- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-21
- Bylos Nr.
- eI1-5584-362/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-00996-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Arvydas Martinavičius (pirm.)
- Pareiškėjas
- V. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių
- Advokatai
- Rasa Vilkelytė
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 55.1.1Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
nedalyvaujant atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, atstovams,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti solidariai 90 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2018 m. rugsėjo 27 d. iki 2018 m. lapkričio 15 d., pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjas nurodė, kad jis buvo kalinamas patalpose, kurios įrengtos negyvenamosios paskirties pastatuose, dalis patalpų įrengta netgi rūsiuose ir negyvenamosios paskirties pastatų cokoliniuose aukštuose. Tualetai kamerose įrengti ne atskirose patalpose ir netgi ne izoliuoti nuo likusio kameros ploto, o tiesiog toje pačioje patalpoje kaip ir miegojimui skirti gultai bei valgymui skirtas stalas, atskirti tik simboline sienele, kurios aukštis 1,5 m, tualetai neturėjo sifonų, o praustuvas ir spintelė tualeto reikmenims iškelti už šios sienelės. Buvo pažeista pareiškėjo teisė naudotis tualetu žmogaus orumo nežeminančiomis sąlygomis, t. y. atskiroje nuo gyvenamojo kameros ploto patalpoje, nestebimam kitų asmenų, esant pakankamai sanitarinio mazgo ventiliacijai. Kameroje buvo tik vienas praustuvas ir nebuvo tiekiamas šiltas vanduo. Visą laiką tvyrojo smarvė. Visose be išimties ŠTI kamerose nuo lubų ir sienų krisdavo tinkas, kalkės ir dažų atplaišos. Visų kamerų lubos ir dalies kamerų sienų viršutinė dalis buvo dažytos kreidos-kalkių mišiniu, taigi nebuvo nei lengvai valoma, kaip to reikalauja teisės aktas, nei apskritai tinkama valymui. Dalies kamerų sienos buvo tinkuotos grublėta danga, kaupiančia dulkes ir visiškai netinkama valymui. Daugumos kamerų grindys buvo suirusio ir išdaužyto betono, taigi taip pat nebuvo lengvai valomos. Kamerose radiatorius buvo mažas, o langai buvo viengubais stiklais, todėl ne tik žiemą, bet ir pavasarį bei rudenį kamerose buvo šalta. Vasaros metu kamerose buvo tvanku ir karšta, drėgmė buvo artima 100 proc. Nesant privalomos patalpų ventiliacijos, kamerose tvyrojo drėgmė ir tualeto smarvė. Elektrinių šildytuvų ar ventiliatorių administracija neišduoda. Kamerose nebuvo įrengta privalomų pareigūnų iškvietimo mygtukų. Kamerų langai buvo maži, matiniais stiklais ir su grotomis, aptraukti tinklu, todėl trūko apšvietimo, įrengtos perteklinės grotos. Gultai kamerose savadarbiai, seni, per siauri ir trumpi, stovi suglausti, jie dviaukščiai, kas neužtikrina privačios erdvės, baldų per mažai, nėra taburečių, dėžių daiktams susidėti, ant grindų šmirinėjo tarakonai, tualetinio popieriaus išduodama per mažai, muilo, einant į dušą, neišduoda, skysto muilo dozatoriai yra, bet juose nebūdavo muiulo, kameros neaprūpintos valymo priemonėmis ir medžiagomis. Paklodės purvinos, sudėvėtos, netinkamos naudojimui, neišduodavo antro užvalkalo ir antros paklodės, čiužiniai neišvalyti, purvini, nėra nemokamo apatinių ir viršutinių rūbų skalbimo. Kalinių sveikata, atvykus į ŠTI, karantine tikrinama nebuvo, nebuvo informacijos apie galimybę pasinaudoti sanitarine švarykla ar galimybe gauti kokią nors medicinos pagalbą, asmenų, pageidaujančių patekti pas gydytojus, neregistravo, duše buvo galima nusiprausti tik kartą per savaitę. Buvo pažeista jo teisė į 5 m² kameros ploto. Visose kamerose pelėsis, valymo priemonės neišduodamos, kamerose tarakonai. Maitinimas buvo prastas, maisto mažai, tad jis buvo kankinamas alkiu, jo asmeninių fiziologinių poreikių maistas nepatenkino. Valgiaraščiai sudarinėjami netinkami. Pasivaikščioti leisdavo tik vieną valandą, kiemeliuose nebuvo pareigūnų iškvietimo mygtukų. Taip pat, kadangi atskiroms kategorijoms (dirbantiems ir nedirbantiems vyrams, vyrams ir moterims) nustatytos skirtingos maisto normos, jis buvo diskriminuojamas pagal socialinį požymį ir pagal lytį. Jis nebuvo aprūpintas pajamomis, pakankamomis jam ir jo šeimai egzistuoti. Taip pat jis buvo diskriminuojamas, palyginti su nuteistaisiais, esančiais pataisos namuose, dėl pasivaikščiojimo trukmės, ilgalaikiais pasimatymais ir trumpalaikių pasimatymų trukme. Kamerose nebuvo šilto vandens, tad jis buvo diskriminuojamas moterų, į kurių kameras tiekiamas šiltas vanduo, atžvilgiu. Jis buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, kuri priėmė neteisėtus įstatymus, ir Kalėjimo departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, esanti netoleruotina situacija buvo žinoma, tačiau jie nesiėmė jokių priemonių teisės pažeidimams užkardyti. Dėl to jam sutriko visavertis gyvenimas, jis patyrė stiprų dvasinį sukrėtimą, neviltį, pažeminimą, bejėgiškumo jausmą, liūdesį. Tuo pačiu jis patyrė neturtinę žalą. Prašo už laikotarpį, praleistą Šiaulių tardymo izoliatoriuje, priteisti solidariai 90 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, ir solidariai 300 000 Eur neturtinės žalos iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos bei bylinėjimosi išlaidas. Taip pat jam padaryta ir turtinė žala.
Atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atstovas į posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai, teismo pranešimu.
Atsiliepimas
Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime nurodė, kad prašo pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti, o skundą nagrinėti atsakovo atstovui nedalyvaujant.
Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad, kaip matyti iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-06-16 pažymos Nr. 60-16338 „Dėl V. B.“, pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas nuo 2018-09-27 iki 2018-11-15 šiose kamerose: kameroje Nr. 8 buvo laikomi 3–4 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 5,57 iki 4,18 m², kameroje Nr. 63 buvo laikomi 2-5 asmenys ir vienam iš jų teko nuo 9,08 iki 3,63 m².
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra pasisakęs, jog teismų praktikoje suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu vienam asmeniui turinčio tekti kameros ploto užtikrinimas vertinamas kaip esminė (itin svarbi) saugios gyvenamosios aplinkos prielaida, ir jeigu nustatomi tik higienos sąlygų pažeidimai, neturtinė žala pinigais dažnai net nepriteisiama, laikant, kad pats pažeidimo pripažinimas yra teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą, arba priteisiama tik nedidelė suma, nes minimalios kameros ploto normos vienam asmeniui užtikrinimas mažina higienos normų reikalavimų neužtikrinimo neigiamą poveikį (žr. LVAT 2017-02-20 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-520/2017; 2016-03-22 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-849-756/2016; 2016-09-21 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2388-624/2016 ir kt.).
Atsakovas, vertindamas tai, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas negali būti mažesnis nei 3,6 m² (neįskaitant sanitarinio mazgo užimamo ploto), pažymi, kad Įsakymo 1.3.1 punkte reglamentuotas vienam asmeniui turintis tekti minimalus kameros plotas, tačiau šiame įsakyme nenustatyta minimalaus ploto vienam asmeniui tardymo izoliatoriaus kameroje skaičiavimo metodologija, t. y. nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 m² – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Pagal Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punktą, kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Nors ši patalpa turi būti atitverta pertvara arba visiškai izoliuota nuo likusio kameros ploto, tačiau tai nereiškia, kad sanitarinio mazgo užimamas plotas turi būti eliminuojamas iš bendro kameros ploto, kai skaičiuojamas vienam asmeniui tenkantis kameros plotas, nes Įsakymo 1.3.1 punkte yra reglamentuotas vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus 3,6 m² viso kameros ploto standartas, o ne tokio dydžio gyvenamojo kameros ploto norma, kaip skunde nepagrįstai teigia pareiškėjas.
