- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-06-26
- Bylos Nr.
- 2S-973-265/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-02986-2014-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Žerlauskas
- Pareiškėjas
- E. M.
- Suinteresuotas asmuo
- S. M., AB „Citadele“
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Žerlauskas, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs antstolės Astos Rimaitės Žičkuvienės atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos E. M. skundą dėl antstolio veiksmų suinteresuotiems asmenims S. M., AB „Citadele“ bankui, antstolei Astai Rimaitei Žičkuvienei,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja kreipėsi į antstolę su skundu dėl antstolės Astos Rimaitės Žičkuvienės veiksmų. Prašo pripažinti antstolės Astos Rimaitės Žičkuvienės 2014-02-14 raštą Nr. S-1802 bei patvarkymus dėl 10 054,84 Lt skolos ir 1 973,00 Lt vykdymo išlaidų, viso 12 027,84 Lt sumos, išieškojimo iš pareiškėjos darbo užmokesčio ir kitų pajamų neteisėtais ir juos panaikinti; pripažinti antstolės Astos Rimaitės Žičkuvienės 2014-02-14 raštą Nr. S-1802 bei 2013-10-29 patvarkymus, kuriais areštuotos pareiškėjos sąskaitos bankuose, neteisėtais ir juos panaikinti; įpareigoti antstolę pareiškėjai grąžinti visas iš pareiškėjos išieškotas lėšas, nes ji nėra skolininkė, o skolininko S. M. turto dalis iš bendrosios jungtinės nuosavybės nėra atidalyta, teismas tokį AB “Citadelė” bankas prašymą atmetė.
Antstolė Asta Rimaitė Žičkuvienė 2014-03-06 priėmė patvarkymą dėl pareiškėjos skundo, kuriuo nutarė netenkinti pareiškėjos skundo ir skundą perdavė nagrinėti Klaipėdos miesto apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2014-03-25 nutartimi pareiškėjos skundą dėl antstolio veiksmų tenkino iš dalies. Pripažino antstolės padėjėjo R. S. veiksmus surašant 2014-02-14 raštą Nr. S-1802 neteisėtais. Įpareigojo antstolę Astą Rimaitę Žičkuvienę pareiškėjai E. M. grąžinti iš pareiškėjos E. M. išieškotas lėšas. Kitą bylos dalį nutraukė. Nurodė, kad antstolės padėjėjas nepagrįstai, atsisakydamas panaikinti sąskaitų areštus, klausimą išsprendė ne patvarkymu, o raštu (CPK 613 str. 1 d.). Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad sprendimas priteisti skolą yra priimtas vienam iš sutuoktinių, į tai, kad prievolės pobūdžio nustatymas vykdymo procese negalimas, į tai, kad skolininko S. M. turto dalis bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje nenustatyta, padarė išvadą, kad antstolė nepagrįstai pradėjo vykdymą iš pareiškėjos sąskaitų ir privalėjo spręsti klausimą dėl arešto pareiškėjos sąskaitoms nuėmimo. Pareiškėjos prašymų pripažinti patvarkymus dėl skolos išieškojimo iš pareiškėjos darbo užmokesčio ir kitų pajamų neteisėtais ir juos panaikinti teismas nesprendė, nes nustatė, kad pareiškėja nebedirba darbovietėje, į kurią buvo siųstas patvarkymas, todėl jis nesukels jokių pasekmių. Pareiškimo dalį dėl reikalavimo pripažinti 2013-10-29 patvarkymą areštuoti pinigines lėšas neteisėtu ir jį panaikinti teismas nutraukė kaip nenagrinėtiną teisme, nes praleistas naikinamasi 90 dienų apskundimo terminas (CPK 293 str. 1 p.)
