Panevėžio apygardos teismo nutartis, 1A-122-334/2021

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2021-12-28
Bylos Nr.: 1A-122-334/2021
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-19069-2020-2
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Daina Vaidachavičienė, Evaldas Vanagas, Danutė Švitinienė
Nuteistasis: G. M.
Nukentėjusysis: D. K.
Advokatai: Žygimantas Rutkauskas, Žavinta Paunksnytė

Kategorijos

2.4.6.1Apeliacinio skundo atmetimas (BPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-122-334/2021Teisminio proceso Nr. 1-01-1-19069-2020-2Procesinio sprendimo kategorija 2.4.6.1. (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. gruodžio 28 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų, Danutės Švitinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) Dainos Vaidachavičienės ir Evaldo Vanago,

sekretoriaujant Neringai Aukštuolienei,dalyvaujant prokurorei Linai Lomonienei,nuteistajam G. M. ir jo gynėjui advokatui Žygimantui Rutkauskui,

nukentėjusiųjų D. K. atstovaujamo L. K., M. R. atstovaujamo A. R. ir A. R. atstovei advokatei Žavintai Paunksnytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokurorės Aušros Gylytės ir nukentėjusiųjų D. K. atstovaujamo L. K., M. R. atstovaujamo A. R. ir A. R. atstovaujamo advokatės Žavintos Paunksnytės apeliacinius skundus dėl Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 1 d. nuosprendžio, kuriuo G. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nubaustas keturių mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje.

G. M., remiantis BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, išteisintas pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Priteista iš G. M. A. R. 400 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1355,20 Eur advokato atstovavimo išlaidų.

M. R. civilinis ieškinys dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu.

D. K. civilinis ieškinys dėl 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtu remiantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu.

M. R. reikalavimas dėl 302,50 Eur advokato atstovavimo išlaidų priteisimo atmestas.

D. K. reikalavimas dėl 121,00 Eur advokato atstovavimo išlaidų priteisimo atmestas.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, iki bausmės vykdymo pradžios palikta galioti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. M. nuteistas už tai, kad jis, 2020 m. gegužės 14 d. apie 16.50 val. (duomenys neskelbtini) garaže, kilusio konflikto dėl netinkamo mažamečių M. R., gim. (duomenys neskelbtini) , ir D. K., gim. (duomenys neskelbtini), elgesio metu tyčia A. R. sudavė vieną smūgį medine lazda per galvą, dėl ko jis krisdamas ant žemės susižalojo kairės rankos alkūnę. Tęsdamas nusikalstamus veiksmus, parkritusiam ant žemės A. R. sudavė vieną smūgį medine lazda per nugarą, tokiais veiksmais nukentėjusiajam dėl nubrozdinimo dešinio užausio-dešinės kaklo pusės srityse, poodinės kraujosruvos kairės mentės srityje ir odos nubrozdinimo su kraujosruvomis kairėje alkūnėje nežymiai sutrikdė sveikatą.

2. G. M. buvo kaltinamas tuo, kad smurtaudamas sukėlė fizinį skausmą mažamečiams, o būtent: 2020 m. gegužės 14 d. apie 16.30 val. (duomenys neskelbtini), kilusio konflikto dėl netinkamo mažamečių elgesio metu, sugriebęs mažametį M. R. gim. (duomenys neskelbtini) už plaukų o mažametį D. K., gim. (duomenys neskelbtini)., už striukės gobtuvo, juos stipriai stumdė ir tampė, tokiais veiksmais mažamečiui nukentėjusiajam M. R. ir mažamečiui nukentėjusiajam D. K. sukėlė fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu prokurorė Aušra Gylytė prašo Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 1 d. nuosprendį dalyje dėl mažamečiams M. R. ir D. K. fizinio skausmo sukėlimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį panaikinti ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį – G. M. pripažinti kaltu pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir paskirti jam 45 paras arešto. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėti G. M. arešto bausmės vykdymą aštuonių mėnesių laikotarpiui, paskiriant jam intensyvią priežiūrą – būti jo gyvenamojoje vietoje, t. y. (duomenys neskelbtini) nuo 22 val. iki 6 val., užtikrinant kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis, taip pat įpareigoti jį dalyvauti elgesio pataisos programoje.

4. Prokurorė teigia, kad pirmosios instancijos teismas atmesdamas nukentėjusiųjų mažamečių D. K. bei M. R. parodymus, taip pat nesiremdamas nuosekliais liudytojų G. D., L. K., J. R. parodymais ir išskirtinai vadovaudamasis vien tik kaltinamajam palankiais įrodymais pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnio 4, 5 dalis) ir dėl to padarė nepagristą išvadą, jog kaltinamasis G. M. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

