti tokio ieškovės argumento pagrįstumą.

14. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, vadovaujantis Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktu, pirkimo pardavimo sutarties atveju sandorio įvykdymo vieta pripažįstama prekės perdavimo vieta, o paslaugų teikimo teisinių santykių atveju – paslaugų suteikimo vieta. Atskirajame skunde ieškovė akcentuoja, kad sutartinių santykių teisinis kvalifikavimas nagrinėjamu atveju nėra reikšmingas, kadangi reikalavimas reiškiamas ne dėl prekių tiekimo ar rangos darbų vykdymo, bet dėl piniginės prievolės, todėl prievolės vykdymo vieta Reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punkto tikslais turi būti nustatoma atsižvelgiant į vietą, kurioje turi būti atliktas mokėjimas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šiuo argumentu ieškovė nesirėmė nei ieškinyje, nei vykdant teismo 2019 m. liepos 24 d. nutartį (e. b. l. 34–35) dėl ieškinio trūkumų šalinimo teiktuose paaiškinimuose (e. b. l. 38–40).

15. Kita vertus, šį skundo argumentą apeliacinės instancijos teismas vertina kaip nepagrįstą. Vadovaujantis Reglamento 7 straipsnio 1 dalies c punktu, šios dalies a punktas gali būti taikomas tik tada, kai netaikomas b punktas. Tokį teisinį reglamentavimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas išaiškino kaip nustatantį aiškią teisinių taisyklių hierarchiją, lemiančią Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto taikymo prioritetiškumą (žr., pvz., ESTT 2016 m. liepos 14 d. sprendimą byloje Nr. C?196/15), taip pat kaip taikytiną visiems reikalavimams, kylantiems iš tos pačios sutarties, o ne tik tiesioginiam prievolės, pagal kurį kvalifikuojamas teisinis santykis, vykdymui (žr., pvz., ESTT 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą byloje Nr. C-386/05). Kitaip tariant, jeigu šalių teisiniai santykiai kvalifikuojami kaip prekių pirkimas pardavimas arba paslaugų teikimas Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, būtent šiame punkte nustatytos jurisdikcijos taisyklės turi būti taikomos tiek tuo atveju, kai ginčas kyla dėl prekių perdavimo ar paslaugų teikimo, jų kokybės, tiek ir tuo atveju, kai reiškiamas reikalavimas dėl kitokių sutartinių prievolių vykdymo (pvz., atsiskaitymo už prekes ar paslaugas).

16. Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, atsisakymą priimti ieškinį nulėmė kitoks, nei ieškovė akcentavo ieškinyje, teismo pateiktas šalis siejančio teisinio santykio pobūdžio vertinimas. Ieškovė neginčija teismo pateikto išaiškinimo, kad produkcija buvo tiekiama į atsakovės buveinės valstybę ((duomenys neskelbtini)), todėl teisinį santykį kvalifikavus kaip prekių pirkimą pardavimą, Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtinta jurisdikcijos taisyklė lemtų ginčo teismingumą (duomenys neskelbtini) teismams. Tik pripažinus, kad šalis siejo rangos teisiniai santykiai, kurie patenka į paslaugų teikimo sąvoką Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punkto prasme, būtų galima spręsti, jog, produkciją gaminusi Lietuvoje, ieškovė gali pasirinkti ginčą spręsti Lietuvos teismuose.

