- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-19
- Bylos Nr.
- e2A-276-794/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-18973-2020-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Atsakovas
- A. P.
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-24516-1080/2020 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Ignitis“ ieškinį atsakovui A. P. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Ignitis“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo A. P. 1 324,61 Eur skolos už sunaudotą elektros energiją, teiktą objektu (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d., 5 procentus metines palūkanas nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad ieškovė tiekia elektros energiją į gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – objektas). Pagal ieškovės vartotojų duomenų bazėje esančią informaciją dėl elektros energijos tiekimo į objektą 1994 m. sausio 1 d. buvo pasirašyta sutartis su atsakovu, tačiau ieškovė rašytinės sutarties pateikti negali, kadangi ji nerasta archyve. Atsakovas tam tikrais laikotarpiais skaitiklio rodmenų nedeklaravo, todėl sąskaitos atsakovui buvo išrašomos pagal vidurkį. Taip pat atsakovas vykdė mokėjimus ir dalinai skolą apmokėjo. Įvertinus atsakovo iki 2020 m. birželio 30 d. atliktus mokėjimus, šio ieškinio pateikimo dienai atsakovo skola už suvartotą elektros energiją objekte yra 1 324,61 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. Atsakovas 1 324,61 Eur skolos, susidariusios iki 2020 m. birželio 30 d. iki šiol neapmokėjo, todėl ieškovė dėl skolos priteisimo kreipėsi į teismą su ieškiniu.
Atsiliepimas
2. Atsakovas pateikė atsiliepimą kuriuo prašo ieškovės ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad ieškovė atsakovui nesuteikė jokių paslaugų už kurią prašo priteisti skolą. Anot atsakovo, ieškovė nepateikia rašytinių įrodymų susidariusiai skolai pagrįsti, nepateikė sutarties sudarytos tarp atsakovo ir ieškovės, o ieškovės minimos reorganizavimo sutartys neturi nieko bendra su atsakovu. Ieškovė prašo priteisti skolą už tariamai suteiktas paslaugas, kurių atsakovas negavo, objektas į kurį atsakovė teikė paslaugas, jam nepriklauso jau daug metų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. spalio 19 d. sprendimu ieškovės ieškinį tenkino, priteisė ieškovei iš atsakovo 1 324,61 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 30 Eur bylinėjimosi išlaidų.
4. Teismo vertinimu, atsižvelgus į visas byloje esančias aplinkybes, įrodymus ir šalių paaiškinimus, aplinkybė, jog elektros energijos tiekimo sutartis tarp atsakovo ir ieškovės buvo sudaryta yra pakankamai įrodyta ir pagrįsta. Nors iš Nekilnojamojo turto registro duomenų teismas nustatė, kad objekto registruota nėra, tačiau vien ši aplinkybė, teismo vertinimu nepaneigia, kad atsakovui nekyla pareiga atsiskaityti už pateiktą elektros energiją. Atsakovo teiginių pagrįstumu leidžia abejoti ir tai, kad ginčydamas savo prievolę atsiskaityti su ieškove, remdamasis tuo, kad jam objektas nepriklauso, už teikiamas paslaugas atsakovas ieškovei dalinai mokėjo. Todėl teismas atsakovo argumentus, kad objektas jam nepriklauso, kaip paneigiančius atsakovo pareigą atsiskaityti su ieškove, atmetė kaip neįrodytus.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
5. Apeliaciniu skundu atsakovas (apeliantas) A. P. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą panaikinti ir priimti naudą sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
5.1. Apelianto teigimu, elektros energijos prikimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, todėl ji privalėjo būti sudaryta rašytine forma. Sutartyje turėjo būti numatytas tiekiamos elektros energijos kiekis, kaina, kokybė, sutarties šalių teisės ir pareigos. Ieškovei grindžiant savo reikalavimą neva su apeliantu sudaryta elektros energijos prikimo – pardavimo sutartimi, tačiau tokios sutarties nepateikus, teismui nebuvo pagrindo pagal bylos šalių veiksmus, o ypač neveikimą, t. y. klausimo dėl elektros energijos tiekimo sutarties egzistavimo neiškėlimo iki ieškovei kreipiantis į teismą, spręsti apie minėto sandorio sudarymą ir iš jo kylančių prievolių egzistavimą ar neegzistavimą, nes nesant sutarties negalima nustatyti ieškovės teiktų paslaugų kainos, šalių teisių, pareigų sutarties vykdymo metu ir kitų esminių sutarties sąlygų, turinčių reikšmę nustatant prievolės apimtį.