5. Prokurorė nurodo, kad mažamečiai D. K. bei M. R. buvo apklausti pas ikiteisminio tyrimo teisėją nepažeidžiant baudžiamojo proceso reikalavimų, t. y. jų apklausa vyko vaikams tinkamoje aplinkoje, Utenos teismo rūmų vaiko apklausos kambaryje dalyvaujant psichologui bei Valstybės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Nepilnamečių apklausos vyko psichologui tiesiogiai bendraujant su nukentėjusiaisiais, psichologui performuluojant klausimus taip, kad jie būtų suprantami vaikui, tačiau visą apklausos eigą ir aplinkybes, dėl kurių buvo apklausiami mažamečiai nukentėjusieji, kontroliavo ikiteisminio tyrimo teisėjas. Nukentėjusysis mažametis M. R. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją parodė, kad „nepažįstamas vyriškis, kuris laikydamas jį už plaukų, o D. K. už striukės gobtuvo nusitempė iki garažo. Vyriškis jam rovė plaukus, taip sukeldamas jam fizinį skausmą, o D. K. suėmęs už gobtuvo tampė“ (1 t., b. l. 98-100). Nukentėjusysis mažametis D. K. apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją taip pat nurodė, kad „vyras iš nugaros pusės jam pagriebė už kapišono, o M. – už kepurės ir plaukų. Mane už kapišono tas vyras paėmęs traukė, segtukas man buvo įsirėžęs į kaklą. Jaučiausi išsigandęs, skaudėjo kaklą. Kai mus traukė, tai rėkėm: gelbėkit, padėkit, ką mes jums padarėm“ (1 t., b. l. 101-102). Prokurorė pažymi, kad nukentėjusiųjų mažamečių parodymai yra nuoseklūs, jie sutampa tarpusavyje ir jais abejoti nėra pagrindo, byloje nenustatyta jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių mažamečiai būtų suinteresuoti bylos baigtimi. Apylinkės teismas suabejojo mažamečių nukentėjusiųjų parodymų teisingumu, motyvuojant tuo, kad mažamečiai apklausti praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio, taip pat ir po jų tėvų apklausų, dėl ko neatmetama ir vaikų tėvų įtaka jų parodymams, tačiau prokurorė nurodo, kad mažamečių parodymai kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais, be to, būtent tokia mažamečių apklausos taktika buvo pasirinkta specialiai, siekiant šias apklausas atlikti tuomet, kai byloje bus surinkti visi duomenys ir įsitikinta, kad vaikų apklausų neprireiks atlikti pakartotinai.

6. Prokurorė nurodo, kad nukentėjusiųjų mažamečių nurodomą įvykių seką patvirtina ir liudytojų G. D., J. R. bei L. K. parodymai. Teismo posėdžio metu liudytoja apklausta G. D. nurodė, kad atbėgusi į įvykio vietą pamatė ant D. K. kaklo įrėžtą žymę nuo užtrauktuko, kuri atsirado, kaip sakė anūkas jai, kai kaltinamasis tempė jį už kapišono. Anūkas jai skundėsi, kad jam skaudėjo. Tą patvirtino ir liudytoja J. R., kuri teismo posėdžio metu parodė, kad D. K. ji matė prie malkinės, jam buvo sunku kalbėti, springo nuo emocijų, ašarų, ant kaklo buvo raudona žymė. Analogiškus parodymus davė ir teisme apklausta liudytoja L. K., kad jai atbėgus į įvykio vietą vaikai verkė, ant sūnaus kaklo įrėžta, kaip ir kraujo matėsi. Prokurorės teigimu, šie liudytojų parodymai nėra tiesioginiai įrodymai, patvirtinantys aplinkybę, kad kaltinamasis G. M. sugriebęs M. R. už plaukų, o D. K. už striukės gobtuvo tempė į garažą, siekdamas sukelti jiems fizinį skausmą, tačiau tokie parodymai turi būti laikomi netiesioginiais įrodymais, patvirtinančiais tiesioginius nukentėjusiųjų M. R. ir D. K. parodymus.

7. Prokurorės teigimu, nuosprendis iš esmės grindžiamas vien tik kaltinamojo G. M. ir liudytojos N. M. parodymais. Prokurorė atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nei kaltinamasis G. M., nei joks kitas proceso dalyvis nenurodė, kad koks nors iš pašalinių asmenų būtų matę šį įvykį, tačiau praėjus daugiau nei pusei metų nuo įvykio, kaltinamojo advokato prašymu, kaip mačiusią įvykį, teismo posėdyje pirmą kartą apklausiama liudytoja N. M., kuri yra ne tik kaltinamojo brolio žmona, bet ir paties kaltinamojo kaimynė. Teismas šios liudytojos nešališkumu ir parodymų patikimumu nesuabejojo, pripažino šiuos parodymus kaltinamąjį teisinančiais įrodymais ir grindė išteisinamąjį nuosprendį. Prokurorės manymu, teismas taip pat neįvertino ir paties kaltinamojo G. M. parodymų nenuoseklumo.

8. Prokurorės manymu, teismo pateiktas vertinimas, jog G. M. veiksmai nebuvo nukreipti į mažamečių sužalojimą ar fizinio skausmo sukėlimą, o į siekį su jų tėvais išsiaiškinti kilusį incidentą, baudžiamosios atsakomybės pagal BK 140 straipsnio 3 dalį nešalina, kadangi G. M. veikė netiesiogine tyčia, nes sugriebęs mažametį M. R. už plaukų, o D. K. už striukės gobtuvo tempdamas į garažą suvokė, kad tokiais savo veiksmais gali sukelti nukentėjusiems fizinį skausmą ar padaryti nežymų sveikatos sutrikdymą, t. y. nekonkretizuotas pasekmes, nors ir nenorėdamas šių padarinių – fizinio skausmo sukėlimo, sąmoningai leido jiems kilti.

9. Apeliaciniu skundu nukentėjusiųjų M. R., D. K. ir A. R. atstovė advokatė Ž. Paunksnytė prašo: pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 1 d. nuosprendį dalyje dėl G. M. paskirtos bausmės pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir paskirti šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę; pakeisti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 1 d. nuosprendį dalyje dėl A. R. iš nuteistojo G. M. priteistos 400 Eur neturtinės žalos, priteisiant 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; panaikinti Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 1 d. nuosprendį dalyje dėl G. M. išteisinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį ir G. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 3 dalyje, t. y. sukėlus fizinį skausmą mažamečiams M. R. bei D. K. ir paskirti vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, priteisiant nukentėjusiesiems M. R. ir D. K. po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei patirtas advokato išlaidas; priteisti nukentėjusiųjų A. R., M. R. ir D. K. patirtas išlaidas už advokato paslaugas apeliacinės instancijos teisme.

10. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvada, jog byloje surinkti įrodymai nėra pakankami kaltinimui sukėlus mažamečiams fizinį skausmą pagrįsti, yra nepagrįsta ir neteisėta. Atstovės advokatės teigimu, iš paties kaltinamojo teiginių matyti, jog jis prisipažįsta sukėlęs fizinį skausmą mažamečiams, nors to ir nenorėjo. Be to, kaltinamasis būdamas (duomenys neskelbtini) metų suaugęs asmuo, aiškiai turėjo suvokti, jog mažamečių sulaikymas pagriebus už drabužių, tempiant vieną jų paėmus už striukės gobtuvo, o kitą už kepurės bei plaukų, neabejotinai vaikams sukels fizinį skausmą, o taip pat ir išgąstį, baimę, stresą bei nerimą.

11. Atstovė advokatė nurodo, kad nukentėjusieji M. R. ir D. K., apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, davė nuoseklius parodymus apie neteisėtus kaltinamojo G. M. veiksmus jų atžvilgiu. Vaikų parodymai visiškai sutampa apie tikrąsias įvykio aplinkybes, dėl ko teismas neturėjo jokio pagrindo jų atmesti ar šiomis vaikų nurodytomis aplinkybėmis abejoti. Nors mažamečiai, atsižvelgiant į ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir ikiteisminio tyrimo teisėjo užimtumą, buvo apklausti tik 2020 m. birželio 19 d., t. y. praėjus daugiau kaip mėnesiui po įvykio ir po jų tėvų apklausų, tačiau tai nesuteikia pagrindo abejoti nepilnamečių vaikų duotų parodymų teisingumu, kadangi tokias pačias įvykio aplinkybes vaikai buvo nurodę ir į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus specialistams praėjus vos 4 dienoms po įvykio, t. y. 2020 m. gegužės 18 d. išklausant ir surašant vaikų parodymus apie įvykio aplinkybes. Duomenis pateikia prie apeliacinio skundo.

12. Teismo vertinimu, neatmetama vaikų tėvų įtaka jų parodymams, ypač atsižvelgiant į konfliktinę situaciją, susidariusią tarp nukentėjusiojo A. R. ir kaltinamojo G. M., tačiau atstovės advokatės manymu, tokie teiginiai yra visiškai nepagrįsti, kadangi tokių įrodymų, kurie patvirtintų teismo iškeltų abejonių pagrįstumą, byloje nėra. Vaikų tėvai niekaip negalėjo įtakoti mažamečių parodymų, kadangi jie nedalyvavo įvykyje tuo metu, kai kaltinamasis vaikus sulaikė, tempė juos paėmęs už drabužių, sukėlė fizinį skausmą ir uždarė į garažą. Jie į įvykio vietą atvyko kiek vėliau, todėl patys nežinojo bei nesuprato kas nutiko ir tik iš pačių vaikų pasakojimo viską išsiaiškino. Taigi, patys tėvai rėmėsi vaikų parodymais dėl jiems sukelto fizinio skausmo, be to matė jų išgąstį, jie drebėjo, verkė, ant D. K. kaklo buvo raudona žymė, M. R. skundėsi, kad jam skauda plaukus ir galvos sritį, kur yra plaukai ir už kur buvo temptas G. M.. Atstovė advokatė taip pat atkreipia dėmesį, kad visi nukentėjusieji iki šio įvykio nepažinojo kaltinamojo G. M., prieš tai tarp jų niekada nėra buvę jokių konfliktų, nesutarimų ar ginčų, todėl jie neturėjo jokio tikslo ir pagrindo meluoti, apkalbėti, siekti jam pakenkti bei jį apšmeižti.

13. Atmestini teismo teiginiai, jog vaikai buvo išsigandę bei patyrė stresą nebūtinai dėl kaltinamojo veiksmų, kadangi patys mažamečiai ne kartą aiškiai yra nurodę, tame tarpe ir apklausti ikiteisminio tyrimo teisėjo, jog buvo išsigandę ir verkė, kai kaltinamasis juos tempė ir uždarė garaže, kad jautė fizinį skausmą. Be to, vaikų tėvai ir seneliai atvykę į įvykio vietą rado vaikus apsiverkusius ir išsigandusius. Suprantama, kad visos įvykio aplinkybės mažamečiams sukėlė stresą, tačiau visa tai prasidėjo būtent nuo kaltinamojo neteisėtų veiksmų.

14. Atstovė advokatė taip pat teigia, kad priimdamas šį nuosprendį, teismas rėmėsi tik tų liudytojų parodymais, kurių parodymai buvo palankūs kaltinamajam, kaip antai vertino liudytojo N. B. parodymus, kad „nuvykęs į įvykio vietą matė ant nukentėjusio A. R. kaklo gal dešinėje pusėje ir ant rankos nubrozdinimus ar kraujosruvas. Įvykio vietoje buvo vaikai, ant jų sužalojimų nesimatė ir nematė, kad jie būtų išsigandę, apsiverkę ”, tuo tarpu kito policijos pareigūno – V. Ž. parodymai, kuriuose jis nurodė, jog „mažamečiai buvo išsigandę ir verkė, kiek pamena, glaudėsi prie tėvų“, neanalizuoti ir liko visiškai neįvertinti.

