Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Svajūno Knizlerio,

nuteistųjų gynėjams advokatams Romualdui Lincevičiui, Vincui Pacevičiui, Jolantai Teresei Litvinskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės bei nuteistųjų E. G. ir A. S. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. G. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. G. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

A. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 13 (trylikai) metų;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 6 (šešeriems) metams 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 13 (trylikai) metų. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

E. Ž. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimus, numatytus BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, ir nuteistas:

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams;

- pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, nuosprendžiu paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir E. Ž. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Iš A. S. valstybei priteista 2 203,80 Eur proceso išlaidų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. G., A. S. ir E. Ž. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje, E. G. ir A. S. veikdami kaip organizatoriai ir vykdytojai, neteisėtai organizavo narkotinių medžiagų gabenimą kontrabanda, o E. Ž. – kaip vykdytojas, neteisėtai laikė labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, o būtent:

E. G. ir A. S. 2013 m. vasarą savanaudiškais tikslais subūrė organizuotą grupę, veikusią iki 2014 m. rugpjūčio 2 d., skirtą pastoviai daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – neteisėtai disponuoti, t. y. gabenti ir laikyti, labai didelius narkotinių medžiagų kiekius ar kitas draudžiamas medžiagas, taip pat gabenti šias medžiagas kontrabandos būdu, o A. S. 2013 m. vasarą pasitelkė E. Ž., kartu su E. G. paskyrę E. Ž. kurjerio, t. y. narkotinių medžiagų, skirtų gabenti iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką ir į Rusijos Federaciją per Estijos Respublikos teritoriją, gabentojo vaidmenį. Be to, organizuotos grupės nariai E. G. ir A. S. 2013 m. vasarą suderino E. G. vaidmenį lydėti kurjerį, t. y. E. Ž., iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę ir išnuomotame name Ispanijoje E. Ž. apgyvendinti, taip pat rūpintis labai didelio narkotinių medžiagų kiekio paslėpimu specialiai įrengtose automobilių slėptuvėse ir perduoti gabenti kontrabandos būdu narkotines medžiagas automobiliu kurjeriui E. Ž., taip pat organizuotos grupės nariai E. G. ir A. S. E. Ž. suteikdavo automobilius, duodavo nurodymus dėl vykimo į užsienio valstybes, į Lietuvos Respubliką atgabento kontrabandinio narkotinių medžiagų krovinio palikimo vietos Kaune arba (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone. Daromiems nusikaltimams palengvinti ir konspiracijos tikslais organizuotos grupės nariai E. G., A. S. ir E. Ž. konspiravo nusikalstamą veiką, tarpusavyje ryšius palaikydami naudojantis mobiliojo ryšio telefonais ir SIM kortelėmis, specialiai skirtais bendrauti narkotinių medžiagų gabenimo klausimais. Be to, narkotinių medžiagų kontrabandai gabenti E. Ž. buvo perduotas automobilis „Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas Estijos Respublikoje, kuriame buvo įmontuotas GPRS imtuvas „GPS Tracker“ su SIM kortele, skirtas stebėti ir sekti automobilį per atstumą, gauti informaciją apie tikslią automobilio buvimo vietą, ir kurio automobilio registracijos liudijime kaip automobilio naudotojas, šiam nedalyvaujant ir nežinant, buvo įrašytas E. Ž.. Be to, E. G. ir A. S. pasirūpindavo E. Ž. vizomis, skirtomis vykti į Rusijos Federaciją.

Vykdant susitarimą dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, E. G. ir E. Ž. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 30 d. atvyko į Ispanijos Karalystę, Malagos provinciją, Esteponos miesto apylinkes iš Lietuvos Respublikos automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotu Estijos Respublikoje, kuriame buvo iš anksto įrengtos slėptuvės narkotikams gabenti ir „GPS Tracker“ sekimo imtuvas. E. G., palikdamas E. Ž. vieną išnuomotame bute Ispanijos Karalystėje ir nurodydamas laukti jo, automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvyko susitikti su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir pasirūpinti labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pakrovimu į automobilį „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po ko tuo pačiu laikotarpiu Ispanijos Karalystėje, Malagos provincijoje, Esteponos mieste E. Ž. perdavė automobilį „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio įrengtose slėptuvėse, esančiose po priekiniais automobilio sparnais, po atlošu už galinės sėdynės, po variklio gaubtu bei automobilio dugne, buvo paslėpta 14 685,217 g narkotinės medžiagos – kanapių, supakuotų į 69 paketus, apvyniotus polietileninėmis plėvelėmis, po ko kartu minėtu automobiliu šias narkotines medžiagas gabeno iki Barselonos miesto, Ispanijos Karalystėje. Vykdydamas E. G. ir A. S. nurodymą, E. G. į Lietuvos Respubliką grįžtant atskirai iš Barselonos miesto lėktuvu, E. Ž. vienas laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d., neturėdamas muitinės leidimo, tyčia, minėtu automobiliu kontrabandos būdu iš Ispanijos Karalystės per Prancūzijos Respubliką, Vokietijos Federaciją, Lenkijos Respubliką naktį iš 2014 m. rugpjūčio 1 d. į 2014 m. rugpjūčio 2 d., bet ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 2 d., 01.07 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Kalvarijų tarptautinį kontrolės punktą, esantį Marijampolės rajono savivaldybėje, automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno minėtą labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, kurį pagal E. G. ir A. S. nurodymus, duodamus telefonu, atvežė į Kauno miestą prie E. G. namų, esančių (duomenys neskelbtini), ir minėtame automobilyje šias medžiagas neteisėtai laikė, kol 2014 m. rugpjūčio 2 d., 02.15 val., prie šio automobilio, stovėjusio (duomenys neskelbtini), Kaune, E. G. ir E. Ž. buvo sulaikyti, o automobilio „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 2 d., 03.45 val., kratos metu policijos pareigūnai slėptuvėse rado ir paėmė 69 paketus, apvyniotus polietileninėmis plėvelėmis, kuriuose buvo labai didelis kiekis – 14 685,217 g narkotinės medžiagos – kanapių.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorė Jūratė Radišauskienė apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį ir nuteistiesiems E. G., A. S., E. Ž. taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, konfiskuojant automobilį „Rover 75”, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad išnagrinėjęs baudžiamąją bylą Kauno apygardos teismas nepriėmė jokio sprendimo dėl automobilio „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nors pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 1 punktą, priimant nuosprendį turto konfiskavimas privalomai skiriamas nustačius, jog turtas atitinka BK 72 straipsnyje nurodytus konfiskuotino turto požymius bei yra kitos šiame straipsnyje nurodytos sąlygos. BK 72 straipsnyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal teismų praktiką, nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, kai pakeista jo paskirtis ar savybės. Transporto priemonė laikoma panaudota nusikalstamai veikai daryti, jeigu ji buvo specialiai tam pritaikyta arba tiesiogiai panaudota kontrabandos dalykui gabenti, jeigu gabenimas be tokios priemonės nebūtų galimas.

Skunde aptariamos byloje nustatytos aplinkybės, o būtent tai, kad kontrabandos dalykas – 69 paketai apvynioti polietileninėmis plėvelėmis, kuriuose buvo labai didelis kiekis – 14 685,217 g narkotinės medžiagos, buvo gabenamas paslėptas automobilio „Rover 75“ abiejuose priekiniuose sparnuose, už galinės sėdynės atlošo, po variklio gaubtu, automobilio dugne įrengtose slėptuvėse. Be automobilio tokio kiekio narkotinės medžiagos gabenimas iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką nebūtų įmanomas. Pagal teisinės pagalbos prašymą Estijos Respublikoje apklausta V. Ma. parodė, kad automobilį „Rover 75“ matė tik tada, kai jos sūnus A. Ma. šį automobilį nusipirko ir norėjo užregistruoti jos vardu (2 t., b. 1. 104-107). A. Ma. parodė, kad automobiliu naudojosi apie 2 savaites, paskui nusprendė parduoti, pirkėjas paprašė neregistruoti automobilio savo vardu, nes norėjo važinėti estiškais numeriais, taip pat pirkėjas prašė automobilį užregistruoti Lietuvos piliečio vardu, susitarė su pirkėju, kad šis per 3 mėnesius užregistruos automobilį savo vardu, 2014 m. rugpjūčio mėnesį sužinojo apie parduotu automobiliu padarytą eismo įvykį ir tai, kad automobilio pirkėjas savo vardu automobilio neperregistravo (4 t., b. 1. 166-170). Šių asmenų parodymai kartu su E. Ž. parodymais, jog faktinis automobilio savininkas buvo E. G., taip pat nustatytos aplinkybės, kad eismo įvykio deklaraciją pildė E. G., kurio asmeniniame kompiuteryje rastos automobilio nuotraukos ir draudimo dokumentai, o E. Ž., kuris važiavo automobiliu kontroliuojamas A. S. ir E. G., automobilio dokumentuose buvo įrašytas kaip automobilio naudotojas, patvirtina, kad faktiškai automobilis „Rover 75“ priklausė nuteistiesiems. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, jog galima konfiskuoti automobilį, atitinkantį konfiskuotino turto požymius, kuris nusikalstamos veikos metu buvo nuteistojo faktiniame naudojime, nuteistajam nebūnant tikru ir oficialiu šio automobilio savininku (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-267/2014). Esant tokioms aplinkybėms, daroma išvada, kad faktiškai nuteistiesiems E. G., A. S. ir E. Ž. priklausęs automobilis yra nusikalstamos veikos priemonė ir atitinka konfiskuotino turto požymius, numatytus BK 72 straipsnio 2 dalyje, todėl turi būti konfiskuotas.

