- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-06-28
- Bylos Nr.
- 2A-1118-324/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 2-20-3-00705-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Virginija Gudynienė (pran.), Žibutė Budžienė
- Ieškovas
- A. M. Z.
- Atsakovas
- J. A. B., Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
- 30.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 30.10pavadinimo nepavyko patikrinti
- 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Žibutės Budžienės, Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininkas), Virginijos Gudynienės (pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės A. M. Z. apeliacinį skundą dėl Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-16-925/2013 pagal A. M. Z. ieškinį atsakovams J. A. B., Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl nuosavybės teisių pripažinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė prašė pripažinti B. B., mirusiam 2005 m. sausio 18 d., kurio teisių perėmėja pagal 2003 m. liepos 29 d. testamentą ir 2005 m. gegužės 17 d. paveldėjimo teisės liudijimą pagal testamentą yra ieškovė, nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinį kluoną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančius (duomenys neskelbtini), panaikinti Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Žiežmarių seniūnijos 2006 m. sausio 9 d. pažymą Nr. (1.8)-V3-13, kartu panaikinant ir gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinio kluono (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją atsakovės J. A. B. vardu, pripažinti ieškovei teisę į žemės sklypą, esantį po gyvenamuoju namu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausiniu kluonu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiais (duomenys neskelbtini), panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 9-16746 ir įsakymą Nr. 02-04-8289, kuriuo suteiktas ginčo žemės sklypas atsakovei J. A. B.
Nurodė, kad jos tėvui B. B. iki jo mirties priklausė gyvenamieji namai ir kiti statiniai (duomenys neskelbtini), statyti 1920 m. ir 1969 m. Tai patvirtina Kauno apskrities archyvo 2010 m. sausio 20 d. pažyma Nr. (10.6)V10-209. Pažymoje nurodyti 1969 metų statiniai buvo pastatyti gavus leidimą naujai statybai, parengus projektinę dokumentaciją ir įpareigojant nugriauti senąjį gyvenamąjį namą. Pastarasis namas nebuvo nugriautas, jame leista laikinai apsigyventi atsakovei J. A. B., kuri buvo ištekėjusi už ieškovės brolio K. B. ir kartu su juo gyveno tame gyvenamajame name. Kauno apskrities viršininko 1998 m. sausio 28 d. sprendimu Nr. 9-8541 ir įsakymu Nr. 04-549 ieškovės tėvui B. B. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,51 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Į šį sklypą nepatenka 1920 m. statybos gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir jo priklausinys kluonas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tik 1969 m. statybos gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) su priklausiniais. Taip galėjo įvykti todėl, kad turėtas nugriauti senasis gyvenamasis namas nebuvo nugriautas, todėl nebuvo įregistruotas nekilnojamojo turto registre ir dėl to nuosavybės teisės į žemės sklypą po ginčo statiniu B. B. nebuvo atkurtos. Mirus B. B., visą jo turtą paveldėjo ieškovė. Paaiškėjo, kad jos tėvui priklausiusiu turtu naudojasi atsakovė J. A. B., kuri neteisėtai, t. y. tik pagal Žiežmarių seniūnijos 2006 m. sausio 9 d. išduotą pažymą Nr. (1.8)-V3-13 savo vardu 2006 m. sausio 17 d. įregistravo nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (1920 m. statybos) su priklausiniais. Atliekant ikiteisminį tyrimą Nr. 20-9-00083-10 Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūroje, apklausiama atsakovė J. A. B. parodė, kad ji visą laiką gyveno iš B. B. perimtame gyvenamajame name ir įgijo šį namą žodinės sutarties pagrindu. O siekdama atnaujinti terminą palikimui po savo tėvo J. B. mirties priimti, atsakovė civilinėje byloje Nr. 2-1188-359/2007 teigė, kad ji gyveno savo tėvo J. B. name, o ne B. B. name. Atsakovė J. A. B. negalėjo įgyti nuosavybės teisių į ginčo statinius žodinio sandorio pagrindu, nesant notarine tvarka patvirtinto sandorio, taip pat ir įregistruoti nuosavybės teisių namų ūkio knygose. Kadangi atsakovei J. A. B. niekada nebuvo perleistos nuosavybės teisės į ginčo statinius, Žiežmarių seniūnas neteisėtai į (duomenys neskelbtini) k., Žiežmarių apyl. namų ūkio knygą Nr. 