15. Atstovės advokatės įsitikinimu, liudytojų V. M. bei N. M. parodymų patikimumas kelia pagrįstų abejonių ir teismas vien šiais parodymais negalėjo grįsti išteisinamojo nuosprendžio. Atstovė pabrėžia, kad liudytojas V. M., kuris yra kaltinamojo G. M. brolis, buvo apklaustas 2020 m. liepos 28 d. ir pagal visus byloje surinktus duomenis jo parodymai sutampa su specialisto išvadoje nukentėjusiajam A. R. konstatuotų sužalojimų lokalizacija, tuo tarpu bylą nagrinėjant teisme, liudytojas V. M. pakeitė parodymus, teigdamas, jog nematė jokių G. M. smurto veiksmų prieš A. R., kas rodo, jog liudytojas V. M. siekė padėti broliui keisdamas parodymus jo naudai. Pasak liudytojos N. M. parodymų, G. M. vaikus vedėsi laikydamas juos už pečių, tada jis stabtelėjo, pasikalbėjo su ja ir jie nuėjo. Tačiau tikėti tokiais liudytojos N. M. parodymais irgi nėra pagrindo, nes jie visiškai nesutampa su vaikų duotais parodymais, kadangi nei vienas vaikas nenurodė, kad G. M. juos tempdamas buvo stabtelėjęs ir kalbėjosi su ja. Atstovė pažymi, kad N. M., kaip liudytoja atsirado tik po kurio laiko, jau nagrinėjant bylą teisme. Be to, nors iš pradžių ši liudytoja prisistatė kaip kaimynė, tačiau vėliau paaiškėjo, kad ji yra ne tik G. M. kaimynė, bet ir kaltinamojo brolio V. M. sutuoktinė. Teismo teiginiai, kad liudytojos N. M. parodymų patikimumas gali kelti abejonių, tačiau jokių kitų tiesioginių įvykio liudytojų, kurie paneigtų kaltinamojo ir N. M. parodymus nėra yra visiškai neteisingi, kadangi vaikai M. R. ir D. K. taip pat tiesiogiai įvykyje dalyvavo, jų duoti parodymai absoliučiai sutampa, todėl teismas neturi jokių priežasčių šiuos parodymus atmesti ir jų nevertinti.

16. Atstovė advokatė taip pat nurodo, kad nukentėjusiojo A. R. manymu, nuteistajam G. M. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė – 4 mėnesiai laisvės apribojimo, yra per švelni bausmė, todėl turi būti griežtinama. Kaltinamojo agresyvumas, tęstiniai smurtiniai veiksmai, įrankio – medinės lazdos panaudojimas smūgiuojant ja per gyvybiškai svarbų organą galvą, taip pat aplinkybės, jog kaltinamasis žalos neatlygino, nukentėjusiųjų iki dabar neatsiprašė, kaltės nepripažino, suponuoja išvadą, kad kaltinamajam G. M. turi būti skirta griežtesnė bausmė.

17. Apeliaciniame skunde teigiama, kad kaltinamojo G. M. neteisėtais veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas nukentėjusiesiems M. R. bei D. K., taip pat tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kaltinamasis G. M. nežymiai sutrikdė nukentėjusiojo A. R. sveikatą, todėl šiems nukentėjusiesiems padaryta neturtinė žala turi būti atlyginta. Nurodo, kad nukentėjusiųjų M. R. ir D. K. prašymas priteisti po 500 Eur neturtinės žalos yra grindžiamas patirta fizine ir emocine žala, tuo pačiu atsižvelgiant į tai, jog nukentėjusieji yra mažamečiai, kurie nukentėjo nuo kaltinamojo, t. y. suaugusio asmens atliktų neteisėtų veiksmų, kuriems nukentėjusieji niekaip negalėjo pasipriešinti. Nukentėjusiojo A. R. prašymas priteisti 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimą yra grindžiamas patirta fizine ir dvasine žala, nukentėjusiajam tiesiogiai nukentėjus nuo kaltinamojo atliktų smurtinių tyčinių veiksmų, kuriems negalėjo pasipriešinti, kadangi kaltinamasis buvo itin agresyvus bei smūgiavo medine lazda jam nusisukus. Pateikia dokumentų kopijas prie skundo.

Šalies argumentai

18. Teismo posėdyje prokurorė prašė tenkinti prokurorės skundą ir nukentėjusiųjų atstovų apeliacinius skundus, išskyrus pastarųjų prašymą skirti griežtesnę bausmę, nukentėjusiųjų atstovė prašė tenkinti apeliacinius skundus visa apimtimi, nuteistasis ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

I. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Prokurorės A. Gylytės ir nukentėjusiųjų D. K. atstovaujamo L. K., M. R. atstovaujamo A. R. ir A. R. atstovaujamo advokatės Ž. Paunksnytės apeliaciniai skundai atmetami

19. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalimi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateikto apeliacinio skundo ribose. Remiantis prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovės advokatės apeliaciniais skundais, ginčijamas įrodymų vertinimas, teigiant, kad G. M. nepagrįstai išteisintas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje padarymo. Taipogi nukentėjusiųjų atstovė advokatė nesutinka su nuteistajam G. M. paskirta bausme pagal BK 140 straipsnio 1 dalį bei prašo nukentėjusiojo A. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti pilna apimtimi, taip pat priteisti jų patirtas išlaidas už advokato paslaugas. Kadangi prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovės apeliaciniuose skunduose tam tikri reikalavimai yra identiški ir iš esmės grindžiami analogiškais argumentais ir motyvais, todėl apygardos teismas dėl jų pasisakys bendrai.

20. Baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas. Tiek apkaltinamasis, tiek ir išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus. Jame turi būti ne tik išdėstyti įrodymai, bet ir atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas, pripažindamas įrodytomis nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimo taisyklės baudžiamajame procese reglamentuojamos BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar jie gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Aptartos BPK nuostatos įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Tuo tarpu teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

21. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tas asmuo, kurio veika atitinka baudžiamajame įstatyme numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Taip pat svarbu pažymėti, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Kiekvienas inkriminuojamos nusikalstamos veikos sudėties požymis gali būti konstatuojamas tik tada, kai jo buvimą neginčijamai patvirtina teisiamajame posėdyje išnagrinėtų įrodymų visuma.

22. Kaip matyti, G. M. pareikšto kaltinimo esmė pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra ta, kad jis sugriebęs mažametį M. R. už plaukų, o mažametį D. K. už striukės gobtuvo, juos stipriai stumdė ir tampė, tokiais veiksmais mažamečiams sukėlė fizinį skausmą.

23. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė mažamečiui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. BK 140 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikaltimas yra tyčinis ir laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia), arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia). Taigi net jeigu asmens veiksmai formaliai atitinka objektyviuosius BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo požymius (mušant ar kitaip smurtaujant asmeniu sukeliamas fizinis skausmas ar nežymiai sutrikdoma sveikata), asmens veiksmuose nesant tyčios elemento baudžiamoji atsakomybė pagal aptariamą BK straipsnį negalima.

24. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus padarė išvadą, kad G. M. nepadarė jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 3 dalyje. Skundžiamame teismo nuosprendyje teismas, išteisindamas G. M. dėl BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, tinkamai įgyvendino BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas, su kuriomis teisėjų kolegija sutinka.

25. Byloje nustatyta, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, du mažamečiai vaikai (D. K. ir M. R.) metė dvi malkas, kurių viena jų pataikė ant G. M. priklausančio automobilio. Tai patvirtino tiek nukentėjusiojo A. R., kaltinamojo G. M. parodymai, liudytojų J. R., S. D., G. D., L. K., V. M., N. M. parodymai, tiek ir patys mažamečiai D. K. ir M. R. apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją metu bei policijos pareigūnų N. B. ir V. Ž. parodymai. G. M. parodė, kad pro jo kiemą ėjo du vaikai, kurie, kaip jis mano, iš chuliganiškų paskatų metė dvi malkas ir pasišalino. Jis pasivijo juos ir sustabdė. Bendraudamas su vaikais bandė išsiaiškinti kur jie gyvena, kas jų tėvai, nes norėjo su jais susitikti ir pasišnekėti dėl netinkamo jų elgesio. Jis juos nusivedė į savo garažą ir pasakė vaikams skambinti savo tėvams, nes kitu atveju iškvies policiją. Abu teigė, kad neturi telefono, bet po keleto minučių D. K. išsitraukė telefoną ir paskambino savo mamai (L. K.). G. M. papasakojo jai įvykio aplinkybes ir paprašė ateiti, kad galėtų kartu išsiaiškinti situaciją dėl netinkamo jos vaiko elgesio. L. K. jam pasakė, kad ji ateiti negali, bet ateis jos sūnaus seneliai. G. M. tvirtino, kad jokio fizinio smurto vaikų atžvilgiu nenaudojo ir neketino naudoti, jis tik norėjo išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Jis M. R. už plaukų sugriebęs nebuvo, D. K. už striukės gobtuvo nelaikė ir vaikų nestumdė, netampė. Vaikai ėjo kartu su juo savo noru niekieno neverčiami. Tai, kad G. M. vaikų netampė patvirtino ir liudytoja N. M.. Teismo posėdyje apklausta liudytoja N. M. parodė, kad tuo metu, kai G. M. vedėsi vaikus, ji džiovė rūbus balkone. Ji dar per langą paklausė G. M., ką dabar tie vaikai padarė, kodėl jis juos veda ir G. M. atsakė, kad jie metė malką. Liudytoja parodė, kad G. M. vaikus vedėsi už striukių, laikė už rūbų pečių srityje ir vaikai ėjo normaliai. Nors kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, liudytoja N. M. yra kaltinamojo brolio žmona ir jos parodymai turėtų būti vertinami atsargiai, tačiau, aplinkybę, kad N. M. galėjo matyti, iš esmės patvirtino ir mažametis M. R., nurodęs, kad kai kaltinamasis juos vedė, jie stabtelėjo, pro langą galimai kaltinamojo brolis (gal žmona) klausė „už ką juos vedi“. Maža to, analogiškas aplinkybes patvirtino ir liudytoju teisme apklaustas S. D.. Liudytojas S. D. parodė, kad jam anūkas (D. K.) sakė, jog jį kaltinamasis pagavo už kaklo ar megztinio, o M. R. - už striukės ar už kaklo. Svarbu ir tai, kad iš kartu su apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų taip pat matyti, jog praėjus keturioms dienoms po įvykio (2020-05-18) mažamečiai vaikai buvo apklausti Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinio tarnybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos specialistų (toliau – Vaiko teisių apsaugos specialistai). D. K. nurodė, kad pasivijęs dėdė juos paėmė už drabužių ir nusivedė į garažą, jis buvo išsigandęs, verkė, tačiau jokių aplinkybių, kad jo atžvilgiu buvo naudojamas fizinis smurtas, kad kaltinamasis jį buvo paėmęs už gobtuvo, o M. R. - už plaukų, kad juos kaltinamasis tempė, nenurodė. Analogiškas aplinkybes nurodė ir mažametis M. R. (2 t., b. l. 177-188). Nors A. R., J. R., G. D. ir L. K. teigė, kad G. M. visgi buvo paėmęs D. K. už gobtuvo, o M. R. - už plaukų, juos tempė, tačiau pastebėtina, kad įvykio metu jų nebuvo, jiems buvo žinoma tik tiek, kiek jiems pasakojo vaikai, o iš tarnybiniame pranešime nurodytų aplinkybių, matyti, kad policijos pareigūnams bendraujant su vaikais, jie nuolat keisdavo parodymus, meluodavo (1 t., b. l. 7-9). Taigi, neabejotinų ir vienareikšmiškų duomenų, kurie patvirtintų, kad G. M. tempė M. R. už plaukų, o D. K. už striukės gobtuvo nėra.