Nuteistasis E. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad Kauno apygardos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas. Priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas pažeidė iš nekaltumo prezumpcijos kylančią pareigą neginčijamai nustatyti kiekvieną nusikalstamos veikos sudėties požymį, o esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, jas aiškinti kaltinamojo naudai bei nesivadovauti prielaidomis. Apygardos teismas tyrė ir vertino tik kaltinimui palankius duomenis, išsamiai neišnagrinėjo visų reikšmingų bylos aplinkybių, kas patvirtina teismo šališkumą. Anot E. G., teismas atmetė, nevertino ir visiškai neanalizavo jo parodymų, o iš esmės rėmėsi vien tik kito nuteistojo E. Ž. ir jo sugyventinės A. G. parodymais, liudytojo R. P. parodymais. Tokie esminiai BPK pažeidimai sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Pažymima, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teisminę praktiką, teismas privalo nustatyti kiekvienos iš BK 260 straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų ir apkaltinamajame nuosprendyje tai pagrįsti baudžiamojo proceso tvarka gautais ir teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais, t. y. kiekvieną iš alternatyvių veikų įrodyti savarankiškai, o ne preziumuoti („išvesti“) iš kitų neginčijamai įrodytų veikų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-218/2009).

Anot E. G., byloje nėra įrodymų, patvirtinančių jam inkriminuotų nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. jog jis savanaudiškais tikslais subūrė organizuotą grupę, skirtą neteisėtai disponuoti labai dideliu narkotinių medžiagų kiekiu, buvo nusikalstamos veikos organizatoriumi, iš anksto susitarė su A. S. ir E. Ž. dėl ilgalaikės bendros nusikalstamos veikos, bendrai planavo nusikalstamą veiką, buvo pasiskirstę užduotimis bei kartu su A. S. ir E. Ž. neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda. E. G. nurodo, kad nuo ikiteisminio tyrimo pradžios kategoriškai neigė padaręs jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas – narkotinių medžiagų nei įgijo, nei laikė, nei gabeno, nebuvo nei jas kraunant, nei vežant, be kita ko, nėra jokių įrodymų, kad jis apskritai ką nors žinojo apie E. Ž. disponavimą narkotinėmis medžiagomis. Apelianto teigimu, būtų nelogiška nusikaltimo vykdytoju pasirinkti alkoholiu piktnaudžiaujantį, narkotines medžiagas vartojantį E. Ž..

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad pagal policijos pareigūnų A. M., J. T. paaiškinimus, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas gavus informacijos dėl E. Ž. ir A. S. neteisėtų veiksmų, todėl neaišku kaip E. G., nežinodamas apie E. Ž. ir A. S. veiksmus, galėjo suburti organizuotą grupę.

Apelianto teigimu, kito nuteistojo E. Ž. ir jo sugyventinės A. G. parodymai, kurie yra pagrindiniai įrodymai dėl E. G. dalyvavimo nusikalstamoje veikoje, turi būti vertinami kritiškai. E. Ž. po sulaikymo greitai buvo išleistas į laisvę, jam buvo paskirta švelnesnė kardomoji priemonė, po ko pasislėpė nuo teismo, todėl pagrįstai manytina, kad turėdamas tikslą kuo greičiau būti paleistas iš suėmimo E. Ž. apkalbėjo E. G.. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į E. Ž. ir A. G. asmenybes – jie piktnaudžiauja alkoholiu, E. Ž. pats prisipažino parūkydavęs „žolės“. Papildomai atsižvelgtina ir į tai, kad apklausiamas teisme E. Ž. savo parodymų neva neprisiminė, nors ikiteisminio tyrimo metu visas aplinkybes nurodė gana detaliai, o tik patvirtino teisėjo perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, be to, kiekvieną kartą apklausiamas E. Ž. vis papildydavo savo parodymus naujomis aplinkybėmis apie tariamas bendrai su kitais nuteistaisiais padarytas nusikalstamas veikas. Pažymima, kad sakydamas paskutinį žodį E. Ž. nurodė nusikalstamas veikas padaręs vienas. A. G. teisiamojo posėdžio metu taip pat atsisakė duoti parodymus, kita vertus, jos parodymai apie E. G. veiksmus yra neinformatyvūs. Be E. Ž. ir A. G. parodymų byloje nėra jokių kitų tiesioginių, objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių E. G. inkriminuotos nusikalstamos veikos aplinkybes, kartu tai kelia pagrįstas abejones dėl E. Ž. ir A. G. parodymų patikimumo ir teisingumo.

Taip pat nurodoma, kad byloje nėra jokių duomenų, jog E. G. būtų disponavęs didelėmis pinigų sumomis ar kitokiu kilnojamuoju ar nekilnojamuoju turtu, būtų kaip nors susijęs su slėptuvių narkotinėms medžiagoms įrengimu automobilyje, narkotinių medžiagų paslėpimu, gabenimu ir realizavimu, nenustatyta E. G. kontaktų su narkotinių medžiagų pardavėjais ar jų pirkėjais, be to, tokie asmenys iš viso byloje nenustatyti. Ant automobilyje rastų paketų su narkotinėmis medžiagomis nėra jokių E. G. DNR ar kitokių pėdsakų, kurie turėjo likti laikantis versijos, jog E. G. įgijo ir paslėpė automobilyje narkotines medžiagas. E. Ž. nenurodė, kad slėpdamas narkotines medžiagas automobilyje E. G. būtų naudojęs pirštines ar kokias nors kitokias specialias priemones. Byloje nėra duomenų, kad E. G. būtų žinojęs apie automobilyje „Rover 75“ įrengtas slėptuves, kaip ir nėra surinkta pakankamai duomenų, kas, kur ir kaip automobilyje įrengė slėptuves. Nei vienas iš byloje apklaustų ir su transporto priemonės įgijimu bei remontu susijusių liudytojų neparodė, kad E. G. matė automobilyje įrengtas slėptuves ar prašė slėptuves įrengti. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai interpretavo E. G. vykimo į Ispaniją ir Rusiją aplinkybes kaip patvirtinančias jo kaltę, kadangi byloje nebuvo paneigti E. G. nurodyti tikrieji vykimo į Ispaniją ir Rusijos Federaciją tikslai ir motyvai.

Nuteistasis taip pat teigia, kad nėra pagrindo remtis liudytojo R. P. parodymais, nurodo, kad pareigūnai, neturėdami jokių įrodymų dėl nusikalstamos veikos, prisidengdami kriminalinės žvalgybos metodais, baugindami, pažadėdami nuolaidų pasitelkė sulaikytą R. P., kuriam gresia griežta laisvės atėmimo bausmė ir kuris bandydamas palengvinti savo padėtį, davė parodymus neva E. G. jį įkalbinėjo užsiimti kanapių auginimu Ispanijoje, mistiškai prisiminė paskutinius E. G. telefono numerio skaičius, nors kaip pats nurodė, jog E. G. skambino jam tik kelis kartus ir tai buvo 2013 metais. Pažymima, kad teisminio nagrinėjimo metu R. P. atsisakė savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, paaiškino to priežastis ir motyvus bei davė visiškai priešingus parodymus.

Nuteistasis E. G. neneigia bendravęs su E. Ž. ir A. S., kadangi su jais yra pažįstamas, bet byloje nėra įrodyta, jog bendravimas su šiais asmenimis buvo nusikalstamo pobūdžio. Jokių specialių bendravimo priemonių ar priemonių, leidžiančių išvengti sekimo, pas E. G. nebuvo rasta, nebuvo nustatyta, kad E. G. būtų naudojęsis tokiomis priemonėmis. Be kita ko, telefoninių pokalbių su A. S., E. Ž. ir A. G. turinys taip pat neatskleidžia E. G. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių, pokalbiai iš esmės apsiriboja buitiniais klausimais, taip pat vykimo į Ispaniją ar Rusiją klausimais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas E. G. ir A. S. tarpusavio SMS žinutes, pokalbių turinį vadovavosi prielaida, kad bendravimas yra susijęs su narkotinių ar psichotropinių medžiagų įgijimu, slėpimu, gabenimu, tačiau nedetalizavo, kokios konkrečios aplinkybės patvirtina tokią teismo išvadą. Priešingai, E. G. dalyvavimą inkriminuotojoje nusikalstamoje veikloje paneigia ta aplinkybė, jog 2014 m. rugpjūčio 2 d. naktį E. G. paprašius A. S. paimti E. Ž. su A. G. iš Ispanijos parvežtus E. G. asmeninius daiktus, A. S. atsisakė tai daryti, nes neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir bijojo rizikuoti, be to, neturėjo pinigų kurui, todėl pats E. G. važiavo pasiimti savo daiktų, bet buvo sulaikytas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad krepšiuose su E. G. asmeniniais daiktais jokių narkotinių medžiagų ar jų pėdsakų nebuvo rasta.

Skunde taip pat nurodoma, kad skiriant bausmę E. G. faktiškai nebuvo atsižvelgta į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Nuosprendyje nurodyta, jog E. G. nevedęs ir gyvena su sugyventine, tačiau nors santuoka formaliai ir neįregistruota, bet jie kartu gyvena 9 metus, veda bendrą ūkį, E. G. rūpinasi sugyventinės sūnumi. Bylos nagrinėjimo metu E. G. nurodė, kokį darbą dirbo ir kokias pajamas gaudavo, bet nuosprendyje akcentuojama, jog E. G. nedirbo, neturėjo legalių pajamų. Nors E. G. anksčiau buvo teistas, bet teistumas išnykęs, visgi teismas vis tiek E. G. asmenybę charakterizavo neigiamai. Teismas nepagrįstai nurodė, kad E. G. nesigailėjo nusikaltęs ir kritiškai nevertino savo veiksmų, kadangi E. G. tik įgyvendino savo teisę į gynybą nuo nepagrįstų kaltinimų. Taip pat teismas šališkai įvertino E. G. ryšius su Ispanijoje ir Rusijoje gyvenančiais asmenimis, vien pažinčių su užsienyje gyvenančiais asmenimis turėjimas nelemia asmens kaltės dėl jam inkriminuotų nusikaltimų. Be to, teismas buvo šališkas tęsdamas E. G. suėmimo terminus tuo pagrindu, kad E. G. slėpsis nuo neišvengiamos bausmės, nors byla dar nebuvo išnagrinėta.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, teismo išvados dėl A. S. dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką yra paremtos prielaidomis, kas prieštarauja iš nekaltumo prezumpcijos kylančiai teismo pareigai neginčijamai įrodyti kiekvieną nusikalstamos veikos sudėties požymį. Pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi tik kaltinimui palankiais duomenimis (kito nuteistojo E. Ž. ir jo sugyventinės A. G. parodymais), o A. S. parodymų ir juos patvirtinančių aplinkybių visiškai neanalizavo, kas patvirtina teismo šališkumą. Tokie esminiai BPK pažeidimai sutrukdė teismui priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą.

