Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. J. ir jos gynėjo advokato Edmundo Jankaičio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendžio, kuriuo L. J. pripažinta kalta:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį, ir nuteista – areštu 40 (keturiasdešimčiai) parų;

pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, ir nuteista – areštu 30 (trisdešimčiai) parų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir L. J. skirta subendrinta bausmė – 60 (šešiasdešimties) parų areštas.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta subendrinta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė L. J. nustatyta 40 (keturiasdešimties) parų areštas, bausmę paskiriant atlikti areštinėje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. J. nuteista už tai, kad 2014 m. rugpjūčio 8 d. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), sudavė du kartus kumščiu į veidą E. M., po to pargriovė ją ant lovos, dėl to pastaroji susitrenkė kairiąją koją, jai atsirado kraujosruva viršutinėje lūpoje ir kairėje šlaunyje, tai vertinama kaip nežymus sveikatos sutrikdymas, ir pagrobė E. M. priklausančius auksinius auskarus, kurių vertė 579,24 Eur (2 000 Lt), bei auksinę grandinėlę su auksiniu pakabuku, kurių vertė 868,86 Eur (3 000 Lt), iš viso pagrobė 1 448,10 Eur (5 000 Lt) vertės turto.

Be to, L. J. nuteista už tai, kad 2015 m. spalio 10 d., apie 17.10 val., (duomenys neskelbtini) gatvėje, ant viaduko, stovint prie jai priklausančio automobilio „Audi A4“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) tiesiogiai pasiūlė duoti kyšį – 100 eurų valstybės tarnautojui – (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato Patrulių rinktinės 1-osios kuopos 1-ojo būrio patruliui A. R., veikiančiam teisėtai pagal įstatymo nustatytą kompetenciją, einančiam jam pavestas kelių eismo priežiūros funkcijas, už pageidaujamą neveikimą vykdant įgaliojimus, t. y. siekdama išvengti atsakomybės už Kelių eismo taisyklių 14 punkto pažeidimą, prašydama nepildyti administracinio teisės pažeidimo protokolo pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 126 straipsnio 4 dalį – transporto priemonės vairavimas esant vairuotojams neblaiviems.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliaciniame skunde nuteistoji L. J. ir jos gynėjas neginčija nuteistosios kaltės ar nusikalstamų veikų kvalifikavimo, tačiau mano, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas L. J. per griežtą bausmę, neįvertino visų BK 54 straipsnio 3 dalies taikymui reikšmingų aplinkybių.

Vis dėlto teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktą medžiagą, konstatuoja, kad išimtinių aplinkybių, leidžiančių spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, kurių pagrindu taikomos BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatos, šioje byloje nėra, todėl pirmosios instancijos teismas, netaikydamas L. J. atžvilgiu aptariamo straipsnio nuostatų, ir skirdamas jai bausmes, numatytas jos padarytų nusikalstamų veikų sankcijose, įstatymo – BK 54 straipsnio 3 dalies – taikymo klaidos nepadarė.

Pagal baudžiamajame įstatyme nustatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus teismas skiria bausmę, numatytą BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją (BK 54 str. 1 d.). Tačiau parenkant bausmę už konkrečią nusikalstamą veiką konkrečiam asmeniui galima situacija, kai yra pagrindas paskirti švelnesnę bausmę. BK 54 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad skirti švelnesnę, nei įstatymo sankcijoje numatyta, bausmę teismas gali nustatęs išimtines bylos aplinkybes, leidžiančias spręsti, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštaraus teisingumo principui. Tai, kad galimybė taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas atsiranda tada, kai teismas nustato išskirtines aplinkybes, rodančias, jog sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas prieštarauja teisingumo principui, pažymėta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2014 m. kovo 13 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014.

Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog L. J., veikdama tiesiogine tyčia, padarė du tyčinius baigtus nusikaltimus, numatytus BK 180 straipsnio 1 dalyje, 227 straipsnio 2 dalyje, kuriuos baudžiamasis įstatymas priskiria apysunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 4 dalis) ir už kurių padarymą numato atitinkamai areštą arba laisvės atėmimą iki 6 metų (BK 180 str.1 d.) bei baudą; areštą arba laisvės atėmimą iki 5 metų (BK 227 str. 2 d.). Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas jos padarytų nusikalstamų veikų sankcijose numatytas arešto bausmes L. J. apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad L. J. nusikalto būdama neteista, bausta administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba, darbo biržoje neregistruota, gydosi, nustatyta diagnozė – depresija. Pirmosios instancijos teismas skirdamas bausmes taip pat atsižvelgė į tai, kad abu nusikaltimus nuteistoji įvykdė būdama neblaivi, nusikaltimą, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje, įvykdė iš savanaudiškų paskatų. Taip pat apylinkės teismas nustatė L. J. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), bei jos atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikalstamas veikas ji padarė apsvaigusi nuo alkoholio, tai turėjo reikšmės veikų padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Taigi pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje išvardytas aplinkybes. Be to, pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ir BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo galimybę ir pagrįstai konstatavo, jog L. J. skiriant bausmes nėra įstatyminio pagrindo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalį.

