Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų sprendimas

Pareiškėjo dėstomos neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galinčios aplinkybės neįrodo realaus neturtinės žalos egzistavimo fakto. Pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nebūtinai sąlygotus laikymo sąlygų, ir jų nepagrindžia jokiais įrodymais. Pareiškėjas nepateikia jokių duomenų, kurie leistų konstatuoti patirtą neturtinę žalą, kurią būtų galima susieti su asmens laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje sąlygomis. Tai leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo teiginiai apie patirtą neturtinę žalą yra nepagrįsti. Nenustačius bent vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą Civilinio kodekso 6.271 straipsnio pagrindu. Atsižvelgiant į teismų praktikoje pabrėžiamus neturtinės žalos instituto taikymo aspektus, siekiant nustatyti pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pagrįstumą turi būti atsižvelgiama į konkrečias kalinimo sąlygas, turi būti įvertinti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo patirtą neturtinę žalą o ne prielaidos apie galimą teisių pažeidimą.

Atsakovė pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.138 straipsnyje pateiktame nebaigtiniame sąraše įtvirtinta net keletas galimų asmens teisių gynimo būdų. To paties straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais. Europos Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą pažymėjo, jog pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynybos būdas, kuris yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinė žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.

Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš to, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo užtikrinama pakankama temperatūra, žiemą nebuvo tinkamai šildoma, o vasarą per karšta, kameros neremontuotos, lubos ir sienos pasidengusios pelėsiu, buvo drėgna, nuo sienų atsilupę dažai, sienos nepritaikytos valymui.

Visuomenės sveikatos saugos reikalavimus tardymo izoliatoriams nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908. Šios normos 12 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, pagal 14 punktą, gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx, o 16 punktas reglamentuoja gyvenamųjų patalpų oro temperatūrą, kuri turi būti ne žemesnė kaip 18°C ir ne aukštesnė kaip 28°C, santykinę oro drėgmę – nuo 35 iki 65 proc., bei oro judėjimo greitį šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15 - 0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05 – 0,15 m/s. Higienos normos 17 punktas numato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema, o pagal 39 punktą ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių.

Atsakovė į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo aktus (84-98 b. l.), iš kurių matosi, kad 2019 metais buvo patikrintos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 21, 19, 23 ir 63. 2019 m. gegužės 6 d. patikrinimo metu oro temperatūra kameroje Nr. 21 sudarė 18,5 ±0,1°C ir atitiko higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, tačiau užfiksuotas vizualiai matomas pelėsis (90-91 b. l.). 2019 m. rugsėjo 5 d. operatyviosios kontrolės metu įvertinus Šiaulių TI kamerų, tame tarpe ir Nr. 19, 23 ir 63, šviestuvus pagal higienos normos HN 134:2015 12 punkto reikalavimus, nustatyta, kad kameroje Nr. 23 esantys šviestuvai techniškai netvarkingi, nesaugūs (lempos be apsauginių gaubtų), t. y. pažeidžiamas HN 134:2015 12 punktas, kitų veiksnių, galinčių sukelti nelaimingus atsitikimus, taip pat vizualiai matomų pelėsių tikrintose kamerose nenustatyta (97-98 b. l.).

Iš Šiaulių TI Ūkio skyriaus pažymos apie 2018 metais atliktus remonto darbus (61-71 b. l.) matosi, kad 2018 m. buvo remontuojamos pareiškėjo laikymo kameros Nr. 8, 19 ir 21. 2018 m. vasario mėn. kamerose Nr. 8 ir 19 suremontuotos sienos ir lubos (nuvalytos nuo pelėsių, užtaisyti įtrūkimai, perdažyta), įrengtas naujas apšvietimas, pakabintos naujos WC užuolaidos, o kameroje Nr. 21 - įrengtas naujas apšvietimas, demontuotos perteklinės ir įrengtos naujo tipo lovos, perdažytos grotos, perstatytos lovos, stalas. Į bylą pateikta ir 2019-11-18 Šiaulių TI turto valdymo skyriaus pažyma Nr. 62/08-305 (73 b. l.), kurioje nurodyta, kad 2019 m. birželio – liepos mėn. kameroje Nr. 63 atlikti paprastojo remonto darbai: perglaistytos ir perdažytos sienos bei lubos, sumontuota WC pertvara, sumontuoti nauji šviestuvai, perdažytos langų grotos, stalas, kėdės, pakabintos naujos spintelės, rūbų pakabos, o 2019 m. gegužės mėn. kameroje Nr. 107 taip pat perglaistytos ir perdažytos sienos bei lubos, sumontuota nauja 2,20 m. aukščio WC pertvara, nauji šviestuvai, elektros rozetės, perdažytos langų grotos, stalas, kėdės.

