Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. J. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1014-153/2015 pagal ieškovės Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos ieškinį atsakovams V. J., bankrutavusiai akcinei bendrovei bankui Snoras, antstoliui I. G., antstoliui A. A., antstoliui G. S. (trečiasis asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl leidimo paimti V. J. žemę visuomenės poreikiams ir dėl atlyginimo už paimtą žemę dydžio nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Ginčo esmė

Motyvuojamoji dalis

Byloje kilo ginčas dėl atlyginimo už visuomenės poreikiams paimtą žemę nustatymo pagrįstumo, teisėtumo bei procesinių palūkanų priteisimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Antstolis G. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo V. J. skundą nagrinėti teismo nuožiūra.

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal atsakovo V. J. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.

Nagrinėjamu atveju sprendžiamas klausimas dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto kompensacijos už visuomenės poreikiams paimtą atsakovo V. J. žemės sklypą dydžio pagrįstumo ir teisėtumo bei palūkanų atsakovui priteisimo galimybės.

Dėl kompensacijos dydžio pagrįstumo

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.93 straipsnio 4 dalį nuosavybė visuomenės poreikiams gali būti paimama tik teisingai atlyginant. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kiti teisės aktai (inter alia Žemės įstatymas) taip pat įtvirtina teisingo atlyginimo už visuomenės poreikiams paimamą nuosavybę principą, kuris reiškia, kad savininkui turi būti atlyginamas praradimas, kurį jis patiria netekdamas savo turto; toks praradimas sietinas su savininko galimybe įsigyti analogišką žemės sklypą, kokį jis prarado dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-601/2012 ir kt.). Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias visuomenės poreikiams paimamo turto rinkos vertės ir atlyginimo už jį nustatymo klausimą, išaiškino, kad teisme nagrinėjant ginčą dėl atlyginimo už paimtą visuomenės poreikiams žemės sklypą dydžio nustatymo, tokio žemės sklypo rinkos vertė ir su ja siejamas atlyginimo buvusiam savininkui dydis nustatytini institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo dieną. <..> kai žemės savininkas nesusitaria su prašymą pateikusia institucija dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę būdo ir dydžio, būtent institucijos priimamame sprendime paimti žemę visuomenės poreikiams turi būti nustatyta paimamo žemės sklypo vertė, nurodyta kompensacija pinigais. <..> Teisingo atlyginimo dydis turėtų būti siejamas su realių apribojimų, suvaržymų atsiradimo momentu, institucijos valinio akto priėmimu. Institucijos priimtas sprendimas paimti žemę visuomenės poreikiams nėra formalus aktas, jis pratęsia sprendimo pradėti žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūrą sukeltų teisinių pasekmių galiojimą laike ir sukelia naujas pasekmes, be to, konkretus žemės sklypo įvertinimas ir atlyginimo (kompensacijos) pinigais siūlymas yra privalomi jo turinio elementai, kurių atitiktį teisės aktų reikalavimams patikrina ginčą dėl atlyginimo už paimamą visuomenės poreikiams žemę dydžio nustatymo nagrinėjantis teismas, tikrindamas, ar nustatytas atlyginimas teisingas, lygiavertis paimamai nuosavybei. Be to, tinkamas paimamo žemės sklypo vertės nustatymas ir teisingo atlyginimo už jį siūlymas institucijos sprendime suponuoja teisės aktų, tarp jų – Konstitucijos, reikalavimų vykdymą ir leidžia išvengti ginčo nagrinėjimo teisme; institucija, priimdama sprendimą paimti žemę visuomenės poreikiams, negali žinoti, kada teismas, jeigu į jį būtų kreiptasi, daliniu sprendimu išspręs ginčą dėl sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams teisėtumo, todėl taip pat neturi galimybės siūlomą atlyginimo dydį suderinti su visuomenės poreikiams paimamo žemės sklypo verte tokio teismo dalinio sprendimo įsiteisėjimo momentu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-478/2014).

