- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-12-10
- Bylos Nr.
- e2A-711-739/2020
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „NEO Finance“
- Atsakovas
- Ž. M.
- Kategorijos
- 2.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 2.6.29.3Vartojimo kreditas
teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-4046-913/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovui Ž. M. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – AB) „NEO Finance“ (toliau – ir ieškovė, ir apeliantė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo Ž. M. (toliau – ir atsakovas) 2720,43 Eur negrąžintos kredito dalies, 267,80 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki 2020 m. liepos 1 d., 27,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2720,43 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 22 d.), 1406,27 Eur tarpininkavimo mokesčio, 6,24 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. vasario 23 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 1 d.), 27,00 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 22 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas: 99,00 Eur žyminio mokesčio ir 200,00 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą.
2. Nurodė, kad 2018 m. lapkričio 16 d. ieškovė ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. k756536193, kuria atsakovui 54 mėnesių laikotarpiui suteiktas 3227,79 Eur dydžio kreditas. 2019 m. kovo 15 d. buvo pasirašytas priedas prie vartojimo kredito sutarties, kadangi buvo keičiama mokėjimo data. Atsakovas sutartimi įsipareigojo grąžinti gautą kreditą, palūkanas, tarpininkavimo mokestį iki 2023 m. gegužės 22 d. Sutarties bendrųjų sąlygų 1.8 punkte detalizuota, kad bendra vartojimo kredito kaina (vartojimo kredito mokestis) – tai išlaidos, įskaitant palūkanas, tarpininkavimo mokestį ir bet kuriuos kitus su vartojimo kredito sutartimi susijusius mokesčius. Atsakovas laiku nemokėjo mėnesinių įmokų, nereagavo į ieškovės siųstus raginimo laiškus, todėl ieškovė 2020 m. birželio 25 d. siųstu išankstiniu raštišku pranešimu su atsakovu sudarytą vartojimo kredito sutartį nuo 2020 m. liepos 1 d. nutraukė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmai 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies – priteisė iš atsakovo Ž. M. ieškovei 2720,43 Eur negrąžintos kredito dalies, 267,80 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų, paskaičiuotų iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, 27,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2720,43 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 1 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 22 d.), 280,42 Eur tarpininkavimo mokesčio, 6,24 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, paskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. vasario 23 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 1 d.), 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (3274,89 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. liepos 17 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 222,52 Eur bylinėjimosi išlaidų, likusią dalį ieškinio atmetė.
4. Atsižvelgęs į tai, kad atsakovas atsiliepimo nepateikė, o ieškinyje yra pareikštas prašymas dėl sprendimo už akių priėmimo, teismas nusprendė priimti sprendimą už akių.
5. Teismas nustatė, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas būtų tinkamai įvykdęs savo prievoles, todėl ieškovės reikalavimą priteisti iš atsakovo negrąžintą kredito dalį, mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, 27,00 proc. negautas pajamas (nuostolius) už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, laikė pagrįstu ir tenkintinu.
6. Spręsdamas kompensacinių palūkanų priteisimo klausimą, teismas atsižvelgė į Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, kuri numato, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ne daugiau kaip už 180 dienų ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Nurodė, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020). Atsižvelgęs į tai, ieškovei iš atsakovo priteisė 6,24 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. vasario 23 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 1 d.), o reikalavimą dėl 27,00 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2720,43 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 22 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos atmetė.
7. Dėl tarpininkavimo mokesčio teismas konstatvo, kad prašoma priteisti 280,42 Eur viršijanti tarpininkavimo mokesčio suma savo esme yra netesybos. Atsižvelgęs į tai ir vadovaudamasis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, reikalavimą dėl tarpininkavimo mokesčio priteisimo tenkino iš dalies ir iš atsakovo ieškovei priteisė 280,42 Eur tarpininkavimo mokesčio.