5.2. Apeliantas nurodo, kad dalies mokėjimas už elektros energiją, savaime nereiškia, kad jis buvo tiekiamos elektros energijos vartotojas, kadangi prievolę sumokėti už tiekiamą elektros energiją galėjo įvykdyti ir už kurį nors kitą asmenį. Nors teismas pripažino, jog apeliantas nėra objekto, į kurį buvo tiekiama elektros energija, savininkas, šios aplinkybės nepagrįstai nepripažino svarbia ginčui išspręsti. Apelianto vertinimu, elektros energija gali būti tiekiama tik jos naudojimo tikslu, todėl apeliantui nesant objekto savininku, juo nesinaudojant, nėra jokio pagrindo daryti prielaidas, kad ieškovės tiekiamą elektros energiją jis naudojo. Pažymėjo, kad ne šalių susirašinėjimas ar skaitiklio parodymų surašymo aktai gali būti zoologijos sodo, kuriame neva apeliantas laikė paukščius, buvimo įrodymai, o įstatymų nustatyta tvarka zoologijos sodo įrengimą patvirtinantys dokumentai.
5.3. Bylą nagrinėjęs teismas nesuvokė įrodinėjimo proceso bei tam tikrų įrodymų reikšmės teismo daromoms išvadoms, nes apelianto paaiškinimai, atsikirtimai į ieškovės ieškinį taip pat yra įrodymai, o ar remtis jais priimant sprendimą, ar ne – teismo teisė. Pastato (objekto) priklausomybė yra ne įrodinėjimo, o faktų nustatymo, kurį atlieka teismas, problema. Jeigu teismas spendime padarė išvadą, t. y. nustatė, kad apeliantas nėra objekto, į kurį ieškovė tiekė elektros energiją, savininkas, tai teismo pozicija, kad apeliantas turėjo minėtą aplinkybę įrodinėti, yra aiškiai nepagrįsta ir patvirtina procesinės bei materialinės teisės normų suvokimo ir jų taikymo ydingumą priimant skundžiamą sprendimą.
5.4. Neveikimu civiliniai teisiniai sandoriai negali būti sudaromi, todėl aplinkybė, kad apeliantas nekėlė klausimo dėl sutarties su ieškove egzistavimo, nereiškia to, kad pripažino sutartį esant sudarytą. Elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp elektros energijos tiekimo įmonės ir fizinio asmens yra vartojimo sutartis, kurioje fizinis asmuo yra silpnesnioji pusė, todėl pirmiausiai ne apeliantas, o ieškovė turi pareigą kelti klausimą apie būtinybę sudaryti tokią sutartį, žinodama, kad tokios sutarties nėra arba kad ją reikėtų atnaujinti. Teismas visiškai neįvertindamas pačios ieškovės neveikimo ne tik neteisingai išaiškino materialinės teisės normas, bet ir pademonstravo akivaizdų šališkumą – visus apelianto veiksmus (neveikimą) vertino nepalankiai, visiškai nepasisakydamas apie tai, kad ieškovė nevykdė savo privalomų pareigų.
5.5. Teismas ieškinio pagrįstumo įrodymais pripažino ESO 2011 m. birželio 15 d. užduotį (duomenys neskelbtini) dėl skaitiklio keitimo planine tvarka ir 2014 m. spalio 24 d. užduotį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skaitiklio rekonstrukcijos – perkėlimo į kitą vietą. Apelianto teigimu, 2014 m. ieškovė perkėlė elektros skaitiklį į sunkiai prieinamą vietą (prie elektros pastotės), dėl ko tikrieji elektros energijos vartotojai neturėjo realių galimybių nei deklaruoti suvartotos elektros energijos duomenų, nei kontroliuoti jos suvartojimo apskaitos teisingumo, nes buvo konstatuojama, kad elektros skaitiklio parodymai nuimami nuotoliniu būdu, tuo pagrindu išrašomos sąskaitos – faktūros, kurios buvo visada apmokamos. Tai patvirtina ir tas faktas, kad po skaitliuko perkėlimo nebuvo vykdomi kasmetiniai skaitliuko rodmenų patikrinimai, o tai irgi patvirtina faktą, kad elektros energijos tiekėjas buvo pilnai atsakingas už skaitliuko būseną ir skaitliuko parodymus. Priešingu atveju yra visai nesuprantama skaitiklio perkėlimo priežastis.
