Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Aloyzo Kruopio ir Daivos Pranytės-Zalieckienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo:

P. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, 9 dalimi, paskirta bausmė subendrinta su Plungės rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 18 d. baudžiamuoju įsakymu paskirta 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, pagal BK 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktį vieną laisvės atėmimo dieną prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir P. P. paskirta galutinė bausmė laisvės atėmimas 9 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį taip pat yra nuteistas Ž. D., tačiau nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neapskųstas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

4. Nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės apeliacinis skundamas atmestinas.

Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų.

5. Teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamųjų bylų proceso apeliacinės instancijos teisme taisykles ir tvarką nustato BPK XXV skyriaus normos ir pirmiausia BPK 320 straipsnyje numatytos bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos. Pagal šias nuostatas bylos apeliacine tvarka nagrinėjamos, neperžengiant apeliacinių skundų ribų. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, išskyrus atvejus kai nustatomi esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Taigi, remiantis minėta norma, teismas yra saistomas apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių, išreikštų prašymų konkretumo, aiškumo, apibrėžtumo, tikslumo, t. y. pagal tai nustatoma ar skundžiamas visas nuosprendis, ar tik jo dalis, ar skundu ginčijamas dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką, ar tik kaltės forma, veikos kvalifikavimas, bausmės griežtumas (švelnumas) ir pan.

5.1. Byloje skundžiamu nuosprendžiu buvo pripažinti kaltais ir nuteisti du asmenys. Apeliacinį skundą dėl nuosprendžio padavė tik P. P., kito nuteistojo atžvilgiu – Ž. D. – nuosprendis neapskųstas. Nagrinėjamu atveju P. P. ir jo gynėjas nurodė nesutinkantys su nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, prašydami P. P. išteisinti iš šios jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą vertina paduoto apeliacinio skundo ribose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6.1. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais argumentais. Išanalizavus ikiteisminio tyrimo metu surinktus, pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei patikrinus apeliacinio skundo argumentus, darytina išvada, kad priešingai nei teigiama, šioje byloje apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, jų visetą, padarė bylos aplinkybes atitinkančias motyvuotas išvadas dėl P. P. padarytų konkrečių veiksmų ir šių jo veiksmų juridinės kvalifikacijos. Visi byloje surinkti duomenys, pirmosios instancijos teismo išsamiai išanalizuoti ir įvertinti kitų byloje objektyviai nustatytų duomenų kontekste, laikantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įpareigojančių įrodymus įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįsta išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, o visos esminės bylos aplinkybės, reikšmingos sprendžiant dėl nuteistojo baudžiamosios atsakomybės nustatytos nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse įtvirtintų įrodymų tyrimo ir tikrinimo taisyklių. Teismo išvada dėl nuteistojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančių įrodymų visuma. Pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis šios bylos aplinkybėmis, padarytomis teismo išvadomis ir abejoti nuteistojo P. P. nusikalstamos veikos kvalifikacija nėra. Nuosprendžio motyvai dėl baudžiamojo įstatymo taikymo yra teisingi ir pagrįsti.