Taigi pateikti dokumentai paneigė pareiškėjo teiginius dėl netinkamos oro temperatūros kameroje Nr. 21, pelėsio kamerose Nr. 19, 23 ir 63, dėl jo laikymo neremontuotose kamerose Nr. 8, 19, 21, 63 ir 107, tačiau patvirtino teiginius dėl pelėsio kameroje Nr. 21, todėl atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, teismas laiko, kad pareiškėjas kameroje Nr. 21 buvo laikomas pažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 39 punkto, numatančio, kad ant gyvenamųjų ir bendro naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių, reikalavimus, o tai CK 6.271 straipsnio prasme yra pagrindas konstatuoti Šiaulių TI neteisėtus veiksmus.

Nurodytos higienos normos 17 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, jos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjas nurodo, kad kameros buvo vėdinamos per langus, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas higienos normos 17 punktas.

Atsakovė nurodo, kad kitos laikymo kameros pareiškėjo laikymo laikotarpiu dėl jų atitikimo / neatitikimo higienos normos reikalavimams nebuvo tikrinamos, nes nebuvo gauta jokių jose laikomų asmenų skundų.

Atsakovė į bylą pateikė ir 2019 m. lapkričio 6 d. Šiaulių TI resocializacijos skyriaus pažymą Nr. 61/04-2731 (72 b. l.), kurioje nurodyta, kad A. Ž. laikotarpiu nuo 2019-04-15 iki 2019-10-28 su prašymais ir skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų į Šiaulių TI direktorių nesikreipė, byloje nėra jokių duomenų (jų nepateikė ir pareiškėjas), kad dėl higienos normas neatitinkančių sąlygų jis pats būtų kreipęsis į visuomenės sveikatos centrą, kitas valstybės institucijas ar organizacijas. Kadangi bylai aktualiu laikotarpiu oro temperatūros ir santykinės oro drėgmės pažeidimų tikrintose Šiaulių TI kamerose nebuvo užfiksuota, dėl galimai nesaugių elektros įrenginių pareiškėjas nesiskundžia, o nuo sienų byrantis tinkas užfiksuotas tik dvejose tikrintose kamerose, pareiškėjas higienos normos pažeidimų nedetalizuoja, nenurodo, kokiose konkrečiai jo laikymo kamerose buvo šalta, karšta, drėgna, pelėsis, byrėjo tinkas, skundžiasi abstrakčiai, žiemą iš viso nebuvo laikomas, teismas laiko, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas kitose jo laikymo kamerose buvo laikomas, pažeidžiant higienos normos reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo užtikrintos sąlygos turėti privatumą naudojantis higieniškais sanitariniais įrenginiais.

Sanitarinių mazgų įrengimą gyvenamosiose tardymo izoliatorių kamerose reglamentuoja 2009 m. liepos 10 d. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V-176 patvirtintos Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, kurių III skirsnio 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Pagal Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintas Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, tardymo izoliatorių kamerose turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupimas), praustuvė. Nuo 2015-11-01 galiojanti higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinio mazgo įrengimo kamerose nereglamentuoja.

Atsakovė nurodo, kad visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele arba OSB plokšte, o praėjimas atitvertas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Iš sanitarinių mazgų zonų kamerose lentelės (55-56 b. l.) matosi, kad sanitarinių mazgų atitvėrimo konstrukcijos pareiškėjo laikymo kamerose mūrinės arba pagamintos iš OSB ar PDF plokštės, sienelių aukštis nuo 1,81 iki 2,34 m, tačiau lentelėje nenurodyta, kokiu būdu įėjimai į sanitarinių mazgų zonas šiose kamerose atskirti nuo likusios kameros erdvės. Į bylą pateiktos ir kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, fotonuotraukos (99-103 b. l.), iš kurių matosi, kad įėjimai į sanitarinių mazgų zonas kamerose Nr. 21, 19, 8 atitverti durimis, kitose kamerose pakabintos užuolaidos. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad tais atvejais, kai sanitarinio mazgo zona nuo likusios kameros dalies atskirta pertvara ir varstomomis durimis arba užuolaida, paprastai pripažįstama, kad pareiškėjo privatumas nebuvo pažeistas (LVAT 2018 m. kovo 21 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1851-502/2018), tačiau EŽTT yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (2015-03-10 sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją ir pan.); tokios nuomonės laikosi ir Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas naujausiose išnagrinėtose bylose (žr. pvz. 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėse bylose Nr. A-3133-662/2019, Nr. A-3219-662/2019). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką, laikytina, jog privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniais mazgais kamerose Nr. 8, 19 ir 21 buvo minimaliai užtikrintas, tačiau kamerose Nr. 22, 23, 63 ir 107, kuriose pareiškėjas buvo laikomas su dar 1-4 asmenimis, pareiškėjo privatumas buvo pažeistas, nes jis galėjo būti matomas kitų kameroje laikomų asmenų bei į kamerą užėjusių pareigūnų.

