Kauno apygardos teismo nutartis

procesinio dokumento kategorijos: 29.4; 121.1; 121.21;121.22.

2012 m. gruodžio 10 d.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Galinos Blaževič, kolegijos teisėjų Albinos Rimdeikaitės, Egidijaus Tamašausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės I. S. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-272-364/2012 pagal ieškovės I. S. ieškinį atsakovei Kauno miesto savivaldybei dėl pažeistų teisių gynimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Byloje surašyti dokumentai dėl ieškovės nuosavybės teise valdomo buto dirbtinai sukūrė situaciją, kai ginčo butas buvo perduotas iš vienos valstybės įstaigos kitai, taip pat įstaigoms, kurių apskaitoje ginčo butas neegzistavo, kaip antai Kauno miesto Panemunės rajono 9 BŪT. Be to, ginčo butas registruotas Kauno miesto savivaldybės vardu, nors įstaiga įsteigta 1994-07-07 kaip naujas teritorinis vienetas, tad neegzistavo1965 m., t. y. tuo metu, kai ginčo butas buvo perduotas ieškovei. Ginčo buto registracija Kauno miesto savivaldybės vardu atlikta be ieškovės sutikimo, todėl yra neteisėta. Nuosavybės teisės registracija Kauno miesto savivaldybės vardu nesukurs atsakovei teisių, ji laikoma niekine, neturinčia juridinės galios dėl privalomų rekvizitų trūkumo, bei sprendimo, įsakymo, ministro vizos nebuvimo LR statybos ir urbanistikos ministerijos 1965-03-16 perdavimo–priėmimo akte.

Teismas neištyrė fakto, neatskleidė bylos esmės, neįtraukė byloje trečiuoju asmeniu valstybės įmonės Registrų cento Kauno filialo. Byloje nebuvo tinkamo proceso, nepripažinti faktiniai Lietuvos Respublikos ir I. S. sutartiniai santykiai, atsiradę nuosavybės teisės perėjimo momentu 1965-09-29, sandorio Nr. 565. Šių pažeidimų Kauno apygardos teismas negali ištaisyti, todėl būtina grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui tirti iš naujo.

Teismas neatskleidė bylos esmės ir nenagrinėjo klausimo dėl ginčo buto valdymo iki 2001-12-07, ieškovė butą valdė nuosavybės teise nuo 1965-09-29 sprendimo Nr. 565 priėmimo teisėtai, šios aplinkybės neginčijo atsakovė ir šią aplinkybę nustatė teismas skundžiamame sprendime.

Tarp ieškovės I. S. ir Kauno miesto savivaldybės 2012-05-07 neegzistuoja buto (duomenys neskelbtini), jokia nuomos sutartis nuo 1995-01-04 nei iki 2008-06-10, nei po 2008-06-10 - savo valia ieškovė I. S. nėra pasirašiusi jokio savo valdomo, naudojamo ir disponuojamo asmeninės nuosavybės fonde buto unikaliu Nr. (duomenys neskelbtini) perleidimo, dovanojimo ar išsinuomojimo iš savęs pačios sutarties, patvirtintos notaro pagrindu.

Teismas nepaskirstė šalims įrodymų naštos iki bylos nagrinėjimo iš esmės, nepaskirstęs įrodymų naštos ir bylą pradėjęs nagrinėti iš esmės, padarė procesinį pažeidimą. Gyvenamosios patalpos 1984-11-23 sutartis ieškovės pasirašyta prieš jos valią, šantažo įtakoje. Ieškovė nepasirašė sutarties pirmame puslapyje, ieškovė nebuvo supažindinta su sutarties pirmo lapo turiniu. Teismas vertino niekinę sutartį byloje, nesiekdamas nustatyti tikrųjų šalių ketinimų, tuo pažeidė CPK 177 str. 4 d. 179 str. 2 d., 185 str.

Teismas nepareikalavo papildomų įrodymų, patvirtinančių 1984-11-23 sutarties pasirašymo faktą tarp ieškovės ir valstybės institucijos, šio fakto registracijos žurnalų.

Teismas visiškai nepripažįsta LR Konstitucijos 23 ir 46 straipsnio ieškovės nuosavybei, butui (duomenys neskelbtini) , nuo 1965 m. rugsėjo 29 d., nepripažįsta, kad valstybinės įmonės Registrų centro Kauno filialas, 2001-12-07 atėmęs iš ieškovės valdymo teisę ginčo butui, apskaitytam asmeninės nuosavybės fonde I. S.. Kauno miesto savivaldybės taryba pažeidė ieškovės teisėtus lūkesčius.