Matyti, kad pareiškėjui visas dienas tekęs plotas buvo didesnis nei 3,6 m², kas leidžia daryti išvadą, jog kameros plotas vienam asmeniui atitiko nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, jog byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, baldų ir sanitarinio mazgo užimamas plotas kamerose neturėtų būti vertinamas.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (TAR, 2016-11-21, Nr. 2016-27168) 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, tame tarpe specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai (7.16 p.).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.5 punkte nurodyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne mažesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei atsparia ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga, kameroje įrengiamas praustuvas. Minima nuostata patvirtina, kad imperatyvaus reikalavimo atitverti sanitarinį mazgą iki lubų nėra. Kartu pažymi, kad sanitarinis mazgas atitvertas iš visų keturių pusių.
Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengti veikiantys sanitariniai mazgai, kurie nuo bendros erdvės atskirti mūrine sienele ar OSB plokšte, o praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia nepermatoma užuolaida. Atsakovas pažymi, kad nepermatoma užuolaida yra ne medžiaginė, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės, todėl tai visiškai užtikrina asmenų privatumą. Kartu nurodo, kad užuolaida pakankamai sunki, todėl praeinantys asmenys ar atviras langas negali įtakoti užuolaidos judėjimo. Sienelės aukštis matomas iš teismui pateikiamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus San. mazgų zonų kamerose lentelės (jų aukštis kur kas didesnis nei 1,5 m.). Akivaizdu, kad nei kameroje esantys asmenys, nei į kamerą užėję pareigūnai negali matyti sanitariniu mazgu besinaudojančio asmens. Taigi, sanitarinis mazgas nuo gyvenamosios kameros dalies buvo atskirtas ir tai užtikrina pakankamą nuteistųjų, besinaudojančių juo, privatumą (žr. LVAT 2017-05-29 sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1079-756/2017).
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 (suvestinė redakcija nuo 2017-01-01) buvo patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normos (1.9. priedas), kuriose numatyta, kad kardomąją priemonę – suėmimą vykdančių įstaigų, kalėjimų ir areštinių kamerose bei pataisos namų kamerų tipo patalpose turi būti: sanitarinis mazgas (klozetas arba unitazas, praustuvė) - 1 komplektas; metalinė lova - vienam asmeniui – 1 vienetas; spintelė - vienam asmeniui – 1 vienetas; stalas - 1 vienetas; taburetė (vienam asmeniui – 1 vienetas) arba 2 vienetai stalo ilgio suoliukų patalpai; maisto produktų spintelė arba lentyna - 1 vienetas patalpai; viršutinių drabužių pakaba - 1 vienetas patalpai; šiukšlių dėžė - 1 vienetas patalpai; valymo inventorius – 1 komplektas.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ buvo patvirtintos Patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos. Jų 9 punkte nurodyti tardymo izoliatorių, kalėjimų ir areštinių kamerose turintys būti baldai ir kitas inventorius, tai yra: sanitarinis mazgas (klozetas (gali būti ir tupimas) bei praustuvė) – 1 komplektas; metalinė lova – 1 vnt. 1 asmeniui; spintelė – 1 vnt.; suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui; maisto produktų spintelė arba lentyna – 1 spintelė ne daugiau kaip 2 asmenims, lentynoje – viena sekcija 1 asmeniui; viršutinių drabužių pakaba – ne mažiau kaip 2 kabliukai 1 asmeniui; šiukšlių dėžė – 1 vnt.; valymo inventoriaus (išduodamas): šepetys (šluota), kibiras, šiukšlių dėžė, šiukšlių semtuvas, valymo šluostės – 1 komplektas; veidrodis – 1 vnt. Įstaiga pagal galimybes stengiasi užtikrinti patalpų aprūpinimą inventoriumi ir baldais, pagal numatytą planą remontuoja ne tik kameras, bet ir atnaujina jose esančius baldus (gultus, stalus, kėdes).
Pažymi, kad kameros baldais bei kitu inventoriumi aprūpinami pagal galimybes.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (suvestinė redakcija nuo 2016-01-28) 13 punkte nustatyta, kad gyvenimo ir buities sąlygos kamerose turi atitikti Lietuvos Respublikos higienos normas. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 2 punktas nustato, kad Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas įtvirtina analogiško pobūdžio nuostatą: veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymo „Dėl tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Lietuvos higienos normų įsigaliojimo, todėl nagrinėjamu atveju, analizuojant pareiškėjo laikymo įstaigoje sąlygas, taikytinos tik tos Taisyklių nuostatos ir tie Higienos normų reikalavimai, kurie nesusiję su pastato, patalpų rekonstrukcijos ar kapitaliniais darbais.
Motyvuojamoji dalis
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima konstatuoti įstaigos neteisėto veikimo, kiek tai liečia pareiškėjo argumentus dėl drėgmės ar oro trūkumo, nes šie įrengimo reikalavimai susiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Pagal Higienos normos 17 punktą, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.).
Taip pat pareiškėjas skunde nurodo, kad iš tualeto sklido nemalonus kvapas. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nereglamentuoja kamerose esančio kvapo parametrų. Tokie pareiškėjo teiginiai yra subjektyvūs kiekvieno asmens atžvilgiu, todėl negali būti vertinami kaip neturtinę žalą galintys sukelti veiksniai. Be to, iš teismų praktikos matyti, kad apie pareiškėjo teiginius dėl nemalonaus nuo sanitarinio mazgo sklindančio kvapo teismas plačiau nepasisakė, nes tai susiję su kameros vėdinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018-11-21 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2880-624/2018). Taigi, kvapas neatsiejamai susijęs su galimybe Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti ventiliaciją, o jos įrengimas dėl įstaigos statuso negalimas. Be to, pažymėtina ir tai, kad vėdinimas per langus galimas, todėl toks pažeidimas nelaikytinas darančiu ilgalaikį poveikį.
Atsakovas pažymi, kad natūralaus apšvietimo koeficientas gyvenamosioms patalpoms higienos normoje nenumatytas, o jo padidinimas taip pat yra tiesiogiai susijęs su kamerų langų angų padidinimu, kas pagal galiojantį teisinį reglamentavimą priskiriama pastato rekonstrukcijos darbams. Be to, atsakovas nurodo, kad esant natūralios šviesos trūkumui, jis kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu.
Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Pažymi ir tai, kad kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Remontas šiose kamerose atliekamas nebuvo, tačiau iš pateiktų nuotraukų matyti, jog kameros tvarkingos.
Pareiškėjas savo skunde teigia, kad kamerose nebuvo įrengta pagalbos iškvietimo mygtukų ir dėl to buvo suvaržyta jo galimybė skubiai išsikviesti budintį pareigūną.
Atsakovas pažymi, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad dėl kokių nors priežasčių pareiškėjui būtų reikėję pasinaudoti tokiu pagalbos iškvietimo būdu, o pagalbos iškvietimo mygtuko nebuvimas pats savaime nereiškia, jog jam dėl to kilo kokių nors neigiamų pasekmių ar buvo padaryta žala (LVAT 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2133-525/2016).
Pareiškėjo pretenzijos dėl pagalbos mygtuko neįrengimo yra nepagrįstos jokiu teisiniu reglamentavimu, todėl neturi pagrindo.
Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje įtvirtinta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore, o pasivaikščiojimo gryname ore trukmę įsakymu nustato tardymo izoliatoriaus direktorius. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010-08-16 įsakymu Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimų gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ įstaigoje buvo nustatyta 1 valandos pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017-11-22 įsakymu Nr. 1/01-358 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ anksčiau minėtas įsakymas pripažintas netekusiu galios ir įstaigoje suimtiesiems nustatyta 2 valandų pasivaikščiojimų gryname ore trukmė. Nuteistųjų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė, įsigaliojus Bausmių vykdymo kodekso reguliavimo pasikeitimams, nuo 2016 m. balandžio 1 d. vykdoma vadovaujantis šiame kodekse nustatytomis normomis. 2018-04-18 įsakymu Nr. 1/01-130, kuriuo buvo panaikintas anksčiau minėtas įsakymas, numatyta pasivaikščiojimo tvarka ir suimtiesiems, ir nuteistiesiems (pagal Bausmių vykdymo kodeksą).