7.1. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog apeliantas P. P. neneigia, kad 2016 m. balandžio 24 d. išgertuvių metu, kilus žodiniui konfliktui dėl nukentėjusiojo B. M. skleidžiamo melo, jog jis (P. P.) skundžia N. D. policijai, kad ji pardavinėja naminę degtinę, smurtavo prieš pastarąjį. Jo teigimu, konflikto metu jis vieną kartą sudavė ranka B. M. į galvos sritį, po ko šis kritęs, bei du kartus delnais pliaukštelėjo per abu žandus. Tokiu būdu pažymint, jog konflikto metu tai buvo visi (vieninteliai) nukentėjusiajam rankų delnais jo suduoti smūgiai ir dėl to, įvertinus paties B. M. tolimesnius veiksmus (būklę), jis negalėjo padaryti jo mirtį sąlygojusio sužalojimo, t. y. tvirtinant, kad B. M. jo mirtį sukėlusį sužalojimą galėjo patirti kitomis aplinkybėmis - įvykio dieną po tokių jo veiksmų smurtinius veiksmus prieš nukentėjusįjį atliko ir Ž. D.. Nepaisant šių nuteistojo teiginių, teisėjų kolegija pažymi, kad kaltės turinys baudžiamojoje byloje yra atskleidžiamas ne vien tik pagal paties kaltininko parodymus ir aiškinimus, bet kartu tiriant, įvertinant ir objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius. Šiuo atveju P. P. parodymais buvo remiamasi tik tiek, kiek jie atitiko kitus byloje esančius įrodymus, tuo tarpu jo padarytos veikos kvalifikavimui reikšmingos faktinės aplinkybės nustatytos iš visumos bylos duomenų, gautų išsamiai išanalizavus ir įvertinus ne tik paties nuteistojo, bet ir kitų proceso dalyvių (kito nuteistojo, liudytojų) parodymus, specialisto išvadose konstatuotus duomenis, teismo medicinos eksperto paaiškinimus, kitus rašytinius bylos įrodymus.

8. Teisėjų kolegija, vertindama apelianto argumentus dėl jo veikos (veiksmų) kvalifikavimo, pažymi, kad paties P. P. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, buvo prieštaringi tiek dėl jo suduotų smūgių pobūdžio, tiek dėl kito šioje byloje nuteisto asmens atliktų veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, ką akcentavo ir pirmosios instancijos teismas. Antai, apklausiamas 2016 m. balandžio 29 d., P. P. parodė, kad B. M. jis buvo sudavęs rankomis tris smūgius į galvą - stovėdamas priešais nukentėjusįjį, vieną kartą smūgiavo ranka į veidą, pataikydamas į veido dešinę pusę, po ko šis krito, o, šiam atsisėdus, dar kartą dešine ranka trenkė į kairę veido pusę ir kita ranka į dešinę veido pusę. Nurodydamas Ž. D. veiksmus, aiškino, kad pastarasis, nulipęs į namo pirmą aukštą, B. M. „kažką padarė, gal kur užtrenkė“ (t. 3, b. l. 7-8). 2016 m. gegužės 9 d. vykusios įtariamojo apklausos metu, P. P. jau nurodė, kad jis, sėdėdamas ant fotelio, kaire ranka trenkė nukentėjusiajam į veidą ir šis griuvo. Po ko, atsistojęs ir priėjęs nukentėjusiajam iš nugaros, abiejų rankų delnais, bet ne kumščiais, pliaukštelėjo B. M. per abu žandus, kai tuo tarpu Ž. D. įėjęs į kambarį, pribėgęs prie sėdėjusio B. M., jam su kažkuria ranka trenkė, kiek matė – į galvą, dėl ko šis vėl nugriuvo ant grindų bei tuomet dar kokius penkis ar šešis kartus su ranka trenkė nukentėjusiajam (t. 3, b. l. 13-15). 2016 m. gruodžio 6 d. apklausos metu, jis liko prie savo ankstesnių parodymų patikslindamas, kad B. M. sudavė rankų delnais tris kartus į veidą (t. 3, b. l. 24). Pirmosios instancijos teismo posėdyje P. P. parodė, kad konflikto metu nukentėjusiajam trenkė kairės rankos delnu į kairę galvos pusę, taip pataikydamas B. M. į skruostą, po ko šis nusirito nuo pufo ir nesikėlė. Nukentėjusįjį judino (padaužė), bet šis liko gulėti. Kad po Ž. D. sudavimo ranka nukentėjusysis vėl griuvo ir nesikėlė, po ko šis dar mosavo rankomis ar kojomis prie gulinčio B. M. (t. 5, b. l. 47). Taigi, kaip matyti, nuteistas P. P. viso bylos proceso metu nebuvo nuoseklus, nurodydamas savo paties bei kito šioje byloje nuteisto asmens veiksmų apimtį ir pobūdį, be to, kiekvieną kartą duodamas parodymus stengėsi sumenkinti (sušvelninti) savo paties padėtį, iš esmės stengdamasis perkelti atsakomybę Ž. D.. Tačiau byloje įrodymai vertinami visumoje, o ne atskirai (atsietai) nuo visos bylos medžiagos.