Teismas priimdamas sprendimą nesivadovavo teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais (LR CPK 3 straipsnio 1 dalis, LR CK 1.5 straipsnio 4 dalis), taikytas ne tas įstatymas, kurį reikėjo taikyti, neįvykdytas teisingumas (LR Konstitucijos 109 straipsnis).

Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad ieškovei ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) , niekada nepriklausė nuosavybės teise. Kauno miesto savivaldybė yra teisėta ir vienintelė ginčo gyvenamųjų patalpų savininkė, remiantis Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, kol aukščiau nurodytas įrašas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka.

Kauno miesto savivaldybės administracijos Turto valdymo departamento Privatizavimo skyriuje yra išlikęs 1991-10-31 ieškovės rašyto prašymo privatizuoti gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini) , originalas, kuris patvirtina, kad ieškovė, kreipdamasi į Kauno miesto savivaldybę dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo, pati pripažino, kad ginčo gyvenamosios patalpos nėra jos nuosavybė.

Apeliantė nuo ginčo gyvenamųjų patalpų suteikimo jos šeimai iki ieškinio padavimo teismui dienos nesiėmė jokių aktyvių veiksmų, kaip ginčo gyvenamųjų patalpų savininkė. Apeliantė visą laiką suprato, jog ginčo gyvenamosios patalpos nėra jos nuosavybė, ir tai patvirtina byloje esanti ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurią I. S. laisva valia pasirašė, ir I. S. prašymas leisti privatizuoti ginčo gyvenamąsias patalpas lengvatine tvarka pagal LR butų privatizavimo įstatymą

Iki 1994 m. Lietuvoje buvo viena viešosios nuosavybės forma – valstybinė nuosavybė. 1994 m. pakeitus Civilinio kodekso atitinkamas nuostatas atsirado ne tik valstybinė, bet ir savivaldybių nuosavybė. Apeliantės nurodomi Vykdomojo komiteto sprendimai buvo tik pagrindas išduoti orderį apeliantės šeimai apsigyventi ginčo gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), tačiau jų pagrindu neatsirado nuosavybės teisė į ginčo patalpas, todėl apeliantės motyvas, kad nuosavybės teisę į ginčo butą įgijo pagal Kauno miesto DŽDT VK sprendimą, nepagrįstas.

Atsakovė sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad nenustačius valdymo ir naudojimo gyvenamosiomis patalpomis teisių pažeidimo, nėra teisinio pagrindo ginti ieškovės I. S. valdymo teisę.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK 320 str. nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