Šalies argumentai
Antstolė atskiruoju skundu prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-03-25 nutartį ir bylą išspręsti iš esmės – pareiškėjos skundo netenkinti. Atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas nepagrįstai bylą nagrinėjo ypatingosios teisenos tvarka, nes konstatavo, kad pareiškėja nėra skolininkė (CPK 603 str. 1 d.). Taip pat nurodė, kad teismas nepagrįstai neatsižvelgė į Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-09-19 nutartį, kuri yra įsiteisėjusi, ir sprendė, kad pareiškėja nėra skolininkė. Pažymėjo, kad pagal CKI 3.88 straipsnį sutuoktinių turtas yra ir jų skolos, įformintos vykdomaisiais dokumentais. Jos preziumuojamos kaip bendros skolos. Šiuo atveju teismo priimta nutartis prieštarauja įsiteisėjusiai 2013-09-19 nutarčiai, pagal kurią antstolė vykdė išieškojimą iš sutuoktinės darbo užmokesčio. Pažymėjo, kad povedybinė sutartis sudaryta po to, kai priteistas įsiskolinimas ir tik tada, kai kreditorius kreipėsi į teismą dėl turto dalies nustatymo. Taip pat antstolė teigia, kad pareiškėja praleido terminus 2014-02-14 raštui apskųsti. Antstolė teigia, kad teismas nepagrįstai grąžino pareiškėjai išieškotas lėšas, nes pareiškėja neskundė patvarkymų dėl išieškotų lėšų paskirstymo. Kadangi lėšos yra paskirstytos išieškotojui, todėl antstolės depozitinėje sąskaitoje jos nėra saugomos.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirųjų skundų faktiniai ir teisiniai pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
Dėl CPK 603 straipsnio pažeidimo.
Antstolė nurodė, kad teismas, nustatęs, kad pareiškėja nėra skolininkė, nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjos skundą ypatingosios teisenos tvarka. Teigia, kad tokiu atveju ginčą privalėjo nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad skundą dėl antstolės veiksmų pateikė pareiškėja, kuri 2013-09-19 nutartimi buvo pripažinta skolininke. Nors pareiškėja iš esmės ginčija jos pripažinimą skolininke, dar nereiškia, kad ji, paduodant skundą dėl antstolio veiksmų, nebuvo vykdymo proceso dalyvė, juolab, kad iš jos areštuotų sąskaitų išieškota pinigų suma bei pervesta išieškotojui. Atsižvelgus į tai nėra pagrindo teigti, kad teismas pažeidė CPK 603 straipsnio nuostatas.
Dėl pareiškėjos pripažinimo skolininke ir vykdymo iš jos turto.
Nustatyta, kad 2011-11-24 sprendimu už akių iš skolininko S. M. ieškovės AB „Citadele“ bankas naudai priteisė 7 431,84 Lt skolos, 13 procentų metinių palūkanų už negražintą 6 000 Lt dydžio kreditą, palūkanas skaičiuojant nuo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2011-10-19, iki visiško kredito gražinimo, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 7 431,84 Lt sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. nuo 2011-10-19 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 223 Lt bylinėjimosi išlaidų. Iš vykdomosios bylos medžiagos nustatyta, kad antstolė Asta Rimaitė Žičkuvienė vykdo vykdomąją bylą Nr. 75-00048/12 pagal 2012-01-04 vykdomąjį raštą Nr. 2-15781-777/201, išduotą 2011-11-24 sprendimo už akių pagrindu. Tiek teismo sprendime, tiek vykdomajame rašte skolininku nurodytas S. M.. 2013-09-19 nutartimi Klaipėdos miesto apylinkės teismas atmetė išieškotojo prašymą dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo ir nurodė, kad pagal 2011-11-24 sprendimą išduotas vykdomasis raštas ir jo pagrindu vykdomas išieškojimas yra bendra sutuoktinių prievolė (v. b. l. 52). Antstolė, gavusi minėtą nutartį, 2013-10-29 priėmė patvarkymus Nr. S-12000 ir Nr. S-11998, kuriais areštavo skolininko S. M. ir pareiškėjos E. M. pinigines lėšas, esančias banko sąskaitose ir priklausančias pareiškėjai (v. b. l. 60–61). 2013-11-18 pareiškėja pateikė prašymą panaikinti areštą jos sąskaitai (v. b. l. 63). 2013-11-26 raštu Nr. S-13049 pareiškėja informuota, kad nėra pagrindo naikinti arešto jos sąskaitoms, esančioms kredito įstaigose, nes pagal 2013-09-19 nutartį pareiškėja pripažinta skolininke (v. b. l. 72). 2014-01-29 pareiškėja pateikė prašymą panaikinti sąskaitų Nr. LT48 7400 0132 4722 3810, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), esančias Danske Bank A/S Lietuvos filiale, areštą ir grąžinti 679,82 Lt (v. b. l. 80). 2014-02-06 patvarkymu panaikintas areštas sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), esančioje Danske Bank A/S Lietuvos filiale, priklausančioje pareiškėjai (v. b. l. 84).