Atsiliepimas
6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė UAB „Ignitis“ prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, paliekant Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Šalies argumentai
6.1. Ieškovės teigimu, teismas visapusiškai ir objektyviai ištyręs visus byloje pateiktus abiejų šalių rašytinius įrodymus bei juos įvertinęs, pagrįstai sprendė, kad tarp šalių 1994 m. sausio 1 d. buvo sudaryta rašytinė sutartis. Nors rašytinė sutartis nebuvo pateikta į bylą, nes nerasta archyve, tačiau tai nepaneigia teismo išvados, kad atsakovas žinojo, jog šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai. Teismas šią išvadą padarė, atsižvelgdamas į bylos faktines aplinkybes ir paties atsakovo faktinius veiksmus, t. y. būtent atsakovas faktiškai naudojosi elektros energija ir, nors nereguliariai, už tiekiamą elektros energiją mokėjo. Šių nustatytų faktinių aplinkybių atsakovas nepaneigė. Aplinkybę, kad atsakovui buvo žinoma ir suprantama, jog šalis sieja sutartiniai santykiai, ir kad jam tenka pareiga tinkamai atsiskaityti už faktiškai suvartotą elektros energiją, patvirtina jo paties rašyti elektroniniai laiškai ieškovui.
6.2. Ieškovė pažymi, kad būtent atsakovo veiksmai (o ne neveikimas) yra pakankamas pagrindas vertinti, jog atsakovas buvo sudaręs sandorį su ieškove. Teismas pripažino, kad tarp šalių buvo sudarytas rašytinis sandoris, o ne sandoris konkliudentiniais veiksmais, kurie nagrinėjamu atveju tik patvirtino rašytinės sutarties sudarymo faktą. Apelianto teiginiai, jog nesant pateiktos rašytinės sutarties, teismas neva negalėjo nustatyti atsakovo, kaip faktinio elektros energijos vartotojo, pareigų, prieštarauja teisiniam reglamentavimui, kurį teismas sprendime išsamiai išanalizavo. Apelianto argumentai nepaneigia to, kad teismas nagrinėjamu atveju tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą sprendimą.
6.3. Visos ieškovės teikiamų paslaugų kainos yra skelbiamos viešai. Pats atsakovas nuo 2012 m. spalio 1 d. pasirinko objekte taikomą tarifo planą „Namai plius“, pagal kurį yra taikomi atitinkami tarifai teikiamai elektros energijai apmokėti bei atsiskaitymo tvarka. Pagal šį planą Atsakovui kiekvieną mėnesį yra išrašomos PVM sąskaitos – faktūros pagal deklaruojamus ir / ar nustatytus faktinius skaitiklio rodmenis. Atsakovui pačiam nedeklaravus skaitiklio rodmenų, sąskaitos buvo išrašomos pagal vidutinį vartotojo objekto elektros energijos suvartojimą (vidurkį). Atsakovas savo pretenzijose dėl neva netinkamai apskaičiuotos mokėtinos sumos už faktiškai suvartotą elektros energiją nei karto nėra nurodęs, kad jis faktiškai nenaudoja elektros energijos objekte ar kad jam netinkamai taikomi tarifai už suvartotą elektros energiją bei kad jam nežinoma ar nesuprantama atsiskaitymo tvarka.
6.4. Ieškovės vertinimu, teismas tinkamai taikė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančias procesinės teisės normas, spręsdamas, kad faktinis elektros energijos vartotojas objekte yra atsakovas. Teismas sprendime nėra pripažinęs, jog atsakovas nėra objekto savininkas, kaip klaidingai teigiama apeliaciniame skunde. Teismas nustatė, jog objekto viešame registre registruota nėra, o atsakovas į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų pagrįsti savo teiginiams, kad jis neva nesinaudoja objektu, kuris jam daug metų nepriklauso.
6.5. Apelianto teiginiai, kad neva jis prievolę sumokėti už tiekiamą elektros energiją galėjo įvykdyti ir už kurį nors kitą asmenį, turi būti vertinami kritiškai. Šiems savo teiginiams pagrįsti atsakovas nepateikė jokių įrodymų. Būtent atsakovas, gavęs elektroniniu paštu siunčiamus įspėjimus, pats asmeniškai teikė savo pretenzijas ieškovei dėl apskaičiuotų mokėtinų sumų pagrįstumo. Atsakovas nei karto neginčijo aplinkybės, kad objekto naudotojas yra ne jis ir kad mokėjimus neva vykdo už kokį nors kitą asmenį. Priešingai, atsakovas savo pretenzijose tvirtino, jog jis atsiskaito laiku ir tinkamai.