Bylos medžiaga įrodyta, kad ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) (tuo metu (duomenys neskelbtini) ), ieškovei buvo suteiktos Kauno miesto DŽDT VK 1965-09-29 sprendimu Nr. 565 ir ieškovės šeima šiame bute apgyvendinta 1965-10-12 išduoto orderio Nr. 308 pagrindu (1 t., b. l. 79–83). Atsakovė pagrįstai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad iki 1994 m. Lietuvoje buvo viena viešosios nuosavybės forma – valstybinė nuosavybė. 1994 m. pakeitus Civilinio kodekso atitinkamas nuostatas atsirado ne tik valstybinė, bet ir savivaldybių nuosavybė. Be šių nuosavybės formų tiek iki Civilinio kodekso pakeitimo 1994 metais, tiek ir po jo pakeitimo buvo ir privatinė nuosavybė. Ginčo gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) , suteikimo metu galiojusio LR butų kodekso 49 straipsnis numatė, kad remdamasis sprendimu suteikti gyvenamąsias patalpas valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, rajono, miesto, miesto rajono, gyvenvietės, apylinkės Liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas išduoda piliečiui orderį, kuris yra vienintelis pagrindas apsigyventi valstybinio ar visuomeninio butų fondo name, tačiau teisės aktuose nėra numatyta, jog gavus orderį, gyvenamosios patalpos yra suteikiamos nuosavybės teise. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Vykdomojo komiteto sprendimai buvo pagrindas išduoti orderį apeliantės šeimai apsigyventi ginčo gyvenamosiose patalpose (duomenys neskelbtini), tačiau jų pagrindu neatsirado nuosavybės teisė į ginčo patalpas. Todėl nepagrįstas apeliacinio skundo motyvas, kad apeliantė nuosavybės teise įgijo ginčo gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), Kauno miesto DŽDT VK sprendimo pagrindu, nes Kauno miesto DŽDT VK 1965-09-29 sprendime Nr. 565 apeliantės nurodytos aplinkybės apie suteikimą gyvenamojo ploto ieškovės šeimai asmeninės (privatinės) nuosavybės teise nėra. Priešingai, nei aiškina apeliantė, sprendimu Nr. 565 „Dėl gyvenamojo ploto paskirstymo naujai pastatytuose namuose Ramybės rajone statybose Nr. 07 ir 39“ (1 t., b. l. 79–82) Kauno miesto Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomasis komitetas nusprendė suteikti gyvenamąjį plotą (41 pozicija) S. I. S., kurios šeimą sudaro 3 asmenys, 2-iejų 31,15 kv. m gyvenamojo ploto kambarių ir virtuvės butą Nr. 41. Pažymoje (1 t., b. l. 81) nurodyta, kad I. S. S. keliama iš (duomenys neskelbtini) (skyrelis statyba 07). Ieškovės teisė į gyvenamąjį plotą įforminta, kaip nurodyta anksčiau, orderio Nr. 308 pagrindu, kuris buvo vienintelis pagrindas apsigyventi suteiktoje gyvenamojoje patalpoje. Iš pateikto byloje orderio Nr. 308 (b. l. 83, 1 t.) matyti, kad ieškovė aprūpinta gyvenamuoju plotu vietinės Tarybos, valstybinės, kooperatinės, visuomeninės organizacijos name. Pasas (1 t., b. l. 37), išduotas ginčo butui, patvirtina, kad ginčo butas yra vietinių Tarybų, žinybiniame, visuomeniniame butų fonde, nurodyti duomenys apie ginčo turtą, užfiksuoti Nekilnojamojo turto registre, patvirtina, jog namas, kuriame yra ginčo butas, registruotas Vietos Tarybos nuosavybės teisėmis Namų valdybos vardu (1 t., b. l. 92) Todėl apeliantės motyvai dėl NTRC darbuotojų veiksmų, kurie tariamai neteisingai nurodė duomenis apie ginčo buto nuosavybės formą registruojant ginčo butą, yra atmestini kaip neįrodyti, prieštaraujantys byloje surinktiems įrodymams. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad ieškovei ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini) , niekada nepriklausė nuosavybės teise. Ginčo gyvenamosios patalpos nuosavybės teise priklausė Kauno miesto savivaldybei. Apeliantė nuo ginčo gyvenamųjų patalpų suteikimo jos šeimai iki ieškinio padavimo teismui dienos nesiėmė jokių aktyvių veiksmų dėl ginčo gyvenamųjų patalpų teisinės registracijos savo vardu. Ieškovė 1984 metais sudarė ginčo gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, o 1991 metais kreipėsi dėl ginčo gyvenamųjų patalpų privatizavimo lengvatine tvarka pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą bei visą laiką mokėjo nuomos mokestį už ginčo gyvenamąsias patalpas ir nė karto neginčijo nuompinigių mokėjimo pagrindo. Tad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ieškovė naudojosi ginčo butu ne asmeninės nuosavybės teise, o nuomos pagrindu. Todėl atmestinas apeliantės motyvas, kad ginčo gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), asmeninės nuosavybės teise priklauso apeliantei I. S., nes tai prieštarauja surinktiems byloje įrodymams.