8. Be to, teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 5 proc. procesines palūkanas už priteistą 3274,89 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai
9. Ieškovė AB „Neo Finance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo už akių dalį dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos ir priteisti ieškovei iš atsakovo Ž. M. 27,00 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą 2720,43 Eur, nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 22 d.) iki visiško kredito grąžinimo; pakeisti sprendimo už akių dalį dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti ieškovei iš atsakovo 299,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, sumokėtų pirmosios instancijos teisme, o kitą Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme.
9.1. Nurodo, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kompensuojamosios palūkanos gali būti skaičiuojamos nuo prievolės įvykdymo termino praleidimo dienos iki visiško prievolės įvykdymo, šalys gali susitarti, jog nutraukus sutartį toliau gali būti skaičiuojamos kompensuojamosios palūkanos, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį. Apeliantė nurodo, kad metinė palūkanų norma, dėl kurios šalys susitarė sutartyje, sudaro 27,00 proc., ir atkreipia dėmesį į tai, kad sutartyje nustatytas metinės palūkanų normos dydis neviršijo tuo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo numatytų reikalavimų. Be to, Sutarties 6.1. punktas numato, jog vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos (27,00 proc.) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą.
9.2. Nurodo, kad pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Apeliantė nurodo, kad šiuo atveju negautos pajamos (nuostoliai) ir kompensuojamosios palūkanos paskaičiuotos skirtingais laikotarpiais, todėl viena suma į kitą neįskaitomos, ir apeliantės naudai priteistinos abi sumos. Mano, kad atsižvelgus į tai, ieškovės reikalavimas priteisti 27,00 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos yra pagrįstas, neprieštaraujantis naujai suformuotai teismų praktikai dėl palūkanų skaičiavimo bei imperatyvioms įstatymų normoms (CK 6.2, 6.38, 6.200, 6.205, 6.260, 6.261, 6.870, 6.872, 6.873, 6.881 straipsniai).
9.3. Apeliantės teigimu, jos reikalavimas priteisti po sutarties termino pasibaigimo skaičiuojamas palūkanas, laikytinas reikalavimu taikyti skolininkui (atsakovui) civilinę atsakomybę. Pažymi, kad laiku ieškovei neatgavus suteikto kredito, kredito davėjas patiria nuostolių, nes negali naudotis atsakovui suteikta ir jo negrąžinta pinigų suma, o atsakovas ir toliau naudojasi kredito davėjo suteikta ir jam negrąžinta pinigų suma, todėl pagal CK 6.37, 6.210 ir 6.261 straipsnių nuostatas privalo už termino prievolei įvykdyti praleidimą mokėti sutarties, įstatymo nustatytas kompensacines palūkanas.
9.4. Apeliantė nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, nurodytus išaiškinimus, tokius kaip kreditoriaus teisė reikalauti kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų ir po paskolos sutarties nutraukimo, kurių dydis atitinka sutartyje nustatytą mokėjimo (pelno) palūkanų dydį bei kitas svarbias aplinkybes. Apeliantė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teismas, nagrinėdamas ginčo šalių apeliacinius skundus, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja juos pagal apeliantų nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
11. Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu yra skundžiama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas dėl kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą priteisimo ir su tuo susijusių bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
12. Byloje nustatyta, kad 2018 m. lapkričio 16 d. ieškovė ir atsakovas sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. K756536193, kuria atsakovui 54 mėnesių laikotarpiui suteiktas 3227,79 Eur dydžio kreditas. 2019 m. kovo 15 d. buvo pasirašytas priedas prie vartojimo kredito sutarties, kadangi buvo keičiama mokėjimo data. Atsakovas sutartimi įsipareigojo grąžinti gautą kreditą, palūkanas, tarpininkavimo mokestį iki 2023 m. gegužės 22 d. Vartojimo kredito sutarties 6.1. punktas numatė, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, sutarties specialiojoje dalyje numatytos palūkanos (27,00 proc.) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos, kai laiku neapmokėta suma yra įskaitoma į vartojimo kredito davėjo banko sąskaitą. Ginčo, kad atsakovas laiku sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir ieškovė sutartį nutraukė, byloje nėra.