6.6. Apelianto argumentai, kad elektros skaitiklis buvo perkeltas į sunkiai prieinamą vietą, dėl ko neva tikrieji elektros energijos vartotojai neturėjo realių galimybių nei deklaruoti suvartotos elektros energijos duomenų, nei kontroliuoti jos suvartojimo apskaitos teisingumo, taip pat kelia abejonių apeliacinio skundo pagrįstumu. Teismas įvertinęs faktines aplinkybes, kad atsakovas naudojasi objektu ir už teikiamas paslaugas atsakovas ieškovei moka, kurių atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės ir neginčija, pagrįstai tokius atsakovo argumentus, kad objektas jam nepriklauso, kaip paneigiančius atsakovo pareigą atsiskaityti su ieškove, atmetė kaip neįrodytus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
7. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
8. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
9. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
10. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
11. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių
12. Ieškovė tiekė elektros energiją į nekilnojamojo turto objektą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), elektros energijos vartotojas yra atsakovas (kliento kodas (duomenys neskelbtini)). Kaip teigia ieškovė, atsakovui nuo 2012 m. spalio 1 d. pasirinkus objekte taikomą tarifo planą „Namai plius“, atsiskaitymui už suvartotą elektros energiją kiekvieną mėnesį buvo išrašomos sąskaitos – faktūros pagal paties atsakovo deklaruojamus ir/ar skirstomųjų tinklų operatoriaus (nagrinėjamu atveju AB „Energijos skirstymo operatorius“ (toliau – ESO)) skaitiklio patikrinimų metu nustatytus faktinius skaitiklio rodmenis, priskaičiuojant ir pastoviąją kainos dedamąją. Nedeklaravus skaitiklio rodmenų, sąskaitos buvo išrašomos pagal vidutinį vartotojo objekto elektros energijos suvartojimą (vidurkį), taip pat priskaičiuojant pastoviąją kainos dedamąją. Laikotarpiu nuo 2018 m. gruodžio 27 d. iki 2019 m. gegužės 31 d. skaitiklio rodmenų nebuvo deklaruoti, todėl sąskaitos už suvartotą elektros energiją, teiktą į objektą atsakovui buvo išrašomos pagal vidurkį. Atsakovui pilnai neapmokėjus už teiktą elektros energiją ieškovė išrašė ir pateikė atsakovui apmokėjimui 2019 m. gegužės 31 d. PVM sąskaitą – faktūrą Serija LAEP Nr. (duomenys neskelbtini) dėl bendros mokėtinos sumos 583,44 Eur (priskaičiavus elektros energijos suvartojimą pagal vidurkį) iki skaitiklio rodmenų: dieninėje skalėje – iki 100 464 kWh, naktinėje skalėje – iki 114 785 kWh. 2019 m. birželio 10 d. objekte buvo atliktas skaitiklio rodmenų nurašymas, kurio metu nustatyti faktiniai skaitiklio rodmenys: dieninės skalės – 110 311 kWh, naktinės skalės - 126 823 kWh. Šią aplinkybę ptvirtina skaitiklio rodmenų nurašymo aktas – užduoties Nr. (duomenys neskelbtini). Remiantis šiais rodmenimis ieškovė paskaičiavo neapmokėtą 2 215,26 Eur skolą už suvartotą elektros energiją nuo 2019 m. gegužės 31 d. išrašytoje PVM sąskaitoje – faktūroje priskaičiuoto suvartojimo pagal vidurkį, t. y. nuo skaitiklio rodmenų: dieninės skalės – 100 464 kWh, naktinės skalės – 114 785 kWh, iki 2019 m. birželio 10 d. nurašytų skaitiklio rodmenų: dieninės skalės – 110 311 kWh, naktinės skalės – 126 823 kWh. 2019 m. birželio 30 d. ieškovė išrašė atsakovui PVM sąskaitą – faktūrą LAEP Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mokėtinos bendros 2 409,74 Eur sumos už 2019 m. birželio mėn., kuri susideda iš 2 215,26 Eur skolos, t. y. 2 209,26 Eur sumos, paskaičiuotos pagal nurodytus skaitiklio rodmenis ir 6 Eur sumos už pastoviąją kainos dedamąją, taip pat likusios nesumokėtos 194,48 Eur sumos už 2019 m. gegužės mėn. suvartotą elektros energiją, įvertinus atsakovo atliktą 388,96 Eur mokėjimą. 