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 21 punktas nustato, jog tam, kad suimtieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje ant režiminio pastato stogo yra įrengtas 21 pasivaikščiojimo kiemelis. Jų dydis yra skirtingas – nuo 17,31 m² iki 22,44 m². Pažymi, kad higienos normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių dydžio ribų. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Tokia pasivaikščiojimo tvarka Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma vadovaujantis galiojančiais teisės aktais.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento 2017-12-04 patikrinimo akte Nr. PA.6-350 nustatyta, kad pasivaikščiojimo kiemeliai švarūs, valomi kasdien Šiaulių tardymo izoliatoriaus vadovo nustatyta tvarka, kiemeliuose yra sumontuoti lietaus nutekėjimo vamzdžiai. Atsakovas pažymi, jog pasivaikščiojimo metu nuolatinę kalinamų asmenų priežiūrą vykdo pareigūnai, todėl jų saugumas užtikrinamas.
Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros ir tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius bei valymo priemonės, kurios yra numatytos teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų/nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra išskirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Be to, vadovaujantis Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi patvirtinimo“, nuo 2017 m. birželio mėn. į kameras yra išduodamas WC šepetys, šluota, šiukšlių semtuvėlis. Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį atliekamas gyvenamųjų patalpų pagrindinis valymas (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija organizuoja profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui. Informavo, kad patalpų (režiminio korpuso patalpų, gyvenamųjų patalpų, drausmės izoliatorių, paskirstymo kamerų, priėmimo paskirstymo skyriaus) priežiūra (valymas, dezinsekcija, dezinfekcija, deratizacija) pareiškėjo kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikotarpiu buvo vykdoma vadovaujantis Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos-dezinfekcijos planais.
Patalpų valymas, dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija Šiaulių tardymo izoliatoriuje vykdoma tinkamai, pagal galiojančius teisės aktus, tai patvirtina ir pridėti patikrinimo aktai bei dezinfekcijos planai.
Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas. Maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai. Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 8 dalį, arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų mitybos ir materialinio buitinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Pagal aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, suimtiesiems tiekiamas maistas turi atitikti fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus. Maistu suimtieji aprūpinami nemokamai. To paties straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad suimtųjų mitybos ir materialinio aprūpinimo normas nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija.
Pagal Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietoje, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2015-01-01). Asmenys laisvės atėmimo vietose aktualiu laikotarpiu maitinti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius bei pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtintus valgiaraščius, o nuo 2018-01-01 įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“. Taigi, Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal LR Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas, nuo 2011 m. rugsėjo 16 d. įstaigai teikiama maisto tiekimo paslauga.
Duomenų apie tai, jog būtent pareiškėjui Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo tiekiamas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maitinimas, įstaiga neturi. Pareiškėjas tokių duomenų taip pat nepateikia. Be to, pareiškėjas dėl tariamai netinkamo maitinimo nebuvo pateikęs jokių skundų. Pareiškėjo reikalavimas, grįstas samprotavimais, nesudaro pagrindo konstatuoti teisės aktų reikalavimų netinkamo vykdymo.
Aktualios redakcijos Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems turi būti suteikta galimybė pasinaudoti pirtimi arba dušu. Aktualios redakcijos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194, 258 punkte analogiška nuostata įtvirtinta ir nuteistųjų atžvilgiu. Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 44 punktą, laisvės atėmimo vietose, policijos areštinėse laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Šiaulių tardymo izoliatoriuje tinkamai įgyvendinamos suimtųjų ir nuteistųjų teisę naudotis dušu reglamentuojančios teisės normos: Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra 2 prausimosi patalpos, kuriose yra po 8 dušo ragelius, suimtieji (nuteistieji) į dušą vedami ne rečiau kaip kartą per savaitę, į dušą vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji (nuteistieji).
Lietuvos Respublikos higienos normos HN 134:2015 Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 18 punkte įtvirtinta, kad „karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas“.
Atsakovas veikė vadovaujantis minėtais teisės aktais, todėl pareiškėjo argumentai dėl per reto vedimo į dušą nepagrįsti.
Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad suimtiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kiekvienam suimtajam nemokamai suteikiama atskira miegamoji vieta ir patalynė.
Suimtųjų ir nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes aprūpinimo drabužiais, avalyne, patalyne ir higienos reikmenimis tvarka nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 „Dėl arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normų patvirtinimo“, kuriame nurodyta ir aprūpinimo higienos priemonėmis tvarka. Šio įsakymo 1.2 punktu buvo patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos. Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normų 5 punkte įtvirtinta, kad drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui.
Nuo 2017-01-01 įsigaliojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016-04-20 įsakymas Nr. 1R-132 „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“.
Atsakovas nurodo, kad minkštasis inventorius pareiškėjui buvo išduodamos vadovaujantis minėtais teisės aktais. Nurodo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje minkštasis inventorius atitinka nustatytas higienos normas, minkštasis inventorius dezinfekuojamas, netinkamas iškart būna nurašomas, todėl pareiškėjo teiginiai, kad čiužiniai, patalynė ir kitas minkštasis inventorius yra netinkamas, neatitinka tikrovės. Atsakovas pažymi, kad jokie teisės aktai nenumato, kad laisvės atėmimo vietose kalinamiesiems asmenims būtų sudarytos sąlygos skalbtis ir džiovintis rūbus jų gyvenamosiose kamerose.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2012-10-31 buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-210 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus skalbinių bei suimtųjų (nuteistųjų) apatinių drabužių ir asmeninėse patalynės skalbimo tvarkos aprašo“, o 2012-11-20 – įsakymas Nr. 1/01-236 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo”. Šiaulių tardymo izoliatoriuje 2015-11-02 buvo priimtas įsakymas Nr. 1/01-243 „Dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. 1/01-236 „Šiaulių tardymo izoliatoriaus suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, kuriuo nustatyta, jog įstaiga skalbia viršutinius drabužius, jei suimtasis (nuteistasis) asmeninėje sąskaitoje ne trumpiau kaip 3 mėnesius neturi pinigų.
Dėl aprūpinimo pajamomis nurodė, jog pagal teisės aktus asmuo, laikomas Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aprūpinamas gyvenamuoju plotu, higienos priemonėmis, maistu, gali būti aprūpintas ir apranga, papildomai aprūpinti pajamomis valstybė pareigos neturi.
Prašymų suteikti ilgalaikius pasimatymus iš pareiškėjo gauta nebuvo.
Pareiškėjo V. B. skundas tenkintinas iš dalies.
Dėl atsakovų administracinėje byloje.
Pareiškėjas prašo šioje byloje priteisti jo patirtą turtinę ir neturtinę žalą solidariai iš atsakovų, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos.
Savo skunde pareiškėjas nurodo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija atsakovu yra įtrauktina todėl, kad buvo atlikta nekokybiška teisėkūra, ko pasėkoje buvo kamerų perpildymas, tuo nevykdant įsipareigojimų piliečiams, diskriminavimo maitinant, be to, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija yra atsakovo biudžeto asignavimų žalai atlyginti valdytoja, tad sprendimas sukurs jai tiesiogines pareigas.
Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsakovu yra įtrauktinas todėl, kad jis savo kompetencijos ribose privalėjo ir privalo spręsti klausimus, susijusius su įkalinimo įstaigos veiklos kontrole, naujų įkalinimo įstaigų statyba, tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu, tad savo pareigų nevykdė ir tinkamai nekontroliavo, bei patvirtino abejotino teisėtumo maitinimo organizavimo taisykles.
Pastebėtina, jog šioje byloje nėra prašoma ištirti teisės aktų teisėtumą, tik išreiškiamos abejonės dėl jų teisėtumo ar kokybės, teismui dėl teisės aktų teisėtumo ar kokybės abejonių nekyla, tad šiuo aspektu nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, nei Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nėra atsakovai šioje byloje. Turtinę ir neturtinę žalą, kuri pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlygina pagal teismo sprendimą Lietuvos valstybė, šiuo atveju neturi įtakos, kas yra biudžeto valdytojas, tad šiuo aspektu Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nėra atsakovas šioje byloje. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos savo kompetencijos ribose privalo spręsti klausimus, susijusius su įkalinimo įstaigos veiklos kontrole, naujų įkalinimo įstaigų statyba, tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu, tačiau tai nėra susieta su pareiškėjo asmeniu konkrečiais veiksmais, jokių viešo administravimo veiksmų Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pareiškėjo atžvilgiu nevykdė, tad šiuo aspektu nei Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nėra atsakovas šioje byloje.
Įvertinus virš išdėstytą, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nelaikytini atsakovais šioje byloje.
Pareiškėjas nagrinėjamą administracinį ginčą iškėlė dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, galimai neteisėtų veiksmų (neveikimo).
Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir LR CK) 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (LR CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (LR CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (LR CK 6. 248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (LR CK 6.249 straipsnis), tačiau LR CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal LR CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.