17. Įvertindamas ieškovės pateiktus duomenis, susijusius su šalis siejančiu teisiniu santykiu, apeliacinės instancijos teismas pažymi keletą reikšmingų aplinkybių. Pirma, ieškovė patvirtino, kad rašytinė sutartis, kurioje šalys būtų galėję aiškiai įvardinti tiek tarpusavio santykių pobūdį, tiek ir galimo ginčo teismingumą, nebuvo sudaryta. Ieškovė, kaip profesionalus rinkos subjektas, vykdantis veiklą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio valstybėse, turėjo galimybę įforminti sutartinius teisinius santykius ir išvengti galimų interpretacijų, tačiau to nepadarė. Antra, kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių dokumentų (e. b. l. 20–33), ieškovė santykiuose su atsakove save įvardijo ne kaip rangovą ar paslaugų teikėją, bet kaip pardavėją, pridėtinės vertės mokesčio mokėjimo tikslais šalis siejančius santykius apibrėžė būtent kaip prekių pardavimą, o ne paslaugų teikimą, nors šie teisiniai santykiai ieškovės taikytoje Europos Sąjungos 2006 m. lapkričio 28 d. direktyvoje Nr. 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos yra aiškiai atskirti ir jiems taikomas nevienodas teisinis režimas. Kitaip tariant, santykiuose su atsakove ieškovė šalis siejančius santykius įvardijo kaip prekių pardavimą. Trečia, nors ieškovė, vadovaudamasi savo įstatais (e. b. l. 41–42) ir viešojoje erdvėje pateikta informacija (e. b. l. 43–53), akcentavo, kad jos veikla yra susijusi ne tik su prekyba, bet ir su gamyba, vien faktas, kad ieškovė pardavinėja ne kitų, bet savo pagamintus gaminius, neleidžia spręsti, kad ją su šiuos gaminius įsigyjančiais klientas sieja ne pirkimo pardavimo, bet rangos teisiniai santykiai. Atsakovė išreiškė pageidavimą įsigyti ieškovės gaminamą produkciją, o ieškovė įsipareigojo užsakymą įvykdyti, t. y. pagaminti prekę ir pristatyti ją pirkėjai. Spręsti, kad toks santykis turi būti vertinamas kaip ranga, nėra jokio pagrindo. Ketvirta, kaip nepagrįstas atmetamas ieškovės argumentas, kad šalis siejantys santykiai pripažintini ranga dėl to, jog namelius atsakovei ji gamino pagal specialų projektą (e. b. l. 44–64). Viena vertus, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų spręsti, kad jos į bylą pateikta informacija buvo suderinta su atsakove, parengta būtent šalims bendradarbiaujant, atsižvelgiant į atsakovės specifinius poreikius. Kita vertus, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, esminiais kriterijais, leidžiančiais atriboti prekių pardavimą nuo paslaugų teikimo, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama tai, kieno medžiagos buvo naudojamos gamybos procese ir kas atsako už gaminio kokybę. Vien faktas, kad gamintojas prekę pagamino atsižvelgdamas į užsakovo poreikius, nesukuria pagrindo spręsti, jog šalis siejo ne pirkimo pardavimo teisiniai santykiai, jeigu prekė buvo gaminta iš gamintojo medžiagų ir gamintojas prisiima atsakomybę už prekės kokybę (žr., pvz., ESTT 2010 m. vasario 25 d. sprendimą byloje Nr. C-381/08). Nagrinėjamu atveju ieškovė pripažino prekes gaminusi iš savo medžiagų, ji teismui teiktoje viešojoje informacijoje skelbiasi atsakanti už savo produkcijos kokybę, todėl spręsti, kad šalių santykiai turi būti vertinami kaip ranga, nėra pagrindo.

18. Nurodytų aplinkybių visuma leidžia spręsti, kad šalis siejančius teisinius santykius pirmosios instancijos teismas kvalifikavo tinkamai bei, taikydamas Reglamento 7 straipsnio 1 dalies b punktą, pagrįstai sprendė, jog ginčas teismingas (duomenys neskelbtini) teismams. Vien aplinkybė, kad ieškovei yra nepatogu bylinėtis (duomenys neskelbtini) teismuose, negali būti pripažįstama pagrindu netaikyti Reglamento nuostatų. Norėdama, kad ginčas būtų priskirtas Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, ieškovė galėjo sudaryti susitarimą su atsakovė dėl jurisdikcijos.

19. Įvertinęs nurodytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 straipsnio 1 dalis 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjas Marius Bartninkas