2019 m. liepos 31 d. PVM sąskaita faktūra LAEP Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. rugpjūčio 31 d. PVM sąskaita faktūra LAEP Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovės buvo išrašomos taikant elektros energijos suvartojimą pagal vidurkį. Atsižvelgiant į paskaičiuotas sumas (361,77 Eur ir 361,77 Eur) už einamųjų mėnsių suvartotą elektros energiją, taip pat į atsakovo 2019 m. liepos 30 d., 2019 m. rugpjūčio 26 d., 2019 m. rugpjūčio 30 d. sumokėtas sumas (500 Eur + 194,48 Eur + 500 Eur) bei anksčiau susidariusią nepriemoką (2 409,74 Eur), objekte nepriemoka sumažėjo iki 1 938,80 Eur (361,77 Eur + 361,77 Eur + 2 409,74 Eur - 194,48 Eur - 500 Eur - 500 Eur). 2019 m. rugsėjo 3 d. objekte pakartotinai atliktas skaitiklio rodmenų nurašymas (užduoties Nr. 72563879), kurio metu nustatyti faktiniai skaitiklio rodmenys: dieninės skalės – 115 547 kWh, naktinės skalės – 133 782 kWh. Remiantis šiais rodmenimis atsakovui 2019 m. rugsėjo 30 d. buvo išrašyta PVM sąskaita – faktūra LAEP Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mokėtinos bendros 2 456,55 Eur sumos, kuri susideda iš 517,75 Eur sumos, paskaičiuotos pagal nurodytus skaitiklio rodmenis ir 6 Eur sumos už pastoviąją kainos dedamąją bei 1 938,80 Eur likusios nesumokėtos sumos už 2019 m. rugpjūčio mėn. 2019 m. spalio 31 d. PVM sąskaita – faktūra LAEP Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. lapkričio 30 d. PVM sąskaita – faktūra LAEP Nr.13904661 buvo išrašomos taikant elektros energijos suvartojimą pagal vidurkį, atsakovui skaitiklio rodmenų nedeklaruojant. Atsižvelgiant į paskaičiuotas sumas už einamųjų mėnsių suvartotą elektros energiją (425,92 Eur + 425,92 Eur), 2019 m. lapkričio 28 d. atsakovo sumokėtą sumą 400 Eur bei anksčiau susidariusią nepriemoką 2 456,55 Eur, objekte nepriemoka padidėjo iki 2 908,39 Eur (425,92 Eur + 425,92 Eur + 2 456,55 Eur - 400 Eur). 2019 m. gruodžio 5 d. objekte atliktas skaitiklio rodmenų nurašymas – užduoties Nr. (duomenys neskelbtini), kurio metu nustatyti faktiniai skaitiklio rodmenys: dieninės skalės – 116 551 kWh, naktinės skalės – 135 604 kWh. Nustačiusi faktinius skaitiklio rodmenis, kurie buvo mažesni nei paskaičiuoti už 2019 m. lapkričio ir gruodžio mėn. pagal vidutinį vartotojo objekto elektros energijos suvartojimą (vidurkį), buvo atliktas perskaičiavimas už praeities laikotarpius ir objekte susidariusi nepriemoka sumažėjo iki 2 351,53 Eur. Per laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. viso už objekte suvartotą elektros energiją buvo paskaičiuota 4 729,93 Eur, atsakovas per šį laikotarpį viso sumokėjo – 2 378,40 Eur, įsiskolinimas sudarė 2 351,53 Eur. 2019 m. gruodžio 31 d. atsakovui buvo išrašta PVM sąskaita – faktūra LAEP Nr. (duomenys neskelbtini) dėl mokėtinos bendros 2 351,53 Eur sumos, t. y. 2 345,53 Eur skolos ir 6 Eur sumos už pastoviąją kainos dedamąją. 2020 m. sausio 31 d. PVM sąskaita – faktūra LAEQ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. vasario 29 d. PVM sąskaita – faktūra LAEQ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išrašomos taikant elektros energijos suvartojimą pagal vidurkį. Atsižvelgiant į paskaičiuotas sumas už einamųjų mėnsių suvartotą elektros energiją (458,31 Eur + 458,31 Eur), 2020 m. vasario 21 d. atsakovo sumokėtą sumą 400 Eur bei anksčiau susidariusią nepriemoką 1 951,53 Eur, objekte nepriemoka padidėjo iki 2 868,15 Eur (458,31 Eur + 458,31 Eur + 2 351,53 Eur - 400 Eur). 