Pareiškėjas nurodo, jog būdamas Šiaulių tardymo izoliatoriuje jis patyrė 31 060 Eur turtinę žalą, jos dydį grįsdamas tuo, jog pagal visuotinai pripažįstamus teisės principus niekas neturi turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, o atsakovės atstovas, neatlikdami tinkamo pastatų modernizavimo, neįrengdamas pakankamo skaičiaus kalinimo vietų, neužtikrindamas higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų esančiose įkalinimo vietose, sutaupydamas dėl pastatų įregistravimo gyvenamaisiais, neatlikdamas remonto, neišduodamas higienos priemonių, nepakankamai įrengdamas kameras, sutaupydamas dėl diskriminacinių maitinimo verčių ir nesuteiktų privalomų pajamų, sutaupė neteisėtai lėšas, kurios privalo būti vertinamos kaip jam padaryta turtinė žala, taip pat turtine žala turi būti vertinamos ir be reikalo išleistos lėšos, kaip papildomų gultų įrengimas, dvigubos grotos, kurias prašo priteisti iš atsakovės atstovo.
Vertinant patirtą pareiškėjo turtinę žalą, pažymėtina, jog nors pareiškėjas ir motyvuoja, jog iš neteisės negali gimti teisė, o niekas neturi turėti naudos iš savo neteisėtų veiksmų, ir teismas visiškai su pareiškėjo išdėstytais teisės principais sutinka, tačiau pareiškėjui pirmiausia atsiranda pareiga nurodyti, kokiu būdu ir kokią jis patyrė turtinę žalą.
Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.249 straipsnio 1 dalis numato, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos turi būti realios, o ne hipotetinės. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pareiškėjas nenurodo, jog jis būtų netekęs turto ar jis būtų sužalotas, kad jis būtų turėjęs papildomų išlaidų ar būtų gavęs pajamų, kas būtų įvykę, jei nebūtų neteisėtų veiksmų. Visi pareiškėjo nurodyti atsakovės atstovo veiksmai, kai atsakovės atstovas neatlikdamas tinkamo pastatų modernizavimo, neįrengdamas pakankamo skaičiaus kalinimo vietų, neužtikrindamas higienos normų ir kitų teisės aktų reikalavimų esančiose įkalinimo vietose, sutaupydamas dėl pastatų įregistravimo gyvenamaisiais, neatlikdamas remonto, neišduodamas higienos priemones, nepakankamai įrengdamas kameras, sutaupydamas dėl diskriminacinių maitinimo verčių ir nesuteiktų privalomų pajamų, sutaupė lėšas, ar be reikalo išleido jas, kaip papildomų gultų įrengimas, dvigubos grotos, nėra susiję su pareiškėjo turtu, pajamomis ar nuostoliais. Teismas nenustatė jokių atsakovės atstovo pareigūnų neteisėtų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, todėl tokio pobūdžio turtinė žala pareiškėjui negalėjo atsirasti.
Pareiškėjas turėjo pareigą pagrįsti prašomos turtinės žalos atsiradimo faktą ir jos dydį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė savo turto netekimo arba sužalojimo, turėtų išlaidų (tiesioginių nuostolių), taip pat negautų pajamų, kurias būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę atsakovės atstovo neteisėtų veiksmų, todėl teismas konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė turtinės žalos padarymo jam fakto ir dydžio. Juo labiau, pats pareiškėjas skunde nurodo, kad jam teoriškai padaryta turtinė žala. Taigi šiuo atveju, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, turtinės žalos atlyginimas negalimas. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymo dalis dėl 31 030 Eur turtinės žalos atlyginimo iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atmestina kaip nepagrįsta.
LR civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. LR CK 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, kad poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (LR CK 6.250 str. prasme), jei jos realiai patiriamos, poveikis asmens fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (pagal LR CK 6.271 str.).
Skundu pareiškėjas neturtinę žalą kildina ir iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje.
Pareiškėjas nurodo, jog jis buvo apgyvendintas ne gyvenamosiose kamerose, o pastate, kuris nėra gyvenamasis, nes Registrų centro duomenimis, jis yra įregistruotas kaip negyvenamosios paskirties pastatas.
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016-10-27 įsakymu Nr. D1-713 „Dėl statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“ patvirtinimo“ (TAR, 2016-11-21, Nr. 2016-27168) 5.1 punkte numatyta, kad pagal paskirtį pastatai skirstomi į dvi pagrindines grupes: gyvenamuosius pastatus ir negyvenamuosius pastatus, nurodant, kad pastatą, priskirtą tam tikrai grupei, gali sudaryti įvairių paskirčių patalpos. Pagal minėto reglamento 7 punktą, negyvenamieji pastatai skirstomi į pogrupius, pavyzdžiui, viešbučių paskirties pastatai (viešbučiai, moteliai ir kt.) (7.1 p.), gydymo paskirties pastatai– pastatai gydymo tikslams, t. y. pastatai, kuriuose teikiama medicininė pagalba ir priežiūra sergantiems žmonėms (ligoninės, klinikos, poliklinikos, sanatorijos, reabilitacijos centrai, specialiųjų įstaigų sveikatos apsaugos pastatai, gydyklų pastatai, medicininės priežiūros įstaigų slaugos namai ir kita), veterinarijos gydyklų pastatai (7.12 p.), specialiosios paskirties pastatai – pastatai skirti specialiesiems tikslams (kareivinių pastatai, kalėjimai, pataisos darbų kolonijos, tardymo izoliatoriai, policijos, priešgaisrinių ir gelbėjimo tarnybų pastatai, slėptuvės, pasienio kontrolės punktai ir kiti pastatai (7.16 p.). Tai, jog pastatas yra įregistruotas kaip negyvenamos paskirties pastatas, nereiškia, jog jame negali būti įrengiamos patalpos, skirtos tam tikrą laiko tarpą ten gyventi asmenims, tokiems kaip suimtieji ar nuteistieji tardymo izoliatoriuje, tad argumentas dėl apgyvendinimo negyvenamosiose patalpose atmestinas. Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų registravimas kaip negyvenamųjų atitinka teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-648-552/2018).
Lietuvos Respublikos kardomojo kalinimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktą, iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².
Byloje yra pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Saugumo valdymo skyriaus 2020-06-16 pažyma Nr. 60-16338 „Dėl V. B.“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2018-09-27 iki 2018-11-15 (viso 50 dienų). Pažymoje nurodyta, kokią, dieną kokioje kameroje ir su kiek žmonių buvo kalinamas pareiškėjas, kas leidžia detalizuoti kiekvieną dieną jam tenkantį kameros plotą. Pareiškėjas nurodytu laiku teko nuo 3,63 kv. m. iki 9,08 kv. m. gyvenamojo ploto.
Taigi darytina išvada, jog pareiškėjas visu aptariamu laikotarpiu, iš viso 50 dienų, buvo laikomas sąlygomis, nepažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje, teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija nepažeidė pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. veikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, kad apskaičiuojant asmeniui tenkantį kameros plotą, pirmiausia iš bendro ploto turėtų būti atimtas sanitariniu mazgu ar baldais užstatytas plotas. EŽTT didžioji kolegija, harmonizuodama praktikos išsiskyrimus, 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršic prieš Kroatiją pažymėjo, jog pagal Konvencijos 3 straipsnį, nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos. EŽTT šiame sprendime nurodė, kad nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 m² daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą. EŽTT šiame sprendime taip pat nurodė, kad kai vertinamas kalinimas kameroje, kurioje kiekvienam kalinamam asmeniui tenka nuo 3 iki 4 m², erdvės veiksnys išlieka svarbus sprendžiant dėl kalinimo sąlygų adekvatumo; tokiais atvejais Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas bus konstatuotas, jeigu ploto veiksnys nustatomas kartu su kitomis netinkamo kalinimo sąlygomis. Be to, EŽTT paaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją, nurodydamas, jog kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą, tačiau nėra nurodyta, kad į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, užstatytas baldais. EŽTT vertinimu, šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje. Tai reiškia, kad baldų užimamas plotas svarbus vertinant, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad baldai ar sanitarinis mazgas varžė jo judėjimo laisvę daugiau, nei tai yra būtina, jam dėl to reikėjo visą laiką sėdėti ar gulėti. Kaip jau nurodyta aukščiau, Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymas Nr. V-124 nustato, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems, laikomiems Šiaulių tardymo izoliatoriuje, turi tekti ne mažiau nei 3,6 m² gyvenamojo ploto, o teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, ir darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą visas kameros plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus.