30, asmeninę sąskaitą Nr. 471, įrašė, jog ginčo statinys priklauso atsakovei J. A. B., ir neteisėtai išdavė 2006 m. sausio 9 d. pažymą apie nekilnojamąjį turtą Nr. (1.8)-V3-13). Be to, dar iki ginčo statinio įregistravimo VĮ Registrų centre atsakovės vardu, Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 9-16746 ir įsakymu Nr. 02-04-8289 atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atsakovei suteikiant lygiavertį 0,26 ha namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), remiantis tuo, kad šiame sklype stovi atsakovei priklausantys pastatai, kurie sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemės sklypą dieną dar nebuvo įregistruoti atsakovės vardu. Kauno apskrities viršininko sprendimas ir įsakymas priimti neturint tam teisinio pagrindo, nes į 0,26 ha namų valdos žemės sklypą nuosavybės teisės atsakovei galėjo būti atkurtos tik tuo atveju, jei sklype stovintys pastatai būtų priklausę atsakovei nuosavybės teise. Darytina išvada, kad atsakovė neteisėtai naudojasi 0,26 ha namų valdos sklypu ir jame esančiais ginčo statiniais, nes šie statiniai nuosavybės teise priklauso ne atsakovei, o priklausė ieškovės tėvui, po kurio mirties šiuos statinius kartu su kitu turtu turėjo paveldėti ieškovė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kaišiadorių rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 11 d. sprendimu atmetė ieškinį. Nurodė, kad pagal 1964 m. redakcijos CK nuosavybės teisė į pastatus, esančius kaimo vietovėse, buvo registruojama DŽDT vykdomųjų komitetų vedamose ūkinėse knygose (CK 255 str.). Sprendė, kad Kauno apskrities archyvo pažymos patvirtina, jog (duomenys neskelbtini) kaimo ūkinėse knygose nuo 1971 m. gyvenamasis namas (1920 m.) ir tvartas (1918 m.) registruojami kaip K. B. ūkiui priklausantys pastatai, o nuo 1980 m. – kaip A. J. B. ūkiui priklausantys pastatai. Atsižvelgęs į tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą, į 1964 m. CK 112 straipsnį, pagal kurį B. B. nuosavybės teise negalėjo turėti dviejų gyvenamųjų namų, padarė išvadą, kad B. B. nuosavybės teises į gyvenamąjį namą (1920 m. statybos), kurį ruošėsi nugriauti 1969 m. pasistatęs naują gyvenamąjį namą, perleido savo sūnui K. B., kuris vėliau (1980 m.) šį namą perrašė savo sutuoktinei J. A. B. Laikė, kad archyvinėmis pažymomis patvirtinti duomenys apie išlikusius DŽDT vykdomųjų komitetų vedamų ūkinių knygų įrašus, įvertinus šios bylos aplinkybes apie pastatų perdavimą, yra pakankamas atsakovės nuosavybės teisių į ginčo statinius įrodymas. Pažymėjo, kad pagal 1964 m. CK nebuvo reikalaujama gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinti notariškai tuo atveju, kai gyvenamasis namas parduodamas nukelti (nugriauti) (1964 m. CK 255 str. komentaras). Ieškovės nurodyta aplinkybė, kad 1920 m. namas buvo numatytas pagal projektą nugriauti, paaiškina, kodėl nėra likę duomenų apie sandorio dėl šio gyvenamojo namo įforminimą notariškai tarp artimų giminaičių – B. B. ir jo sūnaus K. B. Sutiko, kad 2006 m. sausio 9 d. Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos Žiežmarių apylinkės seniūnijos pažyma pati savaime nėra nuosavybės teise patvirtinantis dokumentas ir tėra išvestinis dokumentas, išduotas pagal įrašus seniūnijos namų ūkio knygose, tačiau šių įrašų teisingumas byloje nenuginčytas, todėl neturėjo pagrindo naikinti šios pažymos. Konstatavo, kad į 3,51 ha žemės sklypą, kurį yra paveldėjusi ieškovė, nepatenka ginčo statiniai, B. B., būdamas gyvas, neginčijo sprendimo, kuriuo jam atkurtos nuosavybės teisės tik į 3,51 ha žemės sklypą, be to, 1996 m. spalio 31 d. B. B. grąžinamas natūra 3,51 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini) buvo paženklintas ir surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo–parodymo aktas, kuriame sutikimą su paženklinto žemės sklypo ribomis ir plotu bei specialiosiomis žemės naudojimo sąlygomis liudija B. B. parašas. Sprendė, kad ginčo statiniai yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip priklausantys J. A. B. nuosavybės teise, todėl tik ji galėtų privatizuoti nuosavybės teisių atkūrimo ar kitu būdu žemės sklypą po šiais statiniais. Pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog, atkuriant nuosavybės teises J. A. B. į 0,26 ha namų valdos žemės sklypą, buvo pažeistos ieškovės šiuo metu valdomo 3,51 ha žemės sklypo ribos.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu ieškovė nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.