Anot nuteistojo, byloje nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių įrodymų, kurių visuma pagrįstų jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybes, t. y. kad A. S. kartu su E. G. 2013 m. vasarą savanaudiškais tikslais subūrė organizuotą grupę, skirtą gabenti ir laikyti labai didelius narkotinių medžiagų kiekius, taip pat gabenti šias medžiagas kontrabandos būdu, tam tikslui pasitelkė E. Ž., kad būtų iš anksto susitaręs su E. G. ir E. Ž. dėl ilgalaikės bendros nusikalstamos veikos, bendrai ją planavę, aiškiai pasiskirstę užduotimis ir pan. Taip pat byloje neįrodyta, kad A. S., veikdamas kartu su E. G. ir E. Ž., neteisėtai disponavo labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų ir gabeno jas kontrabanda. Tuo labiau, kad pagal teismų praktiką kiekviena iš BK 260 straipsnio dispozicijoje numatytų alternatyvių veikų turi būti įrodinėjama savarankiškai, o ne preziumuojama (,,išvedama“) iš kitų veikų.

Apeliantas nurodo, kad jokios organizuotos grupės nesubūrė, nusikalstamų veikų neplanavo, narkotinių medžiagų nei įgijo, nei laikė, nei gabeno, jo nebuvo nei jas kraunant, nei vežant, be kita ko, byloje nėra jokių įrodymų, jog jis iš viso ką nors žinojo apie E. Ž. disponavimą dideliu narkotinių medžiagų kiekiu.

Skunde teigiama, kad be nuteistojo E. Ž. ir jo sugyventinės A. G. parodymų daugiau byloje nėra jokių kitų objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių A. S. inkriminuojamų nusikalstamų veikų aplinkybes, kaip to reikalauja BPK 20 straipsnio 4 dalis. Vertindamas šių asmenų parodymus pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į svarbias aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių parodymų patikimumu ir teisingumu. E. Ž. greitai po sulaikymo buvo išleistas į laisvę, jam paskirta švelnesnė kardomoji priemonė, po ko E. Ž. pasislėpė nuo teismo, todėl akivaizdu, kad E. Ž. nepalankius A. S. parodymus davė tik tikėdamasis būti paleistas iš suėmimo. Šiame kontekste svarbu tai, kad būtent E. Ž. ir A. G. buvo sulaikyti nusikaltimo vietoje, jų automobilyje buvo rastos narkotinės medžiagos, todėl jų parodymai yra išskirtinai gynybiniai. Be to, tiek E. Ž., tiek A. G. piktnaudžiauja alkoholiu, o E. Ž. netgi pripažino parūkydavęs „žolės“. Neatsižvelgta į tai, kad E. Ž. ir A. G. santykiai su A. S. buvo blogi. Pažymima, kad pirmosios instancijos teisme E. Ž. teigė neva neprisimenantis savo parodymų, nors ikiteisminio tyrimo metu nusikalstamos veikos aplinkybes pasakojo detaliai, E. Ž. tik patvirtino teismo perskaitytus ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad sakydamas paskutinį žodį E. Ž. nurodė nusikalstamas veikas padaręs vienas, bet atnaujinus įrodymų tyrimą jau nebegalėjo pasakyti kurie jo parodymai yra teisingi. Tai rodo, jog E. Ž. ankstesni parodymai buvo įtakoti pareigūnų. Teisiamojo posėdžio metu A. G. taip pat atsisakė duoti parodymus, tačiau buvo vadovautasi jos ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurie dėl A. S. veiksmų yra visiškai neinformatyvūs.

Be kita ko, byloje nėra jokių duomenų, kad A. S. būtų disponavęs didelėmis pinigų sumomis. Atvirkščiai, nuteistasis neturėjo nuosavo gyvenamojo būsto, jo pagrindinis pajamų šaltinis buvo paveikslų tapymas. Taip pat nėra jokių duomenų, kad A. S. būtų kaip nors susijęs su automobilio „Rover 75“ įsigijimu, slėptuvių narkotinėms medžiagoms įrengimu ar būtų apie šias slėptuves žinojęs, narkotinių medžiagų įgijimo organizavimu, kontaktavimu su narkotinių medžiagų pardavėjais, jų paslėpimu ir gabenimu, narkotinių medžiagų realizavimu. Tyrimo metu nerasta jokių A. S. paliktų pėdsakų ant narkotinių medžiagų pakuočių ar automobilyje įrengtoje slėptuvėje.

Nuteistasis nesutinka su pirmosios instancijos išvada, jog jo kaltę patvirtina neva skubus automobilio „VW Sharan“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pardavimas I. S. bei kad ant šio automobilio kuro bako dangtelio vidinės pusės, salono galinės dalies dešinės pusės ir kairės pusės rasti pirmos kategorijos narkotinių medžiagų pirmtako pėdsakai. Liudytojai I. S. ir V. M. parodė, kad nuo jų susidomėjimo pirkti automobilį iki automobilio perregistravimo praėjo savaitė, kas paneigia teismo išvadą dėl tariamo skubėjimo parduoti automobilį. Nebuvo atsižvelgta į tai, kad automobiliu naudojosi ir E. Ž., kuris galėjo vežioti narkotines medžiagas. Specialisto išvada dėl narkotinių medžiagų pėdsakų aptikimo abejotina dėl to, jog narkotinės medžiagos kuro bake slepiamos itin storai jas apvyniojus lipnia juosta, todėl nelabai tikėtina, kad ant kuro bako vidinės pusės ir salone įmanoma rasti narkotinių medžiagų pėdsakų. Be to, A. S. automobiliu „VW Sharan“ naudojosi gana trumpą laiką, todėl tiek ankstesni, tiek vėlesni automobilio savininkai ar E. Ž. galėjo naudoti automobilį narkotinėms medžiagoms slėpti ir gabenti.

Taip pat skunde nurodoma, kad A. S. niekada neneigė bendravimo su E. Ž. ir E. G., kadangi su jais buvo pažįstamas, tačiau byloje neįrodyta, jog bendravimas su šiais asmenimis buvo nusikalstamo pobūdžio. Nėra nustatyta, kad A. S. turėjo konspiracinius, teisėsaugos institucijoms nežinomus telefonus, kuriuos būtų naudojęs nusikalstamoms veikoms daryti. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. S. naudojosi tik dviem SIM kortelėmis, telefono aparatus yra įsigijęs iš savo asmeninių lėšų, pats apmokėdavo telekomunikacijų bendrovių sąskaitas. Jokių specialių bendravimo priemonių ar priemonių, leidžiančių išvengti sekimo, pas A. S. rasta nebuvo, taip pat nenustatyta, kad A. S. būtų naudojęsis tokiomis priemonėmis. Be kita ko, telefoninių pokalbių su E. G., A. G. turinys neatskleidžia A. S. inkriminuotų nusikalstamų veikų sudėties požymių, kadangi jų pokalbiai iš esmės apsiribodavo buitiniais klausimais. Pirmosios instancijos teismo išvados dėl pokalbių turinio yra paremtos tik prielaidomis ir abejonėmis, skundžiamame nuosprendyje nedetalizuota, kurios konkrečiai tarpusavio bendravimo aplinkybės patvirtina A. S. dalyvavimą bendroje nusikalstamoje veikloje. Priešingai, pirmosios instancijos teismo išvadas dėl bendravimo pobūdžio paneigia A. S. atsisakymas 2014 m. rugpjūčio 2 d. naktį vykti parvežti E. Ž., nes A. S. neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir bijojo rizikuoti, be to, neturėjo pinigų kurui.