8.2. Atskirai pasisakytina dėl apeliantų prie apeliacinio skundo pridėto įrašo, kuriame, apeliantų teigimu, užfiksuotas liudytojo V. P. ir N. D. pokalbis, kuriame minima apie galimą V. V. prisidėjimą prie B. M. nužudymo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atsisakė jį ištirti teisminiam procese, vadovaudamasi taisykle, kad teismas, kurio žinioje byla yra, sprendžia, ar pateiktas byloje duomuo laikytinas įrodymu. Teisėjų kolegija laiko, kad šio įrašo turinys negali įtakoti apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo dėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumo ir pagrįstumo, jis dėl padarymo laiko, konteksto ir pobūdžio neatitinka įrodymų liečiamumo ir leistinumo reikalavimų, todėl neturi įrodomosios reikšmės. Pažymėtina, kad liudytojams V. P. ir N. D. žinomos reikšmingos nagrinėjamo įvykio aplinkybės procese buvo ištirtos BPK nustatyta tvarka – V. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė parodymus, N. D. buvo apklausta ikiteisminio tyrimo metu, teisme ji, pasinaudodama savo teise neduoti parodymų, atsisakė juos duoti prieš sūnų kaltinamąjį Ž. D.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad aplinkybė, jog šios bylos tyrimo metu įtarimas aptariamos nusikalstamos veikos padarymu buvo pareikštas ir V. V., o vėliau jis panaikintas, taip pat nesudaro pagrindo byloje esančius duomenis vertinti kitaip, nei šie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Pagal BPK 255 straipsnio nuostatas byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Taigi, pagrindo nesivadovauti liudytojo V. V. nurodytomis aplinkybėmis byloje nenustatyta. Be to, šio liudytojo parodymai nėra vieninteliai, kuriais remtasi nustatant bylos faktines aplinkybes ir darant atitinkamas išvadas nagrinėjamos situacijos kontekste.

8.3. Be V. V. parodymų įvertinti ir kiti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, sudarantys pagrindą spręsti apie P. P. smurtinių veiksmų pobūdį nukentėjusiojo B. M. atžvilgiu. Antai, nuteistojo Ž. D. parodymais nustatyta, kad įvykio dieną, į jo kambarį atėjęs P. P. sakė, jog „dėjo“ B. M. tris „bankes“ už „bazarą“ ir parodė savo nudaužytus krumplius (t. 5, b. l. 48). Liudytojo A. Š. aiškinimu, pas jį atėjęs P. P. pasakojo mušęs B. M., kad sudavė šiam į galvą, rodė nudaužytus vienos rankos krumplius, sakydamas, jog juos jam dėl to skauda (t. 5, b. l. 148). Specialisto išvada Nr. G 795/2016(03) konstatuota, kad 2016 m. balandžio 29 d. apžiūros metu P. P. nustatytas kairės plaštakos krumplio projekcijoje poodinė kraujosruva su minkštųjų audinių patinimu kraujosruvos srityje, kuri galėjo susidaryti suduodant į kokį nors paviršių ar trauminio poveikio pasekoje (t. 3, b. l. 61-62). Iš dalies liudytojo V. P. parodymais, kuriais atitinkamai nustatyta, kad P. P. jam pasakojęs apie tai, kad įvykio metu, jis sudavė kelis smūgius B. M. (t. 5, b. l. 120). Šių duomenų visuma paneigia nuteistojo P. P. poziciją, jog konflikto metu jis B. M. tik rankų delnais sudavė nestiprius smūgius į galvos sritį, ką pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nors skunde teigiama, kad specialisto išvada Nr. G 795/2016(03) fiksuota kraujosruva P. P. kairės rankos plaštakos III krumplio srityje neturi nieko bendro su šiuo įvykiu, nes kaire ranka P. P., sėdėdamas šalia nukentėjusiojo pastarajam iš kairės, smūgio į dešinę nukentėjusiojo veido pusę fiziškai negalėjo atlikti, jis pats buvo nurodęs, kad pirmąjį smūgį nukentėjusiajam jis sudavė kaire ranka į kairę galvos sritį, po ko, šiam kritus, sudavė dar du smūgius ranka B. M. į galvą. Tuo tarpu specialisto išvada Nr. M 228/2016(03) nukentėjusiojo galvoje buvo konstatuotos trys trauminių kontaktų žymės, tarp jų ir kairės antakio išorinės srities pažeidimas (t. 1, b. l. 36-39). Taigi, įrodymų visuma patvirtina apygardos teismo byloje nustatytas aplinkybes dėl P. P. atliktų veiksmų pobūdžio nukentėjusiojo atžvilgiu, kurias apeliantai, siekdami sušvelninti teisinę nuteistojo P. P. padėtį, ginčija.

