- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-09-17
- Bylos Nr.
- 1A-645-557-2012
- Teisminio proceso Nr.
- 1-31-1-01421-2010-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Linas Pauliukėnas (pirm.), Arvydas Daugėla, Eduardas Maškevičius
- Nuteistasis
- A. D.
Pranešėjas L. Pauliukėnas Baudžiamoji byla Nr. 1A-645-557/2012
Teisėjas E. Mockaitis Teisminio proceso Nr. 1-31-1-01421-2010-7
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS
NUTARTIS
2012 m. rugsėjo 17 d.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Lino Pauliukėno, teisėjų Arvydo Daugėlos ir Eduardo Maškevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendžio (su Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. birželio 1 d. nutartimi padarytais rašymo apsirikimų ištaisymais), kuriuo A. D. nuteistas pagal BK 182 str. 3 d. (2010-09-22 epizodas) 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 str. 3 d. (2010-09-23 epizodas) 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda, pagal BK 182 str. 3 d. (2010-09-24 epizodas) 6 MGL (780 Lt) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d., paskirta galutinė subendrinta bausmė - 12 MGL (1560 Lt) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad 2010-09-22 tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), neteisėtai veikdamas UAB „P.“, į/k (duomenys neskelbtini), vardu (remiantis darbo sutartimi buvo atleistas 2010-09-17), už UAB „P.“ suteiktas civilinės saugos paslaugas iš UAB „I.“, į/k (duomenys neskelbtini), įgaliotos atstovės D. P. paėmė 270 Lt bei pastarajai išdavė UAB „P.“ Kasos pajamų orderį Nr. 0134, tačiau pinigų bendrovei negrąžino, taip jis apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą UAB „P.“ priklausantį turtą – 270 Lt.
A. D. nuteistas ir už tai, kad 2010-09-23 tiksliai nenustatytu laiku, (duomenys neskelbtini), neteisėtai veikdamas UAB „P.“, į/k (duomenys neskelbtini), vardu (remiantis darbo sutartimi buvo atleistas 2010-09-17), už UAB „P.“ suteiktas civilinės saugos paslaugas iš D. B. įmonės, į/k (duomenys neskelbtini), savininkės D. B. paėmė 363 Lt bei pastarajai išdavė UAB „P.“ Kasos pajamų orderį Nr. 0135, tačiau pinigų bendrovei negrąžino, taip jis apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą UAB „P.“ priklausantį turtą - 363 Lt.
A. D. nuteistas ir už tai, kad 2010-09-24 tiksliai nenustatytu laiku (duomenys neskelbtini), neteisėtai veikdamas UAB „P.“, į/k (duomenys neskelbtini), vardu (remiantis darbo sutartimi buvo atleistas 2010-09-17), už UAB „P.“ suteiktas civilinės saugos paslaugas iš UAB „E.“, į/k (duomenys neskelbtini), vyr. finansininko A. B. paėmė 217,80 Lt bei pastarajam išdavė UAB „P.“ Kasos pajamų orderį Nr. 0136, tačiau pinigų bendrovei negrąžino, taip jis apgaulės būdu savo naudai įgijo svetimą UAB „P.“ priklausantį turtą – 217,80 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu A. D. prašo Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo jį pagal BK 182 str. 3 d. (trys epizodai) išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo požymių. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismo nuosprendyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė baudžiamojo kodekso normas. Pirmosios instancijos teismas jo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, laikė prieštaringais, tačiau iš tikrųjų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu jis nuosekliai laikėsi savo parodymų, kad jam inkriminuotų veiksmų jis nepadarė ir kaltinamas yra visiškai nepagrįstai ir neteisėtai. Jį apklausiant ikiteisminio tyrimo metu galėjo atsirasti tam tikrų netikslumų, kadangi jis galėjo neteisingai suprasti jam pateikiamus klausimus ir suformuluoti neteisingus atsakymus arba neprisiminti kai kurių aplinkybių. Tačiau tai nebuvo tyčinis pareigūnų klaidinimas. Tuo labiau, kad ikiteisminio tyrimo metu visiškai nesinaudojo teisine advokato pagalba ir neturėjo galimybės išsiaiškinti savo teises ir pareigas.
Žemesnės instancijos teismas
UAB „P.“ jis pradėjo dirbti 2010 m. liepos 27 d. Kartu dirbo kita UAB „P.“ darbuotoja R. S., tačiau jų pareigos buvo skirtingos. Jų darbo vieta buvo Tauragės mieste, o darbdavys buvo Klaipėdos mieste. 2010 m. rugsėjo 15 d. gavo pranešimą, kad 2010 m. rugsėjo 17 d. vyks mokymai Klaipėdos mieste. Abu su R. S. nuvyko į Klaipėdoje vykusius mokymus ir juose dalyvavo. 2010-09-16 jis jokio prašymo nutraukti darbo sutartį nerašė ir jo pateikti darbdaviui negalėjo, nes buvo Tauragės mieste. Direktorius K. Ž. 2010-09-17 po mokymų jam pasakė, kad jį turi atleisti iš darbo, ir davė pasirašyti kažkokį dokumentą. 2010-09-17 jis UAB „P.“ mobilaus ryšio telefono neatidavė ir negalėjo atiduoti, jį buvo grąžinęs gal prieš mėnesį, nes jis buvo neveikiantis. Grįžęs į Tauragę perskaitė dokumentą, kurį jam padavė direktorius K. Ž., ir suprato, kad pasirašė prašymą nutraukti darbo sutartį. Jis niekuomet neplanavo savo noru nutraukti darbo sutartį, todėl 2010-09-20 parašė prašymą atšaukti jo 2010-09-17 prašymą nutraukti darbo sutartį, šį prašymą asmeniškai nuvežė į UAB „P.“ buveinę Klaipėdoje ir padavė direktoriui K. Ž.. Direktorius pasakė, kad yra viskas gerai, kad jis važiuotų atgal į Tauragę ir užsiimtų bendrovės darbais. Iki 2010-09-20 jokių daiktų, naudojamų jo darbe, perdavimas nebuvo įvykęs, t.y. iš jo nebuvo pareikalauti ir paimti griežtos atskaitomybės kvitai ir kt. Jis, 2010-09-20 atšaukęs savo rašytą prašymą nutraukti darbo sutartį, buvo įsitikinęs, kad dirba kaip dirbęs, nes niekas jam nebuvo pasakęs, kad darbo sutartis su juo jau yra nutraukta ir jis nebegali toliau dirbti. Jis nuo 2010-09-20 toliau dirbo įprasta tvarka, važiavo savo automobiliu pas klientus, tvarkė dokumentus ir pan. Todėl neatsitiktinai 2010 m. rugsėjo 22-24 dienomis jis iš klientų, kurie turėjo atsiskaityti su UAB „P.“, paėmė grynus pinigus už paslaugas, išrašydamas jiems griežtos atskaitomybės kasos pajamų orderius, ant kurių buvo UAB „P.“ direktoriaus K. Ž. parašas. Pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad UAB „P.“ nenorėdavo, kad įmonės atsiskaitytų grynais pinigais, neatitinka realios tikrovės, kadangi pati UAB „P.“, jam pradėjus dirbti, perdavė neužpildytus kasos pajamų orderius su direktoriaus parašais, kad juos galėtų išrašyti ir pateikti klientams. Po jo parašyto prašymo atšaukti jo ankstesnį prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo jis atsakymo iš savo darbdavio jokio negavo ir iki 2010-09-29 nežinojo, kad bendrovėje nebedirba. Apie tai, kad yra atleistas iš UAB „P.“, jis sužinojo 2010-09-29, kai atėjęs į darbą negalėjo įeiti į darbo kabinetą, nes buvo pakeista durų spyna. Tuomet kreipėsi į VSDFV Tauragės skyrių, kur išsiaiškino, kad iš darbo yra atleistas nuo 2010-09-17. Visas šias aplinkybes teisiamojo pasėdžio metu patvirtino liudytoja R. S..