2020 m. kovo 25 d. PVM sąskaita – faktūra LAEQ Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. balandžio 29 d. PVM sąskaita – faktūra LAEQ Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. gegužės 31 d. PVM sąskaita – faktūra LAEQ Nr. (duomenys neskelbtini), 2020 m. birželio 30 d. PVM sąskaita – faktūra LAEQ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išrašomos pagal atsakovo deklaruotus rodmenis. Atsižvelgiant į paskaičiuotas sumas už einamųjų mėnesių suvartotą elektros energiją (6,24 Eur + 6,14 Eur + 6,24 Eur + 232,39), 2020 m. kovo 24 d., 2020 m. balandžio 9 d., 2020 m. gegužės 8 d., 2020 m. gegužės 21 d., 2020 m. birželio 25 d., 2020 m. birželio 30 d. atsakovo sumokėtą bendrą 1 794,55 Eur sumą (200 Eur + 200 Eur + 300 Eur + 464,55 Eur + 400 Eur + 230 Eur) bei anksčiau susidariusią nepriemoką 2 868,15 Eur (už sausio ir vasario mėnesius), objekte nepriemoka sumažėjo iki 1 324,61 Eur (6,24 Eur + 6,14 Eur + 6,24 Eur + 232,39 Eur + 2 868,15 Eur - 200 Eur - 200 Eur - 300 Eur - 464,55 Eur - 400 Eur - 230 Eur). Ieškovės teigimu, atsakovas šio įsiskolinimo ieškovei neapmokėjo, todėl už į objektą suteiktą elektros energiją laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. liko skolingas 1 324,61 Eur.
13. Byloje kilo ginčas dėl skolos susidariusios už elektros energijos tiekimą. Ieškovė teigia, kad dėl elektros energijos tiekimo į objektą 1994 m. sausio 1 d. tarp šalių buvo pasirašyta sutartis, objekte elektros energijos vartotojas yra atsakovas. Tuo tarpu atsakovas su tokia pozicija nesutinka bei nurodo, kad tarp šalių nėra sudarytos sutarties, todėl neprivalo atsiskaityti su ieškove.
Dėl elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo
14. Apelianto teigimu, elektros energijos prikimo – pardavimo sutartis yra viešoji sutartis, todėl ji privalėjo būti sudaryta rašytine forma. Ieškovei grindžiant savo reikalavimą neva su apeliantu sudaryta elektros energijos prikimo – pardavimo sutartimi, tačiau tokios sutarties nepateikus, teismui nebuvo pagrindo pagal bylos šalių veiksmus, o ypač neveikimą, spręsti apie sandorio sudarymą ir iš jo kylančių prievolių egzistavimą ar neegzistavimą.
15. Elektros energijos tiekimo vartotojams (pirkimo – pardavimo) sutartis yra viešoji sutartis (CK 6.161 straipsnio 1 dalis, 6.383 straipsnio 3 dalis). Tai reiškia, kad elektros energijos tiekimo įmonė privalo teikti tiekimo paslaugas visiems, kas kreipiasi, t. y. asmenims, turintiems energiją naudojančius įrenginius ar nustatytus techninius reikalavimus atitinkančius vidaus tinklus, kurie yra prijungti prie energijos tiekimo tinklų, ir įrengtus apskaitos prietaisus. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nors ir nesant elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties sudarytos rašytine forma, tačiau vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.71 straipsniu ir 6.384 straipsnio 1 dalimi elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartis tarp šalių gali būti sudaryta konkliudentiniais veiksmais. Be to, Elektros energijos tiekimo ir naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. vasario 11 d. įsakymu Nr. 1-38 100 punktas nustato, kad tais atvejais, kai su tiekėju ir (ar) operatoriumi nėra sudaryta sutartis arba vartotojo neįmanoma nustatyti, už patiektą elektros energiją, reaktyviąją elektros energiją ir (ar) elektros energijos persiuntimo ir kitas su tuo susijusias paslaugas privalo atsiskaityti objekto, kuriame vartojama elektros energija, savininkas.
16. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė į bylą tarp šalių 1994 m. sausio 1 d. sudarytos rašytinės elektros energijos pirkimo pardavimo sutarties pateikti negali, nes ji nėra rasta archyve. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas nesutikdamas su atsakovo argumentais, pažymi, kad elektros energijos prikimo – pardavimo sutartis neprivalo būti sudaryta rašytine forma, t. y. CK 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta galimybė sudaryti elektros energijos pirkimo – pardavimo sutartį konkliudentiniais veiksmais – pradėjus faktiškai naudoti elektros energiją. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad tarp šalių buvo sudarytas rašytinis sandoris, o ne sandoris konkliudentiniais veiksmais. Tai patvirtina ir byloje pateiktos sąskaitos – faktūros už laikotarpį nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. (UAB „Lietuvos energijos tiekimas“) iš kurių matyti, kad jos išrašomos 1994 m. sausio 1 d. sudarytos sutarties pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo argumentai dėl privalomos elektros energijos pirkimo – pardavimo sutarties rašytinės formos, o nesant pateiktos rašytinės sutarties, faktinio elektros energijos vartotojo nustatymo negalimumo prieštarauja teisiniam reglamentavimui, todėl atmestini kaip visiškai nepagrįsti.
Dėl faktinio elektros energijos vartotojo nustatymo
17. Apelianto teigimu, jis nėra objekto, kuriam buvo tiekta elektros energija, savininkas, o dalies sumokėjimas už elektros energiją, savaime nereiškia, kad jis buvo tiekiamos elektros energijos vartotojas, nes prievolę sumokėti už tiekiamą elektros energiją galėjo įvykdyti ir už kurį nors kitą asmenį.
18. Apie įrodymų pakankamumą teismas sprendžia pagal įrodymų, kaip faktinių duomenų, ryšį su įrodinėjama aplinkybe (tiesioginiai ar netiesioginiai įrodymai) pagal informacijos tikslumą, detalumą ir kitas aplinkybes. Ar įrodymai, kaip informacija, yra tikslūs ir detalūs, sprendžiama pagal turinį. Rašytinio įrodymo turinys gali būti objektyviai nulemtas to, kuriam tikslui tam tikri dokumentai, kurie civiliniame procese naudojami kaip įrodymo priemonės, yra rengiami. Kasacinėje byloje teismas yra pasisakęs, kad įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius turi didelę reikšmę sprendžiant įrodymų pakankamumo klausimą. Tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. vasario 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-81/2005). Netiesioginiai įrodymai turi silpnesnę įrodomąją vertę. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti. Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai neturi pakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 15 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. e3K-3-145-415/2017, 9 punktas).
19. Iš byloje pateiktų ieškovės 2019 m. balandžio 23 d., 2019 m. birželio 5 d., 2019 m. liepos 4 d., 2019 m. rugpjūčio 2 d., 2019 m. spalio 4 d. įspėjimų bei 2019 m. rugsėjo 4 d., 2019 m. gruodžio 4 d., 2019 m. gruodžio 13 d., 2020 m. sausio 23 d. pranešimų dėl susidariusios objekte tiekiamos elektros energijos skolos bei informacijos apie klientams taikomus tarifus pateikimo, matyti, jog pastarieji buvo adresuoti atsakovui, t. y. buvo pateikiami elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini) bei siunčiami atsakovui adresu (duomenys neskelbtini) Atsakovas, gavęs ieškovės elektroniniu paštu siunčiamus įspėjimus, pats asmeniškai teikė savo pretenzijas ieškovei dėl apskaičiuotų mokėtinų sumų pagrįstumo. Iš ieškovės 2019 m. gruodžio 13 d. atsakymo į atsakovo 2019 m. gruodžio 3 d. kreipimąsi bei iš pateiktų duomenų iš ieškovės duomenų informacinės sistemos už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. matyti, kad atsakovas nuo 2012 m. spalio 1 d. pasirinko objekte taikomą tarifo planą „Namai plius“. Iš byloje pateikto susirašinėjimo tarp šalių elektroniniu paštu turinio matyti, kad atsakovas nuosekliai teigė, jog jis tinkamai atsiskaito už elektros energiją bei nurodė, kad objekte, į kurį ieškovė tiekia elektros energiją įrengtas zoologijos sodas, kuriame atsakovas laiko paukščius, t. y. atsakovas 2019 m. rugsėjo 3 d. elektroniniame laiške nurodė, kad name mažamečiai vaikai bei prie elektros energijos tiekimo pajungtas paukštynas ir paukščių – stručių inkubatorius. Šias aplinkybes atsakovas pakartojo ir 2019 m. gruodžio 3 d. elektroniniame laiške, įspėdamas ieškovę, kad kreipsis į teismą dėl žalos atlyginimo, nes yra pajungtas paukštynas su inkubatoriumi. Taip pat atsakovas minėtame 2019 m. rugsėjo 3 d. elektroniniame laiške kreipdamasis į ieškovę, aiškiai save pristato kaip elektros abonentą Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad elektros energija naudojasi bei sąžiningai moka daugiau kaip