Iš esmės ginčas vyksta dėl to, ar antstolė turėjo teisę areštuoti pareiškėjos sąskaitas ir išieškoti lėšas iš pareiškėjos turto, jeigu nebuvo atidalyta skolininko dalis iš bendrosios jungtinės nuosavybės. Byloje yra priimtos dvi nutartys. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-09-19 nutartimi nustatė, kad esant santuokoje sutuoktinių prievolės yra bendros. Skundžiama nutartimi teismas nurodė, kad prievolės pobūdžio nustatymas vykdymo procese yra negalimas, ir nenustačius skolininko S. M. turto dalies bendrojoje sutuoktinių nuosavybėje antstolė neturėjo pagrindo nukreipti išieškojimą į pareiškėjos pinigines lėšas.
Nagrinėjamu atveju siekiant vykdyti išieškojimą iš bendro sutuoktinių turto antstolė privalėjo vadovautis CPK 667 straipsnio nuostatomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad antstolė vykdė CPK 667 straipsnyje nustatytą pareigą ir pasiūlė išieškotojui kreiptis su prašymu į teismą dėl skolininko turto dalies, esančios bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, nustatymo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2014-06-09 nutartyje nurodė, kad remiantis CPK 667 straipsnio nuostatomis, vykdant išieškojimą iš skolininko – fizinio asmens – išieškoma iš jam asmeninės nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat iš jo dalies, įeinančios į bendrąją dalinę ar jungtinę nuosavybę. CK 4.73 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrosios nuosavybės teisė gali būti dalinė arba jungtinė. Bendrosios dalinės nuosavybės teisė yra, kai iš anksto nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys, o bendroji jungtinė nuosavybės teisė – kai nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos (CK 4.73 straipsnio 1 dalis). Nenustačius skolininko dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, negalima tiksliai apibrėžti sutuoktinio asmeninio turto apimties ir jo vertės. Dėl šios priežasties negali būti nukreiptas išieškojimas į skolininko dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kol nėra nustatyta jam priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas (CPK 667 straipsnis, CK 3.116 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės kolegijos 2014-06-09 nutartis, priimta civilinėje byloje PMSK „Savas miškas“ v R.S., E.S., bylos Nr. 3K-7-246/2014). Nors Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-09-19 nutartimi nustatyta, kad sutuoktinių prievolė yra bendra, tačiau esant tokiam teisiniam reglamentavimui ir formuojamai teismų praktikai akivaizdu, kad išieškojimas į skolininko dalį negali būti nukreiptas bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje, kol nėra nustatyta skolininkui priklausanti dalis, ar padalytas santuokoje įgytas turtas. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad prievolės pobūdžio nustatymas vykdymo procese yra negalimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011-07-22 nutartis, priimta civilinėje byloje S. B., S. B. v Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, VSDFV Vilniaus skyrius, bylos Nr. 3K-3-333/2011). Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nutarė pripažinti antstolės padėjėjo R. S. veiksmus, surašant 2014-02-14 raštą Nr. S-1802, neteisėtais.