Kaip teisingai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, institucijos sprendimo paimti žemę visuomenės poreikiams priėmimo diena, kurią, kaip atlyginimo už paimtą žemės sklypą nustatymo atskaitos tašką savo praktikoje nurodo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nagrinėjamu atveju yra 2014 m. birželio 3 d., kai NŽT direktorius priėmė įsakymą dėl žemės sklypo paėmimo visuomenės poreikiams (magistralinio kelio A5 Kaunas–Marijampolė–Suvalkai 22,00-56,50 km ruožui rekonstruoti) Marijampolės savivaldybėje, kuriuo visuomenės poreikiams buvo paimtas atsakovui V. J. priklausantis 0,0468 ha dydžio žemės sklypas. Būtent pagal šią dieną (2014 m. birželio 3 d.) buvusią paimto žemės sklypo vertę turi būti nustatytas žemės savininkui mokėtinas atlyginimas.

Savo ruožtu nei vienoje iš apelianto akcentuojamų turto vertinimo ataskaitų, esančių byloje, ginčo turto vertė nėra nustatyta 2014 m. birželio 3 d. – antai, VĮ Valstybės žemės fondo įvertinimo ataskaitoje ginčo žemės sklypas (0,0468 ha) įvertintas 2011 m. lapkričio 10 d., UAB „InReal“ glaustoje turto vertinimo ataskaitoje turto vertė nustatyta 2011 m. rugsėjo 12 d. o UAB korporacijos „Matininkai“ vertinimo ataskaitoje – 2012 m. sausio 17 d. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes ir teismų formuojamą praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai vadovavosi paties atsakovo prašymu byloje paskirtos ekspertizės rezultatais, nes tik ekspertizės akte ginčo sklypo (0,0468 ha) vertė nustatyta būtent 2014 m. birželio 3 d., tuo labiau, kad, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas ir ko apeliantas savo skunde net neginčijo, tiek UAB „InReal“, tiek UAB korporacijos „Matininkai“ vertinimo ataskaitos neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų ir todėl negali būti laikomos patikimais įrodymais ginčo turto vertei nustatyti, be kita ko ir apelianto norimam kainų vidurkiui apskaičiuoti.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad nustatant teisingą bei rinkos kainas atitinkančią visuomenės poreikiams paimto atsakovo sklypo dalies vertę, ji turi būti nustatoma išskaičiuojant paimto sklypo kainą iš bendros atsakovo turimos žemės ploto kainos, t. y. turi būti vertinamas visas 3,2300 ha žemės sklypas, o ne 0,0468 ha.

Kaip pagrįstai nurodyta ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, Žemės įstatymo 47 straipsnio 1 dalyje yra kalbama būtent apie paimamo žemės sklypo vertės nustatymą, o 2014 m. birželio 3 d. NŽT direktoriaus įsakymu iš atsakovo V. J. buvo paimtas ne 3,2300 ha sklypas, ir net ne dalis 3,2300 ha sklypo, o atskiras 0,0468 ha žemės sklypas. Dar 2014 m. kovo 25 d. buvo priimtas NŽT Marijampolės, Kazlų Rūdos ir Kalvarijos skyriaus vedėjo sprendimas dėl žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), pertvarkymo padalinimo būdu, o 2014 m. gegužės 7 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas atskiras 0,0468 ha dydžio sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)). Atsakovo nuosavybės teisė į pirmiau nurodytą sklypą (0,0468 ha) įregistruota dar 2014 m. gegužės 13 d., t. y. iki NŽT direktoriaus įsakymo dėl sklypo paėmimo visuomenės poreikiams.

