- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-05-28
- Bylos Nr.
- I-1163-426/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03884-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Rūta Miliuvienė
- Pareiškėjas
- H. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas H. R. (toliau – ir pareiškėjas) teismo prašo priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–4).
Pareiškėjas teigia, kad nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. spalio 20 d. jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis dušu, apie 70 parų negalėjo pasinaudoti juo, kadangi nebuvo pertvarų, vienu metu duše būdavo apie 10 žmonių.
Pareiškėjas nurodo, kad nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. nebuvo užtikrintas prausimasis duše tinkamos temperatūros vandeniu, kadangi individualiai negalėjo reguliuoti temperatūros, vanduo buvo per karštas.
Be to, pasak pareiškėjo, nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d. nebuvo užtikrintas jo privatumas kalbant telefonu, kadangi pastarieji yra vienas šalia kito ir visi aplinkiniai girdi pokalbius. Taip pat lauke nuteistieji triukšmaudavo. Pažymi, kad nuo 2018 m. lapkričio 15 d. taksofonai buvo perkelti į pastato vidų, įrengti koridoriuje, kur yra nuolatinis triukšmas ir neįmanoma girdėti pašnekovo.
Šalies argumentai
Pareiškėjas prašo priteisti žalos atlyginimą dėl privatumo neužtikrinimo kalbant telefonu, naudojantis dušu, sąlygų maudytis tinkamo temperatūros vandeniu nesudarymo.
Pasak pareiškėjo, Vilniaus PN žemino pareiškėjo garbę ir orumą.
Pareiškėjas teismo posėdyje palaikė skunde išdėstytas aplinkybes ir prašė jį tenkinti. Akcentavo, kad dėl karšto vandens žodžiu kreipėsi į būrio viršininką, datos nepamena. Pažymi, kad taksofonais neįmanoma susikalbėti dėl nuolatinio triukšmo.
Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutinka, nes jame pateikti argumentai ir keliami reikalavimai yra nepagrįsti ir neteisėti.
Atsiliepimas
Atsiliepime (b. l. 9–13) nurodo, kad teisės aktai nenustato reikalavimo įrengti pertvaras dušinėse. Mano, kad Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengta dušinė pilnai atitinka galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjo reikalavimas, Vilniaus PN nuomone, grįstas vien abstrakčiais teiginiais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo ar galimų pažeidimų. Pertvarų nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga pastarąsias įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Pabrėžia, kad, siekiant nuolat gerinti nuteistųjų kalinimo sąlygas, Vilniaus PN jau įrengė dušų su sienelėmis.
Pažymi, kad pagal galiojančią tvarką duše prausiamasi šeštadieniais ir šiuo aspektu atsakovas pareiškėjo teisių nepažeidė. Be to, kiekviename nuteistųjų būryje įrengti sanitariniai mazgai-prausyklos, kuriuose nuolat tiekiamas vanduo ir asmenys jais gali naudotis ir turi galimybę laikytis asmens higienos. Pareiškėjo skundo argumentai dėl per karšto vandens yra abstraktūs ir negali būti laikytini pagrįstais, grindžiami subjektyviais paties pareiškėjo pojūčiais.
Nuteistųjų teisė kalbėti telefonu, pasak atsakovo, reglamentuota Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 102 straipsnyje. Teismui pateikia I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtų taksofonų, kurie buvo naudojami iki 2018 m. spalio 15 d., fotonuotraukas. Informuoja, kad ginčo laikotarpiu buvo sumontuoti standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje. Iš taksofonų galima skambinti vietiniais, tarpmiestiniais numeriais, skambinti į užsienį, mobiliuosius telefonus ir kitus taksofonus. Pabrėžia, kad įstaigoje sumontuoti iki 2018 m. spalio 15 d. veikę taksofonai buvo ryšio paslaugas teikiančios įmonės nuosavybė, taksofonus administravo AB „Telia Lietuva“. Teisės aktai nenustatė papildomų reikalavimų telefonų (taksofonų) įrengimui. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse įrengti taksofonai pilnai atitiko visus reikalavimus, galimybė paskambinti nuteistiesiems buvo užtikrinama nepertraukiamai.