Neatsižvelgta, kad 1996 m. spalio 31 d. žemės sklypo planas (dėl 3,51 ha B. B. skirto žemės sklypo) nenumatė gretimybės su atsakove (nors dėl nesuprantamų priežasčių žemės sklypo paženklinimo aktas buvo derintas su atsakove, kadangi ji tuo metu nei turėjo jos vardu registruotus statinius, nei dokumentą patvirtinantį nuosavybės teises į statinius, nei žemės sklypo nuosavybės teises ar kitas valdymo teises), gretimybėse nurodyta, jog ginčo dalis yra valstybinė žemė, todėl tuo metu B. B. neturėjo pagrindo ginčyti žemės sklypo plano.
Nevertinta, kad nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys yra neišsamūs, netikslūs, neatitinkantys faktinės situacijos, kai kurių techninės apskaitos bylų abrisų, statinių išsidėstymo schemų ir pan. Faktiškai stovintis ginčo namas yra žymiai mažesnis nei nurodytas plotas seniūno pažymoje.
Neatsižvelgta, kad atsakovei atkurto žemės sklypo ribos nebuvo derintos su B. B., kaip besiribojančio sklypo savininku, kuriam jau buvo atkurtos nuosavybės teisės. Iš UAB „GEOranga“ sudaryto planelio, kuriame užfiksuoti ieškovės ir atsakovės žemės sklypai, matyti, jog atsakovei suteiktas 0,26 ha žemės sklypas patenka į ieškovei priklausančio 3,51 ha žemės sklypą. Be to, formuojant žemės sklypą atsakovei, ten pateko ir ieškovei priklausantis statinys. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, jog 0,26 ha ploto ginčo žemės sklypas yra 3,51 ha ploto žemės sklype, priklausančiame ieškovei.
Iki savo mirties B. B. nesiėmė jokių veiksmų, kadangi buvo įbaugintas atsakovės, ne kartą nuo jos buvo nukentėjęs, prieš B. B. atsakovė smurtaudavo, B. B. atsakovės bijojo, tačiau visada tvirtino, jog ginčo statiniai priklauso jam ir jis nuosavybės teisių į juos niekada neperdavė.
Nepagrįstai spręsta, kad gyvenamasis namas, kurį ketinama nugriauti, galėjo būti parduodamas ir be notaro patvirtinimo. 1964 m. CK 112 straipsnis numatė, jog jeigu piliečio arba kartu gyvenančių sutuoktinių ir nepilnamečių jų vaikų asmeninėje nuosavybėje paveldėjimo, dovanojimo ar santuokos būdu atsiranda daugiau kaip vienas gyvenamasis namas, tai savininkas turi teisę, savo pasirinkimu, palikti savo nuosavybėje bet kurį iš tų namų; kitą namą (namus) savininkas turi per vienerius metus parduoti, padovanoti ar kitokiu būdu perleisti. Darytina išvada, kad turėjo būti sudarytas atitinkamas sandoris, kuriuo būtų perleistos nuosavybės teisės į statinį, o 1964 m. CK nenumatė išimčių nekilnojamojo turto sandorių formai – jie visi turėjo būti patvirtinti notarine tvarka.
Nepagrįstai teigta, kad 1964 m. CK komentaras numatė išimtis dėl gyvenamojo namo nugriovimo (jog nebūtina sandorio tvirtinti notarine tvarka). Šis teiginys negali būti laikomas tinkamu argumentu, nes CK komentaras nėra teisės aktas, nustatantis teises ir pareigas, suteikiantis teisę sandorį įforminti kitokia forma nei nustatė 1964 m. CK.
Neteisingai įvertintos faktinės aplinkybės dėl duomenų apie sandorį išlikimą. Jokie duomenys ir negalėjo išlikti, nes sandoris nebuvo sudarytas. Tai patvirtina ir atsakovė, teigdama, jog buvo tik žodinis susitarimas dėl gyvenamojo namo. Pagal minėtas teisės normas žodiniai susitarimai negalimi dėl nekilnojamojo turto. Įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį (1964 m. CK 58 str.). Taigi ginčo statinys nepriklauso atsakovei.