9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad P. P., smūgiuodamas B. M. į galvą, galėjo padaryti tik odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairiame antakyje, t. y. tik nežymų sveikatos sutrikdymą, o ne nukentėjusiojo mirtį lėmusį sužalojimą, kai tuo tarpu Ž. D., smūgiuodamas ranka ir suduodamas (trypdamas) koja - priešingai. Tačiau, kaip jau minėta, byloje kaltės turinys yra atskleidžiamas ne vien tik iš kaltininko parodymų ir aiškinimų.

9.1. Teismo medicinos eksperto išvadoje Nr. M 228/2016(03) nustatyta, kad B. M. mirė nuo kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu, įvykusio dėl stipraus galvos sumušimo, kraujui suspaudus galvos smegenis, ir galvos smegenų sumušimo su ryškiais neurologiniais židininiais požymiais, kurie sukėlė gyvybei pavojingą būseną – smegenų komą, kas, remiantis 2003 m. gegužės 23 d. Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 6.6.2, 6.6.4 ir 6.6.15 punktais, yra sunkus sveikatos sutrikdymas. Sužalojimas <...> šviežias, padarytas per vieną parą iki mirties. B. M. galvoje esančios trys trauminių kontaktų žymės, atsirado nuo tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais paveikus kairio antakio išorinę dalį, veido dešinės pusės kaktos, antakio, smilkinio ir skruosto dalį bei viršugalvio dešinės pusės užpakalinę dalį. Iš šių žymių viena trauminio kontakto žymė, esanti veido dešinėje pusėje, yra masyvi, todėl galėjo atsirasti arba nuo daugybinių tiesioginių trauminių kontaktų su kietais bukais daiktais, arba nuo tiesioginio trauminio kontakto su neribotu kietu pagrindu (t. 1, b. l. 36-39). Atlikus histologinius tyrimus papildomoje specialisto išvadoje Nr. pM 19/2016(03) konstatuota, kad B. M. galvos sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip prieš 2 val., tačiau ne daugiau kaip prieš parą laiko iki mirties. Ištyrus histologinę medžiagą, skirtingo senumo padarytų galvos sužalojimų nebuvo konstatuota (t. 1, b. l. 56-57). Papildomoje teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. pM 23/2016(03) nurodyta, kad nėra galimybės nustatyti, nuo kurio tiesioginio trauminio kontakto į galvą įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, todėl galima teigti, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, dėl ko buvo suspaustos galvos smegenys, įvyko nuo tiesioginių trauminių kontaktų į galvą su kietais bukais daiktais visumos (t. 1, b. l. 62-63). Paaiškinti pateiktas išvadas bei pašalinti kilusias abejones dėl B. M. sužalojimo, sukėlusio pastarojo mirtį, aplinkybių teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas teismo medicinos ekspertas Gintautas Paulikas, kuris patvirtino išvadas. Ekspertas taip pat paaiškino, kad nukentėjusiojo B. M. galvoje tyrimo metu buvo nustatytos trys trauminės vietos, kurių viena yra masyvi ir apima dešinę veido pusę – dalį kaktos, antakio, smilkinio, skruosto, išplitusi į akies vokus; kita – kairėje veido pusėje: kairio antakio srityje nubrozdinimas su poodine kraujosruva, atitinkamai galvos minkštuosiuose audiniuose esančia kraujosruva taip pat atsirado dėl nemažo trauminio kontakto, kuris galėjo sukelti kraujo išsiliejimą po kietuoju dangalu; ir trečia kontaktinė sritis – užpakalinė galvos dalis. Galvos plaukuotoje dalyje, dešinėje viršugalvio užpakalinėje pusėje taip pat rastas nubrozdinimas su poodine kraujosruva. Eksperto aiškinimu, išskirti trauminių vietų, kurios neįtakojo mirtinų pasekmių šiuo atveju nebuvo galima ir nuo bet kurių iš minėtų traumų, galėjo išsilieti kraujas po kietuoju dangalu ir būti padarytas galvos sumušimas. Charakteringų požymių, iš kurių būtų galima spręsti apie daikto, kuriuo padaryti sužalojimai, dydį ar forma, nerasta. Ant sužalojimų neatsispaudė joks trafaretas, atspaudas dėl ko konkretizuoti sužalojimo daikto ar įrankio nebuvo galimybės. Po tokių sužalojimų mirtis paprastai ištinka ne iš karto. Histologiniu tyrimu nustatyta, kad sužalojimų padarymo laikas turėjo būti ne mažiau kaip dvi valandos ir ne daugiau kaip para laiko iki mirties. Teigti, jog galvos sužalojimai galėjo būti padaryti skirtingu laiku, negalima, nes visi sužalojimai pagal histologinius nustatymus buvo identiški, kas rodo, kad jie buvo padaryti vienu metu ar vienos-dviejų valandų bėgyje. Ekspertas patvirtino, jog mirtis B. M. ištiko dėl patirtos traumos, o ne dėl ligos (t. 5, b. l. 60).