13. Kaip matyti iš skundžiamo teismo sprendimo už akių, pirmosios instancijos teismas nusprendė netenkinti ieškovės ieškinio dalies dėl 27 proc. kompensuojamųjų palūkanų priteisimo remdamasis Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi. Teismas nurodė, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną ne daugiau kaip už 180 dienų ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi.
14. Ieškovė, pateikusi apeliacinį skundą, teigia, kad jos reikalavimas priteisti 27,00 proc. kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos yra pagrįstas, neprieštaraujantis naujai suformuotai teismų praktikai dėl palūkanų skaičiavimo bei imperatyvioms įstatymų normoms. Taip pat teigia, kad jos reikalavimas priteisti po sutarties termino pasibaigimo skaičiuojamas palūkanas, laikytinas reikalavimu taikyti skolininkui (atsakovui) civilinę atsakomybę. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tiek formuojamą teismų praktiką šiuo klausimu, tiek ginčui aktualaus Vartojimo kredito įstatymo nuostatas, su tokiais ieškovės argumentais nesutinka.
15. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020, kurią mini ir ieškovė, suformavo tokią teisės aiškinimo taisyklę, kad nutraukus paskolos (kredito) sutartį prieš terminą, pasibaigia pagrindinių prievolių pagal sutartį vykdymas natūra, todėl mokėjimo (pelno) palūkanos skolininkui pagal šią sutartį nebegali būti skaičiuojamos; paskolos (kredito) sutartį nutraukus prieš terminą kreditorius įgyja teisę reikalauti taikyti skolininkui civilinę atsakomybę: reikalauti sutartyje ar įstatyme nustatyto dydžio kompensuojamųjų palūkanų iki visiško paskolos sumos grąžinimo, taip pat reikalauti dėl pagal nutrauktą paskolos (kredito) sutartį negautų mokėjimo (pelno) palūkanų, kaip kreditoriaus negautų pajamų, atlyginimo; pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles, reikalaujant kompensuojamųjų palūkanų (netesybų) ir negautų pajamų (nuostolių) kreditoriui gali būti priteisiama didesnė iš reikalaujamų sumų. Kaip matyti iš neskundžiamos teismo sprendimo dalies, pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei 27,00 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (2720,43 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 1 d.) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2023 m. gegužės 22 d.), o reikalavimą dėl 27 proc. kompensuojamųjų palūkanų priteisimo nuo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo atmetė. Ieškovė mano, kad toks teismo sprendimas yra nepagrįstas, nes ieškovė neprašo priteisti negautų pajamų ir kompensuojamųjų palūkanų už tą patį laikotarpį, t. y. jos paskaičiuotos skirtingais laikotarpiais, todėl viena suma į kitą neįskaitomos, ir apeliantės naudai priteistinos abi sumos.
16. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.37 straipsnio 1 dalį, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą (CK 6.37 str. 1 d., 6.872 str.)), ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą (CK 6.210 str., 6.261 str.)). Kreditoriaus reikalavimas sumokėti kompensuojamąsias palūkanas laikytinas reikalavimu skolininkui taikyti civilinę atsakomybę, o kreditoriaus reikalavimas sutartyje nustatytu terminu sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas – reikalavimu prievolę įvykdyti natūra (CK 6.213 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-77-378/2015).
17. Kompensacinės palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Vadinasi, tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati – kompensacinė, ir jos pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti.
18. Nagrinėjamu atveju ginčo, kad tarp šalių susiklostė vartojimo kredito sutartiniai santykiai, byloje nėra. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį. Jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies norma yra imperatyvi, vadinasi, vartojimo kredito gavėjui už pavėluotą prievolių vykdymą negali būti taikoma didesnė atsakomybė negu Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytas 0,05 procentų netesybų už kiekvieną pavėluotą dieną dydis (18 procentų metinių palūkanų norma).