2010 m. rugsėjo 22-24 dienomis iš klientų surinktus pinigus buvo įdėjęs į segtuvą, kuriame buvo laikomi griežtos atskaitomybės blankai ir kuris liko darbo kabinete. Kadangi R. S. nerinkdavo iš klientų pinigų, nes jos darbas su atsiskaitymu su klientais neturėjo nieko bendro, ji galėjo ir nematyti segtuve laikomų pinigų, nes ji šiuo segtuvu nesinaudojo. Jis šiuos pinigus paėmė iš segtuvo ir pervedė pavedimu buvusiam darbdaviui 2010-12-13, nes jau buvo išnagrinėta Tauragės rajono apylinkės teismo civilinė byla dėl grąžinimo į darbą ir teismas buvo padaręs pertrauką sprendimui priimti. Nagrinėjant šią civilinę bylą jis įsitikino, kad jokio taikaus susitarimo su buvusiu darbdaviu nebus, todėl laikotarpiu, kai buvo priimamas sprendimas (sprendimas priimtas ir paskelbtas 2010-12-14), jis nuėjo į buvusį darbo kabinetą, paėmė pinigus iš segtuvo ir pervedė juos UAB „P.“. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nuosprendyje nurodė aplinkybes, kad 2010 m. gruodžio mėn. pinigų iš kabineto paėmimo fakto nepatvirtino liudytoja R. S.. Liudytoja R. S. buvo apklausta anksčiau, negu parodymus davė jis. Po to, kai jis davė parodymus, R. S. nebebuvo apklausiama. Apklausiant liudytoją R. S. nei teismas, nei proceso dalyviai nepateikė liudytojai klausimo, ar jis buvo atėjęs į darbo kabinetą 2010 m. gruodžio mėn., ir ar galėjo pasiimti pinigus, kuriuos buvo palikęs darbo kabinete segtuve. Todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad liudytoja R. S. nepatvirtino pinigų paėmimo iš kabineto fakto, neatitinka tikrovės, kadangi ji į tokį klausimą visiškai neatsakė, nes jai toks klausimas nebuvo pateiktas. Pirmosios instancijos teismas padarė neteisėtą ir nepagrįstą išvadą iš liudytojos R. S. parodymų, kuri parodė, kad 2010 m. spalio mėn. UAB „P.“ direktorius K. Ž. buvo atvykęs į darbo kabinetą ir vartė dokumentus, kurie buvo ant stalo. Teismas padarė išvadą, kad vartydamas dokumentus UAB „P.“ direktorius turėjo darbo kabinete rasti pinigus segtuve. Tačiau liudytojas K. Ž. nepatvirtino fakto, kad kada nors kabinete vartė segtuvą ar tikrino jo paliktus griežtos atskaitomybės dokumentus (kasos pajamų orderius). Galimai jis vartė kitus dokumentus, buvusius ant stalo, o segtuvo su kasos pajamų orderiais neatvertė ir pinigų, surinktų iš klientų už paslaugas, nepastebėjo. Nes jeigu būtų pastebėjęs, galėjo juos pasiimti. Pirmosios instancijos teismas nenurodė nuosprendyje, dėl kokios priežasties netiki jo parodymais, kad iš klientų surinkti pinigai buvo palikti darbo kabinete, kol 2010-12-13 jis juos paėmęs persiuntė buvusiam darbdaviui. Absoliučiai jokie įrodymai, esantys baudžiamojoje byloje, nepaneigia jo nurodyto fakto apie pinigų laikymą buvusiame darbo kabinete, jų paėmimo iš darbo kabineto ir pervedimo buvusiam darbdaviui aplinkybių. Turi teismui nurodyti, kad buvęs darbdavys UAB „P.“ absoliučiai nesiskaitė su juo, kaip bendrovės darbuotoju. Iki šiol nėra tarp jo ir UAB „P.“ pasirašytas griežtos atskaitomybės blankų perdavimo-priėmimo aktas, nei kai jis juos perėmė, pradėdamas dirbti, nei kai iš jo jie buvo perimti, pakeitus darbo kabineto durų spyną. Pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės ir dėl to nepasisakė, kaip vertintini UAB „P.“ išduoti jam neužpildyti griežtos atskaitomybės blankai, ant kurių buvo pasirašyti bendrovės direktoriaus K. Ž. parašai. Jeigu laikoma, kad jis apgaule paėmė pinigus, užpildydamas kasos pajamų kvitų tekstą, tai UAB „P.“ direktorius K. Ž. buvo jo bendrininkas, nes ant šių kvitų jis nepasirašinėjo visiškai, o buvo pasirašyta K. Ž.. Tuomet turėtų teismas spręsti klausimą dėl direktoriaus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn kaip jo bendrininko.