Pareiškėjas nurodo, kad nei kamerose, nei pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo iškvietimo mygtukų, kamerose nebuvo įrengta radijo taškų.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009-07-10 įsakymu patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. p. numato, kad tardymo izoliatoriaus gyvenamosiose kamerose turi būti vidinio ryšio sistema, (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punkte ir pasakyta, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, darytina išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) bei radijo įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr. 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1641-556/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.). Kita vertus, vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas ar radijas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018, 2019 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-973-1062/2019 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI dažnai nebūdavo šilto vandens ir nebuvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę.

Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Atsakovė nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę ir visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Pareiškėjas pats patvirtina, kad kartą per savaitę jam buvo sudaryta galimybė išsimaudyti duše, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI administracija pažeidė teisės aktus, reglamentuojančius suimtųjų ir nuteistųjų prausimąsi po šiltu dušu. Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymų kambarių patalpas, taigi karšto vandens tiekimas į kameras nereglamentuotas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, pareiškėjo pretenzijos dėl šilto vandens nebuvimo atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas nurodo, kad kamerose buvo tik viena kėdė, dėl didelio suimtųjų kiekio tekdavo valgyti atšalusį maistą, nes perpildytose kamerose visi suimtieji vienu metu negalėdavo prisėsti prie vieno stalo. Kamerose nebuvo pakabų ar kabliukų rankšluosčiams padžiauti.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14 punkto 6-9 papunkčiuose nurodyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), po lova gali būti įrengiama dėžė asmeniniams daiktams sudėti; viena spintelė arba sieninė lentyna dviem suimtiesiems knygoms ir daiktams susidėti; spintelė arba lentyna maisto produktams laikyti; viršutinių drabužių pakaba. Kalėjimų departamento prie teisingumo ministerijos direktorius 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtino Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normas, pagal kurias tardymo izoliatorių kamerose numatytas minimalus baldų kiekis: metalinės lovos (1 vnt. 1 asmeniui), spintelės (1 vnt. ne daugiau kaip 2 asmenims), stalas (1 vnt.), suolas arba kėdė, arba taburetė (1 sėdima vieta 1 asmeniui), maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), šiukšlių dėžė (1 vnt.), veidrodis (1 vnt.). Atsakovė atsiliepime nurodė, kad Šiaulių TI kamerose stalai įrengti prie lovų, todėl galimybė valgyti, rašyti ir pan. prie stalo sudaryta, kamerose kabliukai rankšluosčiams yra, be to, rankšluosčius galima džiauti ant radiatorių, sanitarinio mazgo atitvarų, taip pat daugelyje kamerų nutiestos virvės, todėl galimybė džiovinti rankšluosčius sudaryta. Pažymoje apie gyvenamosiose kamerose esančių baldų užimamą plotą (57-60 b. l.) nurodyta, kad pareiškėjo laikymo kamerose yra stalai, taburetės arba suoliukai, gultai ir pastatomos lentynos, tačiau kamerose Nr. 8, 19, 21, 22 yra tik po vieną taburetę, nors jose gali būti laikomi ir 4-5 asmenys. Iš pateiktų fotonuotraukų (99-103 b. l.) matosi, kad kameros nėra aprūpintos tokiu taburečių skaičiumi, kas jų užtektų kiekvienam asmeniui, todėl darytina išvada, kad buvo pažeistos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos, tačiau pareiškėjo teiginys, kad kameros buvo perpildytos ir dėl to visi suimtieji vienu metu negalėdavo prisėsti prie stalo pavalgyti, nepagrįstas, nes nustatyta, kad minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo pažeista, o iš pateiktų fotonuotraukų matosi, kad kamerose stalai pastatyti taip, kad asmenys galėtų jais naudotis sėdėdami ant lovų, todėl nėra pagrindo laikyti, kad dėl per mažo taburečių kiekio pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą. Kabliukų rankšluosčiams teisinis reglamentavimas nenumato, atsakovas nurodo, kad kamerose laikomiems asmenims sąlygos išsidžiovinti rankšluosčius sudarytos, todėl pareiškėjo pretenzijos atmestinos, kaip nepagrįstos.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, pasivaikščiojimo kiemeliai neatitiko higienos normos reikalavimų, juose nebuvo šiukšlių kibirėlių, peleninių, suoliukų, sienos pažaliavusios nuo pelėsio, jie nebuvo valomi ir laistomi, buvo šiferinis stogas, kuriame yra asbesto.

LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę ne mažiau kaip vieną valandą kasdien pasivaikščioti gryname ore. LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punkte nurodyta, kad pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 21 punktas numato, kad suimtieji (nuteistieji) galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių rėžiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai, o 22 punkte reglamentuota, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, jos uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu; pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra; išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, įrengiama prižiūrėtojo pakyla ir įrengiami 120 centimetrų pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių; pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti įrengta atmosferos kritulių vandens šalinimo sistema.

Iš byloje esančių dokumentų matosi, kad vadovaujantis LR suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsniu, Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 buvo nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, o laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso 73-75 straipsnių nustatyta tvarka (75 b. l.). 2019 m. birželio 6 d. įsakymu Nr. 1/01-149 Šiaulių TI direktorius 2018 m. balandžio 16 d. įsakymą pripažino netekusiu galios ir nustatė vienos valandos pasivaikščiojimo gryname ore trukmę suimtiesiems ir arešto bausmę atliekantiems nuteistiesiems, laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems – Bausmių vykdymo kodekso nustatyta tvarka, o nerūkantiems asmenims – vieną valandą ilgesnę pasivaikščiojimo gryname ore trukmę tikslu skatinti nerūkančius asmenis (76, 77-78 b. l.). Atsakovė nurodo, kad Šiaulių TI įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis, pasivaikščioti vienu metu vedami visi kameroje esantys suimtieji (nuteistieji). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas 2018 m. vasario 4 d. ir 2018 m. birželio 1 d. patikrinimo metu konstatavo, kad Šiaulių TI bendro naudojimo pasivaikščiojimo kiemai švarūs, tvarkingi (86-87 b. l.), tačiau į bylą pateikti ir 2019 m. liepos 12 d., 2019 m. liepos 25 d. ir 2019 m. rugpjūčio 30 d. patikrinimo aktai, kuriuose nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 1, 16, 17, 19 ir 20 nustatyta nelygi, ištrupėjusi grindinio danga, pasivaikščiojimo kiemeliuose Nr. 2, 3, 5, 6, 9, 11, 12, 13, 14, 15, 16 ir 19 - nutrupėjusi sienų danga, iškritusios plytos, kiemeliuose Nr. 17 ir 18 - ties grotomis virš įėjimo įrengtos metalinės konstrukcijos nesaugios ir konstatuotas higienos normos HN 134:2015 12 punkto pažeidimas, kurį atsakovė įpareigota pašalinti (94-96 b. l.). Pareiškėjui vietiniu teisės aktu buvo suteikta galimybė vieną ar dvi valandas per dieną pasivaikščioti gryname ore, tokia pasivaikščiojimo trukmė teisės aktų nepažeidžia, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamentas avarinės kiemelių būklės nekonstatavo ir vesti asmenis pasivaikščioti į kiemelius neuždraudė, tik nurodė pašalinti nustatytus sienų ir grindų trūkumus. Teisės aktai nenumato, kad pasivaikščiojimo kiemeliuose turi būti šiukšlių kibirėliai, peleninės, suoliukai, pareiškėjo skundo teiginiai dėl asbesto buvimo deklaratyvūs, todėl nėra pagrindo konstatuoti Šiaulių TI pareigūnų neteisėtus veiksmus ir laikyti, kad dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės ir pasivaikščiojimo trukmės pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI dienos maisto davinio energetinė vertė buvo nuo 1300 iki 1500 kcal, kol išdalindavo maistą, jis atšaldavo.