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020 m. vasario 17 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020 išaiškino, jog kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos, kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo. Aiškinant priešingai, būtų sudaroma vartojimo kredito davėjams galimybė apeiti Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą ribojimą. Tokiu atveju nebūtų pasiekti tiek Vartojimo kredito įstatymo, tiek 2008 m. balandžio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/48/EB dėl vartojimo kredito sutarčių, kuri buvo įgyvendinta Vartojimo kredito įstatymu, tikslai vartotojų teisių apsaugos prasme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).
20. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad šalys Kredito sutarties bendrųjų sąlygų 6.1 punkte numatė, kad, vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos (t. y. 27 procentų dydžio metinės palūkanos) yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi Vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos.
21. Įvertinęs nurodytą ginčo vartojimo kredito sutarties nuostatą ir kasacinio teismo išaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovės reikalavimą dėl 27 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Sutartyje nustatytas 27 procentų kompensuojamųjų palūkanų dydis yra nesąžiningas, nes jis viršija Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytą dydį, t. y. 0,05 procento nuo pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną (18 procentų metinių palūkanų norma, tačiau ne už ilgesnį nei 180 dienų laikotarpį). Kadangi pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali viršyti 18 procentų dydžio metinės palūkanos normos, o šalių sudarytoje sutartyje nustatytas nesąžiningas 27 procentų kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų dydis, laikytina, kad sutartyje nustatyta neproporcingai didelė atsakovo civilinė atsakomybė už ginčo sutartyje numatytų įsipareigojimų netinkamą vykdymą. Juo labiau kad ir laikotarpis, už kurį apeliantė skaičiuoja šias palūkanas yra neapibrėžtas (nuo sutarties termino pasibaigimo, t. y. nuo 2023 m. gegužės 22 d. iki visiško kredito grąžinimo dienos), kas taip pat prieštarauja Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nurodytam maksimaliam galimam laikotarpiui (180 dienų).
22. Apibendrinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi kasacinio teismo suformuota praktika šios kategorijos bylose ir taikė Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytus apribojimus netesyboms – ne daugiau kaip 0,05 proc. nuo negrąžintos sumos per dieną ir ne ilgiau kaip už 180 dienų, dėl to pagrįstai šį ieškinio reikalavimą atmetė. Pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
23. Kasacinio teismo praktikoje pažymima, kad tuo atveju, jei teismas nustato, kad sutartyje nustatytos netesybos yra neproporcingai didelės, jis turi sutarties sąlygą, apibrėžiančią netesybų dydį, pripažinti nesąžininga, negaliojančia ab initio (nuo pradžių), ir šios sąlygos ginčo atveju netaikyti (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2018 m. liepos 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018). Nors pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo (nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iki visiško kredito grąžinimo dienos), įvertino vartojimo kredito sutarties sąlygų dėl kompensacinių palūkanų mokėjimo neatitikimą VKĮ 11 straipsnio 8 dalies nuostatoms, tačiau šių sąlygų nepripažino nesąžiningomis bei negaliojančiomis. Be to, teismas tenkino ieškovės reikalavimą dėl 6,24 Eur kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, paskaičiuotų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo, t. y. nuo 2020 m. vasario 23 d., iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020 m. liepos 1 d.), paskaičiuotų pagal tas pačias vartojimo kredito sutarties sąlygas, kurios įvertintos kaip prieštaraujančios VKĮ normoms. Nagrinėjamu atveju apeliacinis skundas yra paduotas tik ieškovės, kuri šios sprendimo dalies neskundžia. Atsižvelgus į tai, kad pagal CPK 313 straipsnį apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo ar nutarties, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių, o apie ketinimą peržengti apeliacinio skundo ribas teismas šioje byloje nėra pranešęs dalyvaujantiems byloje asmenims (CPK 320 straipsnio 2 dalyje), apeliacinės instancijos teismas skundžiamo sprendimo dalį dėl kompensuojamųjų palūkanų priteisimo palieka nepakeistą.
24. Apeliacinės instancijos teismui atmetus skundo argumentus dėl kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priteisimo, nėra pagrindo keisti ir skundžiamo sprendimo dalies dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Anykščių rūmų 2020 m. rugpjūčio 5 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.