Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Žironas, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-6540-565/2016 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV investicijos plius“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl sutartinių netesybų (baudos) priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė UAB „Ranga IV investicijos plius“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė: 1) priteisti iš atsakovės 3 267 402,02 Eur sutartinių netesybų; 2) įskaityti šią sumą į Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 iš ieškovės atsakovės naudai priteistą 955 746,06 Eur avansą ir procesines palūkanas, būsiančias teismo sprendimo priėmimo metu; 3) ieškovei priteisti šių sumų skirtumą; 4) pripažinti pasibaigusia ieškovės prievolę grąžinti atsakovei Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 priteistą avansą ir procesines palūkanas.Ieškovas prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti išieškojimo veiksmus antstolio V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0013/16/00001 vykdant Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 iki sprendimo įsiteisėjimo. Nurodė, kad vykdant išieškojimą buvo areštuotas ieškovei priklausantis sklypas, esantis Pavilionių g. Vilniuje, unikalus Nr.4400-0669-6688, ir bus pradėta šio turto pardavimo varžytynėse procedūra, nes ieškovė neturi kito turto, iš kurio galėtų būti įvykdytas sprendimas. Patenkinus ieškovės ieškinį, atsakovė nebetektų teisės reikalauti priverstinai išieškoti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 iš ieškovės priteistą avansą iš pastarajai priklausančio sklypo.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi ieškovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ prašymą patenkino ir sustabdė išieškojimo veiksmus antstolio V. M. vykdomojoje byloje Nr. 0013/16/00001 iki sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.Teismas, sprendė, kad yra pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 straipsnio 1 dalis, 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas). Preliminariai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad ieškovei palankus teismo sprendimas yra galimas. Pareikštu ieškiniu ieškovė siekia įskaityti prašomas priteisti iš atsakovės 3 267 402,02 Eur sutartines netesybas į Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 iš ieškovės atsakovei priteistą 955 746,06 Eur avansą ir taip išvengti išieškojimo iš ieškovui priklausančio žemės sklypo. Teismo sprendimu priteistos sumos įskaitymas į kitu teismo sprendimu priteistą sumą ir prievolės šiuo pagrindu pasibaigimas yra galimas (CPK 143 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 687 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.134 straipsnio 1 dalis). Teismas laikė, kad nesustabdžius vykdymo veiksmų ieškovei priklausantis žemės sklypas gali būti realizuotas, todėl galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali tapti negalimas.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskirajame skunde atsakovė Vilniaus miesto savivaldybė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-684/2016), galutinai išspręsdamas tarp šalių iš sutartinių santykių kilusį ginčą, konstatavo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai nustatė sutarties neįvykdymo priežastį ir konstatavo abiejų šalių vienodą kaltę dėl sutarties neįvykdymo bei priteisė iš UAB „Ranga IV investicijos plius“ savivaldybei šios sumokėto avanso sumą. Lietuvos Aukščiausiasis teismas sutiko su Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties (civilinėje byloje Nr. 2A-635-407/2015) motyvais, kad abiejų šalių kaltės laipsnis dėl sutarties neįvykdymo yra vienodas, todėl šalims viena kitos patirtų nuostolių dėl Sutarties neįvykdymo atlyginimas nepriteistinas. Ši teismo išvada eliminuoja UAB „Ranga IV investicijos plius“ ieškinio šioje byloje tenkinimo galimybę. Be to, UAB „Ranga IV investicijos plius“ ir kasaciniame skunde buvo nurodžiusi, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai, jog esant abiejų šalių kaltei dėl sutarties neįvykdymo jų patirtų nuostolių atlyginimas nepriteisiamas (CK 6.259 straipsnis), apriboja jai galimybę reikšti ieškinį dėl netesybų (minimalių sutartyje nustatytų nuostolių atlyginimo).Ieškovė pareiškė ieškinį šioje civilinėje byloje tik tam, kad sukliudytų teisėtam išieškojimo procesui. Laikinosios apsaugos priemonės nepagrįstai suvaržo ir riboja Vilniaus miesto savivaldybės teises sklandaus ir operatyvaus išieškojimo proceso vykdomojoje byloje pagrindu gauti jai įsiteisėjusiu teismo sprendimu priklausančias priteistas sumas ir taip užtikrinti viešosioms paslaugoms pagal Vietos savivaldos įstatymą būtinų lėšų į Vilniaus miesto savivaldybės biudžetą gavimą.Laikinųjų apsaugos priemonių klausimu nesprendžiama dėl galimai ieškovės pažeistų interesų apsaugos ieškinio tenkinimo atveju, o tik siekiama sudaryti sąlygas galimos prievolės įvykdymui būtent