Pirmosios instancijos teismas nevertino ir dar vienos labai svarbios aplinkybės, kad jis tikrai nežinojo ir nesuvokė, kad 2010-09-17 buvo atleistas iš darbo, nes į Klaipėdą atvažiavo 2010-09-17, o prašymas jį atleisti ir įsakymas jį atleisti parašyti 2010-09-16 dienos data. Vadinasi, darbdavys UAB „P.“ darbo sutarties su juo nutraukimo klausimo sprendimą rengė iš anksto, dar 2010-09-16, ir priėmė įsakymą anksčiau, negu jis atvyko į Klaipėdą ir pasirašė jo pateiktame prašyme nutraukti darbo sutartį. Jo veiksmuose nėra vienos iš nusikaltimo sudėties požymių - subjektyvinės pusės tyčios apgaule paimti iš klientų pinigus ir juos pasisavinti. Paimdamas pinigus iš klientų jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad savo rašytą prašymą nutraukti darbo sutartį atšaukė ir nėra atleistas iš darbo. Todėl kiekvieną dieną buvo darbe ir dirbo. Paėmęs pinigus, jis juos turėjo įnešti į bendrovės kasą. Kaip ir nurodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, pagal jo pareiginės instrukcijos 2.6 p. jis atsiskaityti su darbdaviu turėjo iki kiekvieno mėnesio 5 d. Jis pinigus grynais paėmė 2010 m. rugsėjo 22-24 dienomis ir atskaityti su darbdaviu turėjo iki 2010-10-05. Tai būtų ir padaręs, tačiau 2010-09-29 buvo pakeista darbo kabineto durų spyna ir iš VSDFV Tauragės skyriaus darbuotojų sužinojo, kad nuo 2010-09-17 yra atleistas iš darbo. Prasidėjo bylinėjimosi procesas dėl jo grąžinimo į darbą. Jis visuomet tikėjosi, kad buvęs darbdavys pareikalaus, kad jis su juo atsiskaitytų, perduotų griežtos atskaitomybės blankus su direktoriaus parašais, taip pat surinktus pinigus. Tačiau buvęs darbdavys iš jo atsiskaityti visiškai nereikalavo. Apie pinigų pervedimą parašė raštą. Tačiau kadangi atleisdamas jį iš darbo darbdavys turi organizuoti atsiskaitymą ir turimų darbo priemonių perdavimą, jis nebedirbdamas ir nepatekdamas į buvusį darbo kabinetą nebegalėjo darbdaviui perduoti surinktus pinigus, tikėdamasis viską išspręsti teisme derybų būdu. Kaip minėjo, supratęs, kad derybomis nieko neišspręs, jis asmeniškai inicijavo surinktų pinigų paėmimą iš buvusio darbo kabineto ir persiuntimą darbdaviui. Tačiau šių jis niekuomet iš darbo kabineto nebuvo išsinešęs, jų pasisavinęs ar užvaldęs, todėl jokios tyčios pasisavinti pinigus, o tuo labiau, pasisavinti pinigus apgaulės būdu, jo veiksmuose nebuvo ir nėra.
Pirmosios instancijos teismas jį nuteisė kaip už tris atskiras veikas. Bet kokiu atveju pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo veiksmus kaip atskirus epizodus. Jeigu laikyti, kad pakanka įrodymų, kad jis buvo pasisavinęs UAB „P.“ pinigus, vadinasi, logika yra viena, jis turėjo veikti vieninga tyčia iš UAB „P.“ klientų surinkti grynus pinigus ir jo veiksmai turėtų būti laikomi tęstiniais, o ne pakartotiniais. Tačiau jis jokių nusikalstamų veikų nepadarė, pinigus iš klientų surinko būdamas įsitikinęs, kad tebedirba UAB „P.“ ir tam turi pilną teisę, pinigų iš darbo kabineto niekuomet nebuvo išnešęs ir jų nepasisavino, o atsiskaityti laiku, kaip nurodyta pareiginėje instrukcijoje iki 2010-10-05, nebegalėjo, kadangi nebeįėjo į darbo kabinetą, nes darbdavys pakeitė durų spyną. Kadangi pirmosios instancijos teismas padarė kitokią išvadą, pasielgė neteisėtai ir nepagrįstai nesvarstydamas galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 37 str. ir atleisti nuo atsakomybės jį dėl nusižengimo mažareikšmiškumo.
Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nuteistasis A. D. neginčija UAB „P.“ priklausančio turto – pinigų paėmimo fakto, tačiau ginčija, kad šiuos pinigus iš UAB „P.“ klientų jis paėmė panaudodamas apgaulę, taip pat ginčija, kad minėtus pinigus buvo įgijęs savo naudai. Anot nuteistojo A. D., jo veiksmuose nėra vieno iš nusikaltimo sudėties požymių - subjektyvinės pusės, t.y. tyčios apgaule paimti iš klientų pinigus ir juos pasisavinti, teigia, jog pinigus iš klientų surinko būdamas įsitikinęs, kad tebedirba UAB „P.“ ir tam turi pilną teisę. Teisėjų kolegija, ištyrusi ir įvertinusi visumą surinktų įrodymų, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog nuteistojo A. D. veikos atitinka objektyviuosius ir subjektyviuosius nusikalstamos veikos sukčiavimo požymius.
Iš byloje esančios darbo sutarties (1 t., b.l. 22-24) matyti, jog tarp nuteistojo A. D. ir UAB „P.“, atstovaujamos direktoriaus K. Ž., 2010-07-27 buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis Nr. 107, pagal kurią jis UAB „P.“ buvo priimtas DSST specialistu, pardavimų vadybininku. Iš byloje esančio A. D. 2010-09-16 prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. 04-12 (1 t., b.l. 26) matyti, jog A. D. šiuo prašymu paprašė nuo 2010-09-17 nutraukti darbo sutartį ir atleisti jį iš einamų pareigų pačiam prašant. Kaip matyti (1 t., b.l. 22-24), darbo sutartis su A. D. nutraukta 2010-09-17 pagal DK 127 str. 1 d., kurioje inter alia nustatyta, jog darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį apie tai raštu įspėjęs darbdavį ne vėliau kaip prieš keturiolika darbo dienų. Įspėjimo terminui pasibaigus, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys privalo įforminti darbo sutarties nutraukimą ir atsiskaityti su darbuotoju. Tačiau apeliantas skunde teigia, jog jis 2010-09-16 jokio prašymo nutraukti darbo sutartį nerašė ir jo pateikti darbdaviui negalėjo, nes buvo Tauragės mieste. Apeliacinis teismas pažymi, jog tai, kad prašymo dėl darbo sutarties nutraukimo data yra 2010-09-16, dar nereiškia, jog prašymas tą pačią dieną buvo pateiktas UAB „P.“ direktoriui. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 17-18) liudytoju UAB „P.“ direktorius K. Ž. parodė, jog pareiškimą A. D. į Klaipėdą atvežė 2010-09-17, pareiškė, kad išeina iš darbo, nes turi kitą darbą. Aplinkybės, kad A. D. 2010-09-17 buvo Klaipėdoje, UAB „P.“ buveinėje, neginčija ir pats nuteistasis, apeliaciniame skunde jis nurodo, jog tą dieną Klaipėdos mieste vyko mokymai, kuriuose jis dalyvavo. Taigi, šiuo atveju nepaneigta, kad 2010-09-16 prašymas dėl darbo sutarties nutraukimo UAB „P.“ direktoriui buvo pateiktas 2010-09-17.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinės instancijos teisme baigiamųjų kalbų metu A. D. gynėja išreiškė abejonę, jog būtų keista, kad žmogus, atėjęs iš darbo biržos, rašytų prašymą dėl atleidimo, kai kitas darbas nenusimato. Byloje esanti įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo 2010-07-26 sutartis Nr. PUM-8-44 (2 t., b.l. 76-77) patvirtina, kad A. D. UAB „P.“ buvo įdarbintas tarpininkaujant Tauragės darbo biržai, tačiau pažymėtina, jog liudytojo K. Ž. parodymus, kad A. D. turėjo ir kitą darbą, patvirtina byloje esanti pažyma iš Sodros apie asmens įdarbinimus (2 t., b.l. 2) bei pažyma apie asmens įmokas (2 t., b.l. 5), iš kurių matyti, jog tuo metu, kai A. D. dirbo UAB „P.“, t.y. nuo 2010-08-18 jis pradėjo dirbti ir UADB „I.G.“, kurioje dirbo iki 2011-04-08.