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo praktikoje (žr. 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)) yra išaiškinęs, jog pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnį nėra įmanoma nustatyti galutinai ir visiems laikams konkretų kvadratinių metrų skaičių, kuris turėtų būti skiriamas kalinamam asmeniui tam, kad būtų laikomasi Konvencijos, tačiau nėra jokių pagrindų nesilaikyti svarbiausiose bylose suformuoto aiškinimo, jog 3 kv. m daugiavietėse kamerose yra minimalus standartas, taikomas vertinant Konvencijos 3 straipsnio galimą pažeidimą.
EŽTT tame pačiame 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), be kitų aktualių kalinimo sąlygų vertinimo aspektų, išaiškino minimalaus ploto, skirto vienam asmeniui daugiavietėje kameroje, apskaičiavimo metodologiją pagal Konvencijos 3 straipsnį. EŽTT vertinimu, kameroje esantys sanitariniai įrenginiai neturėtų būti įskaičiuojami į bendrą kameros plotą. Kita vertus, į skirto ploto kameroje apskaičiavimą reikėtų įtraukti plotą, užstatytą baldais. Šiuo aspektu svarbu, ar kalinamas asmuo turėjo galimybę normaliai judėti kameroje.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje paprastai aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 741 415/2017, 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017 ir kt.). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas pareiškėjo atžvilgiu 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017, 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A 1511 525/2017 ir kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisė į minimalų kameros plotą ginčo laikotarpiu pažeista nebuvo, pareiškėjui visą laiką teko ne mažesnis nei 3,63 kv. m kameros plotas, todėl apskaičiuojant pareiškėjui tekusį kameros plotą šiuo atveju iš bendro kameros ploto neatimamas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Žemesnės instancijos teismas
Teismui pateiktoje Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2019 m. balandžio 15 d. pažymoje Nr. 60/09-13764 nurodoma, jog pagalbos mygtuko įrengimas Šiaulių tardymo izoliatoriuje negalimas dėl įstaigos statuso. Nurodytoje pažymoje pažymėta, jog Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymo Nr. V-176 2 punkto reikalavimas įrengti vidinio ryšio sistemą kameroje yra taikomas naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatorius pastatytas ir įrengtas iki Taisyklių ir Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimų“ patvirtinimo“ įsigaliojimo. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tos Taisyklių nuostatos ir tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 14.4. punkte įtvirtinta, kad tardymo izoliatoriaus kamerose turi būti vidinio ryšio sistema (pasikalbėjimo moduliai ir radijas, mobiliojo ryšio telefonų aptikimas, aliarminis iškvietimas). Nors šių taisyklių 2 punktas ir numato, jog veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais, atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių argumentų, kad aliarminio iškvietimo įrengimui reikalinga atlikti darbus, kurie pagal teisės aktų nuostatas būtų priskiriami pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbams. Atsakovui neįrodžius minėtų aplinkybių, teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog šios sistemos darbai yra susiję su pastato rekonstrukcija, padaryta išvada, jog teisės aktai Šiaulių TI numatė aliarminio iškvietimo (signalizacijos mygtuko) įrengimą, tačiau įstaiga nesilaikė šio reikalavimo. Tačiau vien tai, kad nebuvo įrengtas signalizacijos mygtukas, nereiškia, jog tai yra toks pažeidimas dėl kuriuo pareiškėjui kilo neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą. Argumentų dėl konkrečiu atveju padarytos žalos pareiškėjui nepateikus, šie pareiškėjo teiginiai atmetami kaip nepagrįsti (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/2018). Pareiškėjo teiginiai dėl sunkumo išsikvieti pareigūnus yra deklaratyvūs, į Šiaulių TI administraciją dėl minėtų nepatogumų pareiškėjas nesikreipė, duomenų, jog jo saugumui ar sveikatai buvo kilusi grėsmė, nepateikta, todėl pareiškėjo argumentai dėl iškvietimo mygtuko įrengimo atmestini kaip nepagrįsti
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2020-07-09 pažymoje Nr. 60-18739 nurodoma, jog viso buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu iš V. B. nebuvo gauti prašymai suteikti jam ilgalaikį pasimatymą. Nesant tokių prašymų, atsakovui nekyla pareiga organizuoti ilgalaikius pasimatymus. Pažymėtina, jog ilgalaikių pasimatymų kambariai Šiaulių tardymo izoliatoriuje įrengti yra.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus Resocializacijos skyriaus 2020-06-12 pažymoje Nr. 61-1361 nurodyta, kad nėra duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018-09-27 iki 2018-11-15 į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių būtų kreipęsis su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų ar pareigūnų veiksmų.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog patalpos (kameros), kuriose jis buvo laikomas, neatitinka higienos normų reikalavimų.
Laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus ir sveikatos priežiūros organizavimą aktualiu bylai laikotarpiu nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta 2015-08-03 Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-908 (toliau – HN 134:2015). Ankstesnės teisės normos, tai Lietuvos higienos norma HN 76:1999, Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, yra pripažintos netekusiomis galios, tad jomis šioje byloje nesivadovautina.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų pareiškėjo buvimo kamerose jo buvimo ar panašiu laikotarpiu neatliko, kas leidžia teigti, jog skundų dėl kameros atitikimo higienos normoms nebuvo. 2018-11-16 patikrinimo metu konstatuota, kad sąlygos skalbti viršutinius ir apatinius rūbus skalbykloje yra sudarytos, gyvenamas patalpas valo patys jose gyvenantys asmenys, valikliai ir valymo priemonės išduodamos, ŠTI patalpų nuolatinį nariuotakojų ir graužikų stebėjimą bei naikinimą pagal sudarytą sutartį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“.
Pareiškėjo teiginiai dėl privalomos patalpų ventiliacijos nebuvimo ir nepakankamos šviesos atmestini kaip nepagrįsti, nes Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių pripažinimo saugomomis” Šiaulių kalėjimo statinių kompleksas (kodas 28219) yra pripažintas nekilnojama kultūros vertybe, kuri yra saugoma valstybės, tad jame kapitalinis remontas ar rekonstrukcijos darbai dėl šio pastato statuso yra negalimi. Nepakankamas natūralus apšvietimas kompensuojamas dirbtiniu apšvietimu, ventiliacija užtikrinama per langą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 3 punktas numato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais, o 17 punktas numato, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos temperatūros, drėgmės, yra abstraktūs, deklaratyvūs, taip pat įvertintina tai, jog pareiškėjas nurodo, kad oro temperatūra netinkama ne tik žiemą, pavasarį ir rudenį, bet ir vasarą, kai tiek tvanku, kad reikalingi ventiliatoriai, tačiau iš pateiktos pažymos matyti, jog pareiškėjas ŠTI buvo tik rudens metu.
Pastebėtina, kad pareiškėjo skundo teiginys dėl kamerų neatitikimo sveikatos ir higienos normoms (kaip pelėsio buvimą, krentantį tinką, apšvietimą) pilnai paneigtas nėra. Nors patikrinimų nebuvo, kas leidžia teigti, jog skundų dėl netinkamų higienos sąlygų nebuvo, o teisės aktai neįpareigoja Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos nuolat fiksuoti patalpų, kuriose laikomi suimtieji (nuteistieji), būklės, tačiau atsižvelgiant į tai, kad kameros, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo tikrintos Visuomenės sveikatos centro, spręstina, kad pareiškėjo skundo dalis dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams laikytina paneigta tik iš dalies, o abejonės traktuotinos pareiškėjo naudai.
Atmestinas argumentas dėl elektrinių šildytuvų ir ventiliatorių neišdavimo, pats pareiškėjas nurodo, jog atsakovas turi diskrecijos teisę išduoti ar ne šiuos daiktus, nes jie išduodami tik esant poreikiui, neginčijamų argumentų dėl poreikio būtinumo pateikta nėra, pats pareiškėjas tokių prašymų pateikęs nebuvo, jis pats ŠTI buvo tik rudens metu, kai elektrinių šildytuvų ar tuo labiau elektrinių ventiliatorių poreikis yra nedidelis..
Grotų, langų stiklų, vielos tinklo ant lango įrengimo teisės aktai nereglamentuoja, tad argumentas dėl netinkamų grotų, stiklų, tinklo atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo likusio kameros ploto, atskirtas tik simboline 1,5 m sienele, kamerose sklisdavo nemalonūs kvapai, o praustuvas ir spintelė tualeto reikmenims iškelti už šios sienelės.