26. Visgi pats faktas, kad G. M. sulaikė mažamečius, abejonių nekelia, to neginčija ir pats G. M., tačiau jokių duomenų, jog G. M. turėjo tyčią juos sužaloti ar sukelti jiems fizinį skausmą, nėra. Priešingai, kaip jau minėta, G. M. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad jo tikslas buvo pasikalbėti su vaikų tėvais apie netinkamą jų elgesį, kilusį incidentą. Šias aplinkybes patvirtina ir įstatyminė atstovė L. K., kuri nurodė, kad paskambinus sūnui (D. K.), ji kalbėjosi ir su G. M., kuris nurodė įvykio aplinkybes ir paprašė ateiti išsiaiškinti situaciją. Kaip parodė kaltinamasis G. M. bei liudytoja N. M., šie vaikai nebe pirmą kartą pasielgia netinkamai. Liudytojas N. B. taip pat parodė, kad įvykio metu per langą išlindusi moteris reiškė nepasitenkinimą šių vaikų atžvilgiu, rėkė, kad šitie vaikai vaikšto, daužo šiltnamius ir iš tikrųjų jis pats (N. B.), pagal iškvietimą buvo atvykęs dėl šiltnamio daužymo, tačiau tie vaikai buvo pasišalinę. Šiuo atveju, atsižvelgiant į susidariusią situaciją, vaikų elgesį, visiškai suprantama, kad G. M. norėjo pasikalbėti su vaikų tėvais, tačiau nei nukentėjusiojo, nei įstatyminės atstovės, liudytojų, pačių mažamečių parodymai, nei kiti byloje esantys duomenys neįrodo G. M. tyčios sukelti mažamečiams D. K. ir M. R. fizinį skausmą. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad G. M. versija, jog jis neturėjo tyčios sukelti mažamečiams D. K. ir M. R. fizinį skausmą, yra nepaneigta. Taip pat nepaneigta, kad G. M. tikslas tebuvo vienintelis – siekis pasikalbėti su vaikų tėvais apie netinkamą jų elgesį, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad G. M. veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis.

27. Kaip matyti, apeliaciniuose skunduose išteisintojo G. M. kaltę pagal BK 140 straipsnio 3 dalį, apeliantai iš esmės grindžia mažamečių D. K. ir M. R. parodymais duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kurie anot apeliantų yra nuoseklūs ir jais netikėti vien dėl to, kad jie buvo apklausti po tėvų apklausos, nėra jokio pagrindo. Tačiau su tokiais argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

28. Visų pirma pažymėtina, kad kilus incidentui, jokių aplinkybių apie fizinio smurto panaudojimą mažamečių vaikų atžvilgiu nei liudytojai, nei patys mažamečiai vaikai ar jų įstatyminiai atstovai nenurodė. Kaip matyti, nukentėjusysis A. R. 2020-05-14 skambindamas Bendrajam pagalbos centrui ir pranešdamas apie įvykį nurodė, kad kaltinamasis buvo uždaręs mažamečius vaikus į garažą, nes jie metė malką, tačiau apie jokį fizinį smurtą jų atžvilgiu neužsiminė. Tokių aplinkybių A. R. nenurodė ir atvykusiems policijos pareigūnams. Liudytojas policijos pareigūnas N. B. parodė, kad atvykus į įvykio vietą, nei nukentėjusysis A. R., nei kaltinamasis G. M. dėl įvykio (tarpusavio apsistumdymo), ar vaikų sužalojimų pretenzijų neturėjo, tik vėliau, viena iš mamų pasakė, kad turi pretenzijų dėl vaikų uždarymo į garažą. Negana to, nors atliekant ikiteisminį tyrimą, liudytojos J. R. ir L. K. teigė, kad D. K. dėl to, kad kaltinamasis jį tempė už kapišono, ant kaklo buvo raudona žymė nuo įsirėžusio užtrauktuko, tačiau jokių objektyvių ir neginčijamų duomenų, kurie patvirtintų tokį sužalojimą buvus byloje nėra. Kaip matyti, įstatyminiai atstovai dėl mažamečių D. K. ir M. R. sužalojimų į medikus nesikreipė. Liudytojas policijos pareigūnas N. B. taip pat parodė, kad ant vaikų jokių sužalojimų nematė. Jokių fizinio smurto aplinkybių ar patirtų sužalojimų mažamečiai nenurodė ir Vaiko teisių apsaugos specialistams, kurie juos apklausė praėjus vos kelioms dienoms po įvykio. Pastebėtina ir tai, kad mažamečių vaikų parodymai, jog kaltinamasis juos tampė, jiems skaudėjo, atsirado tik po mėnesio, t. y. 2020-06-19 apklausiant juos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, o tai neabejotinai patvirtina teismo išvadą apie tėvų įtaką vaikų parodymams. Tokią išvadą sustiprina ir liudytojo N. B. parodymai, kad mama (J. R.) užduodama klausimus vaikui (M. R.) pati į juos atsakydavo - „tai tau tikrai skaudėjo, taip“. Taigi, teisėjų kolegija įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, taip pat kilusią konfliktinę situaciją tarp A. R. ir G. M., sprendžia, kad besąlygiškai tikėti mažamečių vaikų parodymais duotais pas ikiteisminio tyrimo teisėją negalima.