A. D. teigia, jog direktorius K. Ž. 2010-09-17 po mokymų jam pasakė, kad jį turi atleisti iš darbo, ir davė pasirašyti kažkokį dokumentą, o grįžęs į Tauragę ir perskaitęs dokumentą, kurį jam padavė direktorius K. Ž., suprato, kad pasirašė prašymą nutraukti darbo sutartį. Tačiau tokius nuteistojo A. D. paaiškinimus paneigia aukščiau aptarti liudytojo K. Ž. parodymai, jog prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo pateikė būtent pats A. D.. Būtina pažymėti, jog civilinėje byloje Nr. 2-2334-377/2010 buvo nagrinėjamas ieškovo A. D. ieškinys atsakovei UAB „P.“ dėl grąžinimo į darbą ir kompensacijos už priverstinę pravaikštą priteisimo, tačiau, kaip matyti iš Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo (1 t., b.l. 135-137), teismas pripažino, kad A. D. prašymą atleisti jį iš darbo nuo nurodytos datos pateikė savo valia, todėl ieškinį atmetė. Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi (1 t., b.l. 189-194) Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimas paliktas nepakeistas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 20 d. nutartimi (2 t., b.l. 37-38) ieškovo A. D. kasacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutarties ir Tauragės rajono apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 14 d. sprendimo peržiūrėjimo atsisakyta priimti.
Iš darbo sutarties Nr. 107 (1 t., b.l. 22-24) matyti, jog darbo sutartyje apie tai, kad darbo sutartis nutraukta 2010-09-17 pagal DK 127 str. 1 d., pasirašė ne tik darbdavio atstovas K. Ž., bet ir pats A. D.. 2010-09-17 kasos išlaidų orderyje Nr. 198 (1 t., b.l. 27) dėl galutinio atsiskaitymo su A. D. taip pat yra nuteistojo A. D. parašas. Nors nuteistasis teigia, jog 2010-09-17 jis UAB „P.“ mobilaus ryšio telefono neatidavė, jį buvo grąžinęs gal prieš mėnesį, tačiau tokius jo parodymus paneigia inventorizacijos žiniaraštis Nr. 1 (1 t., b.l. 28), kuriame užfiksuota, jog A. D. telefoną ir Sim kortelę grąžino 2010-09-17, ir tai A. D. patvirtino savo parašu. Byloje esantis UAB „P.“ direktoriaus K. Ž. įsakymas dėl darbo sutarties nutraukimo Nr. 77 (2 t., b.l. 41) taip pat patvirtina, jog A. D. iš einamų pareigų atleistas 2010-09-17. Ir nors minėto įsakymo data nurodyta „2010-09-16“, civilinėje byloje Nr. 2-2334-377/2010 atsakovo UAB „P.“ atstovai paaiškino (1 t., b.l. 135-137), jog padaryta rašymo apsirikimo klaida, 2010-09-16 įsakymo data yra „2010-09-17“. Atsižvelgdama į visa tai teisėjų kolegija laiko, jog nuteistasis A. D., 2010-09-17 pasirašydamas darbo sutartyje apie darbo sutarties nutraukimą ir kasos orderyje dėl galutinio atsiskaitymo bei 2010-09-17 grąžindamas darbdaviui darbo telefoną suprato, kad 2010-09-17 yra atleidžiamas iš darbo jo prašymu pagal DK 127 str. 1 d., o suklydimas nurodant įsakymo dėl darbo sutarties nutraukimo datą neleidžia suabejoti tuo, kad darbo sutartis su nuteistuoju buvo nutraukta būtent 2010-09-17. Kad A. D. iš UAB „P.“ buvo atleistas būtent 2010-09-17, teisiamojo posėdžio metu patvirtino ir liudytoja R. S., kuri kartu su A. D. dirbo Tauragėje esančiame UAB „P.“ filiale, ji posėdžio metu (2 t., b.l. 20) parodė, jog penktadienį, t.y. rugsėjo 17 d., darbo dienos pabaigoje jai buvo pranešta, kad A. D. išėjo iš darbo, direktorius pasakė, kad A. D. atleistas iš darbo.