Kaip pagrįstai nurodyta atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą, iki 1994 metų galiojusi Civilinio kodekso redakcija nenumatė savivaldybių nuosavybės kaip savarankiškos viešosios nuosavybės formos. 1994 metais pakeitus Civilinio kodekso nuostatas buvo įtvirtinta antra viešosios nuosavybės teisės forma – savivaldybių nuosavybė. Pirmas įstatymas, sureguliavęs dalies valstybės turto perdavimo savivaldybėms tvarką buvo 1994-12-20 LR įstatymas „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Taigi, savivaldybių nuosavybė, kaip viena iš viešosios nuosavybės rūšių, atsirado tik po Civilinio kodekso pakeitimų 1994-06-10 ir tik įsigaliojus LR įstatymui „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Aukščiau nurodyto įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punkte buvo numatyta, kad savivaldybių nuosavybėn priskiriamas į savivaldybių balansą įeinantis neprivatizuotas savivaldybių butų fondas. To paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje buvo numatyta, kad atskiri nekilnojamojo turto objektai, priskirti savivaldybių nuosavybėn pagal šio įstatymo 3 straipsnio 3 punktą, perduodami pagal jų priėmimo–perdavimo aktus važtaraščius, kuriuos pasirašo Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotas asmuo ir miesto meras arba rajono valdytojas. Dėl to gyvenamosios patalpos (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Kauno miesto savivaldybei. Nuosavybės įregistravimo pagrindas 1995-03-16 priėmimo–perdavimo aktas. Dėl to negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad 1995-03-16 perdavimo–priėmimo aktas yra neteisėtas. Kaip nustatyta byloje ginčo butas adresu (duomenys neskelbtini) remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-07-13 nutarimu Nr. 870 „Dėl valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn tvarkos“ pagal LR valstybės turto perdavimo savivaldybių nuosavybėn įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 1 punktą 1995-03-16 perdavimo–priėmimo aktu perduotas atsakovei Kauno miesto savivaldybėn nuosavybėn (1 t., b. l. 93–94). Šio akto pagrindu ginčo gyvenamosios patalpos buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre Kauno miesto savivaldybės vardu (1 t., b. l. 95), nuosavybės teisių registracijos faktas nebuvo nuginčytas įstatymo nustatyta tvarka, todėl duomenys apie nekilnojamo turto nuosavybės teisių registraciją Kauno miesto savivaldybės vardu laikomi teisingais. Todėl apeliantės motyvai apie tariamai neteisingą ginčo turto perdavimą atsakovės nuosavybėn ir neteisingos nekilnojamo turto registracijos VĮ Registrų centro Kauno filiale yra atmestini kaip neįrodyti (CPK 178, 185 str.)

Kaip nustatyta anksčiau, su ieškove buvo sudaryta gyvenamosios patalpos valstybinio ir visuomeninio buto fondo namuose nuomos tipinė 1984-11-23 sutartis (b. l. 36, 1 t.). Apeliantė ginčija šios nuomos sutarties teisėtumą ir pagrįstumą tokiais motyvais.

Ieškovė teigia, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis negalioja dėl to, kad sutartis nepatvirtinta notarine tvarka, tačiau su tuo sutikti negalima, nes reikalavimas patvirtinti patalpų nuomos sutartį, sudarytą dėl valstybinio (savivaldybės) gyvenamojo fondo, nebuvo numatyta įstatyme. Kaip pagrįstai nurodo atsakovė atsilepime į apeliacinį skundą, 1964 m. CK 44 straipsnyje numatyta, kad sandorius notariškai patvirtinti privaloma tik įstatymo numatomais atvejais. LR CK 1.74 straipsnyje yra numatyta, kad notarine forma turi būti sudaromi: 1) daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo sandoriai; 2) vedybų sutartys; 3) kiti sandoriai, kuriems šis kodeksas nustato privalomą notarinę formą. 1964 m. CK 322 straipsnyje numatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė, įmonė, organizacija, turi būti sudaroma raštu. LR CK 6.579 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, kai nuomotojas yra savivaldybė ar juridinis asmuo, turi būti sudaroma raštu. Reikalavimas, kad gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis būtų sudaryta raštu, yra vienintelis reikalavimas, keliamas nuomos sutarties formai, nes teisės aktuose tik įtvirtinta nuostata, kad nuomos sutartis privalo būti sudaroma raštu, kitokių reikalavimų dėl sutarties sudarymo formos nei anksčiau galioję, nei šiuo metu galiojantys teisės aktai nenumato. Pažymėtina, kad sutarties šalys nuomos sutartį vykdė, ieškovė gyveno nuomos pagrindu ginčo bute ir mokėjo už nuomojama butą nuomos mokestį, taigi pripažino nuomos sutartį galiojančia ir sudaryta tinkama forma. Todėl nepagrįstas yra apeliantės skundo motyvas, kad gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartis yra niekinė vien dėl to, kad ji nepatvirtina notariškai.