Atsiliepimas
Atsiliepime nurodo, kad nuo 2018 m. spalio 15 d. I-ame gyvenamajame korpuse kiekviename aukšte veikia sumontuoti nauji taksofonai, kurie priklauso „CSC Telekom“ bendrovei, vykdančiai šių prietaisų techninį palaikymą ir aptarnavimą. Įstaigos administracija, atsižvelgdama į nuteistųjų nusiskundimus dėl šaltuoju metų laikotarpiu atsirandančių techninių nesklandumų su užšąlančiais taksofonų rageliais, paprašė, kad „CSC Telecom“ taksofonus sumontuotu patalpų viduje. Teismui pateikia I-ame gyvenamajame korpuse įrengtų taksofonų fotonuotraukas. Vilniaus PN nuomone, I-ame gyvenamajame korpuse sumontuoti taksofonai atitinka visus teisės aktų reikalavimus. Galimybė nuteistiesiems pasinaudoti telefonu užtikrinama nepertraukiamai. Informuoja, kad pareiškėjas į administraciją dėl taksofonų su prašymais (pareiškimais) ar skundais nesikreipė.
Vilniaus PN nuomone, visos pareiškėjo skundo aplinkybės pagrįstos abstrakčiais teiginiais. Su reikalavimu atlyginti neturtinę žalą nesutinka. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Pareiškėjo nurodytos sumos nepagrindimas taip pat įrodo, kad jis į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau tik turtinės naudos (pasipelnyti) iš valstybės. Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir argumentų, jog skunde nurodytos aplinkybės įtakojo jo fizinę ar psichinę sveikatą.
Atsakovas tvirtina, kad administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjo teisių nepažeidė ir žalos nepadarė, todėl, nėra pagrindo svarstyti neturtinės žalos atlyginimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Skundas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Vilnius PN, 15 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, pareiškėjo nuomone, kilo dėl netinkamų sąlygų, t. y. neužtikrinto privatumo naudotis dušu, nesudarytos galimybės reguliuoti dušo temperatūrą bei neužtikrinant privatumo naudojantis taksofonais.
Pasak pareiškėjo, dušų patalpos yra neatskirtos ir jis buvo priverstas juo naudotis, taip buvo pažeistas privatumas.
Dėl privatumo naudojantis dušu pažymėtina, jog nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja dušo patalpų įrengimo reikalavimų, taip pat nenumato pataisos įstaigoms prievolės dušuose įrengti pertvarų. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kadangi sienelių dušo patalpose įrengimo teisės aktai nenumato, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo (pvz., žr. 2016 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016, 2018 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje nagrinėjant tokio pobūdžio bylas ne kartą konstatuota, kad aplinkybė, jog teisės aktai nenumato pareigos pataisos namams įrengti pertvaros dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką, nacionalinės institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą (žr., pvz., EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimą byloje Canali prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 40119/09)).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo privatumas naudojantis pertvarų neturinčiu dušu buvo pažeidžiamas visą skunde nurodytą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m. spalio 20 d., t. y. iš viso 73 kartus. Šiuo atveju buvo remtasi Vilniaus PN pateikta informacija, kad I-ojo gyvenamojo korpuso nuteistieji duše prausiasi šeštadieniais. Atsakovės įgaliotas atstovas neginčijo, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN. Teismo vertinimu, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, atitinkamai jam priteistinas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Pažymėtina, kad Vilniaus PN pateiktos fotonuotraukos (b. l. 17–18) nepaneigia nustatyto pažeidimo, kadangi neaišku, kada jos darytos. Savaime tokių nuotraukų pateikimas nešalina padaryto pažeidimo.
Akcentuotina, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos tiekiamo karšto vandens temperatūros duše yra lakoniški ir abstraktūs, nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į administraciją ir prašęs sumažinti temperatūrą. Teismas šiuo aspektu Vilniaus PN neteisėtų veiksmų nenustatė. Pareiškėjo asmeniniai poreikiai, nenustačius teisės aktų pažeidimo, negali būti vertintini kaip neteisėti Vilniaus PN veiksmai. Akcentuotina, kad Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (toliau – Higienos norma), kurios 44 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pareiškėjas neginčijo, kad turėjo galimybę naudotis dušu kaip nustatyta Higienos normoje. Pažymėtina ir tai, kad Vilniaus PN pareiškėjui sudarė galimybę naudotis sanitariniais mazgais – prausyklomis. Taigi, jis galėjo naudodamasis šiais įrenginiais savo asmeninę higieną.