Apeliantas skunde nurodo, jog 2010-09-20 parašė prašymą atšaukti jo 2010-09-17 prašymą nutraukti darbo sutartį, šį prašymą asmeniškai nuvežė į UAB „P.“ buveinę Klaipėdoje ir padavė direktoriui K. Ž.. Direktorius pasakė, kad viskas yra gerai, kad jis važiuotų atgal į Tauragę ir užsiimtų bendrovės darbais. Atšaukęs savo rašytą prašymą nutraukti darbo sutartį buvo įsitikinęs, kad dirba kaip dirbęs, nes niekas jam nebuvo pasakęs, kad darbo sutartis su juo jau yra nutraukta ir jis nebegali toliau dirbti. Byloje esantis A. D. 2010-09-20 pareiškimas (2 t., b.l. 44) patvirtina nuteistojo parodymus, kad 2010-09-20 jis parašė pareiškimą, kuriuo prašė jo prašymą atleisti iš darbo bei jo pasirašytą darbo sutarties nutraukimą laikyti negaliojančiu. Tai dar kartą patvirtina, jog A. D. suprato, jog 2010-09-17 darbo sutartis su juo nutraukta, tačiau jis persigalvojo ir 2010-09-20 parašė pareiškimą jo prašymą atleisti iš darbo bei jo pasirašytą darbo sutarties nutraukimą laikyti negaliojančiu. DK 127 str. 4 d. nustatyta, jog darbuotojas turi teisę atšaukti prašymą nutraukti darbo sutartį ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo prašymo padavimo dienos. Šia teisės norma įstatymo leidėjas suteikė darbuotojui teisę apsvarstyti savo valią bei ją pakeisti. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs (kasacinė nutartis Nr. 3K-3-542/2000) ir tokios pozicijos nuosekliai laikosi, kad pasinaudoti teise per tris dienas atšaukti pareiškimą dėl atleidimo iš darbo darbuotojas gali tik tuo atveju, jeigu laikėsi to paties straipsnio 1 dalyje nustatytos išankstinio įspėjimo apie darbo sutarties nutraukimą tvarkos. Kai darbuotojas pareiškime nurodo konkrečią atleidimo iš darbo datą, ir laikotarpis tarp šios datos ir pareiškimo padavimo dienos yra mažesnis negu trys dienos, darbdavys turi teisę patenkinti darbuotojo prašymą atleisti nuo pareiškime nurodytos datos. Jeigu darbdavys šia teise pasinaudoja ir patenkina darbuotojo prašymą, darbuotojas savo pareiškimo atšaukti negali. Nustatyta, jog nuteistasis A. D. savo 2010-09-16 prašymu dėl darbo sutarties nutraukimo jį atleisti prašė nuo 2010-09-17, darbdavys tokį jo prašymą patenkino, todėl A. D. pasinaudoti DK 127 str. 4 d. nustatyta teise atšaukti savo prašymą nebegalėjo, darbo santykiai tarp jo ir UAB „P.“ nutrūko 2010-09-17. Pranešime apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą Nr. 42 (1 t., b.l. 8) nurodyta, jog A. D. valstybinio socialinio draudimo pabaigos data yra 2010-09-17, pažyma iš Sodros apie asmens įdarbinimus (2 t., b.l. 2) bei pažyma apie asmens įmokas (2 t., b.l. 4) taip pat patvirtina, jog A. D. UAB „P.“ dirbo iki 2010-09-17. Liudytojas K. Ž. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 17-18) patvirtino, kad A. D. 2010-09-20 atvežė pareiškimą, jog apsigalvojo, tačiau nurodė, jog jis A. D. nieko nesakė, nusiuntė jį pas administratorę. Šie liudytojo K. Ž. parodymai paneigia nuteistojo A. D. parodymus, kad direktorius K. Ž. neva jam liepė važiuoti atgal į Tauragę ir užsiimti bendrovės darbais. Iš teisiamojo posėdžio protokolo (2 t., b.l. 47-48) matyti, jog nuteistasis A. D. nurodė neva su direktoriumi K. Ž. sutarė, kad dirbs nuotoliniu būdu, tačiau pats pripažino, jog kad dirbs nuotolinį darbą, nepasirašė. Tokie nuteistojo A. D. teiginiai apie darbą nuotoliniu būdu prieštarauja ne tik liudytojo K. Ž. parodymams, kad A. D. apie tolimesnį darbą nieko nesakė, bet ir paties nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytam teiginiui, jog po parašyto prašymo atšaukti jo ankstesnį prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo jis jokio atsakymo iš savo darbdavio negavo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau aptartas aplinkybes, sprendžia, kad nuteistasis A. D. žinojo ir suprato, jog 2010-09-17 darbo sutartis su juo buvo nutraukta, o buvęs darbdavys UAB „P.“, gavęs jo 2010-09-20 pareiškimą, valios su juo sudaryti naują darbo sutartį neišreiškė.
Teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 17-18) liudytojo K. Ž. duoti parodymai bei byloje esantis UAB „P.“ direktoriaus raštas (1 t., b.l. 139) patvirtina, jog atleidimo dieną bei vėliau iš A. D. buvo reikalaujama grąžinti ir kasos pajamų orderius, tačiau jis jų negrąžino. Tai neleidžia atmesti, jog galimai jau atleidimo iš darbo dieną buvo susiformavęs A. D. tikslas panaudojant negrąžintus kasos pajamų orderius įgyti UAB „P.“ priklausantį turtą, kas ir buvo padaryta - 2010-09-22, išduodant kasos pajamų orderį Nr. 0134, iš UAB „I.“ paimta 270 Lt; 2010-09-23, išduodant kasos pajamų orderį Nr. 0135, iš D. B. įmonės paimta 363 Lt; 2010-09-24, išduodant kasos pajamų orderį Nr. 0136, iš UAB „E.“ paimta 217,80 Lt (1 t., b.l. 11, 12, 34, 45). Teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 17-18) liudytojas K. Ž. parodė, kad tik suėjus mokėjimo terminui ir paskambinus į įmones sužinojo, jog pinigai jau paimti. Tai patvirtina, jog A. D. iš UAB „P.“ klientų pagal kasos pajamų orderius paimdamas grynuosius pinigus, to su įmonės vadovybe nederino, jų sutikimo negavo ir apie tai jų neinformavo. A. D. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 47-48) parodė, jog, anot jo, jam išduotuose neužpildytuose kasos pajamų orderiuose esantis direktoriaus parašas prilygo leidimui, derinimas su direktoriumi, paimant pinigus - tai jo parašas. Tačiau pažymėtina, jog pagal darbuotojų saugos ir sveikatos tarnybos specialisto pareiginės instrukcijos Nr. 11 (2 t., b.l. 26-31), su kuria A. D. pasirašytinai buvo supažindintas 2010-07-28 (2 t., b.l 32-33), 2.8. punktą imti grynuosius pinigus pagal PVM sąskaitas-faktūras iš klientų (kasos pajamų orderiu ar pinigų priėmimo kvitu) galima tik tai suderinus ir gavus įmonės vadovybės sutikimą. Taigi, šiuo atveju nepakako vien turėti direktoriaus iš anksto pasirašytus kasos pajamų orderius, prieš paimant iš UAB „P.“ klientų grynuosius pinigus buvo privalu tai suderinti su įmonės vadovybe ir gauti jos leidimą. Tačiau duomenų, kad toks sutikimas buvo gautas, nėra, priešingai, aukščiau aptarti įrodymai patvirtina, jog pinigus A. D. paėmė apie tai nuo UAB „P.“ vadovybės nuslėpdamas.