LR Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ nuostatos numato, kad vidutinė fiziologinė energetinė norma nedirbantiems vyrams yra 2298 kcal per parą. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. Asmenys laisvės atėmimo vietose maitinami pagal Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintas Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (ginčui aktuali redakcija, galiojanti nuo 2018-11-08). Taisyklių 5 punkte numatyta, kad maitinimą organizuoja kalinimo įstaigos administracija, 6 punkte nurodyti asmenų maitinimo valgiaraščiai, 7 punkte nurodoma, kad suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių TI buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi, dėl netinkamo maitinimo nesiskundė. Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba atliktų patikrinimų metu nustatė, kad patiekalų terminio apdorojimo ir pateikimo temperatūra užtikrinama, maistas atitinka patvirtintus valgiaraščius (105-116 b. l.), taigi pareiškėjo teiginiai, kad maisto energetinė vertė yra per maža ir kad maistas Šiaulių TI dalinamas atšalęs, nepasitvirtino.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų vykdymas, socialinių poreikių tenkinimas, kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kitų renginių organizavimas, negalėjo sportuoti, lankyti renginius, dirbti ir pan. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad renginiai, skirti suimtųjų užimtumui, įtraukiami į įstaigos metinius bei Resocializacijos skyriaus pusmečių planus, informacija apie vykdomus suimtųjų fizinio aktyvumo renginius iškabinama kamerose. Visi suimtieji, norintys dalyvauti šiuose renginiuose, kreipiasi į resocializacijos skyriaus specialistą, kuris supažindina su renginio nuostatais bei kita informacija. Šiaulių TI veikia biblioteka, vykdomos įvairios programos: intelektinis ugdymas, suimtųjų savišvieta, religinių apeigų atlikimas, individualios kūrybinės veiklos skatinimas, psichologinė terapija, fizinis lavinimas bei organizuojami įvairūs renginiai, paskaitos ir varžybos. Užimtumo renginiai nėra priverstiniai, suimtieji (nuteistieji) įsitraukia į jų dalyvavimą pagal pageidavimą. Suimtieji (nuteistieji), tame tarpe ir pareiškėjas, vedami į treniruoklių salę, krepšinio aikštelę bei stalo teniso patalpą pagal kiekvieną savaitę Šiaulių TI direktoriaus patvirtintą grafiką, kuris sudaromas bendrai visiems asmenims. Į bylą pateikta ir Suimtųjų bei nuteistųjų laisvalaikio užimtumo programa (80-83 b. l.), kurioje nurodyta, jog suimtųjų socialinių ir dvasinių poreikių tenkinimas Šiaulių TI sprendžiamas įvairiais būdais: atliekamos religinės apeigos, skatinama individuali kūrybinė veikla, vykdoma psichologinė terapija; vyksta suimtųjų kultūros, sporto ir kiti renginiai, atliekamas intelektualus ugdymas, fizinis lavinimas, skatinama suimtųjų savišvieta. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo užimtumo deklaratyvūs, nesusieti su juo pačiu, pareiškėjas nenurodo, kad jis prašė, bet jam nebuvo leista dalyvauti konkrečiuose renginiuose, varžybose, užimtumo programose, teikė prašymus dirbti, bet jam nebuvo leista, kada tai buvo padaryta, todėl teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad Šiaulių TI buvo pažeista pareiškėjo teisė į užimtumą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI atvykstantiems ir išvykstantiems suimtiesiems krata atliekama pastato rūsyje esančioje apžiūros ir daiktų patikrinimo patalpose, kratos metu buvo priverstas nusirengti ir rūbus dėti į purvinas voneles, o po kratos juos apsivilkti.

Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir jose laikomų asmenų priežiūros (tame tarpe ir atliekamų kratų) vykdymo tvarką nustato Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. V-362 patvirtinta „Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcija“ (toliau – Instrukcija). Instrukcijos 151-157 punktuose nurodyta, kad suimtojo arba nuteistojo krata - tai jo drabužių, avalynės, turimų daiktų ir kūno apieškojimas siekiant patikrinti, ar jis neturi draudžiamų turėti daiktų. Suimtųjų ir nuteistųjų krata skirstoma į visuminę (išrengiant) ir dalinę (neišrengiant), suimtiesiems ir nuteistiesiems visuminė krata privalomai atliekama atvykus į laisvės atėmimo vietą, taip pat išvykstant iš jos.