Nei faktinėmis aplinkybėmis, nei teisės normomis, nei suformuota teismų praktika nepagrįstas teiginys, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisių perėjimo įrodymas. Įrašai ūkinėse knygose turėjo būti daromi tam tikrų dokumentų, sandorių pagrindu. Atsakovės vardu vestose ūkio knygose, kurių pagrindu buvo išduota ginčijama seniūno pažyma, nebuvo nurodytas turto įsigijimo pagrindas, data, neaišku, kas ir kada pildė ūkio knygas, daugelis įrašų padaryti pieštuku, nenurodyti statinio statybos metai, nėra informacijos, leidžiančios identifikuoti statinį. Šie įrašai ūkio knygose negali būti pripažinti tinkamu nuosavybės įrodymu ir nuosavybės teises patvirtinančiu dokumentu. Ginčijamos pažymos duomenys neatitinka faktinių aplinkybių, įrašams ūkinėse knygose, todėl pažyma turėtų būti pripažinta negaliojančia.
Nepagrįstas argumentas, kad nėra nuginčytas įrašų ūkio knygose teisingumas, todėl teismas neturi pagrindo naikinti seniūno išduotos pažymos. Įrašai ūkio knygose neginčijami, nes jie nėra nuosavybės įregistravimo pagrindas (įrašus ūkio knygose daro atitinkamų sandorių pagrindu, todėl ir ginčijami turi būti sandoriai, bet ne įrašai ūkinėse knygose, o šiuo ginčo atveju sandorio nebuvo). Aplinkybę, jog nereikia ginčyti ūkio knygų įrašų, patvirtina ir vėlesnės nei nurodytos ginčijamame teismo sprendime Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-281/2006).
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 12 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-395/2006 konstatuota, kad ūkinėse knygose toks įrašas nėra įrodymas apie nuosavybės įsigijimą, jeigu nėra nurodyta nuosavybės įsigijimo pagrindo. Įrašas ūkinėse knygose gali patvirtinti tik gyvenimo tam tikroje vietoje faktą, bet neįrodo nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą. Ginčo atveju minėti duomenys nenurodyti, tačiau teismas šios aplinkybės neįvertino.
Neatsižvelgta, kad nagrinėjamoje byloje nėra svarbu, ar tuo metu B. B. turėjo ar neturėjo teisės turėti ne vieną gyvenamąjį namą. 1964 m. CK numatė, jog antras gyvenamasis namas privalo būti perleistas, tačiau, to nepadarius, valdžios institucijos ir pareigūnai turėjo imtis atitinkamų veiksmų. Kaip matyti, niekas nereikalavo statinio parduoti, perduoti valstybei ar jį nugriauti, tačiau tai nepaneigia fakto, jog nuosavybės teisės atsakovei į ginčo statinius nebuvo perleistos.
Pažeidžiant procesinės teisės normas, numatytas CPK 177, 178, 183, 185, 197, 202, 270 straipsniuose, netinkamai ištirti ir įvertinti pateikti įrodymai, netinkamai motyvuotas sprendimas, neatsižvelgta į protingumo, teisingumo pricipus. Atsakovė nepateikė jokių ieškovės nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus paneigiančių įrodymų, nes vien tik atsakovės pareiškimai ir samprotavimai negali būti laikomi tinkamais įrodymais.
Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir patenkinti ieškinį.
Atsiliepimas
Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai prašo sprendimo nekeisti.
Atsakovė J. A. B. nurodo, kad visos aplinkybės, nurodytos dėl atsakovės vardu išduotų dokumentų neteisėtumo, yra nagrinėtos ir tirtos ne tik Kaišiadorių rajono apylinkės teismo, bet kitų institucijų, yra patvirtinta, kad visi dokumentai yra išduoti teisingai, nenustatyta jokių suklastojimo ar apgaulės faktų (ieškovė kreipėsi į prokuratūrą dėl parašų suklastojimo).