Liudytojas K. Ž. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 17-18) parodė, jog paprastai įmonė grynųjų pinigų neima, visos įmonės pinigus praveda pavedimu, tačiau, jei klientas paprašo, galima mokėti ir grynais pagal kasos pajamų orderį. Liudytoja L. Ž. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 19) patvirtino, jog pinigus klientai pagrinde perveda pavedimu. Nuteistojo A. D. teisiamojo posėdžio metu duotus parodymus (2 t., b.l. 47-48), jog nei iš vieno grynųjų pinigų nereikalavo, paneigia liudytojo E. S. – UAB „E.“ atstovo posėdžio metu (2 t., b.l. 46-47) duoti parodymai, jog kai buvo pateikta sąskaita – faktūra 260 Lt sumai, jis pasakė, kad apmokės pavedimu, tačiau A. D. paprašė sumokėti grynais. Kadangi tuo metu kasoje turėjo grynųjų pinigų, sumokėjo grynais. Liudytoja D. P. – UAB „I.“ vadybininkė teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 21) parodė, jog 270 Lt A. D. sumokėjo grynais, pinigai buvo sumokėti prieš kursus, kadangi pastarasis taip liepė. A. D. išdavė kasos pajamų orderį. Po kurio laiko paskambino iš UAB „P.“ ir pasakė, kad negavo pinigų, tada ji nusiuntė kasos pajamų orderį, jog pinigus sumokėjo. Liudytoja D. B. teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 19) parodė, jog jai paskambino pats A. D., pasakė, kad turi instrukciją, ir paklausė, ar gali sumokėti pinigus. Ji sumokėjo 363 Lt. Po kurio laiko paskambino iš UAB „P.“ ir paklausė, ar jie sumokėjo pinigus. Šie aukščiau aptarti liudytojų parodymai patvirtina, jog grynaisiais pinigais A. D. buvo sumokėta pastarojo iniciatyva, o apie pinigų paėmimą UAB „P.“ vadovybei žinoma nebuvo, apie tai, jog pinigai iš klientų jau paimti, UAB „P.“ tapo žinoma tik suėjus mokėjimo terminui ir paskambinus į įmones.
Byloje esantis pareiškimas – pretenzija (1 t., b.l. 9) paneigia apelianto argumentą, jog buvęs darbdavys jo visiškai nereikalavo grąžinti pinigų. Minėtas pareiškimas – pretenzija patvirtina, jog UAB „P.“ direktorius K. Ž. 2010-09-30 kreipėsi į A. D. prašydamas nedelsiant, ne vėliau kaip iki spalio 4 d., grąžinti neteisėtai pasinaudojus UAB „P.“ kasos pajamų orderiais Nr. 0134, 0135, 0136 gautus iš UAB „I.“, D. B. įmonės bei UAB „E.“ pinigus. Teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 47-48) A. D. pripažino, jog raginimas grąžinti pinigus jam buvo įteiktas. Tai patvirtina ir AB Lietuvos paštas pateikti dokumentai (2 t., b.l. 34-36), iš kurių matyti, kad A. D. 2010-10-02 asmeniškai įteikta UAB „P.“ siųsta registruotoji pašto korespondencijos siunta. Tačiau, kaip matyti iš liudytojo K. Ž. parodymų (2 t., b.l. 17-18), A. D. į laišką nieko neatsakė ir pinigų negrąžino, o negavus atsakymo UAB „P.“ direktorius kreipėsi į policiją. Pinigus A. D. grąžino, kai jie gavo pranešimą, kad pradėtas ikiteisminis tyrimas. Tik praėjus trims mėnesiams A. D. pervedė 850 Lt. Byloje esantis mokėjimo nurodymas (1 t., b.l. 67) patvirtina, jog A. D. UAB „P.“ 850,80 Lt pervedė tik 2010-12-13. Tai apeliantas pateisina tuo, kad 2010 m. rugsėjo 22-24 dienomis iš klientų surinktus pinigus neva buvo įdėjęs į segtuvą, kuriame buvo laikomi griežtos atskaitomybės blankai ir kuris liko darbo kabinete, o kadangi durų spyna buvo pakeista ir jis nebegalėjo patekti į darbo kabinetą, negalėjo paimti ir pinigų. O kai nagrinėjant civilinę bylą dėl grąžinimo į darbą jis įsitikino, kad jokio taikaus susitarimo su buvusiu darbdaviu nebus, laikotarpiu, kai buvo priimamas sprendimas (sprendimas priimtas ir paskelbtas 2010-12-14), jis nuėjo į buvusį darbo kabinetą, paėmė pinigus iš segtuvo ir pervedė juos UAB „P.“. Teigia, kad UAB „P.“ priklausantys pinigai iki to laiko visada buvo laikomi darbo kabinete esančiame segtuve, jų jis niekuomet iš darbo kabineto išsinešęs, pasisavinęs ar užvaldęs nebuvo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokiais nuteistojo parodymais netiki, laiko pasirinkta gynybos nuo pareikštų kaltinimų pozicija. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog proceso metu nuteistojo A. D. parodymai apie nusikalstamų veikų aplinkybes ir motyvus nebuvo nuoseklūs. Ikiteisminio tyrimo metu pirminėse apklausose įtariamuoju A. D. parodė, jog įtarime nurodytų pinigų sumų UAB „P.“ negrąžino, kadangi bendrovė su juo neatsiskaitė už darbo metu naudotus degalus ir automobilio remontą, gavęs raginimą pinigų bendrovei negrąžino, surinktas įmokas užskaitė už savo patirtas išlaidas. Vėliau ėmė teigti, kad gautus iš įmonių pinigus jis padėjo savo darbo vietoje, ant darbo stalo buvusiame segtuve, iš įmonių gautų pinigų nenaudojo. Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 47-48) A. D. paaiškino, jog gautus pingus laikė kabinete, segtuve. Ten pinigai buvo iki gruodžio mėn. Iš segtuvo pinigus paėmė dieną prieš ar tą pačią dieną, kai pervedė pingus įmonei. R. S. matė, kad jis buvo įėjęs į kabinetą. Anksčiau pinigų negrąžino, nes su juo nebuvo atsiskaityta už kurą. Jis tikėjosi, kad direktorius atvažiuos, tada ir atiduos jam pinigus, jis raštu nepranešė, kur yra pinigai. Kad pinigai buvo kabinete, galėjo pasakyti R. S.. Taigi nuteistasis A. D. proceso metu pateikė dvi skirtingas versijas, kodėl jis paėmė ir negrąžino buvusiam darbdaviui UAB „P.“ priklausančių pinigų, t.y., pirma, jis iš UAB „P.