9.2. Taigi iš eksperto paaiškinimo matyti, jog nukentėjusiajam B. M. padaryti sužalojimai – trys trauminės vietos, kurių viena yra masyvi ir apima dešinę veido pusę, kita kairę veido pusę, o trečia – užpakalinę galvos dalį, buvo stiprūs ir visi trys sužalojimai galėjo turėti įtakos atsiradusioms pasekmėms, t. y. jų visuma būti B. M. mirties priežastimi.

9.3. Baudžiamoji atsakomybė už kito žmogaus gyvybės atėmimą (BK 129 straipsnis) kyla tada, kai tarp kaltininko padarytos veikos ir padarinių (nukentėjusiojo mirties) yra priežastinis ryšys, t. y. nukentėjusiojo mirtis – dėsningas, neatsitiktinis kaltininko veikos rezultatas. Pagal šioje byloje nustatytas faktines aplinkybes tiek P. P. (rankomis), tiek Ž. D. (ranka ir koja) atitinkamai smūgiavo ir spyrė B. M. į gyvybei pavojingą vietą – galvą. Histologinio tyrimo duomenys patvirtino, kad sužalojimai galvoje nukentėjusiajam buvo padaryti prieš 2 val., tačiau ne daugiau kaip prieš parą laiko iki B. M. mirties, kas atitinka tiek P. P., tiek Ž. D. jam suduotų smūgių laiką. Byloje nėra galimybės nustatyti (išskirti), nuo kurio tiesioginio trauminio kontakto į galvą įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, todėl specialisto išvada konstatuota, kad kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, dėl ko buvo suspaustos galvos smegenys, įvyko nuo tiesioginių trauminių kontaktų į galvą visumos. Tokiu būdu, tiek P. P., tiek kito nuteistojo – Ž. D. smūgių sudavimas nukentėjusiajam į galvos sritį susijęs priežastiniu ryšiu su nukentėjusiojo B. M. mirtimi, nes būtent tokie šių veiksmai lėmė galvos traumos atsiradimą, dėl kurios nukentėjusysis įvykio vietoje mirė. Ir nors nuteistojo ir jo gynėjo nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog tiek P. P., tiek Ž. D. smurtavimas buvo panašaus pobūdžio, kadangi po P. P. veiksmų (sudavimų ranka) nukentėjusysis buvo sąmoningas - toliau bendravo, vartojo alkoholį, atliko kitus veiksmus, vien ši aplinkybė, atsižvelgiant į specialisto išvadą ir eksperto paaiškinimą, neduoda pagrindo vertinti nuteistojo veiksmus kaip mažiau pavojingus, nei kito nuteistojo, ar mažiau intensyvius. Tiek specialisto išvada (t. 1, b. l. 56-57), tiek teismo medicinos eksperto paaiškinimais (t. 5, b. l. 60) nustatyta, jog B. M. po nustatyto sužalojimo iki to laiko, kol dėl galvos traumos kraujas išsiliejo po kietuoju galvos smegenų dangalu, suspaudęs galvos smegenis, galėjo atlikti sąmoningus veiksmus, neprarasdamas sąmonės, o tuo labiau ne iš karto po tokio sužalojimo atsiranda mirtinos pasekmės sužalotajam. Šiuo konkrečiu atveju nustatyta, jog, siekdami tų pačių padarinių, smūgius B. M. sudavė abu nuteistieji, o specialisto išvada konstatuota, kad B. M. mirė dėl galvos traumos, kurią sukėlė trauminių kontaktų visuma, laikytina, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog tiek P. P., tiek Ž. D. savo veiksmais nužudė B. M. pagrįsta.