Atsakovė Kaišiadorių rajono savivaldybės administracija nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 3 d. nutarimo Nr. 278 „Dėl dokumentų, teiktinų nekilnojamojo turto registro tvarkytojui, registruojant senus statinius, įsigytus ar pastatytus iki 1991 m. liepos 25 d., sąrašo patvirtinimo“ 2.1 punkte nustatyta, kad seni iki šiol Registre neįregistruoti statiniai Registre registruojami, nustatyta tvarka Registro tvarkytojui pateikus prašymą ir savivaldybės ar archyvo išduotą pažymą apie įrašus ūkinėse knygose, jeigu pastatai pastatyti iki 1998 m. sausio 1 d. įskaitytinai. Dėl to Žiežmarių seniūnas teisėtai išdavė ginčijamą pažymą apie J. A. B. nekilnojamąjį turtą, nes vadovavosi įrašais Namų ūkio knygoje. Ginčijamas gyvenamasis namas, kurį savo vardu įregistravo atsakovė J. A. B., į mirusio B. B. paveldimą turtą neįėjo, nes buvo neregistruotas Nekilnojamojo turto registro duomenų banke, todėl apeliantė negalėjo jo paveldėti ir nepaveldėjo. Kaišiadorių rajono apylinkės prokuratūros prokurorė 2011 m. rugpjūčio 31 d. priėmė nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame konstatuota, kad J. A. B. nuosavybės teisių registracija atlikta laikantis teisės aktų reikalavimų. Be to, ieškovė praleido įstatymų nustatytą vieno mėnesio senaties terminą apskųsti Žiežmarių seniūno išduotą pažymą – administracinį aktą (ABTĮ 33 str.).
Atsakovė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines civilinės teisės normas, nepadarė procesinių pažeidimų, atidžiai ištyrė civilinei bylai reikšmingas faktines aplinkybes.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė dėl to, kad atsakovės nuosavybės teisę į gyvenamąjį namą kaimo vietovėje patvirtina įrašai ūkinėse knygose.
Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų apeliacine tvarka peržiūrimam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio antroji dalis).
Pirmosios instancijos teismas, palyginęs archyvinių pažymų ir namų ūkio knygų duomenis, nustatė, kad atsakovės sutuoktinis K. B., B. B. sūnus, iki 1971 m. buvo priskirtas B. B. ūkio šeimos nariams, nuo 1971 m. kaimo ūkinėse knygose B. B. ūkio šeimos narių sąraše jo nebėra, tačiau yra įrašytas naujas K. B. ūkis, kuriam priskiriami pastatai – gyvenamasis namas (1920 m.), tvartas (1918 m.). Atitinkamai nuo 1971 m. prie B. B. ūkiui priskiriamų pastatų jau nėra įrašyta gyvenamojo namo (1920 m.), yra įrašytas 1969 m. gyvenamasis namas. Tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad 1969 m. B. B. pasistatė naują gyvenamąjį namą, 1920 m. statyto gyvenamojo namo nenugriovė, leido jame gyventi su atsakove J.A. B. susituokusiam savo sūnui K. B.
Teisėjų kolegija sutinka su apeliante, kad gyvenamasis namas pagal 1971 m. galiojusį teisinį reglamentavimą negalėjo būti parduotas ar padovanotas, nesant notariškai patvirtinto sandorio, ir kad įrašai ūkinėse knygose turėjo būti daromi atitinkamų sandorių pagrindu, tačiau pažymi, kad notariškai patvirtinto sandorio nebuvimu grindžiamas ieškovės reikalavimas dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo negali būti vertinamas, nesiejant su atsakovės atsikirtimų į ieškinį turiniu, nevertinant rašytinių įrodymų, šalių paaiškinimų ir liudytojų parodymų (CPK 265 straipsnis, 270 straipsnio 4 dalis).
Esminė bylos aplinkybė yra ta, kad atsakovė niekada neteigė, jog gyvenamasis namas jos šeimai buvo padovanotas ar parduotas. Nėra ginčo dėl to, kad, atsakovei ištekėjus už šio namo savininko B. B. sūnaus, savininkas leido atsigyventi 1920m. pastatytame name. Atsiliepime į ieškinį atsakovė nurodė, kad B. B. su sūnumi nuėjo į apylinkės vykdomąjį komitetą, kur ūkinėse knygose buvo padaryta atžyma apie namo perrašymą. Kadangi ji dirbo kolūkyje, šeima augino gyvulius, turėjo teisę gauti naudojimuisi 2 ha žemės, todėl apie 1980 metus sutuoktinis gyvenamąjį namą atitinkamai perrašė atsakovės vardu (t. 1 b.l. 136-137).