trisdešimt metų. Iš byloje pateiktos priskaitymų ir mokėjimų ataskaitos matyti, kad atsakovas nors ir nereguliariai, tačiau už ieškovės tiekiamą elektros energiją laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. mokėjo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovas savo pretenzijose dėl netinkamai apskaičiuotos mokėtinos sumos už faktiškai suvartotą elektros energiją nei karto nėra nurodęs, kad jis faktiškai nenaudoja elektros energijos objekte ar tai, kad objektas, kuriam buvo tiekta elektros energija jam nepriklauso. Atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, pateiktų įrodymų visumą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad atsakovas žinojo, jog šalis sieja sutartiniai teisiniai santykiai, atsakovas naudojosi tiekiama elektros energija ir už ją nors ir ne pilnai, tačiau atsiskaitinėjo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutikdamas su ieškovės argumentais, pažymi, kad atsakovo veiksmai, t. y. faktinis elektros energijos naudojimas (o ne neveikimas) yra pakankamas pagrindas vertinti, jog atsakovas buvo sudaręs sandorį su ieškove.
20. Civilinis procesas, be kita ko, grindžiamas ginčo šalių rungimosi principu, kurio esmė yra ta, kad būtent dėl įrodinėjamų aplinkybių nustatymo suinteresuotoms šalims tenka įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo, renkant įrodymus. Kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).
21. Apeliacinės instancijos teismas nors ir sutikdamas su atsakovo argumentais, jog dalies sumokėjimas už elektros energiją, savaime nereiškia, kad jis buvo objekte tiekiamos elektros energijos faktinis vartotojas, nes prievolę sumokėti už tiekiamą elektros energiją galėjo įvykdyti ir už kurį nors kitą asmenį, pažymi, kad šiuo atveju paties atsakovo elektroninių laiškų turinys, t. y. pats atsakovas save pristato kaip elektros abonentą Nr. (duomenys neskelbtini) bei nurodo, kad naudojasi elektra daugiau nei trisdešimt metų ir sąžiningai moka bei ieškovės pateiktų įrodymų visuma paneigia šiuos atsakovo argumentus. Be to, atsakovas nepaaiškino elektroniniuose laiškuose jo nurodytų aplinkybių, jų nepaneigė bei papildomai jokių įrodymų nei su atsiliepimu į ieškinį, nei su apeliaciniu skundu nepateikė, o deklaratyviai teigdamas, kad prievolę sumokėti už tiekiamą elektros energiją galėjo įvykdyti ir už kurį nors kitą asmenį ar tai, kad elektros skaitiklis buvo perkeltas į sunkiai prieinamą vietą, dėl ko tikrieji elektros energijos vartotojai neturėjo realių galimybių deklaruoti suvartotos elektros energijos duomenų, nenurodo jokio kito asmens, už kurį galimai galėjo mokėti bei nepaaiškina, kas yra tikrieji elektros energijos vartotojai (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas ne tik mokėjo sąskaitas už ieškovės tiektą objektui elektros energiją bet ir pats asmeniškai teikė savo pretenzijas ieškovei dėl apskaičiuotų mokėtinų sumų pagrįstumo. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir įvertinus įrodymų visumą, apeliacinės instncijos teismo vertinimu, šiuo atveju ieškovė įrodė, kad atsakovas buvo objekto, kuriam tiekta elektros energija faktinis vartotojas, o atsakovas šių aplinkybių nepaneigė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovo argumentus kaip neįrodytus ir tenkino ieškovės reikalavimus.
22. Atsakovo argumentai, jog jis nėra objekto savininkas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu nėra reikšmingi, nes įrodymų visuma patvirtina, jog atsakovas yra objekto elektros energijos faktinis vartotojas, todėl jam kyla pareiga atsiskaityti su ieškove.
23. Kiti apelianto argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės sprendžiant dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų atskirai nepasisakytina.
Dėl bylos procesinės baigties
24. Apibendrindamas nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinęs apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantas, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą, reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantas nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
25. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
26. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovė turi teisę į jos patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tačiau ieškovė nepateikė prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, dėl to šiuo atveju bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas nesvarstomas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
27. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 5,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2020 m. sausio 23 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. spalio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.