Šiaulių tardymo izoliatorius atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo patalpa Šiaulių tardymo izoliatoriaus kalinimo patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto mūrine sienele ar OSB plokšte, praėjimas atitveriamas durimis arba erdves skiriančia ne medžiagine, o iš storos spalvotos polietileno plėvelės užuolaida. Vertinant sanitarinių mazgų įrengimą, nustatyta, jog tualetai nuo kameros atskirti mūrine sienele, sienelės aukštis nuo 1,81 m (kameroje Nr. 8, kur pareiškėjas buvo tik vieną dieną) iki 2,34 m (kameroje Nr. 63). HN 134:2015 3 punkte įtvirtinta, jog veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Sanitarinio mazgo įrengimas atskiroje patalpoje ir atskiros nuo gyvenamųjų patalpų ventiliacijos įrengimas yra susiję su pastato ir (ar) patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl šiuo atžvilgiu nėra pagrindo nustatyti pareiškėjo teisių pažeidimą. Tačiau ši aplinkybė neatleidžia atsakovo atstovo (tardymo izoliatoriaus) nuo pareigos užtikrinti, kad naudojantis tualetu būtų užtikrintas suimtųjų (nuteistųjų) privatumas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1882-502/2017, 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017, 2017 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017). Pareiškėjo teiginiai dėl privatumo pažeidimo abstraktūs, pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo privatumo pažeidimas, esant minėtam sanitarinio mazgo atitvėrimui. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, kad neįrodyta, jog pareiškėjo teisė į privatumą, naudojantis sanitariniu mazgu, buvo pažeista. Taip pat pareiškėjas nurodo, jog kameroje dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo buvo blogas kvapas. Pažymėtina, jog teisės aktai nenumatė, kaip jau nurodyta, imperatyvaus reikalavimo sanitarinį mazgą visiškai izoliuoti nuo likusio kameros ploto (Eksploatavimo taisyklių 14.5 p.), sanitariniame mazge įrengti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą arba kameroje įrengti būtent mechaninį vėdinimą, o natūralus vėdinimas, t. y. vėdinimas per langus, atitinka teisės aktų reikalavimus (Eksploatavimo taisyklių 14.10 p., Higienos norma HN 134:2015 17 p.), tad neteisėti atsakovo veiksmai dėl sanitarinio mazgo įrengimo nustatyti nėra, tad argumentas dėl blogo kvapo yra atmestinas.
Pareiškėjas nurodė, kad kamerose trūko taburečių arba suoliukų, netinkamai įrengti gultai. Atsiliepime atsakovas nurodo, kad patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, t. y. nurodyta, kad gyvenamosiose kamerose yra be kito inventoriaus: metalinė lovas 1 vienetas 1 asmeniui, spintelės 1 vienetas, suolas arba kėdė, arba taburetė – 1 sėdima vieta 1 asmeniui, maisto produktų spintelė arba lentyna (1 spintelė ne daugiau, kaip 2 asmenims, lentynoje 1 sekcija 1 asmeniui), viršutinių drabužių pakaba (ne mažiau, kaip 2 kabliukai 1 asmeniui), veidrodis ir kt. Tardymo izoliatoriaus kamerų aprūpinimą inventoriumi reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017-06-07 įsakymu Nr. V-245 „Dėl Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų patvirtinimo“ (TAR, 2017-06-07, Nr. 2017-09661) patvirtintos Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normos (toliau – Aprūpinimo inventoriumi normos), kurių 9 punkte nurodyta koks inventorius turi būti gyvenamojoje kameroje. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo nurodytas aplinkybes, konstatuoja, kad neįrodyta, jog patalpose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, nebuvo būtino inventoriaus.
Be to, pareiškėjas visą savo skundą grindė Lietuvos higienos norma HN 76:2010, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtino Lietuvos higienos normą HN134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, kuri įsigaliojo nuo 2015 m. lapkričio 1 d., ir jau galiojo visą pareiškėjo buvimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje laiką.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo kalinamas purvinose kamerose antisanitarinėmis sąlygomis, nebuvo išduodamas valymo inventorius.
Pagal HN 134:2015 37 punktą, patalpoms, kurias pagal laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, turi būti skirtos valymo priemonės (šepetys grindims, šluostė, šiukšlių semtuvėlis, kibiras, valikliai). Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo metu nustatyta, kad ŠTI laikomiems asmenims skirtos valymo priemonės (šepečiai grindims, šluostės, šiukšlių semtuvėliai, kibirai) laikomi bendrojo naudojimo patalpose tam skirtose vietose ir gyvenamosiose patalpose, valikliai išduodami esant poreikiui.
Pareiškėjas nenurodo konkrečių aplinkybių, kada jam nebuvo išduotos valymo priemonės, taip pat pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai dėl valymo priemonių neišdavimo. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimo akto matyti, kad pažeidimų dėl valymo priemonių išdavimo nenustatyta. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, pareiškėjo teiginiai dėl purvinų kamerų ir valymo priemonių neišdavimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščioti buvo galima tik vieną valandą.
Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 1/01-358 nustatytą tvarką, pripažintas netekusiu galios Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymas Nr. 1/01-186 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ su papildymu ir nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė suimtiesiems, o pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu turėjo suimtojo statusą. Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2018 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 1/01-130 nustatytą tvarką, pripažintas netekusiu galios Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2017 m. lapkričio 22 d. įsakymas Nr. 1/01-130 „Dėl pasivaikščiojimo gryname ore trukmės nustatymo suimtiesiems ir nuteistiesiems“ ir nustatyta dviejų valandų pasivaikščiojimo gryname ore trukmė.
Iš aukščiau nurodytų rašytinių įrodymų matyti, kad tiek pasivaikščiojimo kiemelių įrengimas, tiek pasivaikščiojimų trukmė atitiko bylai aktualiu laikotarpiu galiojusius teisės aktus, todėl pareiškėjo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nepakankamai buvo aprūpinamas rankšluosčiais, patalyne, kuri buvo nekokybiška, nešvari.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 41 punktas nustato, kad čiužiniai, pagalvės, antklodės turi būti su užvalkalais iš nepralaidaus skysčiams, atsparaus paviršių valymui ir dezinfekcijos priemonėms audinio arba iš audinio, tinkamo skalbti ir/arba dezinfekuoti laisvės atėmimo vietoje esančiomis priemonėmis. 2017 m. gruodžio 15 d. patikrinimo akte Nr. PA.6-378(16.3.18716.12) nustatyta, kad švariems ir nešvariems skalbiniams transportuoti naudojami atskiri, ženklinti vežimėliai, skalbimo priemonės naudojamos pagal paskirtį, švarūs skalbiniai iki jiems patenkant į gyvenamąsias patalpas laikomi atvirose lentynose (pažeidžiamas HN 134:2015 27 punktas). Dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracijos žurnalas pildomas, jame nurodoma dezinfekavimo data, laikas, trukmė, dezinfekuojamų daiktų pavadinimai, dezinfekuotojo parašas, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami po nusiprausimo duše, ŠTI laikomi asmenys turi teisę naudotis mokamomis ir nomokomomis skalbimo paslaugomis.
Minkšto inventoriaus nukenksminimas vykdomas dezinfekcijos kamerose ir registruojama žurnale. ŠTI laikomiems asmenims minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) išduodamas dezinfekuotas dezinfekavimo kamerose, vykdoma dezinfekuojamų daiktų ir minkštojo inventoriaus registracija pagal Lietuvos higienos normos HN134:2015 reikalavimus.
Pagal Šiaulių tardymo izoliatoriuje patvirtintą suimtųjų (nuteistųjų) viršutinių asmeninių drabužių skalbimo ir cheminio valymo tvarką, viršutiniai drabužiai 1 kartą per mėnesį gali būti atiduodami skalbimui ar cheminiam valymui į šias paslaugas teikiančias įmones už suimtųjų ir nuteistųjų lėšas, o jų neturintiems – nuteistųjų ir suimtųjų rašytinių prašymų pagrindu, apmokant iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus socialinės paramos fondo lėšų. Apatiniai rūbai ir asmeninė patalynė yra skalbiami Šiaulių TI skalbykloje, skalbimo grafiką derinant su suimtųjų maudymosi duše grafiku.