29. Nors apeliantai taip pat nurodo, kad G. M. sugriebdamas vaikus už drabužių turėjo numatyti galimas pasekmes, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad baudžiamajai atsakomybei pagal BK 140 straipsnį taikyti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina įsitikinti, kad dėl to nukentėjęs asmuo iš tikrųjų pajustų skausmą ar kitas fizines kančias. Kaip jau minėta, mažamečiai pasielgė netinkamai, todėl G. M. norėjo juos sulaikyti, jis nesiekė jiems sukelti fizinio skausmo – jo veiksmai buvo nukreipti ne į fizinio skausmo sukėlimą, bet turint tikslą pasikalbėti su vaikų tėvais apie jų elgesį ir išsiaiškinti kilusį incidentą. Kaip matyti, G. M. sulaikęs vaikus vedėsi į garažą, vaikai ėjo savo noru, nuėjus į garažą G. M. iš karto paprašė vaikų paskambinti savo tėvams, pats G. M. visą tą laiką buvo kartu, vaikų vienų nebuvo palikęs, garaže degė šviesa, atėjus močiutei iškart išleido vaikus iš garažo, visa tai truko vos 15-20 min. Be to, iš liudytojo N. B. parodymų matyti, kad vaikai elgėsi ramiai, jis nematė vaikų verkimo, jie nebuvo išsigandę. Tai jis gali patvirtinti, nes pats turi vaiką ir žino, kad kai vaikas bijo, jis kukčioja, tačiau šiuo atveju jis to nematė. Taigi visos šios aplinkybės rodo, kad G. M. veiksmai (sulaikymas už drabužių) nebuvo nukreipti į fizinio skausmo sukėlimą, jie nesukėlė jokių pasekmių. Nors nukentėjusysis A. R. ir kiti liudytojai J. R., S. D., G. D., L. K., V. Ž. parodė, kad vaikai buvo išsigandę, apsiverkę, tačiau tai nepaneigia aukščiau išdėstytų aplinkybių. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, vaikai buvo sulaikyti kaltinamojo dėl netinkamo elgesio, vėliau stebėjo kilusį konfliktą tarp suaugusiųjų, todėl pagrįstai manytina, kad liudytojų nurodomą vaikų būseną nebūtinai turėjo lemti kaltinamojo G. M. veiksmai.

30. Nukentėjusiųjų atstovė advokatė apeliaciniu skundu taip pat prašo atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis G. M. žalos neatlygino, nukentėjusiųjų neatsiprašė ir kaltės nepripažino, paskirti G. M. griežtesnę bausmę bei priteisti iš nuteistojo G. M. nukentėjusiajam A. R. 1000 Eur, o D. K. ir M. K. po 500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

31. Pirmiausia teisėjų kolegija pažymi, kad kaip nustatyta, G. M. iš kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 3 dalį yra išteisintas pagrįstai, todėl padarytos neturtinės žalos mažamečiams D. K. ir M. R. dydžio klausimas nevertinamas ir neanalizuojamas.

32. Pagal BK 140 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino baudžiamas viešaisiais darbais arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų.

33. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad už nusikaltimą numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje (A. R. nežymus sveikatos sutrikdymas) G. M.paskirta 4 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį dalyvauti elgesio pataisos programoje. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. M.bausmę, laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė ir tinkamai įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes – apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajam paskirta bausmė yra adekvati jo padarytam nusikaltimui ir atitinka bausmės paskirtį.

34. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad G. M. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis). Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. G. M. dirba, į psichiatrinę ir priklausomybių įskaitas neįrašytas, administracine tvarka nebaustas, anksčiau neteistas, pagal gyvenamąją vietą nusiskundimų dėl jo elgesio negauta. Atsižvelgiant į visas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, į BK 55 straipsnio nuostatą, jog asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų tyčinį nusikaltimą, paprastai skiriama su areštu arba terminuotu laisvės atėmimu nesusijusios bausmės, teisėjų kolegija pripažįsta, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmai pagrįstai atsižvelgdami į nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (panaudojant medinę lazdą suduoti smūgiai į galvą, nugarą), nuteistajam G. M. parinko BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą ne pačią švelniausią bausmės rūšį – laisvės apribojimą, o įvertinus G. M. teigiamai charakterizuojančią medžiagą - nustatytas laisvės apribojimo terminas artimas sankcijos minimumui.