Nuteistasis A. S. nesutinka su teismo išvada, jog jo kaltę patvirtina neva skubus pasislėpimas nuo pareigūnų po E. G. ir E. Ž. sulaikymo. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra niekuo nepagrįsta, o paremta tik prielaidomis, neįvertinus A. S. nurodytų aplinkybių. A. S., būdamas praeityje nekaltai nuteistas ir ilgus metus priverstinai praleidęs įkalinimo įstaigoje, nenorėjo turėti jokių reikalų su teisėsaugos pareigūnais, apie tai buvo sakęs ir E. Ž., kai pastebėjo šį disponuojant didelėmis pinigų sumomis, įtardamas, kad jo nurodyta verslo rūšis – automobilių detalių ir katalizatorių prekyba, nėra visiškai legali. Kadangi pas A. S. gyveno E. Ž. sūnus, o ir pats E. Ž. dažnai apsilankydavo, todėl A. S. suprato, kad įkliuvus E. Ž., teisėsaugos pareigūnai pradės domėtis ir A. S., dėl ko A. S. vėl bus nepagrįstai apkaltintas nusikalstamų veikų darymu. Būtent dėl pastarosios aplinkybės sužinojęs, kad E. Ž. yra sulaikytas nusikaltimo vietoje, A. S. nusprendė išvykti norėdamas palaukti kol policijos pareigūnai išsiaiškins E. Ž. nusikalstamos veikos aplinkybes, po ko A. S. vėl būtų galės grįžti namo, todėl A. S. išvykimas nepatvirtina ketinimosi pasislėpti nuo pareigūnų. Be to, pažymima, kad A. S. išvyko tik ryte, o ne iš karto naktį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė prokurorės apeliacinį skundą tenkinti, nuteistųjų E. G. ir A. S. apeliacinius skundus atmesti, nuteistieji E. G. ir A. S. bei jų gynėjai prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti, nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti, nuteistasis E. Ž. prašė prokurorės ir nuteistojo A. S. apeliacinius skundus tenkinti, nuteistojo E. G. apeliacinį skundą atmesti, nuteistojo E. Ž. gynėja prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas, nuteistųjų E. G. ir A. S. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistųjų E. G. ir A. S. apeliacinių skundų

Skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį E. G. ir A. S. nuteisti už tai, kad veikdami organizuotoje grupėje kartu su E. Ž., neteisėtai organizavo narkotinių medžiagų gabenimą kontrabanda, o E. Ž. neteisėtai laikė labai didelį narkotinių medžiagų kiekį. Nuteistųjų veika pasireiškė tuo, kad E. G. ir A. S. 2013 m. vasarą savanaudiškais tikslais subūrė organizuotą grupę, skirtą neteisėtai gabenti ir laikyti labai didelius narkotinių medžiagų kiekius, taip pat gabenti šias medžiagas kontrabandos būdu, A. S. pasitelkė E. Ž., kuriam kartu su E. G. paskyrė narkotinių medžiagų iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką ir į Rusijos Federaciją per Estijos Respublikos teritoriją gabentojo vaidmenį, E. G. ir A. S. suteikdavo E. Ž. automobilius, duodavo nurodymus dėl vykimo į užsienio valstybes, į Lietuvos Respubliką atgabento kontrabandinio narkotinių medžiagų krovinio palikimo vietos, E. G. lydėdavo E. Ž., iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę, apgyvendindavo išnuomotame name, rūpinosi labai didelio narkotinių medžiagų kiekio paslėpimu specialiai įrengtose automobilių slėptuvėse ir perdavimo gabenti kontrabandos būdu narkotines medžiagas automobiliu E. Ž.. Vykdant nusikalstamą susitarimą E. G. ir E. Ž. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 30 d. iš Lietuvos Respublikos automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atvyko į Ispanijos Karalystę, Malagos provinciją, Esteponos miesto apylinkes, kur E. G. paliko E. Ž. išnuomotame bute, o pats automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvyko susitikti su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir pasirūpinti labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pakrovimu į automobilį, po ko perdavė automobilį E. Ž., kurio įrengtose slėptuvėse, esančiose po priekiniais automobilio sparnais, po atlošu už galinės sėdynės, po variklio gaubtu bei automobilio dugne, buvo paslėpta 14 685,217 g narkotinės medžiagos – kanapių, supakuotų į 69 paketus, apvyniotus polietileninėmis plėvelėmis, ir kartu automobiliu paslėptas narkotines medžiagas gabeno iki Barselonos miesto, Ispanijos Karalystėje, iš kur E. G. į Lietuvos Respubliką grįžo lėktuvu, o E. Ž. laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d., neturėdamas muitinės leidimo, tyčia, automobiliu kontrabandos būdu iš Ispanijos Karalystės per Prancūzijos Respubliką, Vokietijos Federaciją, Lenkijos Respubliką naktį iš 2014 m. rugpjūčio 1 d. į 2014 m. rugpjūčio 2 d., bet ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 2 d., 01.07 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Kalvarijų tarptautinį kontrolės punktą, esantį Marijampolės rajono savivaldybėje, gabeno labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, kurį pagal E. G. ir A. S. nurodymus, atvežė į Kauno miestą prie E. G. namų, kur automobilyje šias medžiagas neteisėtai laikė, kol 2014 m. rugpjūčio 2 d., 02.15 val., E. Ž. ir E. G. buvo sulaikyti.

Nuteistieji E. G. ir A. S. prašo jų atžvilgiu priimti išteisinamąjį nuosprendį. Nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nurodoma, kad vertindamas įrodymus apygardos teismas pažeidė baudžiamojo proceso įstatymą, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas dėl nuteistųjų kaltės padarius jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Kadangi tiek E. G., tiek A. S. apeliaciniai skundai yra grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, todėl dėl jų pasisakoma bendrai.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad Kauno apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, E. G. ir A. S. pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas, kurios teisingai kvalifikuotos pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir BK 25 straipsnio 3 dalį, 199 straipsnio 3 dalį. Skundžiamas nuosprendis savo forma bei turiniu iš esmės atitinka BPK jam keliamus reikalavimus, nuosprendyje ne tik išsamiai išdėstytas byloje surinktų ir ištirtų įrodymų turinys, bet ir nurodyti aiškūs motyvai dėl įrodymų vertinimo, argumentuota, kodėl atmetami nuteistųjų E. G. ir A. S. parodymai, apibendrinant įrodymus padarytos išvados dėl įrodytų bylos aplinkybių. Priešingai, būtent nuteistųjų apeliaciniuose skunduose byloje surinkti ir ištirti įrodymai yra vertinami selektyviai, be pagrindo sumenkinant atskirų įrodymų patikimumą, teisingais ir patikimais laikant nuteistųjų E. G. ir A. S. parodymus neatsižvelgiant į jų prieštaravimą kitiems byloje surinktiems įrodymams.

Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą. Įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Pagal BPK 20 straipsnio 1 dalį įrodymais gali būti pripažįstami ne tik BPK, bet ir kitų įstatymų (nagrinėjamoje byloje Lietuvos Respublikos kriminalinės žvalgybos įstatymo) nustatyta tvarka gauti duomenys, tenkinantys BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalyse nurodytas sąlygas. Iš esmės apeliantai neginčija byloje surinktų įrodymų teisėtumo ir leistinumo apsektais, tiesiog nesutinka su įrodymų vertinimu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, kaltinamieji ir jų gynėjai gali tik teikti teismui savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad vien nuteistiesiems ir jų gynėjams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą, jokių kitų apygardos teismo šališkumą pagrindžiančių aplinkybių, išskyrus, apeliantų manymu, netinkamai įvertintus įrodymus, apeliaciniuose skunduose nėra nurodyta.

Pagal BK 260 straipsnio 3 dalį atsako tas, kas neteisėtai gamino, perdirbo, įgijo, laikė, gabeno ar siuntė, pardavė ar kitaip platino labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų. BK 260 straipsnyje įtvirtinta nusikaltimo sudėtis yra formali, šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas padaro bent vieną iš straipsnio dispozicijoje nurodytų alternatyvių veikų. Veika padaroma tik tiesiogine tyčia, t. y. darydamas šią nusikalstamą veiką asmuo suvokia pavojingą jos pobūdį ir nori taip veikti. Asmuo pagal BK 260 straipsnį atsako, jei jis bent bendrais bruožais suvokė, kad medžiagos, su kuriomis susiję jo veiksmai, yra psichotropinės ar narkotinės medžiagos, taip pat koks jų kiekis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2012, 2K-458/2013, 2K-43/2014, 2K-43/2014). BK 199 straipsnio 3 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nepateikdamas muitinės kontrolei ar kitaip jos išvengdamas arba neturėdamas leidimo per Lietuvos Respublikos valstybės sieną gabeno šaunamuosius ginklus, šaudmenis, sprogmenis, sprogstamąsias, radioaktyviąsias medžiagas ar kitas strategines prekes, nuodingąsias, stipriai veikiančias, narkotines, psichotropines medžiagas arba narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtakus (prekursorius). Kontrabandos nusikaltimo sudėtis taip pat yra formali, todėl nusikaltimas laikomas baigtu nuo privalomų pateikti muitinei daiktų nepateikimo muitinės kontrolei ar jos išvengimo momento. Šis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia.

Atlikus automobilio „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo 2014 m. rugpjūčio 2 d. iš Ispanijos Karalystės grįžo E. Ž., kratą ir ištyrus rastas augalinės kilmės medžiagas, neginčytinai nustatyta, kad automobilio slėptuvėse, esančiose po priekiniais automobilio sparnais, po atlošu už galinės sėdynės, po variklio gaubtu bei automobilio dugne, buvo paslėpta 14 685,217 g narkotinės medžiagos – kanapių, supakuotų į 69 paketus (1 t., b. l. 11-12, 13-20, 87-90).

Nuteistieji E. G. ir A. S. savo kaltės dėl narkotinių medžiagų gabenimo kontrabandos būdu nepripažino, tvirtino nieko apie nuteistojo E. Ž. nusikalstamus veiksmus nežinoję, su pastaruoju bendrai neveikę, jam nurodymų nedavę, jokios organizuotos grupės nesubūrę ir jai nepriklausę. E. G. parodė, kad užsiima automobilių detalių pardavimu, todėl dažnai vykdavo į Rusiją, kadangi pats negalėdavo įvažiuoti automobiliu į Rusiją, dėl to prašydavo E. Ž., kad šis jį pavežtų. Taip pat E. G. nurodė, kad ketino Ispanijoje arba Vokietijoje užsiimti automobilių nuomos verslu, dėl ko dažnai vykdavo į Ispaniją. Paskutinį kartą į Ispaniją važiavo kartu su E. Ž. 2014 m. liepos pabaigoje, kadangi sužinojo, jog E. Ž. savo reikalais vyksta į Ispaniją, todėl paprašė vykti kartu, nes jam reikėjo pervaryti iš Prancūzijos automobilį, buvo sutarę keliones išlaidas pasidalinti per pusę. Pasiėmus Prancūzijoje automobilį, toliau į Ispaniją vyko dviem automobiliais, bet kartu, nes abiem reikėjo vykti į tą patį Ispanijos regioną, kur E. G. paliko E. Ž. viename iš miestų. Sutvarkęs visus reikalus E. G. paskambino E. Ž. paklausti, ar šis negali važiuodamas atgal į Lietuvą pavežti E. G. iki oro uosto Barselonoje, iš kur E. G. buvo suplanavęs grįžti į Lietuvą, E. Ž. sutiko. E. G. paaiškino palikęs E. Ž. į Lietuvą parvežti savo krepšius su daiktais, kad jų nereikėtų skraidinti lėktuvu, todėl įvažiavęs į Lietuvą E. Ž. skambino E. G. ir jie susitarė susitikti prie E. G. namų, kad galėtų atsiimti daiktus. Nuteistasis A. S. parodė, kad jam E. Ž. gyrėsi radęs darbą – parvarinėti iš Ispanijos automobilius, automobilių detales, iš kurio gerai uždirba, tačiau jis turėjo abejonių, ar E. Ž. veikla teisėta, be to, yra matęs ne vieną kartą bendraujant su kažkokiu giminaičiu iš Panevėžio, kurio užsakymu ir vykdavo į Ispaniją. A. S. paaiškino E. Ž. prižiūrėdavęs, kad šis negertų, E. G. prašymu, nes E. Ž. buvo pažadėjęs E. G. nuvežti į Rusiją.

Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius nuteistųjų parodymus, kadangi jie yra paneigti kitais byloje surinktais įrodymais, t. y. nuteistojo E. Ž. ir kartu su juo sulaikytos sugyventinės A. G. parodymais, policijos pareigūnų A. M., G. M., J. T., J. K. parodymais, pagal teisinės pagalbos prašymą apklaustų V. Ma. ir A. Ma. parodymais, specialisto išvadose, kratų ir apžiūrų protokoluose, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolės metu užfiksuotais duomenimis.

E. Ž. savo kaltę dėl narkotinių medžiagų gabenimo kontrabanda pripažino ir parodė, kad 2013 m. pradžioje A. S. jį supažindino su E. G., šie pasiūlė užsidirbti pinigų nuvažiuojant į Ispaniją ir po kelių dienų grįžtant iš Ispanijos tuo pačiu automobiliu, žadėjo už tai duoti 1 000 eurų. Nors iš pradžių E. Ž. atsisakė pasiūlymo, tačiau E. G. ir A. S. nuolatos jį įkalbinėjo ir galiausiai E. Ž. sutiko. Anot E. Ž., pirmą kartą į Ispaniją jis važiavo 2013 m. vasarą, o iš viso vyko 6-8 kartus, tačiau ne visada gaudavo visą žadėtą pinigų sumą. Apie tai, kad reikia išvažiuoti, E. Ž. būdavo pranešama iš vakaro, paprastai tai pasakydavo A. S., pinigus už kelionę duodavo arba A. S., arba E. G.. Nuvykus į Ispaniją, apsistodavo išnuomotame bute, o E. G. su automobiliu kažkur išvažiuodavo ir grįždavo po poros dienų, tada važiuodavo atgal į Lietuvą, E. G. kartu nevažiuodavo, o skrisdavo lėktuvu. Kelionei E. G. duodavo E. Ž. atskirą mobilaus ryšio telefoną, kuriame būdavo įvestas tik vienas adresatas, savo telefonu E. Ž. buvo draudžiama naudotis, minėtu telefonu E. Ž. turėdavo pranešti jei kas nors atsitiktų kelionėje bei informuoti, kad įvažiavo į Lietuvą, tada gaudavo nurodymą, kur toliau važiuoti, paprastai iš karto važiuodavo pas E. G., kur ir palikdavo automobilį, kelis kartus su automobiliu yra važiavęs namo. Grįžus iš Ispanijos, po kelių dienų tuo pačiu automobiliu per Latviją ir Estiją išvažiuodavo į Rusiją, į Sankt Peterburgą, kartu vykdavo ir E. G., bet Rusijos sieną automobiliu kirsdavo tik E. Ž., o E. G. sieną kirsdavo pėsčiomis, Sankt Peterburge E. G. palikdavo E. Ž. išnuomotame bute, o pats su automobiliu kažkur išvažiuodavo, grįždavo maždaug po paros ir tada kartu važiuodavo atgal į Lietuvą. E. Ž. Rusijos vizą parūpindavo E. G.. E. Ž. nurodė, kad iš pradžių nežinojęs tokių kelionių tikslo, bet vėliau suprato, kad gabena automobilyje paslėptas narkotines medžiagas, be to, vieną kartą Ispanijoje matė kaip automobilyje „Rover 75“ buvo slepiami paketai, todėl nurodė policijos pareigūnams jam žinomas slėptuves. Į Ispaniją du kartus yra vežęsis sugyventinę A. G., vieną kartą sūnų K. Ž., tada į Ispaniją vyko su A. S. automobiliu „VW Sharan“, kiek žino tą kartą narkotinės medžiagos buvo slepiamos kuro bake, bet už tą kelionę pinigų negavo, nes, kaip jam sakė, narkotinės medžiagos peršlapo. Duodamas parodymus apie paskutinę kelionę į Ispaniją E. Ž. nurodė, kad 2014 m. liepos 23 d. vėlai vakare išvažiavo su sugyventine A. G. ir A. S. į Kauną automobiliu „VW Sharan“, Kaune su A. G. persėdo į automobilį „Rover 75“, su jais kartu važiavo E. G.. Prancūzijoje E. G. pasiėmė automobilį „Mercedes Benz“, tada važiavo dviem automobiliais. Ispanijoje apsistojo E. G. nurodytame bute, kitą dieną automobilio „Rover 75“ neberado kieme, jį pasiėmė E. G., kuris po kiek laiko paskambino ir pasakė, kad atgal į Lietuvą išvažiuoti reikės 2014 m. liepos 30 d. E. G. nuvežė į oro uostą Barselonoje, iš kur šis lėktuvu grįžo į Lietuvą, o E. Ž. su A. G. į Lietuvą parvažiavo automobiliu „Rover 75“, grįžus į Lietuvą neprisiskambino E. G. duotu telefonu, todėl iš A. G. telefono paskambino sūnui K. Ž., kuris buvo pas A. S. sodyboje, paprašė per A. S. perduoti E. G., kad jau grįžo į Lietuvą ir nežino, kur toliau važiuoti, tada jam paskambino E. G. ir nurodė važiuoti prie E. G. namų, kur ir buvo sulaikyti.

Apklausiama E. Ž. sugyventinė A. G. patvirtino E. Ž. nurodytas aplinkybes apie susipažinimą su E. G. 2013 m. sausio mėnesį per A. S. gimtadienį, taip pat nurodė, kad po kelių mėnesių E. Ž. staiga susikrovė būtiniausius daiktus ir pasakė, jog turi išvažiuoti, grįžo maždaug po 2 savaičių autobusu, visą tą laiką E. Ž. mobiliojo ryšio telefonas buvo išjungtas, E. Ž. iš kelionės parsivežė apie 1 000 Lt, sakė buvęs šiltuose kraštuose. 2013 m. E. Ž. buvo išvažiavęs 5-6 kartus, 2014 m. važiuodavo maždaug kas mėnesį. A. G. nurodė su E. Ž. važiavusi du kartus, taip pat vieną kartą su E. Ž. važiavo sūnus K. Ž.. Anot A. G., E. G. nurodymus E. Ž. perduodavo per A. S.. A. G. patvirtino ir paskutinės kelionės aplinkybes, t. y. kad iš namų išvažiavo 2014 m. liepos 23 d. vakare, nuvykę į Kauną persėdo į automobilį „Rover 75“, iki Prancūzijos važiavo vienu automobiliu su E. G., paskui E. G. važiavo kitu automobiliu, apsistojus E. G. nurodytame bute, kitą dieną kieme neberado automobilio „Rover 75“, po kelių dienų šiuo automobiliu atvažiavo E. G., kurį jie nuvežė į Barseloną, o patys parvažiavo į Lietuvą.

Nuteistųjų E. G. ir A. S. apeliaciniuose skunduose nepagrįstai bandoma sumenkinti jiems nepalankių E. Ž. ir A. G. parodymų patikimumą, nurodant, jog pastarieji apkalba apeliantus, yra prieš juos priešiškai nusiteikę, be to, E. Ž. norėjo sušvelninti savo padėtį, o sugyventinė A. G. jam padėjo. E. Ž. neneigė piktnaudžiaudavęs alkoholiu, kartais parūkydavęs „žolės“, visgi vien dėl šių aplinkybių nėra pagrindo abejoti E. Ž. ir A. G. parodymų patikimumu, byloje nėra duomenų, kad šios aplinkybės būtų įtakojusios duotų parodymų teisingumą. Taip pat nenustatyta, kad šie asmenys būtų suinteresuoti apkalbėti nuteistuosius E. G. ir A. S., apeliacinių skundų teiginiai apie galimą nurodytų asmenų priešiškumą nuteistųjų atžvilgiu vertinami kaip niekuo nepagrįstos nuteistųjų prielaidos. Vien tai, kad E. Ž. neneigė padaręs nusikaltimą ir davė parodymus apie nusikalstamos veikos aplinkybes, o kartu ir apeliantų dalyvavimą nusikalstamoje veikoje, nesudaro pagrindo manyti, jog duodamas parodymus apie savo nusikalstamus veiksmus E. Ž. tuo pačiu būtų suinteresuotas apkalbėti apeliantus. Galima iš dalies sutikti su apeliantų teiginiais, jog E. Ž. yra suinteresuotas bylos baigtimi, kita vertus, nuteistieji E. G. ir A. S. lygiai taip pat suinteresuoti bylos baigtimi. Visgi vien atitinkamo intereso procese turėjimas savaime nesudaro pagrindo besąlygiškai tikėti asmens parodymais ar juos atmesti, kiekvienu atveju asmenų parodymai vertinami atsižvelgiant į įrodymų visumą. Nagrinėjamoje byloje vadovautasi E. Ž. ir A. G. parodymais, kadangi būtent jų parodymai, priešingai nei E. G. ir A. S. parodymai, atitiko ir kitus byloje surinktus įrodymus. Byloje apklausti ikiteisminio tyrimo veiksmus atlikę policijos pareigūnai kategoriškai paneigė apeliantų iškeltas prielaidas apie psichologinio spaudimo darymą E. Ž. ir jo sugyventinei. Nėra pagrindo abejoti E. Ž. parodymais ir dėl to, kad jam, skirtingai nei E. G., iki teismo nebuvo taikoma kardomoji priemonė – suėmimas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, davus parodymus kardomoji priemonė – suėmimas E. Ž. iš karto nebuvo pakeista į švelnesnę. Išsamius parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnui E. Ž. davė iš karto tą pačią dieną po sulaikymo 2014 m. rugpjūčio 2 d. (4 t., b. l. 54-56), po to juos patvirtino apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją 2014 m. rugpjūčio 5 d. (4 t., b. l. 59-63), nepaisant to E. Ž. 2014 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas (4 t., b. l. 83-84), kuri buvo taikoma visą paskirtą laiką.