10. Apeliaciniame skunde keliamas nuteistojo P. P. bendrininkavimo su Ž. D., vykdant jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, klausimas. Lietuvos Aukščiausiasis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog bylose dėl tyčinio nužudymo, keli asmenys atsako kaip bendrininkai tiek tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta nuo bendrininkų suduotų smūgių visumos, tiek ir tuo atveju, kai nukentėjusysis miršta ne nuo visų bendrininkų smūgių ar tik nuo vieno smūgio, tačiau nustatoma, kad visi bendrininkai turėjo tyčią nužudyti ar neapibrėžtą tyčią dėl padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosios bylose Nr. 2K-561/2005, 2K-508/2005, Nr. 2K-324/2009, 2K-191/2008). Taigi, tais atvejais, kai keli asmenys veikia kartu, tiesiogiai dalyvauja, atimant gyvybę nukentėjusiajam, jie visi laikomi bendravykdytojais ir tokiais atvejais nėra būtina, kad kiekvienas padarytų mirtinus sužalojimus, pakanka, kad tai padarytų bent vienas iš jų (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-196/2008, 2K-7-156/2010, 2K-224/2012, 2K-162-895/2015). Tokiu būdu, mirtinų smūgių skaičius yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, sprendžiant kaltės klausimus. Teismas turi įvertinti ne tik objektyviuosius kaltininkų veiksmus, bet ir veikos subjektyviuosius požymius. Išvada apie kiekvieno iš kaltinamų asmenų tyčią daroma, įvertinus visas įvykio aplinkybes ir atskirai išanalizavus kiekvieno iš jų veiksmus įvykio metu, o ne įvertinant tik vieno iš jų poelgį.