35. Vertinant apeliantų prašymą skirti nuteistajam G. M. griežčiausią bausmės rūšį, pažymėtina, kad skirti laisvės atėmimo bausmę, kai BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos dar trys švelnesnės bausmės rūšys, galima tik išimtinais atvejais, kai padarytų veikų aplinkybės ir kaltininko asmenybė reikalauja būtent griežčiausios bausmės skyrimo, o švelnesnės bausmės rūšys nepadarys poveikio kaltininko elgesiui. Šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Pažymėtina, kad bausmės už nusikaltimus sankcijoje nurodomos griežtėjimo tvarka, todėl kiekvieną kartą skiriant bausmę, turi būti svarstomos visos švelnesnės bausmės rūšys. Aptariamu atveju svarbu tai, kad G. M. iki šiol nebuvo paskirta nei laisvės apribojimo, nei arešto bausmė, todėl apeliantų daromos išvados dėl paskirtos bausmės nepakankamumo poveikio nėra pagrįstos. Šios išvados nepaneigia, ir skunde dėstomos aplinkybės, kad nuteistasis neatlygino padarytos žalos. Visų pirma, nuteistajam nebuvo paskirtas įpareigojimas atlyginti žalą, o antra – kaltės nepripažinimas, nukentėjusiųjų neatsiprašymas – į tai buvo atsižvelgta vertinant kaltinamojo atsakomybę švelninančias aplinkybes, kurių šiuo atveju nebuvo nustatyta. Maža to, apeliantų skunde dėstomi teiginiai dėl nuteistojo G. M. netinkamo elgesio ateityje yra deklaratyvaus pobūdžio ir taip pat nesudaro pagrindo nuo švelnesnės bausmės rūšies (laisvės apribojimo) iš karto pereiti prie griežčiausios bausmės rūšies – terminuoto laisvės atėmimo (praleidžiant dar vieną švelnesnę). Toks bausmės individualizavimas nebūtų teisingas ir proporcingas, o tuo pačiu nuteistasis savo veiksmais negalėtų įrodyti, jog paskirta bausmė buvo tinkama ir efektyvi. Dėl to, apeliantų prašymas skirti griežčiausią bausmės rūšį negali būti tenkinamas.

36. Nukentėjusiųjų apeliaciniame skunde taip pat prašoma priteisti iš nuteistojo G. M. A. R. naudai 1000 Eur neturtinės žalos, savo prašymą grindžiant patirta fizine ir dvasine žala, nukentėjusiajam tiesiogiai nukentėjus nuo kaltinamojo atliktų smurtinių tyčinių veiksmų, kurie nežymiai sutrikdė jo sveikatą, kuriems jis negalėjo pasipriešinti, kadangi kaltinamasis buvo itin agresyvus bei smūgiavo medine lazda jam nusisukus.

37. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. CK nuostatos nenustato atlygintino neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytais kriterijais. CK 6.250 straipsnyje išvardytų kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas nustatydamas neturtinės žalos dydį, gali vadovautis ir kitais kriterijais.

38. Pirmosios instancijos teismas už nukentėjusiojo patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus priteisė nukentėjusiajam A. R. iš G. M. 400 Eur. Tokį neturtinės žalos dydį pirmosios instancijos teismas nustatė įvertinęs neturtinei žalai apskaičiuoti reikšmingų kriterijų visumą – nuteistasis tyčiniais smurtiniais veiksmais sužalojo nukentėjusįjį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjęs dėl nuteistojo smurtinių veiksmų jautė fizinį skausmą bei patyrė dvasinius išgyvenimus, rūpestį dėl savo sveikatos, taip pat atsižvelgė ir į nuteistojo turtinę padėtį (dirba, turi nekilnojamo ir registruoto turto). Kita vertus, teismas nustatė ir įvertino tai, kad nukentėjusiajam dėl nuteistojo smurtinių veiksmų nebuvo reikalinga medicininė pagalba, jis nebuvo nedarbingas, padaryti sužalojimai jokių ilgalaikių neigiamų padarinių nesukėlė, be to, buvo įvertinti ir paties nukentėjusiojo veiksmai šioje konfliktinėje situacijoje (nukentėjęs pats pirmas pastūmė nuteistąjį ir tai galėjo turėti įtakos kilti nuteistojo smurtiniams veiksmams prieš jį).

39. Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertino nukentėjusiojo ieškinyje nurodytas aplinkybes apie jam padarytus sužalojimus, patirtus nepatogumus ir panašiai. Pakartotinai atsižvelgti į tas pačias aplinkybes, kurias jau įvertino pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindo. Teisėjų kolegija įvertinusi byloje surinktus duomenis neturi teisinio pagrindo pripažinti, kad nukentėjusiajam iš nuteistojo G. M.priteistas 400 Eur neturtinės žalos atlyginimas už nežymų sveikatos sutrikdymą, prieštarauja formuojamai teismų praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-393-489/2017, 2K-347-976/2018 ir kt.). Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad nukentėjusiajam A. R.neturtinės žalos atlyginimui priteista suma yra teisinga ir proporcinga, ją didinti, kaip to prašoma nukentėjusiųjų skunde, nėra jokio pagrindo.

40. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ne tik nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje bei kasacinėje instancijoje. Tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-143-696/2017, Nr. 2K-135-693/2019). Toks teisės aiškinimas yra grindžiamas pozicija, jog asmuo, reikšdamas reikalavimus susijusius su kitu asmeniu bei šiam asmeniui, turi elgtis atsakingai ir sąžiningai, įvertinti savo veiksmų padarinius kito asmens interesams ir prisiimti atsakomybę už savo veiksmus, jei jo reikalavimai bus nepagrįsti ar tik iš dalies pagrįsti, kartu suprasdamas, kad tokiu atveju jis gali negauti patirtų išlaidų atlyginimo. Šiuo atveju baudžiamoji byla apeliacine tvarka buvo nagrinėta pagal prokurorės ir nukentėjusiųjų atstovės advokatės apeliacinius skundus, kurie yra atmetami kaip nepagrįsti, nukentėjusiųjų apeliacinio skundo esminiai reikalavimai nėra tenkinami, todėl nukentėjusiųjų atstovės advokatės prašymas dėl proceso išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo negali būti tenkinamas.

41. Esant aukščiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų 2021 m. balandžio 1 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti ar naikinti jį apeliacinių skundų motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

prokurorės Aušros Gylytės ir nukentėjusiųjų D. K. atstovaujamo L. K., M. R. atstovaujamo A. R. ir A. R. atstovaujamo advokatės Žavintos Paunksnytės apeliacinius skundus atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.

Teisėjai Danutė ŠvitinienėDaina VaidachavičienėEvaldas Vanagas