Nors apklausiamas pirmosios instancijos teisme E. Ž. nusikalstamos aplinkybes nurodė fragmentiškai, daugiausia tik atsakinėjo į užduodamus klausimus, tačiau, kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, tokį E. Ž. elgesį įtakojo jaudulys, sveikatos problemos, dėl ko net teko daryti pertrauką bylos nagrinėjime ir E. Ž. apklausą tęsti kitame teismo posėdyje. Kita vertus, E. Ž. patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, priešingų aplinkybių nei parodymuose ikiteisminio tyrimo teisėjui ar ikiteisminio tyrimo pareigūnui nenurodė. Negalima sutikti su apeliacinių skundų argumentu, jog sakydamas paskutinį žodį E. Ž. prisipažino vienas padaręs nusikalstamas veikas. Kaip matyti iš teismo posėdžio protokolo, sakydamas paskutinį žodį E. Ž. emocionaliai sureagavo į E. G. ir A. S. neprisipažinimą dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų bei padarė išvadą, kad tokiu atveju tik jis vienas yra kaltas. Tokia E. Ž. pozicija nelaikytina parodymų pakeitimu. Nors A. G. pirmosios instancijos teisme duoti parodymus atsisakė, bet patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus (4 t., b. l. 33-35, 36-37), kurie buvo pagarsinti vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi E. Ž. parodymams patikrinti.

Pirmosios instancijos teisme apklaustas policijos pareigūnas A. M., kuris sulaikė E. Ž., parodė, kad po sulaikymo vežamas į policijos įstaigą E. Ž. nurodė tas pačias aplinkybes kaip ir duodamas parodymus. E. Ž. parodymus dėl vykimo į Rusijos Federaciją patvirtina jo pase esantys antspaudai, patvirtinantys valstybinės sienos kirtimą (1 t., b. l. 145-151). Tai, kad E. Ž. kartu su K. Ž. važiavo į Ispaniją patvirtina užfiksuotų 2014 m. liepos 4 ir 5 d. telefoninių pokalbių tarp A. G. ir A. S. bei E. Ž., kuris automobiliu važiuoja kartu su K. Ž., turinys (pokalbiai Nr. 12, 99, 15). Ištyrus iš A. S. parduoto automobilio „VW Sharan“ paimtus mikrodalelių pavyzdžius, nustatyta, kad nuo automobilio kuro bako dangtelio vidinės pusės, nuo automobilio salono galinės dalies dešinės ir kairės pusės paimtuose mikrodalelių pavyzdžiuose yra pirmos kategorijos narkotinių ar psichotropinių medžiagų pirmtako (prekursoriaus) 1-fenil-2-propano (fenilacetono) pėdsakų (1 t., b. l. 136-137), kas patvirtina E. Ž. parodymus apie narkotinių medžiagų gabenimą A. S. automobiliu. Apžiūrėjus kratos metu pas E. Ž. rastą mobiliojo ryšio telefoną „Samsung“, nustatyta, jog SIM kortelėje be standartinių adresatų įvestas vienintelis adresatas „Nikola“ (duomenys neskelbtini), telefonu bendrauta tik su šiuo adresatu (1 t., b. l. 157-159), šio telefono numerio SIM kortelė buvo rasta tarnybiniame automobilyje, kuriuo buvo vežamas E. G. (1 t., b. l. 33, 34-35), apklausti policijos pareigūnai paaiškino, kad niekas kitas išskyrus E. G. negalėjo tarnybiniame automobilyje pamesti šios SIM kortelės, atlikus pas E. G. kratos metu rasto telefono „Samsung“ IMEI kontrolę, nustatyta, kad ši SIM kortelė iki 2014 m. rugpjūčio 2 d. buvo įdėta būtent E. G. telefone (3 t., b. l. 69-70). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014 m. rugpjūčio 2 d. naktį E. G. su A. S. bendrauja naudodamas vieną telefono numerį (+(duomenys neskelbtini)), o E. Ž. skambina būtent iš telefono numerio (duomenys neskelbtini).

Taigi, byloje surinktų įrodymų visuma patvirtina nuteistojo E. Ž. parodymus, kurie dėl esminių bylos aplinkybių buvo nuoseklūs ir neprieštaringi, o tuo pačiu paneigia E. G. ir A. S. pateiktas įvykių versijas. Ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta duomenų (kontaktų su automobilių dalių pardavėjais, siuntų siuntimo ar gavimo ir pan.), kurie patvirtintų E. G. parodymus apie neva vertimąsi automobilių dalių prekyba Rusijoje ar ketinimą įsteigti automobilių nuomos verslą Ispanijoje. Tokių duomenų taip pat nepateikė ir pats E. G.. Nors E. G. neigė ką nors žinojęs apie automobilyje „Rover 75“ įrengtas slėptuves ir įmontuotą GRPS sekimo įrenginį, bet pas E. G. kratos metu rasta informacija būtent apie tokio pobūdžio sekimo įrenginius, be to, atlikus kratų metu rastų SIM kortelių ir telefonų IMEI ir IMSI kontroles, nustatyta, jog automobilyje „Rover 75“ paslėptame GPRS imtuve buvusi telefono Nr. (duomenys neskelbtini) SIM kortelė anksčiau buvo įdėta pas E. G. asmens kratos metu rastame telefone „Samsung“. 2014 m. rugpjūčio 2 d. 01.14 val. telefoninio pokalbio tarp E. G. ir A. S. metu nieko nekalbama apie automobilio „Volvo“ ratus, kuriuos, kaip pirmosios instancijos teisme paaiškino apeliantai, E. G. neva turėjo perduoti A. S.. Priešingai, akivaizdu, jog abu nuteistieji tariasi kaip E. Ž. turės grįžti į namus iš E. G., jei A. S. atsisako atvažiuoti jį parvežti. Tai, kad E. G. nurodymus E. Ž. duodavo per A. S., išskyrus atvejus, kai E. Ž., įvažiavęs į Lietuvą, apie tai iš karto turėdavo pranešti tiesiogiai E. G., matyti išanalizavus byloje užfiksuotus telefoninius pokalbius. 2014 m. liepos 7 d. 15.19 val. E. G. telefonu praneša A. S., kad reikės išvažiuoti „ant rytojaus vakaro“, į ką A. S. atsako, jog reikės ieškoti „to“ (iš vėlesnių pokalbių galima suprasti, kad E. Ž.) (pokalbio Nr. 778), tos pačios dienos 21.33 val. A. S. pranešė E. G., kad susisiekė su E. Ž. (pokalbio Nr. 822). 2014 m. liepos 8 d. 14.08 val., 20.35 val., 21.13 val., 23.11 val. A. S. su E. G. kalbasi apie tai, jog E. Ž. turi būti pasiruošęs važiuoti (pokalbiai Nr. 938, 1018, 1027, 1037). 2014 m. liepos 9 d. 08.09 val. A. S. skambina E. Ž. ir klausia, ar šis jau važiuoja (pokalbio Nr. 1174), po to 08.48 val., 14.04 val. praneša E. G., kad viskas gerai (pokalbiai Nr. 1183, 1226). Iš pastarųjų užfiksuotų telefoninių pokalbių akivaizdu, jog telefoninių pokalbių metu A. S. ir E. G. kalbasi ne apie kurį nors kitą asmenį, o būtent apie E. Ž.. Aktyvų A. S. vaidmenį nusikalstamoje veikoje patvirtina ir tai, kad A. S. duoda E. Ž. nurodymus, kada ir kokiu automobiliu atvažiuoti, pasiimti kitą telefoną, užpilti kuro (pokalbiai 2014 m. liepos 9 d. 16.31 val. Nr. 71, 2014 m. liepos 16 d. 13.32 val. Nr. 143, 2014 m. liepos 23 d. 16.27 val. Nr. 339). Be jau išvardintų telefoninių pokalbių, kuriuose kalbama užuominomis, gausu nutylėjimų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad 2014 m. liepos 8 d. 14.08 val. telefoninio pokalbio metu A. S. ir E. G. vengia aptarinėti reikalus, susitaria geriau susitikti (pokalbis Nr. 938).

Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių BK 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Objektyvieji bendrininkavimo požymiai yra kelių asmenų dalyvavimas padarant nusikalstamą veiką ir jų veikos bendrumas, subjektyvieji – tyčia (savo veiksmų bendrumo suvokimas) ir susitarimas daryti nusikalstamą veiką. Pažymėtina, kad be asmens ar asmenų, kurie tiesiogiai realizuoja nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, nusikalstamoje veikloje gali dalyvauti ir kiti asmenys, kurie neatlieka veikų, aprašytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje, bet atlieka kitokias veikas, kurios nulemia vykdytojo veikas ir susijusios priežastiniu ryšiu su vykdytojo nusikalstamomis veikomis ir (ar) kilusiais baudžiamajame įstatyme numatytais padariniais. Pagal BK 25 straipsnio 3 dalį organizuota grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria daryti kelis nusikaltimus arba vieną sunkų ar labai sunkų nusikaltimą ir kiekvienas grupės narys, darydamas nusikaltimą, atlieka tam tikrą užduotį ar turi skirtingą vaidmenį. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad, sprendžiant organizuotos grupės buvimo klausimą, atsižvelgiama į apgalvotos nusikalstamos veikos mechanizmo sudėtingumą, veikų padarymo intensyvumą, narių pasiskirstymą vaidmenimis, kiekvieno iš bendrininkų konkrečios užduoties atlikimą siekiant bendro tikslo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-403/2011, 2K-257/2011, 2K-275/2012, 2K-453/2012, 2K-35/2013). Pagal teismų praktiką organizuotą grupę, be susitarimo ir tyčios požymių, išskiria būtent vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-96/2012, 2K-403/2012, 2K-303-699/2015, 2K-545-489/2015).

Aukščiau aptartais bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad 2013 metais E. G. ir A. S. subūrė organizuotą grupę siekdami neteisėtai kontrabanda gabenti iš Ispanijos Karalystės per Lietuvos Respubliką, Latvijos Respubliką, Estijos Respubliką į Rusijos Federaciją labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, 2013 m. vasarą nusikalstamam sumanymui realizuoti pasitelkė E. Ž., kuriam paskyrė narkotinių medžiagų gabentojo automobiliu vaidmenį, bei nusikalstamai veiklai vadovavo duodami nurodymus E. Ž. dėl narkotinių medžiagų gabenimo, suteikdavo narkotinėms medžiagoms gabenti skirtus automobilius, mokėdavo E. Ž. už atliktą darbą, E. G. lydėdavo E. Ž. į Ispaniją, kur surasdavo E. Ž. gyvenamąją vietą, pasirūpindavo narkotinių medžiagų paslėpimu automobilyje, po to pats į Lietuvą parskrisdavo lėktuvu, o E. Ž. parvažiuodavo automobiliu, kuriame ne tik buvo paslėptos narkotinės medžiagos, bet kurio buvimo vieta buvo sekama nuotoliu būdu naudojantis paslėpta sekimo įranga, nuteistieji taip pat naudojo tik tarpusavio bendravimui dėl nusikalstamų veikų skirtais telefonais, bendraudavo užuominomis. Šios byloje nustatytos aplinkybės dėl nuteistųjų veiklos pobūdžio, apimties, veikos trukmės, daromų nusikaltimų sunkumo ir užduočių pasiskirstymo atitinka BK 25 straipsnio 3 dalyje organizuotai grupei keliamas sąlygas. Nekyla abejonių, kad kiekvienas iš nuteistųjų suvokė dalyvaujantys bendroje nusikalstamoje veikoje, suprato savo sąmoningais veiksmais prisidedantys prie bendros nusikalstamos veikos įgyvendinimo.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, daroma išvada, jog E. G. ir A. S. pagrįstai buvo nuteisti pagal BK 25 straipsnio 3 dalį, 260 straipsnio 3 dalį ir BK 25 straipsnio 2 dalį, 199 straipsnio 3 dalį, kadangi jų veika atitinka šiuose straipsniuose numatytus nusikalstamų veikų objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

Apeliantai pagrįstai nurodo, kad ant automobilyje „Rover 75“ rastų narkotinių medžiagų paketų nebuvo rasta jų pirštų antspaudų ar biologinių pėdsakų, tačiau byloje pakanka kitų įrodymų nuteistųjų kaltei konstatuoti. Be to, nuteistieji nebuvo kaltinami įrengę automobilyje „Rover 75“ slėptuves narkotinėms medžiagoms gabenti, pagal kaltinimą E. G. tik pasirūpindavo, kad šiose slėptuvėse būtų paslėptos narkotinės medžiagos. Galima sutikti ir su A. S. argumentais, jog automobilis „VW Sharan“ nebuvo parduotas skubiai, kadangi pagal automobilį nusipirkusios I. S. parodymus, automobilį buvo sutarta pirkti dar prieš E. G. ir E. Ž. sulaikymą, tačiau tai nepaneigia A. S. dalyvavimo organizuotos grupės nusikalstamoje veikloje.

Papildomai pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje analizuojami liudytojo R. P. parodymai, ikiteisminio tyrimo pareigūno A. O., su kuriuo bendravo R. P., parodymai, taip pat piniginių lėšų pervedimai tarp E. G., jo sugyventinės ir A. Sa. ir šio šeimos narių vertinami kaip pertekliniai įrodymai, kadangi jais iš esmės grindžiami galimi E. G. ryšiai su A. Sa., kuris pagal ikiteisminio tyrimo metu iškeltą versiją Ispanijoje taip pat vertėsi narkotinių medžiagų kontrabanda, tačiau kaltinimas E. G. dėl galimai nusikalstamų ryšių palaikymo su A. Sa. nebuvo pateiktas, todėl teisėjų kolegija, neperžengdama bylos nagrinėjimo ribų, dėl šių įrodymų ir jais vadovaujantis pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių nepasisako.

Tačiau nors nuteistųjų nusikalstamos veikos buvo kvalifikuotos teisingai, bet pirmosios instancijos teismas neatribojo BK 260 straipsnio dispozicijoje numatytų laikymo ir gabenimo veikų bei nepagrįstai nustatė, kad E. Ž. automobilyje narkotines medžiagas laikė. BK 260 straipsnio kontekste gabenimas suprantamas kaip psichotropinių ar narkotinių medžiagų buvimo, laikymo vietos pakeitimas, perkeliant jas didesniais nuotoliais. Nagrinėjamoje byloje nuteistųjų veika iš esmės pasireiškė narkotinių medžiagų pervežimu kontrabandos būdu iš Ispanijos į Lietuvą, kas atitinka būtent gabenimo, o ne laikymo požymį. Gabenimo metu laikinas sustojimas automobiliu prie E. G. namų (ar bet kur kitur) savaime nenutraukia gabenimo veikos, todėl tokios aplinkybės nėra pagrindo kvalifikuoti kaip atskiros veikos – narkotinių medžiagų laikymo. Esant tokioms aplinkybėms, skundžiamas nuosprendis keičiamas BPK 328 straipsnio 3 punktu pirmosios instancijos teismui padarius bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas bei nusikalstamos veikos aprašyme nurodytą narkotinių medžiagų laikymą pakeičiant gabenimu, t. y.

E. G., A. S. ir E. Ž., veikdami organizuotoje grupėje, E. G. ir A. S. veikdami kaip organizatoriai ir vykdytojai, neteisėtai organizavo narkotinių medžiagų gabenimą kontrabanda, o E. Ž. – kaip vykdytojas, neteisėtai gabeno labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, o būtent:

E. G. ir A. S. 2013 m. vasarą savanaudiškais tikslais subūrė organizuotą grupę, veikusią iki 2014 m. rugpjūčio 2 d., skirtą pastoviai daryti sunkius ir labai sunkius nusikaltimus – neteisėtai disponuoti, t. y. gabenti ir laikyti, labai didelius narkotinių medžiagų kiekius ar kitas draudžiamas medžiagas, taip pat gabenti šias medžiagas kontrabandos būdu, o A. S. 2013 m. vasarą pasitelkė E. Ž., kartu su E. G. paskyrę E. Ž. kurjerio, t. y. narkotinių medžiagų, skirtų gabenti iš Ispanijos Karalystės į Lietuvos Respubliką ir į Rusijos Federaciją per Estijos Respublikos teritoriją, gabentojo vaidmenį. Be to, organizuotos grupės nariai E. G. ir A. S. 2013 m. vasarą suderino E. G. vaidmenį lydėti kurjerį, t. y. E. Ž., iš Lietuvos Respublikos į Ispanijos Karalystę ir išnuomotame name Ispanijoje E. Ž. apgyvendinti, taip pat rūpintis labai didelio narkotinių medžiagų kiekio paslėpimu specialiai įrengtose automobilių slėptuvėse ir perduoti gabenti kontrabandos būdu narkotines medžiagas automobiliu kurjeriui E. Ž., taip pat organizuotos grupės nariai E. G. ir A. S. E. Ž. suteikdavo automobilius, duodavo nurodymus dėl vykimo į užsienio valstybes, į Lietuvos Respubliką atgabento kontrabandinio narkotinių medžiagų krovinio palikimo vietos Kaune arba (duomenys neskelbtini), Panevėžio rajone. Daromiems nusikaltimams palengvinti ir konspiracijos tikslais organizuotos grupės nariai E. G., A. S. ir E. Ž. konspiravo nusikalstamą veiką, tarpusavyje ryšius palaikydami naudojantis mobiliojo ryšio telefonais ir SIM kortelėmis, specialiai skirtais bendrauti narkotinių medžiagų gabenimo klausimais. Be to, narkotinių medžiagų kontrabandai gabenti E. Ž. buvo perduotas automobilis „Rover“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotas Estijos Respublikoje, kuriame buvo įmontuotas GPRS imtuvas „GPS Tracker“ su SIM kortele, skirtas stebėti ir sekti automobilį per atstumą, gauti informaciją apie tikslią automobilio buvimo vietą, ir kurio automobilio registracijos liudijime kaip automobilio naudotojas, šiam nedalyvaujant ir nežinant, buvo įrašytas E. Ž.. Be to, E. G. ir A. S. pasirūpindavo E. Ž. vizomis, skirtomis vykti į Rusijos Federaciją.