Antstolė nurodė, kad teismas nepagrįstai nutarė grąžinti pareiškėjai iš jos išieškotas sumas. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su tokia antstolės pozicija. Byloje nustatyta, jog antstolė, pradėdama vykdyti išieškojimą, vadovavosi Klaipėdos apygardos teismo 2013-09-19 nutartimi, kurioje aiškiai pasakyta, kad teismo sprendimu skolininkui priteista skola yra bendra sutuoktinių prievolė. Nustatyta, kad antstolė iš pareiškėjos ir skolininko išieškojo 1 289,41 Lt (v. b. l. 68) ir 1 147,77 (v. b. l. 85). Pareiškėja prašė grąžinti iš jos išieškotus 679,82 Lt (v. b. l. 80). Antstolės priimtų 2013-11-22 ir 2014-02-10 patvarkymų dėl išieškotų lėšų paskirstymo pareiškėja neskundė. Taip pat pareiškėja per įstatymo nustatytą maksimalų terminą neapskundė patvarkymų, kurių pagrindu vykdyti skolos išieškojimai iš pareiškėjos darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų pajamų. Vykdomojoje byloje esanti medžiaga patvirtina, jog visi patvarkymai pareiškėjai buvo išsiųsti, pareiškėja su antstole bendravo elektroniniu paštu, vadinasi, apie vykdymo procesą pareiškėjai buvo žinoma (v. b. l. 62, 58, 69-71). Nors nustačius, jog išieškojimas iš bendro sutuoktinio turto galimas tik nustačius skolininko dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, tačiau atsižvelgus į tai, kad antstolė vis tik rėmėsi įsiteisėjusia teismo nutartimi, į tai, kad pareiškėja neskundė patvarkymų, kurių pagrindu išieškotos lėšos bei paskirstytos išieškotojui, į sutuoktinių nuosavybės teisė lygybės prezumciją bei į sąžiningumo, protingumo, teisingumo principus, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, jog išieškotų lėšų nėra pagrindo grąžinti pareiškėjai (CK 3.117 str., 1.5 str., CPK 185 str.). Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių nuosavybės teisė lygybės prezumciją, nesivadovavo pareiškėjos ir skolininko sudaryta povedybine sutartimi, nes ji sudaryta likus tik kelioms dienoms iki sprendimo dėl skolininko turto dalies bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje nustatymo. Teismas šią aplinkybę vertina kaip siekimą išvengti prievolės.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja ir skolininkas 2013-09-16 sudarė povedybinę sutartį, t. y. sutuoktiniai pasidalijo turtą, kuris abiem priklausė bendrosios nuosavybės teise, todėl tolesnis išieškojimas iš skolininko turto turi būti vykdomas remiantis šia sutartimi (CK 3.59 str.3.116 str.). Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad tuo atveju, kai bylos nagrinėjimo metu kitas sutuoktinis nebuvo įtrauktas atsakovu, kreditorius turi teisę pareikšti savarankišką ieškinį šiam sutuoktiniui, įrodinėdamas CK 3.109 straipsnio taikymo pagrindus, jeigu tai leidžia prievolės prigimtis.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, tačiau nepagrįstai įpareigojo antstolę grąžinti jau išieškotas ir išieškotojui pervestas lėšas, todėl 2014-03-25 nutartis keistina, panaikinant nutarties dalį, kuria antstolė įpareigota pareiškėjai grąžinti iš jos išieškotas lėšas (CPK 337 str. 1 d. 4 p.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teismas
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartį pakeisti.
Panaikinti nutarties dalį, kuria antstolė Asta Rimaitė Žičkuvienė įpareigota pareiškėjai E. M. grąžinti iš pareiškėjos E. M. išieškotas lėšas.
Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.