Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos kalėjimų tarnybos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valstybės valdžios institucijų veiksmų, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę Pravieniškių 1-ajame kalėjime.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kai valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai, 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016).

Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigų klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – BVK). BVK 82 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, kurių nusikalstamo elgesio rizika žema arba kurie padarė akivaizdžią pažangą ją mažindami, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, gali būti lygtinai paleisti iš laisvės atėmimo vietų įstaigos atlikę tam tikrą bausmės dalį. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog terminuoto laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji (išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus nuteistuosius, taip pat tuos, kurių nusikalstamo elgesio rizika didelė ir kurie nedaro pažangos, kad ją sumažintų, nuteistuosius, atliekančius bausmę už labai sunkius nusikaltimus, ir nuteistuosius, atliekančius bausmę už sunkius nusikaltimus, nurodytus Baudžiamojo kodekso XVIII, XX, XXI, XXXV skyriuose), atlikę tris ketvirtadalius paskirtos laisvės atėmimo bausmės, lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir jiems taikoma intensyvi priežiūra.

Nagrinėjamu atveju, iš bylos duomenų matyti, jog Pravieniškių 1-ojo kalėjimo 2024 m. rugsėjo 3 d. pranešimu Nr. SN-22-2308 pareiškėjas buvo informuotas, jog nėra galimybės taikyti jam BVK 82 straipsnio 3 dalyje numatytos lygtinio paleidimo rūšies ir paleisti lygtinai iš laisvės atėmimo vietos taikant intensyvią priežiūrą, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, tačiau išreiškė ketinimą po lygtinio paleidimo vykti gyventi adresu – (duomenys neskelbtini). Teismo vertinimu, atsakovė išsamiai pareiškėjui paaiškino, jog jis neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jam negali būti taikomas lygtinis paleidimas su intensyvia priežiūra pagal nurodytas BVK normas. Terminuotą laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji, atlikę tris ketvirtadalius jiems paskirtos bausmės, gali būti lygtinai paleidžiami iš laisvės atėmimo vietų įstaigos ir jų atžvilgiu taikoma intensyvi priežiūra, tačiau tai galima tik tuo atveju, jeigu asmuo turi galimybę teisėtai gyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymi, jog lygtinio paleidimo esmė yra tai, kad asmuo, išėjęs į laisvę, privalo laikytis intensyvios priežiūros sąlygų, kurios apima konkrečios gyvenamosios vietos deklaravimą, gyvenimą Lietuvoje bei kitų priežiūros priemonių vykdymą, todėl be teisės gyventi Lietuvoje šių sąlygų įvykdymas nėra įmanomas.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties 24 straipsnio 1 dalį, tik asmenys, turintys leidimą gyventi, gali teisėtai gyventi, pasirinkti gyvenamąją vietą ar ją keisti Lietuvos Respublikoje. Kadangi pareiškėjas tokio leidimo neturi, jis negalėtų teisėtai apsigyventi Lietuvoje net ir paleistas lygtinai. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad pareiškėjas, neturėdamas leidimo gyventi, negalėtų būti įtrauktas į gyvenamosios vietos apskaitą ar deklaruoti gyvenamosios vietos, o tai būtų būtina vykdant intensyvios priežiūros sąlygas. Teismas pažymi, jog vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas buvo nurodęs ketinimą gyventi konkrečiu adresu Vilniuje, tačiau neturint leidimo gyventi toks gyvenimas Lietuvos Respublikoje būtų neteisėtas. Todėl, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, nėra galimybės taikyti pareiškėjui lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra, nes tam būtina teisėta gyvenamoji vieta Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjui buvo išaiškinta, kad tik gavus leidimą gyventi Lietuvoje, klausimas dėl jo lygtinio paleidimo galėtų būti svarstomas iš naujo.

Leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje yra būtina ir privaloma sąlyga, užtikrinanti, kad asmuo, paleistas lygtinai su intensyvia priežiūra, galėtų teisėtai apsigyventi šalies teritorijoje, deklaruoti gyvenamąją vietą, ir vykdyti visas intensyvios priežiūros metu jam nustatytas pareigas. Intensyvios priežiūros esmė – užtikrinti, kad asmuo būtų pasiekiamas priežiūrą vykdančioms institucijoms, laikytųsi nustatytų elgesio taisyklių, dalyvautų jam paskirtose socialinės reintegracijos priemonėse, o visa tai tiesiogiai susiję su realia galimybe teisėtai gyventi ir veikti Lietuvos Respublikoje.