Vykdant susitarimą dėl narkotinių medžiagų kontrabandos, E. G. ir E. Ž. laikotarpiu nuo 2014 m. liepos 23 d. iki 2014 m. liepos 30 d. atvyko į Ispanijos Karalystę, Malagos provinciją, Esteponos miesto apylinkes iš Lietuvos Respublikos automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), registruotu Estijos Respublikoje, kuriame buvo iš anksto įrengtos slėptuvės narkotikams gabenti ir „GPS Tracker“ sekimo imtuvas. E. G., palikdamas E. Ž. vieną išnuomotame bute Ispanijos Karalystėje ir nurodydamas laukti jo, automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), išvyko susitikti su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis ir pasirūpinti labai didelio kiekio narkotinių medžiagų pakrovimu į automobilį „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), po ko tuo pačiu laikotarpiu Ispanijos Karalystėje, Malagos provincijoje, Esteponos mieste E. Ž. perdavė automobilį „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kurio įrengtose slėptuvėse, esančiose po priekiniais automobilio sparnais, po atlošu už galinės sėdynės, po variklio gaubtu bei automobilio dugne, buvo paslėpta 14 685,217 g narkotinės medžiagos – kanapių, supakuotų į 69 paketus, apvyniotus polietileninėmis plėvelėmis, po ko kartu minėtu automobiliu šias narkotines medžiagas gabeno iki Barselonos miesto, Ispanijos Karalystėje. Vykdydamas E. G. ir A. S. nurodymą, E. G. į Lietuvos Respubliką grįžtant atskirai iš Barselonos miesto lėktuvu, E. Ž. vienas laikotarpyje nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. rugpjūčio 2 d., neturėdamas muitinės leidimo, tyčia, minėtu automobiliu kontrabandos būdu iš Ispanijos Karalystės per Prancūzijos Respubliką, Vokietijos Federaciją, Lenkijos Respubliką naktį iš 2014 m. rugpjūčio 1 d. į 2014 m. rugpjūčio 2 d., bet ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 2 d., 01.07 val., per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Kalvarijų tarptautinį kontrolės punktą, esantį Marijampolės rajono savivaldybėje, automobiliu „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), gabeno minėtą labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, kurį pagal E. G. ir A. S. nurodymus, duodamus telefonu, atvežė į Kauno miestą prie E. G. namų, esančių (duomenys neskelbtini), kol 2014 m. rugpjūčio 2 d., 02.15 val., prie šio automobilio, stovėjusio (duomenys neskelbtini), Kaune, E. G. ir E. Ž. buvo sulaikyti, o automobilio „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2014 m. rugpjūčio 2 d., 03.45 val., kratos metu policijos pareigūnai slėptuvėse rado ir paėmė 69 paketus, apvyniotus polietileninėmis plėvelėmis, kuriuose buvo labai didelis kiekis – 14 685,217 g narkotinės medžiagos – kanapių.

Nuteistasis E. G. apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su jam paskirtomis laisvės atėmimo bausmėmis, kurios, nuteistojo nuomone, yra per griežtos. Anot nuteistojo, pirmosios instancijos teismas neįvertino to, kad jis faktiškai yra sukūręs šeimą, ilgą laiką gyvena su sugyventine, nors ir yra nesusituokę, kad turėjo darbą, gaudavo pajamų, taip pat be pagrindo atsižvelgė į jau išnykusius teistumus.

Pažymėtina, kad kaltininkui turi būti paskirta teisinga bausmė, kurią paskyrus būtų pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, kitas jos aplinkybes ir kaltininko asmenybę, nebūtų per griežta ar per švelni. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė. Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes.

Tačiau, priešingai nei teigia E. G., pirmosios instancijos teismas visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes įvertino tinkamai, baudžiamojo įstatymo pažeidimų skirdamas bausmę nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad nors E. G. yra nevedęs, bet gyvena su sugyventine. Apelianto nurodytos aplinkybės dėl vertimosi automobilių dalių prekyba byloje nepasitvirtino, todėl nėra pagrindo sutikti su nuteistojo teiginiais, jog jis turėjo darbą, gaudavo pajamų. Baudžiamasis įstatymas nedraudžia atsižvelgti į ankstesnius kaltininko teistumus, nors ir išnykusius, charakterizuojant kaltininko asmenybę. Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad veikdamas organizuotoje grupėje padarė sunkų ir labai sunkų nusikaltimus, susijusius su neteisėtu disponavimu labai dideliu kiekiu narkotinių medžiagų, E. G. vaidmuo nusikalstamoje veikoje buvo pagrindinis, anksčiau taikytos poveikio priemonės E. G. teigiamos įtakos nepadarė, nusikalstamos veikos sunkėja, dėl savo elgesio E. G. nesigaili, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinanti aplinkybe pripažinta tai, kad veika padaryta organizuotoje grupėje. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, E. G. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos nežymiai didesnės nei sankcijoje numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams, padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos.

Nuteistasis A. S. apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai pripažino, jog A. S. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų. Pažymėtina, kad pats A. S. neneigia, jog sužinojęs apie E. G. ir E. Ž. sulaikymą nusprendė išvykti iš Lietuvos ir kurį laiką palaukti kol viskas aprims, t. y. išvykdamas sąmoningai siekė išvengti baudžiamojo persekiojimo. Pagal vieningai suformuotą teismų praktiką ekstradicijos išlaidos priteisiamos iš nuteistojo, jei ekstradicijos išlaidų atsiradimą sąlygojo paties nuteistojo veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-191/2006, 2K-366/2010, 2K-210/2011, 2K-342/2013 ir kt.). Todėl 2 303,80 Eur dydžio ekstradicijos išlaidos pagrįstai buvo pripažintos proceso išlaidomis ir priteistos iš A. S..

Dėl prokurorės apeliacinio skundo

Prokurorės apeliaciniame skunde prašoma konfiskuoti faktiškai nuteistiesiems E. G., A. S. ir E. Ž. priklausiusį automobilį „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo kontrabandos būdu buvo gabenamos narkotinės medžiagos – kanapės.

Pagal BK 72 straipsnio 1, 2 dalis konfiskuotinas, t. y. priverstinai neatlygintinai paimamas valstybės nuosavybėn, tik tas turtas, kuris buvo nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. To paties straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Taigi, turto konfiskavimo taikymas nepriklauso nuo teismo nuožiūros, todėl jis privalomai skiriamas nustačius, kad turtas atitinka BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodytus konfiskuotino turto požymius ir yra kitos BK 72 straipsnyje nurodytos turto konfiskavimo taikymo sąlygos.

Nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone pripažįstami turintys ekonominę vertę daiktai (prietaisai, įrenginiai, mechanizmai) ar kitas turtas, kurį kaltininkas naudojo darydamas nusikalstamą veiką. Teismas, spręsdamas, ar turtas laikytinas nusikalstamos veikos įrankiu ar priemone, įvertina šio turto panaudojimo reikšmę nusikalstamos veikos sudėties požymiams realizuoti. Nusikalstamos veikos priemone pripažįstamas specialiai nusikalstamai veikai daryti pritaikytas turtas, pakeičiant turto paskirtį ar savybes (pvz., transporto priemonė, kurioje įrengta slėptuvė nusikalstamos veikos dalykui paslėpti), arba toks turtas, be kurio panaudojimo nusikalstamos veikos padarymas būtų labai apsunkintas (pvz., transporto priemonė, panaudota nusikaltimo dalykui gabenti, jei gabenimas be tokios priemonės būtų negalimas).

Nuteistųjų nusikalstamoje veikoje naudotas automobilis „Rover 75“ yra registruotas Estijos Respublikoje, automobilio registracijos liudijime automobilio savininke nurodyta V. Ma., naudotojais A. Ma. ir E. Ž. (1 t., b. l. 163; 2 t., b. l. 60). Pagal teisinės pagalbos prašymą apklausti V. Ma. ir A. Ma. parodė, kad automobilį V. Ma. yra pardavusi Lietuvos Respublikos piliečiui, bet šis laikinai paprašė neišregistruoti automobilio, kadangi norėjo važinėtis estiškais valstybiniais numeriais, pažadėjo per kelis mėnesius persiregistruoti automobilį savo vardu, taip pat paprašė kaip automobilio naudotoją nurodyti E. Ž. (2 t., b. l. 104-107, 166-170). Taigi, nors formaliai automobilio „Rover 75, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), savininku yra V. Ma., tačiau faktiškai automobilis priklausė nuteistiesiems, kurie juo naudojosi neteisėtai kontrabanda gabendami labai didelį narkotinių medžiagų kiekį. Narkotinės medžiagos buvo gabenamos specialiai automobilyje įrengtose slėptuvėse. Taigi, automobilis „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo pritaikytas nusikalstamai veikai daryti, be to, atsižvelgiant į gabentų narkotinių medžiagų kiekį, automobilio naudojimas labai palengvino nusikalstamos veikos padarymą, dėl to minėtas automobilis laikytinas nusikaltimo priemone.

Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas faktiškai pripažino, jog automobilis „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), buvo nusikaltimo priemonė, tačiau nepriėmė sprendimo dėl jo konfiskavimo, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir netinkamai išspręstų kitų nuosprendžio klausimų (BPK 328 straipsnio 1 ir 4 punktai), konfiskuojant iš nuteistųjų E. G., A. S. ir E. Ž. minėtą automobilį.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 3 ir 4 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2016 m. liepos 4 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytą E. G., A. S. ir E. Ž. nusikalstamų veikų, numatytų BK 25 straipsnio 3 dalyje, 260 straipsnio 3 dalyje, BK 25 straipsnio 3 dalyje, 199 straipsnio 3 dalyje, aplinkybę, jog E. Ž. neteisėtai laikė labai didelį narkotinių medžiagų kiekį, bei pripažinti, jog E. Ž. neteisėtai gabeno labai didelį narkotinių medžiagų kiekį.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuoti automobilį „Rover 75“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), priklausiusį nuteistiesiems E. G., A. S. ir E. Ž..

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.