“ klientų paimtus pinigus buvo pasiėmęs kaip kompensaciją už turėtas išlaidas darbo metu ir darbo reikalams sunaudotus degalus bei automobilio remontą, antra, minėtais pinigais jis nedisponavo, jie visą laiką buvo kabinete esančiame segtuve. Savo paties pateiktą versiją, jog pinigus pasiėmė kaip kompensaciją už turėtas išlaidas kurui bei automobilio remontui, nuteistasis vėliau ėmė neigti, tačiau teisiamajame posėdyje negalėjo teismui paaiškinti, kodėl anksčiau davė tokius parodymus, ir galiausiai pripažino, kad pinigų negrąžino, nes su juo nebuvo atsiskaityta už kurą (b. l. 48. T. 2). Apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, jog apelianto parodymai galimai skiriasi dėl to, kad ikiteisminio tyrimo metu visiškai nesinaudojo teisine advokato pagalba, dėl ko jis galėjo neteisingai suprasti jam pateikiamus klausimus ir suformuluoti neteisingus atsakymus arba neprisiminti kai kurių aplinkybių, apeliacinio teismo neįtikina, kadangi nurodytos aplinkybės apie paimtus pinigus iš esmės skiriasi. Tikėti A. D. versija, kad pinigai visą laiką buvo darbo kabinete esančiame segtuve, būtų galima, jei apie tai jis būtų nurodęs savo buvusiam darbdaviui ar kartu dirbusiai liudytojai R. S.. A. D. parodė, jog R. S. žinodavo, kur yra padėti surinkti pinigai, kad pinigai buvo kabinete, galėjo pasakyti R. S.. Tačiau apklausiama teisiamojo posėdžio metu (2 t., b.l. 20) liudytoja R. S. tokių A. D. parodymų nepatvirtino, ji nurodė, jog išeidamas A. D. pinigų jai nepaliko, jei būtų palikęs, tai gal segtuve, tačiau ji tuo segtuvu nesinaudojo, pinigų nematė. Atsižvelgdamas į tokius liudytojos parodymus, nuteistasis A. D. savo apeliaciniame skunde nurodė, jog R. S. galėjo ir nematyti segtuve laikomų pinigų, nes ji šiuo segtuvu nesinaudojo. Taigi, liudytojai R. S. nepatvirtinus, kad segtuve pinigai tikrai buvo, tokius A. D. parodymus galėjo patvirtinti liudytojas K. Ž., kadangi, anot liudytojos R. S. (2 t., b.l. 20), segtuvą, kuriame buvo sąskaitos ir kuris stovėjo kabinete ant stalo, ir kuriame kaip teigia apeliantas buvo palikti pinigai, spalio mėn. vartė direktorius. Nors liudytojas K. Ž. apie tai, kad buvo atvykęs į Tauragės filialą ir vartė A. D. paliktą segtuvą, apklausų metu nenurodė, tačiau to jis ir nepaneigė, todėl netikėti ar abejoti liudytojos R. S. parodymais, kad direktorius K. Ž. buvo atvykęs ir vartė A. D. paliktą segtuvą, nėra pagrindo. Todėl apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog jeigu pinigai būtų buvę palikti segtuve, UAB „P.“ direktorius juos tikrai būtų pastebėjęs. Pažymėtina ir tai, jog naują versiją, kad gautus iš įmonių pinigus jis laikė savo darbo vietoje, ant darbo stalo buvusiame segtuve, A. D. iškėlė tik tuomet, kai pinigai UAB „P.“ jau buvo grąžinti.
Apeliacinis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog liudytoja R. S. nepatvirtino aplinkybės, kad A. D. pinigus 2010 m. gruodžio mėn. paėmė jai būnant ir matant. Nors apklausiant liudytoją R. S. jai nebuvo pateiktas klausimas, ar A. D. buvo atėjęs į darbo kabinetą 2010 m. gruodžio mėn. ir ar galėjo pasiimti pinigus, kuriuos buvo palikęs darbo kabinete segtuve, duodama parodymus apie žinomas bylos aplinkybes, liudytoja R. S. nurodė (2 t., b.l. 20), kad A. D. darbe lankėsi net ir po to, kai jai buvo pranešta, jog jis iš darbo atleistas, nurodė, jog buvo pakeista durų spyna, kad A. D. nebesilankytų darbe, kad išeidamas A. D. paliko segtuvą, kad po A. D. atleidimo, t.y. spalio mėn. buvo atvykęs direktorius ir vartė minėtą segtuvą, tačiau tokių aplinkybių, kad gruodžio mėn. į jos darbą būtų buvęs atvykęs A. D. ir paėmęs iš segtuvo pinigus, ji nenurodė.
Apeliacinis teismas sutinka ir su apylinkės teismo išvada, jog nuteistojo A. D. tvirtinimas, kad neva nežinojo, kaip elgtis su iš įmonių surinktais pinigais, nelogiškas. Kolegijos vertinimu, A. D., paėmęs iš trijų įmonių UAB „P.“ priklausančius pinigus, UAB „P.“ juos perduoti galėjo iš karto padarydamas bankinį pavedimą, galėjo asmeniškai juos nuvežti į Klaipėdoje esančią UAB „P.“ buveinę ir perduoti vadovybei, prašant tai įforminti dokumentu, galų gale, neturėdamas galimybės nuvykti į Klaipėdoje esančią UAB „P.“ buveinę apie neva segtuve laikomus pinigus galėjo pranešti UAB „P.“ direktoriui ar kartu dirbusiai kolegei R. S., tačiau jis to nepadarė, kadangi, atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, pripažįstama, jog pinigai ir nebuvo laikomi segtuve, A. D. kabinete jų palinkęs nebuvo, jis pinigus buvo įgijęs savo naudai. Ir tik bylos tyrimo eigoje, po to, kai pinigus A. D. gruodžio mėn. jau buvo pervedęs UAB „P.“, pastarasis sugalvojo versiją, kad pinigai visą tą laiką buvo darbo kabinete paliktame segtuve.
Byloje nepaneigta pirminė nuteistojo A. D. versija, kurią jis iš esmės pripažino ir teisiamajame posėdyje, jog pinigus jis buvo pasiėmęs kaip kompensaciją už darbo reikalais išnaudotą kurą ir automobilio remontą, tačiau pažymėtina, jog net ir tokiu atveju, kai darbdavys atleisdamas darbuotoją su juo pilnai neatsiskaito, tai jokiu būdu nesuteikia teisės pastarajam, kai jis jau atleistas, veikti įmonės vardu ir savo naudai įgyti darbdaviui priklausantį turtą – pinigus ir tokiu būdu pasidengti turėtas išlaidas. Apylinkės teismas teisingai pažymėjo, jog toks ginčas su buvusiu darbdaviu turi būti sprendžiamas civilinio proceso įstatymo nustatyta tvarka.