Iš byloje esančio 2018 m. vasario 20 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šiaulių departamento patikrinimo akto Nr. PA-378 matosi, kad buvo tikrinamos kratos patalpos ir jose esantys įrenginiai, higienos normos pažeidimų patikrinimo metu nebuvo nustatyta, pažymėta, jog kratos patalpose naudojamas inventorius (vonelės) švarus (84-85 b. l.). Taigi pareiškėjui atvykus į Šiaulių TI jo krata liepiant išsirengti buvo atliekama vykdant teisės aktų reikalavimus, pareiškėjo teiginys dėl nešvarių vonelių paneigtas patikrinimo akto duomenimis, be to, pareiškėjas nenurodo, kada konkrečiai jam buvo liepta dėti daiktus į nešvarias voneles, ar jis dėl to kam nors skundėsi. Iš 2019-11-07 pažymos matosi, kad pareiškėjas į Šiaulių TI nagrinėjamu laikotarpiu atvyko ir kratų patalpose galėjo būti tik tris kartus, todėl skunde nurodomų aplinkybių nepakanka konstatuoti, kad pareiškėjui Šiaulių TI jo krata buvo atliekama pažeidžiant aukščiau nurodytą tvarką ar higienos normos reikalavimus, ir dėl to pareiškėjas galėjo patirti neturtinę žalą.

Pareiškėjas nurodo, kad Šiaulių TI laikino sulaikymo ir karantino kamerose sanitariniai mazgai niekuo neaptverti, nebuvo jokio privatumo, matydavo kaliniai ir pareigūnai, sienos dengtos nelygiu tinku, tai kėlė baimės jausmą susižaloti.

Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų LR teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172, 11 punktas numato, kad priimti suimtieji (nuteistieji), kol įforminami dokumentai, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, pagal 19 punktą, asmenys iki medicininės apžiūros ir sanitarinio švarinimo atlikimo, bet ne ilgiau kaip dviem valandoms, gali būti laikinai uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras, 20 punktas numato, kad po sanitarinio švarinimo suimtieji (nuteistieji) paskirstomi į gyvenamąsias kameras, laikantis Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų izoliavimo reikalavimų.

Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5. papunktyje numatyta, kad tardymo izoliatorių gyvenamosiose patalpose sanitarinio mazgo plotas turi būti atitvertas nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Nuo 2015-11-01 galiojančios higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 11.2 punkte apibrėžta, kad laikino sulaikymo patalpa – tai specialiai įrengta patalpa į laisvės atėmimo vietą, policijos įstaigą ar teismą pristatytiems asmenims laikinai (ne ilgiau kaip 5 valandas) laikyti, o 2 punkte nurodyta, jog ši higienos norma laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma.

Iš byloje esančio 2019-11-07 pažymos Nr. 60/09-39410 matosi, kad pareiškėjas A. Ž. nagrinėjamu laikotarpiu į trumpalaikio laikymo kamerą (TLK-5) buvo patalpintas tris kartus (50-54 b. l.). Atsakovė nurodo, kad sanitariniai mazgai trumpalaikio laikymo patalpose atitverti iš trijų pusių ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara, o įėjimas į sanitarinį mazgą atskirtas užuolaida, be to, asmenys pagal jų žodinį prašymą nuvedami į atskirą tualeto patalpą. Iš byloje esančios kameros Nr. LSP-5 fotonuotraukos taip pat matosi, kad sanitarinis mazgas nuo likusios kameros erdvės atitvertas plokšte, o įėjimas – užuolaida (104 b. l.), taigi pareiškėjo teiginys, kad sanitariniai mazgai laikino sulaikymo ir karantino kamerose niekuo neaptverti, nepagrįstas, pareiškėjas turėjo galimybę pasinaudoti ir atskira tualeto patalpa, taigi privatumas pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu buvo minimaliai užtikrintas. Duomenų, kad kameroje Nr. TLK-5 sienos buvo dengtos nelygiu tinku, byloje nėra, o higienos norma HN 134:2015 laikino sulaikymo patalpoms (laikino sulaikymo, paskirstymo kameroms) netaikoma. Pareiškėjas į laikino sulaikymo patalpą buvo patalpintas tik tris kartus, atsakovė nurodė, kad tiek dokumentų įforminimas, tiek medicininė apžiūra ir sanitarinis švarinimas atliekami dviejų valandų laikotarpiu, todėl nėra pagrindo laikyti, kad pareiškėjas laikino sulaikymo patalpose galėjo patirti neturtinę žalą.