Pagal nustatytą Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2012 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. 1/01-236 ir 2012 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1/01-210 patvirtintą tvarką asmeninė patalynė ir apatiniai rūbai suimtiesiems skalbiami nemokomai, viršutinių rūbų skalbimas ir cheminis valymas atliekami už turimas asmenines lėšas, pagal Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2015 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. 1/01-243 ir 2017 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 1/01-162 patikslintą viršutinių rūbų skalbimo ir cheminio valymo tvarką suimtiesiems, neturintiems pinigų, kartą per 3 mėnesius užtikrinamas nemokomas viršutinių rūbų skalbimas. Teismui nėra pateikta jokių įrodymų, jog pareiškėjas nebūtų galėjęs naudotis nustatyta Šiaulių tardymo izoliatoriuje rūbų skalbimo tvarka ar kad būtų kreipęsis į Šiaulių tardymo izoliatoriaus administraciją dėl numatytų tvarkų pakeitimo, tad šis argumentas atmestinas.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašas“ (redakcija įsigaliojusi nuo 2017-01-01) (toliau – aprašas). Aprašo 4 punktas numatė, kad „Pirmą kartą į laisvės atėmimo vietą atvykusiam suimtajam (nuteistajam), kuris su savimi neturi jokių higienos priemonių, iš karto išduodamas nemokamas higienos reikmenų paketas (rankšluostis, tualetinis popierius (1 ritinėlis), tualetinis muilas (100 g), dantų pasta (75 ml), dantų šepetėlis ir dezodorantas arba antiperspirantas (75 ml), o jei nuteistasis su savimi turi ne visas šiame punkte nurodytas higienos priemones, išduodamos tik tos higienos priemonės, kurių suimtasis (nuteistasis) neturi. Vėliau higienos reikmenimis suimtieji (nuteistieji) aprūpinami tik esant aprašo 5 punkte nustatytoms sąlygoms.“ Aprašo 5 punkte numatyta, kad „Drabužiai, avalynė ir higienos reikmenys išduodami nemokiems suimtiesiems (nuteistiesiems), esant jų rašytiniam prašymui“. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs. Pareiškėjas nenurodo, kuo pasireiškė jo teisių pažeidimas. Pareiškėjas neteikė skundų Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijai dėl nepakankamo aprūpinimo tualetiniu popieriumi, muilu ar nekokybiška patalyne. Iš Aprūpinimo apranga, patalyne, rankšluosčiais, indais, stalo įrankiais ir higienos priemonėmis asmeninės sąskaitos Nr. 1625 matyti, kad pareiškėjui buvo išduotas čiužinys, patalynė, rankšluosčiai, higienos priemonės, taip pat tualetinis popierius, dezodorantas, išduoti jo atvykimo į ŠTI dieną. Duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs prašymus ar skundus dėl higienos priemonių išdavimo, nėra. Įvertinus paminėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl aprūpinimo higienos priemonėmis ir patalyne atmestini, kaip nepagrįsti. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, jog Šiaulių tardymo izoliatorius pažeidė Lietuvos higienos normos HN 134:2015 43 punktą ir neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad nebuvo sudaryta galimybė nusiprausti duše ne mažiau, kaip du kartus per savaitę.
Šie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nedetalizuoti. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau, kaip vieną kartą per savaitę. Pareiškėjas nesikreipė su prašymais ar skundais į Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktorių dėl tinkamų sąlygų praustis po dušu bei galimybės praustis po dušu daugiau nei vieną kartą per savaitę. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų privalėjęs sudaryti sąlygas pareiškėjui daugiau nei vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po dušu, todėl atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes šie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas nurodė, kad kameroje nebuvo karšto vandens. Higienos normos HN 134:2015 18 punkte numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Karšto (šilto) vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenumato, todėl šie pareiškėjo teiginiai atmestini, kaip nepagrįsti.
Teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, mano, kad Šiaulių tardymo izoliatorius tinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatytą pareiškėjo teisę nusiprausti duše ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo tarakonų.
Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietoje negali būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka.
2018-11-16 patikrinimo akte nustatyta, kad ŠTI patalpų nuolatinį nariuotakojų ir graužikų stebėjimą bei naikinimą pagal 2016 m. gegužės 13 d. sudarytą sutartį atlieka UAB „Profilaktinė dezinfekcija“. Teismui pateikti Šiaulių tardymo izoliatoriaus higienos – dezinfekcijos planai, duomenų, jog šie planai vykdomi nebuvo, pateikta nėra. Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamento patikrinimų metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti Lietuvos higienos normos HN 134:2015 20 punkto pažeidimai dėl dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai atmestini kaip nepagrįsti, taip pat nėra įrodymų dėl neatliekamo ar netinkamai atliekamo profilaktinio aplinkos kenksmingumo šalinimo.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam buvo tiekiamas nekaloringas maistas, jo per mažai.
Iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus atsiliepimo matyti, kad pagal Fiziologines mitybos normas nedirbantiems vyrams, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, maisto energetinės vertės norma asmeniui per parą yra 2298 kcal. Skiriamų maisto produktų vidutinis paros kiekis vienam nedirbančiam vyrui, laikomam kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietoje, yra patvirtintas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ (galiojanti suvestinė redakcija nuo 2015-01-01). Asmenys laisvės atėmimo vietose aktualiu laikotarpiu maitinti pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtintus valgiaraščius bei pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. V-257 patvirtintus valgiaraščius, o nuo 2018-01-01 įsigaliojo Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. V-447„Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“. Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys yra maitinami pagal LR Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šiaulių tardymo izoliatoriuje maistas suimtiesiems ir nuteistiesiems negaminamas.
Pareiškėjas nesikreipė su skundais ar prašymais dėl per mažų maisto porcijų ar papildomo maitinimo, nenurodo aplinkybių, kad jam rekomenduotas papildomas maitinimas, tokių duomenų byloje nėra. Pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, kada jis gavo nekokybišką maistą ar jo buvo per mažai. Įvertinus pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir byloje ištirtus įrodymus, konstatuotina, kad neįrodyta, kad pareiškėjui buvo tiekiamas nekaloringas ar teisės aktų reikalavimų neatitinkantis maistas ar per mažas jo kiekis. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas, nurodydamas apie netinkamą valgiaraštį, kaip pavyzdį nurodo iki 2018-01-01 buvusį valgiaraštį, kuris buvo sudarytas 23 mėnesio dieną, tačiau jis pats nei nurodytu laiku, nei nurodytą mėnesio dieną ŠTI nebuvo.
Pareiškėjas savo skunde nurodo, jog jis buvo diskriminuojamas, ir nurodo, jog teismo kaltais pripažinti ir laisvės atėmimo bausme nuteisti asmenys yra kalinami trimis skirtingo režimo sąlygomis, o suimtieji asmenys turėtų turėti švelnesnį režimą, nei kalėjime, tačiau jis buvo diskriminuojamas kalinimo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu, palyginant su pataisos namuose esančiais nuteistaisiais, dėl pasivaikščiojimo trukmės, pasivaikščiojimo kiemeliuose nebuvo iškvietimo mygtukų, trumpalaikių pasimatymų trukmės, ilgalaikiai pasimatymai jam nebuvo apskritai suteikiami. Taip pat jis buvo diskriminuojamas moterų, laikomų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, atžvilgiu, nes į jų kameras nustatytas privalomas šilto vandens tiekimas. Skiriasi suimtųjų ir nuteistųjų higienos priemonių normos, skiriasi suimtų vyrų ir moterų higienos priemonių normos, tad jis buvo diskriminuojamas. Taip pat jis buvo diskriminuojamas nuteistųjų atžvilgiu, kurie turi teisę patys gamintis maistą, o jis to negalėjo daryti, be to, yra numatytos skirtingos mitybos normos nedirbantiems vyrams, dirbantiems vyrams, nedirbančioms moterims ir dirbančioms moterims. Jis buvo maitinamas pagal nedirbančio vyro maisto racioną, tad buvo diskriminuojamas kitų asmenų atžvilgiu. Tokie pareiškėjo teiginiai deklaratyvūs.
Pareiškėjo argumentai atmestini. Pats pareiškėjas savo skunde nurodo, jog negali būti jokios diskriminacijos tokiais pagrindais, kaip rasė, spalva, lytis, kalba, religija, politiniai ar kitokie įsitikinimai, tautybė ar socialinė kilmė, nuosavybė ar kitos statusas, tačiau savo skunde jis diskriminaciją grindžia iš esmės tuo, kad jis buvo diskriminuojamas nuteistųjų, esančių pataisos namuose, atžvilgiu. Šiuo atveju pataisos namai ir tardymo izoliatorius yra skirtingos įstaigos su skirtingu režimu ir skirtingais tikslais, tad diskriminacija gali būti tik tuo atveju, jei skirtingas režimas būtų taikomas pačiame tardymo izoliatoriuje, išskiriant asmenis ir suteikiant jiems skirtingas sąlygas, tačiau tokių įrodymų teismui nepateikta. Pažymėtina, jog pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo suteikta ilgalaikių pasimatymų, yra paneigtas bylos medžiaga, pats pareiškėjas nėra teikęs prašymų ilgalaikiam pasimatymui, tad atsakovui nekilo pareigos tokį pasimatymą organizuoti. Taigi, Bausmių vykdymo kodeksas nustato nuteistų asmenų terminuoto laisvės atėmimo bausmės atlikimo tvarką ir sąlygas, suėmimo tvarką ir sąlygas reglamentuoja suėmimo vykdymo įstatymas. Suimtieji ir nuteistieji asmenys yra skirtingų kategorijų, jų statusas yra skirtingas, o taip pat ir reikalavimai jiems taikomi skirtingi.