Pažymėtina ir tai, kad atsakovas, teigdamas, jog turėjo būti vertinamas visas 3,2300 ha sklypas, o ne 0,0468 ha, nes, apelianto teigimu, atidalinto sklypo vertė neatitinka tikrojo savininko (atsakovo) praradimo, nepateikė jokių šiuos teiginius patikimai pagrindžiančių įrodymų (CPK 178 straipsnis). Byloje nėra duomenų, kad sklype buvo (yra) tam tikri pastatai, želdiniai ar kitokie objektai (konstrukcijos), taip pat, jog sklype atsakovas būtų vykdęs kažkokią veiklą, kuri, dėl konkrečios dalies sklypo atidalinimo galėjo nukentėti ar pan. Priešingai, kaip matyti iš byloje esančių turto vertinimo ataskaitų bei ekspertizės akto, visas atsakovo nuosavybės teisėmis valdomas žemės plotas yra apaugęs augaliniu grindiniu ir duomenų, kad būtent ši (atidalinta) ploto dalis yra ypatingai svarbi visai atsakovo likusiai žemei eksploatuoti, nėra.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad ekspertas ekspertizės akte turėjo vertinti ne 0,0468 ha žemės sklypą, o visą atsakovui priklausiusį 3.2300 ha žemės plotą ir atitinkamai iš viso vertės išskaičiuoti atidalintos dalies kainą.

Nors kaip pagrįstai nurodė apeliantas, eksperto išvada, remiantis CPK 218 straipsniu, teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu, tačiau, pažymėtina, kad teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje, o kasacinio teismo, be kita ko, yra išaiškinta ir tai, jog teismo nutartimi paskirtos ir įstatymo nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvada yra laikoma specialia įrodinėjimo priemone (CPK 177 straipsnio 2 dalis, 216 straipsnis). Pripažįstama, kad ekspertizės akte esantys duomenys pagal jų objektyvumą dėl tiriamojo pobūdžio prigimties ir gavimo aplinkybių paprastai yra patikimesni už kituose įrodymų šaltiniuose esančius duomenis. Kritiškai vertinti eksperto išvadą ar jos dalį galima tada, kai ekspertizės turinys prieštaringas, kai išvados neišplaukia iš tyrimo eigos, kai išvada pateikta dėl to, dėl ko tyrimas neatliktas arba jis atliktas neišsamiai, ir kitais panašiais atvejais, kai kyla pagrįstų abejonių dėl ekspertinio tyrimo eigos ir rezultatų. Taip pat ekspertizės duomenys gali būti atmetami tada, kai jie prieštarauja kitiems bylos įrodymams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2009; 2009 m. lapkričio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-163/2010; 2012 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje Nr. 3K-3-183/2012; 2014 m. birželio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014, kt.).

Kadangi be pirmiau nurodyto argumento (kad vertintas 0,0468 ha sklypas, o ne 3,2300 ha) apeliantas nenurodė jokių kitų ekspertizės akto trūkumų ir (ar) prieštaravimų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatoms, o, kaip jau minėta šioje nutartyje, tik ekspertizės akte ginčo žemės sklypo vertė nustatyta būtent 2014 m. birželio 3 d., kaip to reikalaujama kasacinio teismo praktikoje, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį ir faktinį pagrindą šioje byloje, nustatydamas kompensacijos dydį, vadovautis išimtinai ekspertizės aktu ir netenkinti apelianto prašymo apskaičiuoti vidurkį iš byloje esančių ginčo žemės sklypo įvertinimų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsakovui už visuomenės poreikiams paimtą žemės sklypą mokėtiną atlyginimą nustatė pagal ekspertizės akte nurodytą ginčo žemės sklypo vertę, t. y. 8 700 Lt (2 519,69 Eur).

Dėl palūkanų

Apelianto įsitikinimu, jam iš ieškovės turėjo būti priteistos 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo nustatyto atlyginimo už paimtą žemę sumos už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 25 d., kai buvo priimtas NŽT direktoriaus įsakymas dėl žemės paėmimo procedūros pradžios, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Apelianto teigimu, nors tik Kauno apygardos teismo 2014 m. spalio 2 d. nutartimi ieškovei leista įregistruoti paimtą žemės sklypą valstybės vardu, o NŽT direktoriaus įsakymas dėl žemės paėmimo priimtas tik 2014 m. birželio 3 d., faktiškai apelianto kaip savininko teisės į žemę buvo apribotas nuo pat 2010 m. lapkričio 25 d. ir už šią žemę apeliantui iki šiol nėra teisingai atlyginta.