Apeliacinės instancijos teismas tokiai pirmosios instancijos teismo išvadai pritaria ir pažymi, kad byloje nenustatyta aplinkybių, rodančių, kad straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. J. už konkrečios veikos padarymą aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajai už nusikalstamas veikas, numatytas BK 180 straipsnio 1 dalyje, BK 227 straipsnio 2 dalyje, paskyrė mažesnes, nei jos padarytų veikų sankcijose numatytas arešto bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos. Tokią apygardos teismo išvadą pagrindžia ir tai, kad nuteistajai L. J. apylinkės teismo nuosprendžiu skirta subendrinta bausmė – areštas 60 (šešiasdešimčiai) parų, kuri, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, dar buvo sumažinta vienu trečdaliu, ir paskirta galutinė bausmė – areštas 40 (keturiasdešimčiai) parų, yra mažesnė netgi už vienos iš jos padarytos pagal sankciją sunkesnės nusikalstamos veikos sankcijoje numatytą arešto bausmės vidurkį (BK 49 str. 3 d.). Taigi dar ir dėl to nuteistajai paskirtas bausmes ir galutinę subendrintą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtas ar dar labiau jas švelninti, ar skirti kitą, apeliantų pageidaujamą bausmės rūšį nėra pagrindų. Šiame kontekste pažymima, kad bausmės paskyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija. Apeliacinės instancijos teismas paskirtą bausmę pakeisti gali tik tais atvejais, kai bausmė yra aiškiai per švelni ar aiškiai per griežta. Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta. Taigi tai, jog nuteistoji vis dėlto mano, kad jai turėjo būti skirta trumpesnės trukmės arešto bausmė ar švelnesnė bausmės rūšis, nei skundžiamu nuosprendžiu skirta, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda ir pagrindo mažinti jai pirmosios instancijos teismo skirto bausmės dydžio ar skirti nuteistosios pageidaujamą bausmės rūšį. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą, atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą bausmę.

Dėl nurodytų priežasčių daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas L. J. paskirdamas bausmes ir jas individualizuodamas baudžiamąjį įstatymą pritaikė tinkamai, paskirtos bausmės tiek rūšimi, tiek dydžiu nėra per griežtos, todėl jų švelninti, keisti bausmių rūšis nėra pagrindo. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad vien tik simbolinės ir nuteistojo asmens pageidavimus tenkinančios bausmės paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo.

Nuteistosios ir jos gynėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad L. J. visiškai pripažino savo padarytas nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai dėl to gailisi, yra jos atsakomybę lengvinanti aplinkybė (BK 59 str. 1 d. 2 p.), tačiau ši aplinkybė įvertinta parenkant ir individualizuojant bausmes ir jos dydį sankcijos už padarytus nusikaltimus ribose. Analogiškai teismų praktikoje vertinamos ir kitos apeliantų skunde nurodytos aplinkybės, t. y. kaltininkės sveikatos būklė (piktnaudžiavimas alkoholiu, nuo to nuteistajai išsivystė psichikos ir elgesio sutrikimai, depresija), kurios pagal teismų praktiką savaime nesudaro pakankamo pagrindo išvadai, kad įstatymo sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 54 straipsnio 3 dalies taikymas paprastai susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, jo pastangas pašalinti savo nusikalstama veika sukeltus žalingus padarinius, bei kitų aplinkybių visumos vertinimu. Taigi teismas turi argumentuotai nurodyti, kokios yra išskirtinės bylos aplinkybės, kurios rodo, kad padaryto nusikaltimo pavojingumas yra daug mažesnis, negu rūšinis tokios nusikalstamos veikos pavojingumas, kad kaltininko asmenybė mažiau pavojinga, veika atsitiktinio pobūdžio ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7/2010, 2K-355/2012 ir kt.). Šiuo atveju, kaip nurodyta anksčiau, tokių aplinkybių nenustatyta.

Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nuteistosios gynėjas pateikė darbo sutarties kopiją, patvirtinančią, kad nuteistoji L. J. nuo 2016 m. vasario 25 d. (t. y. po skundžiamo nuosprendžio priėmimo) įsidarbino UAB „A.“ dažytoja, bei į BK 49 straipsnio 5 dalies nuostatas, kurios leidžia asmeniui, kuriam paskirta iki keturiasdešimt penkių parų arešto, jį nustatyti atlikti poilsio dienomis, sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas nustatyti nuteistajai L. J. jai skirtą arešto 40 (keturiasdešimčiai) parų bausmę atlikti poilsio dienomis. Kartu atkreiptinas nuteistosios dėmesys į tai, kad, jeigu asmuo pažeidžia šią arešto atlikimo tvarką, ją teismas savo sprendimu gali pakeisti įprastine arešto atlikimo tvarka (BK 49 str. 5 d.).

Esant aptartoms aplinkybėms nuteistosios L. J. ir jos gynėjo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, o Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendis keistinas dėl netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 str. 4 p.)

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. vasario 12 d. nuosprendį pakeisti:

nuteistajai L. J. skirtą arešto 40 (keturiasdešimčiai) parų bausmę nustatyti atlikti poilsio dienomis.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.