Nors pareiškėjas nurodo, jog Šiaulių tardymo izoliatoriuje yra privalomas šilto vandens tiekimas į kameras, kur laikomos moterys, tad dėl to jis buvo diskriminuojamas, pažymėtina, jog jis nepateikia įrodymų, o iš teisės aktų turinio matyti, jog tokio privalomumo nėra.
Vertinant pareiškėjo nurodytą aplinkybę dėl higienos priemonių išdavimo, pažymėtina, jog 2017-01-01 galiojusios Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 „Dėl Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ redakcija nustatė Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, tad šios normos jokio statuso pakeitimo nenumato. Pastabose numatyta, jog suimtiesiems išduodami dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Pats pareiškėjas nurodo, jog jis tuo metu buvo suimtasis, tad diskriminacijos jo atžvilgiu nenustatyta.
Vertinant skirtingas higienos priemonių normas vyrams ir moterims, skirtingus maitinimo racionus nedirbantiems vyrams, dirbantiems vyrams, nedirbančioms moterims ir dirbančioms moterims, pažymėtina, jog toks skirtingas reguliavimas nėra susijęs su diskriminavimu pagal lytį ar kitą statusą, o su fiziologija bei atitinkamais poreikiais. Diskriminacija nėra suprantama kaip asmens diskriminavimas pagal paties pareiškėjo pateiktus požymius apskritai, o kaip asmenų, esančių vienodomis sąlygomis, diskriminavimas pagal pateiktus požymius.
Pareiškėjas nenurodė jokių aplinkybių, kad jis būdamas suimtasis, būtų diskriminuojamas lyginant su kitais suimtais asmenimis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl jo diskriminavimo atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam nebuvo mokamos socialinės pašalpos, ar kitos išmokos. Tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs. Vertinant pareiškėjo argumentą, jog jis ir jo šeima nebuvo aprūpinti pajamomis, pakankamomis jam ir jo šeimai egzistuoti, pažymėtina, jog būnant tardymo izoliatoriuje, asmuo yra pagal teisės aktų reikalavimus aprūpinamas gyvenamuoju plotu, higienos priemonėmis, maistu, gali būti aprūpinamas ir apranga, tad papildomai tokį asmenį aprūpinti dar ir pajamomis valstybė pareigos neturi. Dėl papildomos materialinės pagalbos pats pareiškėjas nesikreipė. Vertinant jo nurodymą, jog turi būti aprūpinamas ne tik jis, bet ir jo šeima, teismas pažymi, jog pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų apie šeimos asmenų skaičių, šeimos turimas pajams ir turtą, nepateikė įrodymų, jog dėl papildomo socialinio aprūpinimo buvo kreiptasi į atitinkamas įstaigas, tad argumentas atmestinas, t. y. pareiškėjas buvo materialiai aprūpintas, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kokias socialines išmokas jam turėjo mokėti Šiaulių tardymo izoliatorius, nenurodė jokių konkrečių aplinkybių dėl atsisakymo mokėti pareiškėjui socialines išmokas, tad šis argumentas atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjas taip pat nurodė, kad atvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių nebuvo tikrinta jo sveikata. Teismas pažymi, kad iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, jog atlikti įrašai apie pareiškėjo galėjimą būti etapuotu, duomenų, jog jis būtų kreipęsis dėl apžiūros, nėra pateikta, taigi jo argumentai dėl netikrinamos sveikatos nepagrįsti.
Teismas pažymi, kad pagal EŽTT jurisprudenciją, teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle prieš Suomiją ir kt.). Tokiai praktikai pritaria ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., LVAT 2014-10-09 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1352/2014 ir kt.).
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš netinkamų laikymo sąlygų Šiaulių tardymo izoliatoriuje, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuriuo nustatoma, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudła prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją, 28524/95).
Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.
Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau spręstina, ar valstybė pagal nacionalinę teisę užtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalias higienos normas, t. y. ar CK 6.271 straipsnio prasme veikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to ar yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės. Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą ir dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.
Kaip minėta, ta aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nustatytą taisyklę, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą, 871/02). Nors nagrinėjamu atveju Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nenustatytas, tačiau nustatyta, kad valstybė pagal nacionalinę teisę neužtikrino pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje tinkamas laikymo sąlygas, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.
Dėl pareiškėjui už neigiamus išgyvenimus priteistinos sumos pažymėtina, jog asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Kita vertus, pastebėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007, 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Spręsdamas dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, teismas atkreipia dėmesį į bylai svarbią aplinkybę, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus 19 mėnesių nuo tada, kai jis išvyko iš Šiaulių TI. Pažymėtina, kad asmens patirtų dvasinių ir fizinių kančių (CK 6.250 str. prasme) poveikis jo fizinei ir psichinei sveikatai yra skaudžiausias ir labiausiai juntamas tuo laiku, kai asmenį veikia šias kančias sukeliantys neteisėti aktai (CK 6.271 str. prasme). Laiko veiksnys asmens patirtas dvasines ir fizines kančias menkina, jos blėsta (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012). Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba 19 mėnesių, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kaip nurodoma pareiškime.
Sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos sumos neturtinei žalai atlyginti atsižvelgtina į tai, kad byloje nenustatyta, jog Šiaulių TI administracija kuriuo nors pareiškėjo kalinimo laikotarpiu išskyrė jį iš kitų kalinamųjų ir dirbtinai sudarė jam netinkamas kalinimo sąlygas, nėra nustatyta, kad pareiškėjas būtų visą laiką laikomas kamerose, neatitinkančiose higienos normų reikalavimų, nors tai bylos medžiaga visiškai ir nepaneigta, taip pat į tai, kad Šiaulių TI būtent netinkamos kalinimo sąlygos (galimai prastos higienos sąlygos, kaip galimai kamerose esantis pelėsis, krentantis tinkas, netinkamas apšvietimas) iš esmės nepakenkė pareiškėjo sveikatai (byloje nepateikta neginčytinų duomenų, kad pareiškėjo patirti nepatogumai bei dvasinės kančios turėjo poveikį sveikatai, pas gydytojus nurodytu laikotarpiu pareiškėjas nesikreipė), įvertinus tai, kad pareiškėjui sąlygos Šiaulių tardymo izoliatoriaus šioje gyvenamojoje kameroje tik dalinai buvo užtikrintos ( galimai netinkamos higienos sąlygos kameroje, abejones traktuojant pareiškėjo naudai), atkreipiant dėmesį į tai, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo neilgą laiką, tik 50 dienų, o dėl padarytų pažeidimų kreipėsi praėjus 19 mėnesių po to, kai jis išvyko iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, įvertinus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažymint, į tai, kad dalis argumentų yra paneigti bylos medžiaga, tačiau dalis ir patvirtinta, atkreipdamas dėmesį į visus skunde išdėstytus pareiškėjo argumentus bei atsakovo atsikirtimus, atsižvelgiant į teismų praktiką dėl neturtinės žalos dydžio priteisimo, kurioje numatoma, jog vertinant higienos normų pažeidimų įtaką (reikšmę) neturtinės žalos atlyginimo būdui ir dydžiui, pažymėtina, jog nustačius tik higienos normų pažeidimus, tačiau kitų pažeidimų nenustačius, teismų praktikoje pažeidimo pripažinimas laikomas pakankama bei teisinga (proporcinga) satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais paprastai nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1078-442/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1027-442/2017), pareiškėjo prašymas dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies, pripažįstant, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, taip pat atmestinas kaip nepagrįstas.
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84-87 straipsniu, 88 straipsnio 4 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas
nusprendžia:
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nelaikyti atsakovais šioje byloje.
Pareiškėjo V. B. skundą tenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo V. B. teisė į higienos normų reikalavimus atitinkančias kalinimo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje nuo buvo pažeista.
Likusioje dalyje pareiškėjo V. B. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.