ieškovės pasirinktu būdu, t. y. atliekant jos reikalavimų įskaitymą, nors šis būdas nėra privalomas, būtinas ar vienintelis. Byloje nėra pateikta įrodymų dėl galimo Vilniaus miesto savivaldybės atsisakymo vykdyti ar negalėjimo vykdyti ieškovei galimai palankų teismo sprendimą. Vilniaus miesto savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo. Ieškovė neįrodinėjo ir tikėtinų duomenų, kad Vilniaus miesto savivaldybės turi ketinimų imtis kokių nors nesąžiningų veiksmų, siekdama sukliudyti galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo vykdymui, jeigu toks būtų priimtas. Taigi nėra pateikta objektyvių įrodymų, lemiančių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybę (CPK 144 straipsnis, 178 straipsnis).Laikinosios apsaugos priemonės neatitinka jų taikymo principų: ekonomiškumo, proporcingumo ir efektyvumo (CPK 145 straipsnio 2 dalis), o taip pat jas taikius nepaisoma bendrųjų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas, tenkindamas ieškovės prašymą, nepagrįstai teikė pirmenybę privačios įmonės interesams ir nepagrįstai suvaržė Vilniaus miesto savivaldybės teisės, kuri įgyta įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu, įgyvendinimą (CPK 18 straipsnis).Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovė UAB „Ranga IV investicijos plius“ prašo atskirąjį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:Nei Lietuvos apeliacinis teismas, nei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesprendė dėl ieškovės reikalavimo priteisti sutartines netesybas, nes atsisakius priimti patikslintą ieškinį, šis klausimas nebuvo ankstesnio šalių ginčo dalyku. Taigi teiginiai apie piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis yra nepagrįsti. Ieškovei turint neabejotiną teisę į likusios ginčo dalies išsprendimą šioje byloje, šio ieškinio tikslas yra prisiteisti sutartyje numatytas netesybas ir įskaityti jas su ankstesniu teismo sprendimu iš ieškovės priteistomis sumomis.Ankstesniame ginče teismų nurodyti motyvai, jog nutraukus sutartį dėl abiejų šalių kaltės, nuostoliai nepriteisiami, yra susiję ir taikytini tik siekiant pagrįsti sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti Savivaldybės pareikštą reikalavimą dėl palūkanų už naudojimąsi avansu priteisimo, tačiau savaime neužkerta kelio ir neriboja ieškovės teisės savarankišku ieškiniu reikalauti sutartinių netesybų. Vadinasi atskirajame skunde dėstoma pozicija apie ieškinio prima facie nepagrįstumą ir apie tai, jog ankstesniame šalių ginče priimti teismų sprendimai eliminuoja ieškinio tenkinimo galimybę šioje byloje, yra nepagrįsti ir nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį.Ieškovė ne tik prašo teismo priteisti sutartines netesybas, bet ir taikyti priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, t. y. įskaityti iš savivaldybės priteistas netesybas su ankstesnėje byloje iš ieškovės priteistomis sumomis bei pripažinti ieškovės avanso grąžinimo ir procesinių palūkanų sumokėjimo prievolę pasibaigusia. Taigi palankaus teismo sprendimo atveju būtų priteisiamos ne tik netesybos bet ir taikomas įskaitymas. Šalių ginčas yra kilęs iš civilinių teisinių santykių. Remiantis CK 2.36 straipsniu, valstybė, savivaldybė ir jų institucijos yra civilinių teisinių santykių dalyvės lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Taigi, vien ta aplinkybė, kad atsakovė šioje civilinėje byloje yra savivaldybė nesuponuoja viešojo intereso buvimo ir (ar) jo pažeidimo. Dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių savivaldybės interesai nenukentės, kadangi tuo atveju, jeigu teismas ieškinį atmestų ir laikinosios apsaugos priemonės būtų panaikintos ir vykdymo procesą bus galima tęsti, o už visą vykdomosios bylos sustabdymo laikotarpį bus skaičiuojamos procesinės palūkanos.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.Byloje nagrinėjamas ginčas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – išieškojimo veiksmų vykdomojoje byloje sustabdymo – taikymo tikslingumo tiek tuo aspektu, ar ieškinio reikalavimai prima facie (liet. „preliminariai“) pagrįsti, tiek tuo, ar egzistuoja grėsmė ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui bei ar vykdymo (išieškojimo) veiksmų sustabdymas yra proporcinga priemonė ieškovės interesams užtikrinti.Vadovaujantis CPK 144 str. 1 d. teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės yra procesinio teisinio pobūdžio priemonė, todėl teismo nutartys laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimais neturi nei prejudicinės, nei res judicata (liet. „įsiteisėjusio teismo sprendimo“) galios.Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad akivaizdžių duomenų, jog nagrinėjamu atveju apskritai nebūtų galima priimti ieškovei palankaus teismo sprendimo, nėra, todėl ieškinio tikėtino pagrįstumo klausimą pirmosios instancijos teismas išsprendė tinkamai. Pažymėtina, kad preliminariai vertinant ieškinio pagrįstumą CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatos prasme, pats ieškinys (ginčas) nėra nagrinėjamas iš esmės, teismas netiria bei nevertina ieškinio teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo, nes jie tirtini ir vertintini tik nagrinėjant ginčą iš esmės. Šiuo atveju vertinamas tik tikėtinas ieškinio pagrįstumas. Dėl to apeliantės atskirajame skunde nurodomi argumentai dėl abiejų ginčo šalių vienodos kaltės, neįvykdžius 2008 m. lapkričio 7 d. sutarties ir tai, kad ši aplinkybė, kaip prejudicinė, jau yra nustatyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-684/2016 (CPK 182 straipsnio 2 dalis), dėl nuostolių atlyginimo ir (ar) ieškovės reikalavimų įskaitymo negalimumo, bus vertinami nagrinėjant ginčą iš esmės, o ne šioje civilinės bylos stadijoje, kuomet sprendžiamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas. Kita bet kokių laikinųjų apribojimų taikymui, įskaitant ir išieškojimo vykdymo procese sustabdymą (CPK 145 straipsnio 1 dalies 10 punktas), privaloma sąlyga yra grėsmės, kad ieškovui palankus teismo sprendimas nebus ar gali likti neįvykdytas, nustatymas. Ieškovės tikslas, kaip matyti iš jos pateikto ieškinio, 3 267 402,06 Eur sutartinių netesybų (baudos) prisiteisimas bei šios sumos įskaitymas į 955 746 Eur avanso sumą, priteistą iš ieškovės Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (ieškovei priteisiant šių sumų skirtumą), o taip pat prievolės pagal Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą pripažinimas pasibaigusia. Apeliantė grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nebuvimą sieja su stabilia jos finansine padėtimi (neabejotinu mokumu). Tačiau nagrinėjamu atveju, grėsmę teismo sprendimo neįvykdymui, galėtų lemti ne tik apeliantės turtinė padėtis bet ir tai, kad apeliantei atlikus priverstinio išieškojimo veiksmus, būtų eliminuota prievolių pasibaigimo priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymu galimybė (CPK 687 straipsnio 1 dalis, 3 dalis, CK 6.130 straipsnio 1 dalis, 6.134 straipsnio 1 dalis).Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu. Ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais arba taikyti tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti. Apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog nagrinėjamoje civilinėje byloje patenkinus ieškovės pareikšto ieškinio reikalavimus ir įsiteisėjus tokią išspręsto ginčo baigtį nustatančiam teismo sprendimui, ieškovė ir apeliantė viena kitos atžvilgiu įgytų abipusių teisių ir pareigų, o jų viena kitos atžvilgiu turimos reikalavimų teisės atitiktų sąlygas, kurios yra būtinos tam, jog būtų galima atlikti šių reikalavimų įskaitymą, kadangi ginčo šalis siejantys reikalavimai būtų priešpriešiniai, vienarūšiai, galiojantys, vykdytini ir apibrėžti. Įskaitymo atveju priešpriešinės prievolės pasibaigtų ir tai lemtų teismo sprendimo įvykdymą, kurio užtikrinimo ir siekiama laikinųjų apsaugos priemonių taikymu, kadangi dviejų lygiagrečiai vykstančių vykdymo procesų atveju tiek apeliantės reikalavimas, tiek ieškinio tenkinimo atveju galimai atsirasiantis ieškovės priešpriešinis reikalavimas būtų toje pačioje išieškojimo eilėje (CPK 754 straipsnio 4 dalis). Todėl siekiant užsitikrinti realų galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, pasinaudojant prievolių teisėje įtvirtintu prievolės pabaigos jos įskaitymu būdu, yra pagrindas tokios rūšies laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išieškojimo veiksmų vykdymo procese sustabdymas. Tokia laikinoji apsaugos priemonė atitinka ginčo šalių lygiateisiškumą bei ekonomiškumo principo vykdymo procese įgyvendinimą ir maksimaliai užtikrina teismo sprendimo įvykdymą ieškinio tenkinimo atveju.Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai neturi teisinės reikšmės skundžiamos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Apeliacinės instancijos teismui pateiktas 2017 m. kovo 1 d. ieškovės prašymas priteisti 363 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą ir šį prašymą pagrindžiantys dokumentai (teisinių paslaugų sutartis, sąskaita ir jos apmokėjimą patvirtinanti pavedimo kopija).Pagal CPK 93 straipsnio bei 270 straipsnio 5 dalies 3 punkto nuostatas, klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo teismas išsprendžia priimdamas byloje galutinį procesinį sprendimą, priklausomai nuo to, koks yra bylos išnagrinėjimo rezultatas. Įstatymas nenumato, kad bylinėjimosi išlaidos, patirtos už tarpinių procesinių veiksmų atlikimą, būtų atlyginamos priklausomai nuo konkretaus procesinio klausimo išsprendimo rezultato. Atitinkamai, bylinėjimosi išlaidų, patirtų rengiant atskirąjį skundą dėl nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, ir (ar) atsiliepimą į šį skundą atlyginimo klausimas turės būti sprendžiamas priimant sprendimą byloje, todėl ieškovės prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas šioje proceso stadijoje nenagrinėtini.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.