Kolegija, remdamasi išdėstytu, sutinka su apylinkės teismo padaryta išvada, jog A. D., atsižvelgiant į jo amžių, išsilavinimą, darbinę patirtį, sveikatos būklę, suprasto, kad iš UAB „I.“, D. B. įmonės bei UAB „E.“ pinigus už UAB „P.“ suteiktas civilinės saugos paslaugas paėmė grynaisiais pinigais įmonės vardu jau nebūdamas UAB „P.“ darbuotoju, taigi neturėdamas nei pareigos, nei teisės atstovauti šiai įmonei, suprato, kad išduodamas UAB „P.“ kasos pajamų orderius tokiu būdu pateikia save kaip teisėtą UAB „P.“ atstovą (liudytojai D. B., D. P. bei E. S. nurodė nesupratę, kad A. D. nebedirba UAB „P.“, 2 t., b.l. 19, 21, 46-47), ko pasekoje įgijo UAB „P.“ priklausantį turtą – pinigus ir jų UAB „P.“ negrąžino, taip juos įgydamas savo naudai. Aukščiau aptartais įrodymais paneigtas apelianto gynybos argumentas, kad jo veiksmuose nėra vieno iš nusikaltimo sudėties požymių - subjektyvinės pusės, t.y. tyčios apgaule paimti iš UAB „P.“ klientų pinigus ir juos įgyti savo naudai.
Apylinkės teismas A. D. nuteisė už tris atskiras nusikalstamas veikas. Apelianto vertinimu, jeigu pakanka įrodymų, kad jis buvo pasisavinęs UAB „P.“ pinigus, tokiu atveju jis turėjo veikti vieninga tyčia ir jo veiksmai turėtų būti laikomi tęstiniais, o ne pakartotiniais. Tačiau su tokiu apelianto argumentu apeliacinis teismas sutikti negali.
BK 63 str., reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 d. pasisakyta apie tęstinę nusikalstamą veiką, tačiau jos turinys detaliau neaprašytas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo aiškinimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Susiklosčiusioje teismų praktikoje tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui ir t.t. (kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2007).
Pirmosios instancijos teismas A. D. nusikalstamas veikas kvalifikavo kaip tris atskiras veikas pagal BK 182 str. 3 d. Bylos duomenys patvirtina, jog nuteistasis A. D. kiekvieną kartą veikė tiesiogine apibrėžta tyčia – žinojo, kokį turtą nori įgyti, ir siekė užvaldyti konkretų turtą. Kiekvieną kartą A. D. sumanydavo daryti kitą nusikaltimą ir jis pradėdavo naują nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės – objektyvieji požymiai patvirtina, jog buvo padarytos trys atskiros nusikalstamos veikos (trys baigti sukčiavimai, panaudojant apgaulę), nes: pinigai buvo paimami iš skirtingų asmenų, kiekvieną kartą buvo paimamos skirtingos pinigų sumos, nusikalstamos veikos padarytos skirtingose vietose, skirtingu laiku. Todėl nepaisant to, kad visų trijų veikų padarymas turi tam tikrų bendrų bruožų, šiuo konkrečiu atveju juos nusveria visuma šioms veikoms būdingų skirtumų. Kolegija laiko, jog pirmosios instancijos teismas A. D. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo kaip realią nusikalstamų veikų sutaptį. Pažymėtina ir tai, kad tokia veikų kvalifikacija yra palankesnė nuteistajam, nes tęstinės veikos atveju jo veiksmai turėtų būti kvalifikuojami ne kaip baudžiamieji nusižengimai, o kaip tyčinis nesunkus nusikaltimas, numatytas BK 182 str. 1 d.
Nepagrįstas apelianto argumentas, kad apylinkės teismas nepagrįstai nesvarstė galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 37 str. ir atleisti nuo atsakomybės jį dėl nusižengimo mažareikšmiškumo. BK 37 str. nustatyta, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal BK 37 str. veika gali būti pripažįstama mažareikšme tada, kai ji atitinka konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas, kuris, atsižvelgęs į aplinkybių visumą, privalo padaryti išvadą, kad padarytos veikos pavojingumas nesiekia laipsnio, būtino baudžiamajai atsakomybei atsirasti. Kartu pažymėtina, kad atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, bet ne pareiga (kasacinės nutartys Nr. 2K-427/2010, 2K-500/2010, 2K-7/2011, 2K-122/2011, 2K-21/2012 ir kt.).
Teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje nenustatė aplinkybių, leidžiančių daryti išvadą, kad nuteistojo A. D. padarytos nusikalstamos veikos yra mažareikšmės ir nepavojingos. A. D. įvykdė tris tyčines savanaudiškas nusikalstamas veikas, kurios nebuvo atsitiktinės. Jis veikė kryptingai, turėdamas tikslą savo naudai įgyti UAB „P.“ priklausantį turtą. Nustatyta, jog nuteistojo veiksmais buvo padaryta žala įstatymo saugomoms vertybėms – nuosavybei ir turtiniams interesams, nuteistojo A. D. veika sukėlė BK 182 str. 3 d. numatytus padarinius – UAB „P.“ prarado jai priklausantį turtą, o A. D., panaudodamas apgaulę, svetimą turtą įgijo. A. D. veikose nėra ypatumų, dėl kurių jos galėtų būti pripažintos mažareikšmėmis, nepavojingomis saugant asmens turtinius santykius. Aplinkybė, kad nusikalstamomis veikomis UAB „P.“ padaryta žala buvo atlyginta, nepriskiriama prie tų aplinkybių, kurios šiuo atveju nusikalstamą veiką darytų nepavojinga. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas nuteistojo A. D. padarytų nusikalstamų veikų mažareikšmėmis ir netaikydamas BK 37 str. straipsnio nuostatų, baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė, o į nuteistojo A. D. nusikalstamų veikų apimtį ir mastą atsižvelgta parenkant bausmės rūšį ir nustatant jos dydį.
Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo A. D. kaltės ir jo veiksmų kvalifikavimo klausimu, apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Tauragės rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 17 d. nuosprendis nuteistojo A. D. apeliacinio skundo ribose yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. D. apeliacinį skundą atmesti.