Taip pat negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad nuomos sutartyje nenurodyti visi būtini rekvizitai. CK 319 straipsnyje (1964 m.) buvo numatyta, kad gyvenamosios patalpos nuomos sutartimi nuomotojas įsipareigoja leisti apsigyventi nuomininkui gyvenamojoje patalpoje, o nuomininkas įsipareigoja naudotis šia patalpa, mokėti nuomos mokestį. Šalys įsipareigoja vykdyti ir kitas nuomos sutartyje numatytas sąlygas (prievoles). 1964 m. CK 323 straipsnyje buvo numatyta, kad sutartyje turi būti nurodytas išnuomojamų patalpų adresas, kambarių ir kitokių patalpų skaičius, plotas, esantys patogumai, priklausiniai ir naudojimosi bendro naudojimo patalpomis sąlygos, nuomos mokesčio dydis ir šio mokesčio mokėjimo terminai, atsiskaitymų už komunalinius patarnavimus tvarka. Gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje gali būti numatomos ir kitos sąlygos. Esanti civilinėje byloje 1984-11-23 sutartis (b. l. 36, 1 t.) atitinka tuo metu galiojusio įstatymo reikalavimus, todėl apeliacinio skundo motyvas, kad ginčo gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini), nuomos sutartis yra negaliojanti, nes joje nėra nurodyti visi gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčiai būtini rekvizitai, yra nepagrįstas, nes tai prieštarauja bylos medžiagai.

Byloje neįrodytas, todėl atmestinas apeliantės motyvas, kad nuomos sutartį ieškovė pasirašė nežinodama sutarties turinio ir ne savo valia, nes šioms aplinkybėms nustatyti nepateikta jokių objektyvių įrodymų (CPK 12, 178 str.).

Atmestinas apeliantės motyvas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus byloje įrodymus, nes apeliantės paminėti procesinės teisės pažeidimai byloje nenustatyti. Taip pat negalima sutikti su apeliantės motyvais, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 46, 159 str. nuostatas neįtraukęs į bylą trečiuoju asmeniu VĮ Registrų centro, nes atsižvelgiant į ginčą, dėl kurio šalys bylinėjasi, nėra būtina byloje įtraukti trečiuoju asmeniu VĮ Registrų centro Kauno filialo. Atmestinas apeliantės motyvas, kad civilinėje byloje ginčo šalys neprivalėjo rinkti įrodymų, nes tai prieštarauja CPK 178 str., kuriame nurodyta, kad šalys turi pateikti byloje įrodymus, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus. Taip pat atmestinas apeliantės motyvas, kad teismas nepasirūpino tinkamu bylos išnagrinėjimu, pažeidė rungimosi ir betarpiškumo principus. CPK 179 str. 1 d. nurodyta, kad teismas gali pasiūlyti šalims pateikti įrodymus, jeigu pateiktų byloje įrodymų neužtenka. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi teisę rinkti įrodymus savo iniciatyva tik šio kodekso ir kitų įstatymų numatytais atvejais, taip pat kai to reikalauja viešasis interesas ir nesiėmus šių priemonių būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva rinkti įrodymų neprivalėjo, nes tai nenumatyta įstatyme. Tačiau pirmosios instancijos teismas, bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, ėmėsi priemonių užtikrinti šalių teisę pateikti byloje būtinus bylai išnagrinėti įrodymus, tuo tikslu teismas pareikalavo iš VĮ Registrų centro Kauno filialo nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylą (1 t., b. l. 52), kurioje surinkti reikšmingi šiam ginčui išnagrinėti rašytiniai įrodymai. Tad sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė procesinės teisės normas, jų nepažeidė ir nagrinėdamas ginčą laikėsi civilinio proceso principų, tarp jų ir kooperacijos principo (CPK 8 str.). Taip pat nėra pagrindo sutikti su apeliantės motyvais, kad skundžiamas teismo sprendimas neatitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų, nes toks apeliantės teiginys nepagrįstas bylos medžiaga ir priešingai, nei teigia apeliantė, teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamas teismo sprendimas atitinka CPK 263 str. nuostatas, yra teisėtas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija nekartoja pirmosios instancijos teismo sprendimo ir atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą motyvų, nes su jais sutinka, ir konstatuoja, kad kaip pagrįstai nurodė skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismas, ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimų, todėl nėra pagrindo apginti jos pažeistos teisės, taigi ieškinys pirmosios instancijos teismo sprendimu atmestas pagrįstai.

Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų apeliacinio skundo motyvų, nes jie iš esmės kartoja tuos pačius argumentus arba yra teisiškai nereikšmingi vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Esant tokioms aplinkybėms skundžiamas teismo sprendimas nekeistinas, apeliacinis skundas netenkintinas (CPK 326 str. 1 d. 1 p., 328 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimo nekeisti.