Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo G. K. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstojamai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl 22 500 Lt priteisimo, tretieji asmenys Vilniaus m. 21 notaro biuro notarė V. Š., Gediminas E. K..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė. (CPK 329 str., 338 str.).

Nagrinėjamu atveju apelianto argumentai dėl skundžiamos pirmos instancijos teismo nutarties susiję su netinkamu proceso teisės normų, reglamentuojančių ieškinio trūkumų šalinimo institutą, taikymu.

Suinteresuotas asmuo, siekiantis apginti galimai pažeistą subjektinę teisę ar įstatymų saugomą interesą, turi pateikti teismui procesinį dokumentą, kuris atitiktų įstatyme nustatytus formos ir turinio reikalavimus. Teismas, spręsdamas suinteresuoto asmens pateikto ieškinio priėmimo klausimą, turi patikrinti, ar egzistuoja visos teisės kreiptis į teismą prielaidos ir šios teisės įgyvendinimo sąlygos, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį.

CPK 135 str. 1 d. nustatyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui. Ieškinyje, be kita ko, turi būti nurodoma: 1) ieškinio suma, jeigu ieškinys turi būti įkainotas; 2) aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas); 3) įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą; 4) ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas). Aiškindamas ir taikydamas pirmiau nurodytas proceso teisės normas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad, kreipdamasis į teismą, ieškovas turi nurodyti ieškinio dalyką, t. y. materialųjį teisinį reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 4 p.), ir faktinį ieškinio pagrindą, t. y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Šių dviejų ieškinio elementų tinkamas suformulavimas jau ieškinio padavimo stadijoje yra svarbus keliais atžvilgiais. Visų pirma, ieškinio dalykas ir pagrindas apibrėžia teisminio nagrinėjimo dalyką bei nustato bylos nagrinėjimo ribas, kurių laikosi teismas, nagrinėdamas bylą. Antra, aiškus ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas leidžia priešingai bylos šaliai – atsakovui, susižinoti priešingos šalies reikalavimus tam, kad galėtų tinkamai į juos atsikirsti jau pateikiant atsiliepimą į ieškinį. Trečia, konkretus ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas yra svarbus nustatant, ar ieškinys paduotas nepažeidžiant teisės kreiptis į teismą prielaidų, įtvirtintų CPK 137 str. 2 d. 4 p. ir 5 p. Ketvirta, konkretus ieškinio elementų apibrėžimas leidžia teismui nustatyti su kokių asmenų teisėmis šis ieškinys yra susijęs ir įvertinti, ar ieškinyje nurodyti visi ieškovai ir atsakovai bei siekiant tinkamo proceso koncentruotumo principo įgyvendinimo, jau pasirengimo nagrinėti bylą iš esmės stadijoje spręsti klausimą dėl trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, įtraukimo į bylą ar pasiūlymo tretiesiems asmenims, pareiškiantiems savarankiškus reikalavimus, tai padaryti. Todėl ieškovo pareiga jau ieškinio padavimo stadijoje aiškiai ir tiksliai suformuluoti ieškinio dalyką (reikalavimą) bei faktinį pagrindą (ieškinio reikalavimą pagrindžiančias aplinkybes) turi būti tinkamai įgyvendinta, priešingu atveju tai bus laikoma ieškinio trūkumu.

Nagrinėjamu atveju pirmos instancijos teismas sprendė, jog ieškovas (apeliantas) nepakankamai atskleidė ieškinio faktinį pagrindą, t.y. aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą atsakovui. Pirmos instancijos teismas nurodė, jog atsakovas, byloje dėl priteisimo iš palikėjui P. K. priklausiusio turto, nepagrindė, kodėl reikalavimą reiškia būtent valstybei, kai tuo tarpu iš kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, jog palikėjas turi įstatyminį įpėdinį – sūnų G. E. K.. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su tokia pirmos instancijos teismo išvada. Pažymėtina, jog ieškinio trūkumų šalinimo institutas gali būti taikomas tik tada, kada dėl netinkamo ieškinio dalyko ar pagrindo suformulavimo, apskirtai iš pareikšto ieškinio yra neaiškus ieškovo reikalavimas, jo pagrindas ar ribos ir dėl šių aplinkybių teismo procesas apskirtai negali būti pradėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 27 d. nutartis c.b. Nr.3K-3-181/2009). Tai, kad šiuo atveju palikėjas turėjo įstatyminį įpėdinį – sūnų, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas nepagrindė aplinkybių, dėl ko ieškinyje atsakovu buvo patraukta valstybė. Įstatymas numato, jog palikimą paveldėjęs įpėdinis, norėdamas įgyti palikimą, turi jį priimti (CK 5.50 str. 1 d.) vienu iš įstatyme numatytų būdų – faktiškai pradėdamas jį valdyti, kreipdamasis į palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismą dėl turto apyrašo sudarymo arba paduodamas palikimo atsiradimo vietos notarui pareiškimą apie palikimo priėmimą. Iš kartu su ieškiniu pateiktų dokumentų matyti, kad ieškovas ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti, ar palikėjo P. K. palikimas buvo priimtas – į bylą pateiktas notarės 2013-05-09 liudijimas, kuriame nurodyta, jog mirus P. K., jo palikimo atsiradimo vietos notaro biure paveldėjimo byla užvesta nebuvo (b.l.13), taip pat į bylą pateikta Gyventojų registro tarnybos pažyma apie tai, kad palikėjo sūnus – G. E. K., 2013-02-06 išvyko į Jungtinę Karalystę (b.l.16). Minėti įrodymai leidžia spręsti, jog ieškovas turėjo pagrindą manyti, jog mirusiojo P. K. palikimas paveldėjimo teise perėjo valstybei (CK 5.62), todėl būtent valstybė buvo patraukta atsakove byloje dėl P. K. prievolių ieškovui įvykdymo. Kaip teisingai pažymėjo primos instancijos teismas skundžiamojoje nutartyje, klausimas, ar ieškinys pagrįstas ir pareikštas tinkamam atsakovui ieškinio priėmimo stadijos metu nėra sprendžiamas, tuo tarpu ieškovas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ne tik nurodė, bet ir pagrindė aplinkybes, dėl kurių savo materialinį reikalavimą pareiškė atsakovės – valstybės atžvilgiu, todėl pagrindo taikyti ieškinio trūkumų šalinimo institutą nebuvo.

Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovui nustatytas terminas ieškinio trūkumams pašalinti, panaikintina ir klausimas dėl ieškinio priėmimo perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nutartį ir ieškinio priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.