Teisėjų kolegija su atsakovo pozicija nesutinka.

Nors atsakovas akcentuoja, kad jam iki šiol nėra teisingai atlyginta už iš jo paimtą žemės sklypą, pažymėtina, jog minėta situacija, teisėjų kolegijos vertinimu, susidarė ne dėl ieškovės kaltės, o būtent dėl paties atsakovo veiksmų – inicijuoto ginčo dėl atlyginimo dydžio. Antai, dar 2012 m. birželio 6 d. atsakovas buvo kviestas atvykti į VĮ Valstybės žemės fondą sutarčiai dėl nuostolių atlyginimo pasirašyti, tačiau atsakovas nesutiko su siūloma kaina ir sutarties nepasirašė, nors, kaip matyti iš 2014 m. birželio 3 d. NŽT direktorius įsakymo ir šioje byloje išsiaiškintų aplinkybių, apeliantui iš pradžių ieškovės buvo siūloma net didesnė suma (11 700 Lt) nei nustatyta šioje byloje esančiame ekspertizės akte ir atitinkamai priteista skundžiamu sprendimu. Kitaip tariant, ieškovė, nustačiusi pagrįstą ir teisingą atlyginimą už paimamą žemę, tačiau negalėjusi jo sumokėti atsakovui dėl vykusio ginčo (minėta suma dar 2014 m. birželio 17 d. buvo pervesta į notarės depozitinę sąskaitą), negali būti laikoma atsakinga už kompensacijos dydžio nustatymo proceso trukmę ir mokėti atsakovui palūkanas už šį laikotarpį.

Kita vertus, kaip pagrįstai savo atsiliepime į apeliacinį skundą akcentavo ieškovė, atsakovas savo žemės sklypu negalėjo disponuoti ne dėl žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūros pradžios, o dėl atsakovo kreditorės AB banko Snoras interesais 2010 m. lapkričio 29 d. įregistruoto arešto atsakovo sklypui. Tuo tarpu žyma apie pradėtą žemės sklypo paėmimo procedūrą įregistruota tik 2010 m. gruodžio 9 d., t. y. kai atsakovo, kaip savininko, teisės į ginčo sklypą jau buvo apribotos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas, nepriklausomai nuo to, vyktų ar ne žemės paėmimo visuomenės poreikiams procedūra, negalėtų disponuoti jam priklausiusiu sklypu, nes minėtas sklypas buvo hipoteka įkeistas bankui Snoras ir pastarojo reikalavimams priverstinai įvykdyti jau buvo areštuotas.

Įvertinus nurodytas faktines aplinkybes, akivaizdu, kad palūkanų atsakovui iš ieškovės priteisimas, kai pastaroji nustatė teisingą atlyginimo už paimamą žemės sklypą dydį ir nėra atsakinga už užtrukusią kompensacijos atsakovui nustatymo ir sumokėjimo procedūrą, o pati kompensacija už paimtą sklypą mokėtina net ne V. J., bet hipotekinei kreditorei bankui Snoras, neatitiktų ne tik CK 6.210 ir 6.37 straipsnyje nurodytų palūkanų paskirties, teismų praktikos, kurioje tokio pobūdžio bylose palūkanos priteisiamos atsižvelgiant į tai, kokios priežastys nulėmė proceso trukmę, ar institucija tinkamai (netinkamai) nustatė atlyginimo dydį, buvo pakankamai rūpestinga ir atidi, bet ir protingumo, sąžiningumo principų.

Apibendrindama pirmiau išdėstytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija priėjo išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas galiojančios teisės, bylos faktų, joje esančių įrodymų vertinimo požiūriu, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti iš esmės pagrįstą ir teisėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, atmestinas ir apelianto prašymas perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Atmetus apeliacinį skundą, iš ieškovės taip pat nepriteisiamos atsakovo (ir valstybės) apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.