Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Artūras Šumskas Baudžiamoji byla Nr. 1A-996-195/2012

Teisėja Ieva Gavelytė - Kalytienė Teisminio proceso Nr. 1-18-1-00820-2012-6

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 22 str. 1 d., 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieniems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš A. B. priteistas 50 Lt (penkiasdešimt litų) turtinės žalos atlyginimas nukentėjusiojo L. O. naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. nuteistas už tai, kad jis 2012 m. balandžio 24 d. apie 00.55 val. Smalinės g. 16 namo kieme, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu, išlaužęs L. O. priklausančio automobilio „VW Golf“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kairės ir dešinės pusės priekinių durelių rankenėles su spynele, įsibrovė į šį automobilį ir pasikėsino pagrobti prietaisų skydelyje sumontuotą nukentėjusiajam L. O. priklausančią automagnetolą „VDO DAYTON“, 50 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo užkluptas nusikaltimo vietoje policijos pareigūnų ir sulaikytas.

Teismo posėdyje nuteistasis A. B. prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas.

nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltės, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. B. nuteistas pagal BK 22 str. 1 d., 178 str. 2 d., yra pagrįstas ir teisėtas, jo naikinti nėra pagrindo.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 178 str. 2 d. kyla tam, kas pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį.

Va­gys­tės ob­jek­tas – vi­sų rū­šių ir for­mų nuo­sa­vy­bė. Va­gys­tė yra ty­či­nė nu­si­kals­ta­ma vei­ka, ku­ri pa­da­ro­ma tik tie­sio­gi­ne ty­čia. Grob­da­mas sve­ti­mą tur­tą va­gys­tės bū­du, kal­ti­nin­kas su­vo­kia, kad vei­kia prieš tur­to sa­vi­nin­ko va­lią, ir nori taip veikti. Va­gys­tė lai­ko­ma baig­ta, kai kal­ti­nin­kas už­val­do sve­ti­mą tur­tą ir taip įgy­ja ga­li­my­bę ne­tei­sė­tai val­dy­ti, nau­do­tis ir dis­po­nuo­ti tur­tu pa­gal sa­vo va­lią.

Taigi šiuo konkrečiu atveju A. B., veikdamas tiesiogine tyčia, tai yra suvokdamas, kad automobilyje esantis turtas priklauso ne jam, išlaužęs automobilio „VW Golf“, kurio valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės priekinių durelių rankenėles su spynele pasikėsino pagrobti prietaisų skydelyje sumontuotą nukentėjusiajam L. O. priklausančią automagnetolą „VDO DAYTON“, 50 Lt vertės, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes buvo sulaikytas policijos pareigūnų.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo A. B. padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir pagrįstai paskyrė jam realią laisvės atėmimo bausmę.

Apeliacinio skundo argumentai, kad nuteistajam A. B. paskirta per griežta bausmė, kad apylinkės teismas nenustatė jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, tuo tarpu kai jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikaltimą yra atmestini kaip nepagrįsti.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino A. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t.y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus nuosavybei ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama, jei teismas nustato bent du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) bent vieną iš šių alternatyvų: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką arba padėjimą išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t.y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2009, 2K-122/2012). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-156/2010). Ankščiau paminėtų aplinkybių teismas byloje nenustatė.

Iš nustatytų byloje aplinkybių matyti, jog A. B. būdamas darbingas, niekur nedirba, ne kartą baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 65-66). Nuteistasis yra devynis kartus teistas už nusikalstamų veikų nuosavybei padarymą. Pažymėtina, kad naują, nusikalstamą veiką, kuri pagal įstatymą priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, apeliantas padarė praėjus vos vienam mėnesiui po laisvės atėmimo bausmės už ankstesnes nusikalstamas veikas, atlikimo (1 t., b. l. 109). Nusikalstamų veikų kartotinis pobūdis bei A. B. asmenybė, teismui leido pagrįstai pastarajam parinkti laisvės atėmimo bausmę, kadangi švelnesnio pobūdžio bausmių, jo kriminaliniams polinkiams pakeisti, nepakanka ( Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. ).

Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas paskirtos bausmės dydį, atsižvelgė ne tik į aukščiau paminėtas aplinkybes, bet ir į tai, kad byloje nebuvo nustatyta nei nuteistojo A. B. atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių ir už jo padarytą veiką, pastarajam paskyrė sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę, kuri savo dydžiu artima minimaliai. Nuteistajam paskirtą bausmę vertinti kaip aiškiai per griežtą ir dar labiau švelninti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais, nėra jokio pagrindo.

Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam A. B. nepažeidė Lietuvos Respublikos BK 41 str. ir 54 str. įtvirtintų bausme siekiamų tikslų bei bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus m. 2 apylinkės teismo 2012 m. rugsėjo 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo jį keisti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

Nuteistojo A. B. apeliacinį skundą atmesti.