Iš Kaišiadorių raj. policijos komisariato baudžiamojoje byloje Nr.20-9-00083-10 esančių ūkinių knygų kopijų matyti, kad 1964-1966 m. B. B. ir jo sutuoktinė buvo „Strėvos“ kolūkio kolūkiečiai. Šeima su vaikais sudarė kolūkinį kiemą (t. 1 b.l. 9-10). Iš 1967 m. birželio 30 d. žemės sklypo perdavimo gyvenamojo namo statybai kaimo vietovėje sutarties matyti, kad „Strėvos“ kolūkis suteikė B. B. 1500 km. metrų ploto žemės sklypą gyvenamojo namo statybai. Liudytoja A.O. M., kolūkiui vadovavusi nuo 1980 m., parodė, kad B. B. dirbo kolūkyje, atsakovė A. B. buvo kolūkio buhalterė, laikė gyvulius, jai buvo skirta asmeninio ūkio žemė, šių asmenų ūkiai buvo atskiri, B. B. neturėjo turtinių pretenzijų sūnaus šeimai. Liudytoja D. Z. parodė, kad „Strėvos“ kolūkyje dirbo nuo 1973 m., B. B. ir atsakovė buvo kolūkio nariai, B. B. dirbo statybos inžinieriumi, turėjo vieną kiemą, kitas buvo marčios; dalyvavusi, atmatuojant žemę abiems kiemams, atsakovei buvo paskirta 60 arų, vėliau – 2 ha žemės; kolūkinį kiemą sūnaus šeimai B. B. perrašė, padarant įrašą ūkinėse knygose, kas tuo metu buvo įprasta kolūkiečių ūkių turto perrašymo procedūra (civilinės bylos 43-44, 52-54, baudžiamosios bylos t.1 b.l. 103-104).
Šie įrodymai patikimai patvirtina, kad 1971 m. abu B. B. gyvenamieji namai buvo kolūkiečių kiemo turtas (nustatyta, kad mažiausiai du ūkinėse knygose įrašyti ūkio nariai - B. B. ir atsakovė - buvo kolūkiečiai). Tuo metu galiojęs 1964 metų Civilinio kodeksas įtvirtino kolūkiečio kiemo natūrinio atidalijimo ir padalijimo teisę. Akivaizdu, kad šalių nurodoma žodinė sutartis, padarant įrašus ūkinėse knygose, ir yra suaugusio ir šeimą sukūrusio B. B. sūnaus atidalijimas iš kolūkiečių kiemo, sukuriant naują kolūkiečių kiemą (1964 m. CK 132, 133, 137-138 straipsniai). Tokiai sutarčiai įstatymai nereikalavo notarinės formos – 1964 m. CK 134 straipsnis įtvirtino, kad kolūkiečių kiemo turtas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama visų kiemo narių sutikimu (CPK 185 straipsnis). Pagrįstai konstatavęs, kad įrašai ūkinėse knygose yra pakankamas nuosavybės teisės įrodymas, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo atsakovės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą atsiradimo pagrindą, tačiau dėl to sprendimas nėra neteisėtas ir nepagrįstas.
Vadovaujantis išdėstytais motyvais, kaip neaktualūs neanalizuotini apeliacinio skundo argumentai dėl neteisingos seniūno pažymos, padarytos įrašų ūkinėse knygose pagrindu, pareigos ginčyti įrašus ūkinėse knygose nebuvimo, valdžios institucijų nesiimtas priemones dėl antrojo namo nugriovimo ir mažesnį, nei nurodyta seniūno pažymoje, namo plotą, techninės apskaitos bylų netikslumus.
Nurodytos faktinės aplinkybės ir teisinis jų įvertinimas pagrindžia, kad ieškovės tėvas B. B. neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo kelti atsakovei pretenzijas dėl ieškinio dalyku esančio turto, jų niekada ir nekėlė, todėl apeliantės argumentai apie tėvo įbauginimą ir neteisėtą atsakovės nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą kilmę yra visiškai nepagrįsti.
2003-12-19 Kauno apskrities viršininko sprendimą Nr. 9-16746 ir įsakymą, kuriais atsakovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į turėtą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), atsakovei suteikiant lygiavertį 0,26 ha namų valdos žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ieškovė ginčijo remiantis tuo, kad į 0,26 ha namų valdos žemės sklypą nuosavybės teisės atsakovei galėjo būti atkurtos tik tuo atveju, jei sklype stovintys pastatai būtų priklausę atsakovei nuosavybės teise. Nuosavybės teisėtumo nenuginčijus, nepasisakytina ir dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su abrisų netikslumais ir B. B. neginčytu 1996 m. spalio 31 d. žemės sklypo planu dėl 3,51 ha B. B. skirto žemės sklypo.
Vadovaujantis išdėstytais argumentais, pirmosios instancijos teismo sprendimas nekeistinas (CPK 263 str., 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.