10.1. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad išgertuvių metu tarp P. P. ir B. M. kilo ginčas, kad nukentėjusysis skundžia Ž. D. motiną dėl naminės degtinės pardavinėjimo, o kaltina dėl to P. P., kurio metu nuteistasis ranka tris kartus sudavė nukentėjusiajam į galvos sritį. Būtent šią konflikto ir smūgių nukentėjusiajam sudavimo priežastį nurodė pats nuteistasis P. P., liudytojais apklausti V. V. ir V. P.. Taip pat nustatyta, kad netrukus po šių veiksmų P. P., atėjęs į kambarį pas Ž. D., šiam pasakė, jog B. M. yra tas, kuris skundžia pastarojo motiną policijai, ir nurodė, kad dėl to nukentėjusiajam sudavė, bei siūlė Ž. D. taip pat eiti aiškintis, kas ir kaip. Šis, atėjęs į kambarį, kuriame buvo nukentėjusysis B. M., taip pat jam vieną kartą kumščiu smūgiavo į galvą bei, B. M. nukritus, vieną kartą koja sudavė (kaip įvardino liudytojas V. V. – trypė iš viršaus) į galvos sritį. Šios aplinkybės nustatytos abiejų nuteistųjų ir liudytojo A. Š. parodymais. Teisėjų kolegija laiko neįtikinamu paties P. P. aiškinimą, jog jis, atėjęs pas Ž. D., šiam nesakė apie smūgių sudavimą B. M.. Tokia nuteistojo P. P. pozicija paneigta ne tik jo paties nurodytais atliktais veiksmais – jis rodė Ž. D. po konflikto su nukentėjusiuoju nudaužytus krumplius – kurių proceso metu logiškai bei įtikinamai nepaaiškino, bet ir kito nuteistojo Ž. D. bei liudytojo A. Š. parodymais, kad P. P., minėdamas, jog mušė nukentėjusįjį, rodė ir savo rankos krumplius. Todėl, sprendžiant iš nustatytų aplinkybių, abu nuteistieji turėjo tą patį motyvą smurtauti prieš B. M. ir, nors Ž. D. nematė P. P. smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį, žinojo apie tai iš pastarojo, o šiam (P. P.) pasiūlius taip pat išsiaiškinti, kas ir kaip, prisidėjo prie P. P. atliktų smurtinių veiksmų nukentėjusiojo atžvilgiu, t. y. netrukus po to, kai iš P. P. sužinojo apie jo veiksmus ir P. P. pasiūlė viską išsiaiškinti, Ž. D., pritardamas šio atliktiems smurtiniams veiksmams ir pastarojo paskatintas (sukurstytas), atėjęs į kambarį, taip pat smūgiavo ranka ir spyrė koja B. M..

10.2. Tokiu būdu, nustatyta, kad abu nuteistieji veikė išvien, Ž. D. - betarpiškai po P. P. smurtinių veiksmų, pritardami vienas kitam, abiejų nuteistųjų smurtiniai veiksmai nukentėjusiojo atžvilgiu buvo panašaus pobūdžio ir masto, abu sudavė nukentėjusiajam smūgius į gyvybiškai svarbią, lengvai pažeidžiamą kūno vietą – galvą. Normalaus protinio išsivystymo žmonės, kokie bylos duomenimis yra nuteistieji P. P. ir Ž. D., privalėjo suvokti ir suvokė, kad jie (iš pradžių P. P., o po to ir Ž. D.), suduodami smūgius nukentėjusiajam į gyvybiškai svarbią kūno vietą – galvą, kėsinasi į kito žmogaus sveikatą ir gyvybę, numatė, kad gali sunkiai sužaloti B. M. ar net atimti jam gyvybę ir, nors nenorėjo jo mirties, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti, tai yra veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis). Suformuotoje teismų praktikoje laikoma, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog jis, suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą, daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010). Šiuo konkrečiu atveju įvykio eiga, kai dėl P. P. suduotų smūgių ranka nukentėjusiajam į galvą ir dėl Ž. D. ranka ir koja suduotų smūgių į galvą, nukentėjusysis B. M. mirė, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga P. P. ir Ž. D. nusikalstamų veiksmų pasekmė.

10.3. Šių išdėstytų aplinkybių visumos pagrindu kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes ir, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, pagrįstai pripažino, jog nukentėjusiojo B. M. gyvybė buvo atimta bendrais P. P. ir kito nuteistojo Ž. D. veiksmais, t. y. bendrininku grupe. Nors byloje nėra objektyvių duomenų apie išankstinį P. P. ir Ž. D. susitarimą sužaloti B. M., nustatytos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad toks susitarimas tarp nuteistųjų buvo išreikštas, atitinkamai P. P. pasiūlius Ž. D. pačiam išsiaiškinti su B. M. po jo paties prieš šį atliktų smurtinių veiksmų, o Ž. D. iš esmės pritariant tokiems šio veiksmams ir pačiam panaudojant fizinį smurtą prieš pastarąjį iš esmės dėl tos pačios priežasties, kaip ir P. P.. Tai rodo, kad nuteistieji suprato apie vieno kito smurtinius veiksmus, jiems pritarė ir su jais sutiko, taip išreikšdami savo tikrąją valią padarinių atžvilgiu, suvokė jų bendrai daromos nusikalstamos veikos pobūdį. Tiek P. P., tiek Ž. D. veiksmai buvo valiniai, sąmoningi ir uždrausti įstatymo, ką pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas. Todėl P. P. nusikalstama veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį. Nėra jokio pagrindo pirmiau aptartus nuteistojo P. P. veiksmus vertinti kitaip, nei jie buvo įvertinti pirmosios instancijos teismo. Baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos teismas skundžiamame nuosprendyje nepadarė.