Be to, pareiškėjas teigia, kad buvo pažeidžiamas jo privatumas naudojantis taksofonais nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2018 m. lapkričio 14 d.
BVK 102 straipsnyje reglamentuota nuteistųjų teisė paskambinti telefonu. Nuteistiesiems leidžiama paskambinti telefonu. Telefoninių pokalbių skaičius nustatytas šio kodekso 73, 74, 75, 79, 80, 85, 86, 91 ir 152 straipsniais. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas turėjo teisę paskambinti. Jis nenurodė, kad Vilniaus PN šią teisę ribojo. Telefoniniu pokalbių apskaitos kortelėje užfiksuoti pareiškėjo skambučiai (b. l. 19–25). Vilniaus PN teismui pateikė ir I-o gyvenamojo korpuso nuteistiesiems įrengtų taksofonų fotonuotraukas (b. l. 14–15) iš kurių matyti, kad iki 2018 m. spalio 15 d. lauke buvo įrengti du taksofono aparatai, o nuo 2018 m. spalio 15 d. standartinės techninės specifikacijos taksofonai, suteikiantys galimybę naudotis laidiniu ryšiu visoje Lietuvoje, sumontuoti. Iš pateikiamų nuotraukų matyti, kad šalia I-o gyvenamojo korpuso taksofonų yra įrengtas stacionarus priežiūros postas, kuriame nuolatos budi pareigūnas, atsakingas už kontrolę (b. l. 26-29).
Pareiškėjo aiškinimas, kad aplink buvo daug žmonių, sunku susikalbėti, negali būti laikoma kaip Vilniaus PN neteisėti veiksmai. Asmenų tarpusavio santykiai, jų vidinė kultūra ir pagarba vienas kitam yra laikomų asmenų savitarpio reikalas. Šiuo atveju Vilniaus PN neturi pareigos drausminti kitų asmenų, kai pareiškėjas kalba telefonu. Taip pat pažymėtina, kad skundų dėl šio pažeidimo pareiškėjas administracijai nebuvo pateikęs.
Akcentuotina, kad nuolatinė laikomų asmenų stebėjimo kontrolė yra teisėta. Pažymėtina, kad Vilniaus PN darbuotojų veiksmai kontroliuojant nuteistojo telefoninius pokalbius buvo teisėti. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, garantuodama žmogaus teises į privataus gyvenimo neliečiamumą, numato, jog šios teisės gali būti apribotos įstatymo nustatytais atvejais, siekiant apsaugoti kitų asmenų teises ir laisves. Taigi, kad Vilniaus PN būtų riboję pareiškėjo teisę naudotis telefonu, nenustatyta, o skunde nurodyti abstraktūs argumentai dėl, jo manymu, privatumo pažeidimo naudojantis taksofonu, yra nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – Civilinis kodeksas) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą Civilinio kodekso 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos.
Teismas, vadovaudamasis Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį (privatumo naudojantis dušu nesuteikimas), mastą (dušu pareiškėjas naudojosi 1 kartą per savaitę) ir trukmę (ginčo laikotarpis – nuo 2016 m. gegužės 15 d. iki 2017 m spalio 20 d.), t. y. 73 kartus naudojosi dušu neužtikrinus privatumo, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, tai, jog nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis ir administracinėje byloje nėra pateikta duomenų ir tokių nėra nustatyta, jog dėl konstatuotų neteisėtų veiksmų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai, sprendžia, kad šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas nustatyti, jog pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 100 Eur. Byloje nėra duomenų, kad Vilniaus PN būtų sąmoningai siekę pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.
Tokia pozicija atitinka aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką (pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1946-525/2019).
Teismas nenustatė išskirtinių aplinkybių, kad pareiškėjui būtų priteistina jo prašoma 15 000 Eur neturtinės žalos suma.
Atsižvelgus į tai, kas anksčiau išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo H. R. skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui H. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 100 Eur (vieną šimtą eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.