Teismas pažymi, kad iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nėra teisinio pagrindo manyti, jog jis galėtų teisėtai gyventi Lietuvoje ir vykdyti visas su intensyvia priežiūra susijusias pareigas. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas pageidauja apsigyventi konkrečiu adresu, nesudaro pagrindo manyti, jog jis galėtų tai padaryti teisėtai, kadangi gyvenimas Lietuvos Respublikoje be leidimo gyventi būtų laikomas neteisėtu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad leidimas gyventi yra būtina sąlyga, be kurios lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra institutas negali būti taikomas, kadangi tik teisėtai gyvenantis asmuo gali būti efektyviai kontroliuojamas ir prižiūrimas pagal intensyvios priežiūros reikalavimus. Kadangi pareiškėjas tokio leidimo neturi, nėra objektyvių galimybių užtikrinti intensyvios priežiūros vykdymą, todėl teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą dėl lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra nėra.

Pažymėtina, jog užsieniečiai, kurie neturi galiojančio leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, negali teisėtai apsigyventi šalies teritorijoje. Šiuo aspektu būtina pabrėžti, kad leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje yra ne tik formalus dokumentas, bet ir esminė teisėto buvimo šalyje sąlyga, suteikianti asmeniui teisę apsigyventi, deklaruoti gyvenamąją vietą bei dalyvauti visuomeniniame ir teisiniame gyvenime pagal galiojančius Lietuvos Respublikos įstatymus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas šiuo metu neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl jo deklaruotas ketinimas, nurodytas skunde, apsigyventi konkrečiu adresu Lietuvos Respublikoje negali būti laikomas teisėtu. Tokiu būdu, net jei pareiškėjas pageidautų gyventi tam tikru adresu, tokia galimybė objektyviai negali būti įgyvendinta be galiojančio leidimo gyventi šalyje. Teismo nuomone, pareiškėjo ketinimas apsigyventi Lietuvos Respublikoje neturint tam teisėto pagrindo, t. y. leidimo gyventi, neatitinka Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų ir negali būti laikomas teisėtu.

Atitinkamai, pareiškėjo deklaruojamas ketinimas apsigyventi konkrečiu adresu Lietuvoje negali būti vertinamas kaip reali ir teisiškai galima galimybė, į kurią teismas galėtų atsižvelgti spręsdamas dėl lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra taikymo. BVK 82 straipsnio 3 dalis numato, kad asmeniui, kuriam taikomas lygtinis paleidimas su intensyvia priežiūra, turi būti nustatoma gyvenamoji vieta, kuri būtų realiai prieinama ir tinkama vykdyti visus su intensyvia priežiūra susijusius reikalavimus. Tačiau gyvenamoji vieta asmeniui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvoje, negali būti pripažinta tinkama ir teisėta. Šiuo atveju pareiškėjo nurodyta gyvenamoji vieta, t. y. (duomenys neskelbtini), negali būti vertinama kaip pagrindas svarstyti jo lygtinį paleidimą su intensyvia priežiūra. Pareiškėjo ketinimas apsigyventi konkrečiu adresu Lietuvoje, neturint leidimo gyventi, būtų neteisėtas, o tokia situacija nesuderinama su lygtinio paleidimo ir intensyvios priežiūros tikslais bei reikalavimais.

Teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui buvo aiškiai ir suprantamai paaiškinta jo teisinė padėtis bei informuota apie būtinybę turėti galiojantį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje tam, kad būtų galima svarstyti lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra taikymą. Įkalinimo įstaigos administracija pareiškėjui išaiškino, jog šiuo metu jis neturi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nėra teisinio pagrindo svarstyti lygtinio paleidimo klausimą, nes nesant galiojančio leidimo gyventi, jis neturi teisės apsigyventi Lietuvoje ir vykdyti su intensyvia priežiūra susijusių įpareigojimų. Be to, pareiškėjui buvo rekomenduota imtis aktyvių veiksmų savo teisinei situacijai spręsti, t. y. kreiptis į kompetentingas institucijas dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo. Taip pat buvo aiškiai nurodyta, kad tik gavus tokį leidimą ir taip įgijus teisę teisėtai gyventi Lietuvos Respublikos teritorijoje, galėtų būti svarstoma lygtinio paleidimo su intensyvia priežiūra taikymo galimybė. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, jog pareiškėjui buvo suteikta visa būtina informacija apie jo teisinę situaciją ir galimus veiksmus jai spręsti, todėl atsakovė pagrįstai netenkino jo prašymo dėl lygtinio paleidimo.

Teismas pažymi, kad pagal galiojančius teisės aktus užsienio valstybės piliečiai, siekiantys dirbti Lietuvos Respublikoje, privalo turėti atitinkamą leidimą dirbti, kuris suteikia teisę teisėtai įsidarbinti Lietuvos teritorijoje. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas tokio leidimo neturi, todėl jo galimybė būti siunčiamam dirbti už įkalinimo įstaigos ribų objektyviai neegzistuoja. Asmeniui, neturinčiam leidimo dirbti, vykdomas darbas būtų laikomas nelegaliu, o už tokį darbą numatyta administracinė atsakomybė tiek pačiam darbuotojui, tiek darbdaviui. Atsižvelgiant į tai, nėra teisinio pagrindo svarstyti pareiškėjo galimybės dirbti laisvėje pagal intensyvios priežiūros sąlygas, nes jis neturi tam būtinų teisinių prielaidų.

Be to, teismas pabrėžia, jog pareiškėjo padaryta nusikalstama veika Lietuvos Respublikos teritorijoje savaime nesuteikia jam teisės nei gyventi, nei dirbti šalyje. Priešingai, asmens nusikalstamas elgesys gali būti vertinamas kaip pagrindas atsisakyti suteikti leidimą gyventi ar dirbti Lietuvos Respublikoje, kadangi leidimo išdavimas siejamas su asmens integracijos galimybėmis ir gebėjimu laikytis įstatymų. Todėl pareiškėjo reikalavimai, grindžiami prielaida, jog jis gali būti paleistas lygtinai ir integruotas į visuomenę be leidimo gyventi ar dirbti, laikytini nepagrįstais ir nesuderinamais su imperatyviomis teisės normomis. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog kol pareiškėjas neturi nei leidimo gyventi, nei leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje, jo prašymas taikyti lygtinį paleidimą su intensyvia priežiūra, kuri apimtų darbą ar kitą veiklą laisvėje, yra nepagrįstas ir negalėjo būti tenkinamas.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, be kita ko, yra pažymėjusi, kad neturtinės žalos įrodinėjimas, atsižvelgiant į neturtinės žalos sampratą, atskleistą CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, negali nepasižymėti atitinkama specifika. Neturtinė žala yra padaroma fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kurie sukelia kančias ir išgyvenimus, ji paprastai pasireiškia tam tikrais žmogaus dvasinio, vidinio pasaulio patyrimais, netekimais ar skausmais ir dažnai yra susijusi su žmogaus sąmonės lygmens reiškiniais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais, dažnai yra neįmanoma. Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtos moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai. Būtina pažymėti ir tai, jog kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 23/04). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kuri taip pat gali būti atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006).

Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos galima būtų vertinti kaip pakankamai reikšmingus, lyginant su eiliniais, ir gilius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos teismai ne kartą yra pažymėję, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, teismas sprendžia, jog administracinėje byloje aplinkybių, suponuojančių neturtinės žalos atsiradimą, nenustatyta. Byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant klausimą dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio. Byloje nustačius, kad pareiškėjas atliko laisvės atėmimo bausmę laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, teismas sprendžia, kad pareiškėjas neįrodė Pravieniškių 1-ojo kalėjimo neteisėtų veiksmų, iš kurių gali būti kildinama neturtinė žala. Nenustačius pataisos įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti apie neturtinės žalos buvimo faktą (pasekmes kilusias pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos. Kadangi nustatytų aplinkybių pagrindu atsakovės viešoji atsakomybė negalima, todėl pareiškėjo skundas netenkinamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo A. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Kauno rūmus.