11. Apeliaciniame skunde iš esmės nesutinkama ir su pirmosios instancijos teismo pripažinta P. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, teigiant, kad byloje nėra jokių patvirtinančių įrodymų apie jo neblaivumą įvykio metu, jis buvo sulaikytas tik 2016 m. balandžio 28 d..

11.1. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte įtvirtintoje normoje nurodyta, kad atsakomybę sunkinančia aplinkybe gali būti pripažinta aplinkybė, kai asmuo veiką padaro apsvaigęs nuo alkoholio. Ši atsakomybę sunkinanti aplinkybė konstatuojama nepriklausomai nuo kaltininko neblaivumo laipsnio, šiai aplinkybei nustatyti yra svarbu tai, kad kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ir, kad šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Pažymėtina, kad apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje jis nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis ar medicininės apžiūros aktu, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-40/2012, 2K-297/2010, 2K-644/2005, 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-41-697/2015 ir kt.). Bylos įrodymais (paties nuteistojo, kito nuteistojo ir liudytojų parodymais) nustatyta, kad P. P. įvykio metu vartojo alkoholinius gėrimus. Nuteistojo P. P. aiškinimu, iš ryto jis atėjo į N. D. namus, nes norėjo išgerti. Namuose radęs begeriančius N. D. ir V. V., prie jų prisijungė ir pats, o vėliau atėjo ir nukentėjusysis. Su V. V. jis išgėrė pusantro plastmasinio butelio alaus ir trise dvi „plečkikes“ po 200 g naminės degtinės (t. 5, b. l. 47). Nuteistojo Ž. D. aiškinimu, tiriamo įvykio dieną visi buvo apsvaigę (t. 5, b. l. 48). Liudytojas V. V. parodė, kad tiriamo įvykio dieną pas N. D. kartu su pastarąja, P. P., Ž. D. ir B. M. vartojo alkoholį (t. 5, b. l. 118). Tiek nuteistajam Ž. D., tiek V. V. 2016 m. balandžio 25 d. atitinkamai buvo fiksuota 3.46 ‰ ir 2.95 ‰ girtumo (t. 3, b. l. 89; t. 4, b. l. 67). Mirusio B. M. kraujyje rasta 1.76 ‰, o šlapime – 2.49 ‰ etilo alkoholio (t. 1, b. l. 36-39). Liudytojas A. Š. taip pat parodė, kad P. P. pas jį į namus atėjo išgėręs (t. 5, b. l. 148). Taigi, bylos įrodymais nustatyta, kad prieš tiriamą įvykį nuteistasis P. P. kartu su nukentėjusiuoju B. M. ir kitais asmeninis (V. V. ir N. D.) vartojo alkoholinius gėrimus, todėl nusikalstamos veikos padarymo metu jis buvo apsvaigęs, kas kolegijos nuomone, neabejotinai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, įvertinus jo veiksmų pobūdį, neadekvačią reakciją į kilusią situaciją. Kolegijos vertinimu, apsvaigimas nuo alkoholio susilpnino P. P. savikontrolę ir suteikė jam agresijos, t. y. turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Visos nurodytos aplinkybės leidžia pagrįstai teigti, kad nusikalstamą veiką P. P. padarė, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos jos padarymui. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, jog ši sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo pripažinta nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

12. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. liepos 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais ir argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo P. P. ir jo gynėjo advokato Vidmanto Žylės apeliacinį skundą atmesti.