Šiaulių apygardos teismo nutartis, 1A-78-282/2022

Teismas: Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-03-17
Bylos Nr.: 1A-78-282/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-46264-2019-7
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Gražvydas Poškus, Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
Nuteistasis: A. K., D. S.
Nukentėjusysis: S. R.
Advokatai: Saulius Alysas

Kategorijos

1.2.14.3.2.1Plėšimas įsibrovus į patalpą (BK 180 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-78-282/2022Teisminio proceso Nr. 1-01-1-46264-2019-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.3.2.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.3.; 2.1.7.4.4.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1. (S)

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. kovo 17 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vidmanto Mylės, Gražvydo Poškaus, Virginijos Žindulienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

sekretoriaujant Raimondai Katiliūtei,dalyvaujant prokurorui Aivarui Povilaičiui,nuteistajam A. K. ir jo gynėjui advokatui Sauliui Alysui,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

– pagal BK 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, A. K. paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 4 metams 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirtą subendrintą bausmę subendrinus dalinio sudėjimo būdu su 2021 m. birželio 15 d. nutartimi, kuria subendrintos bausmės pagal Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. gruodžio 2 d. ir 2021 m. kovo 3 d. nuosprendžius, A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 1, 2 dalimis, į bausmės laiką įskaitytas laikas, A. K. išbūtas laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2020 m. sausio 8 d. iki 2020 m. liepos 8 d., bei 2021 m. birželio 15 d. nutartimi įskaitytas laikas nuo 2019 m. gruodžio 27 d. 4.55 val. iki 2019 m. gruodžio 28 d. 12.50 val.

Bausmės pradžią nustatyta skaičiuoti nuo faktinio sulaikymo momento vykdant šį nuosprendį.

Nukentėjusiosios S. R. civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir priteista solidariai iš D. S. ir A. K. 1 500 Eur turtinės žalos.

Taip pat šiuo nuosprendžiu pagal BK 180 straipsnio 2 dalį pripažintas kaltu ir nuteistas D. S., tačiau nuosprendis jo atžvilgiu neskundžiamas.

Teisėjų kolegija,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. A. K. pagal BK 180 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad jis ir D. S. įsibrovė į gyvenamąjį namą ir panaudodami fizinį smurtą bei grasindami sunaikinti nukentėjusiajam asmeniui priklausantį turtą, atėmė galimybę jam priešintis ir pagrobė svetimą turtą, o būtent: 2019 m. spalio 29 d. apie 15 val. S. R. atidarius gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), duris, D. S. ir A. K. įstūmė nukentėjusiąją į gyvenamojo namo vidų. Čia A. K. parvertė S. R. ant lovos, surišo jai virve rankas, užrišo jai šaliku burną, o D. S. padegė žurnalą, grasino nukentėjusiajai padegti gyvenamąjį namą, reikalavo iš nukentėjusiosios duoti jiems 2 000 Eur. Tokiais bendrais veiksmais A. K. ir D. S. atėmė galimybę nukentėjusiajai priešintis ir toliau tęsdami savo nusikalstamus veiksmus pagrobė S. R. priklausantį 1 500 Eur vertės turtą: 230 Eur, 780 Eur vertės perlų ir aukso vėrinį su apyranke, 490 Eur vertės perlų vėrinį su apyranke.

2. Taip pat A. K. pagal BK 253 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis neteisėtai įgijo ir laikė šaunamąjį ginklą bei šaudmenis, o būtent: tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytoje vietoje ir laiku, bet ne vėliau kaip iki 2020 m. sausio 8 d., jis, neturėdamas leidimo įgijo iš nenustatyto asmens C kategorijos šaunamiesiems ginklams priskiriamą dujinį – garsinį pistoletą „Ekol Major“ Nr. (duomenys neskelbtini) bei C kategorijos šaunamiesiems ginklams skirtus du 9 mm kalibro dujinius–garsinius šovinius ir šį šaunamąjį ginklą bei šovinius neteisėtai laikė savo namuose, adresu (duomenys neskelbtini), kol 2020 m. sausio 8 d. apie 16.40 val. (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai kratos metu rado ir paėmė šį šaunamąjį ginklą bei šovinius.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021-11-26 nuosprendžio dalis, kuriomis jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį bei iš jo solidariai priteistas 1 500 Eur turtinės žalos atlyginimas S. R., ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 180 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

3.1. Teigia, kad nuosprendis dėl jo nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, nes teismo išvados dėl jo kaltės padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą yra nemotyvuotos, paremtos prielaidomis ir prieštaringais faktais, kurių teismas nepašalino. Dėl to teigia, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, teigia, kad nuosprendyje padarytos išvados dėl jo dalyvavimo plėšime neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių, nes teismas nemotyvuotai sureikšmino liudytojo D. T. parodymus, kurie yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o vertindamas nukentėjusiosios S. R., liudytojo A. M. parodymus, asmens parodymo atpažinti protokole užfiksuotus duomenis, selektyviai atrinko dalį duomenų, kurie leido pagrįsti kaltinimą.

3.2. Nurodo, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme parodė, jog D. S. jo paprašė pavežti iki (duomenys neskelbtini) mstl. pas giminaitę bei pasiūlė už pagalbą 50 Eur, kad kartu su jais automobiliu vyko ir D. T., kad privažiavus miestelį, sustojo, iki artimiausių namų likus apie 700 m, kad jis (apeliantas) liko automobilyje, o D. S. su D. T. išlipo ir nuėjo į gyvenvietę, kadangi jis automobilį apsuko, todėl nežino, kur tiksliai nuėjo D. S. su D. T., o kai pastarieji sugrįžo, važiavo į (duomenys neskelbtini), todėl jis nežinojo, kad buvo įvykdytas plėšimas. Teigia, kad jis nusikaltime nedalyvavo ir tokius jo paaiškinimus patvirtina nuoseklūs nuteistojo D. S. parodymai, jog jis (apeliantas) tik pavežė automobiliu iki giminaičių, kad nieko nesakė apie tai, kad bus daromas nusikaltimas, kad pas S. R. ėjo tik su D. T., kad D. T. laikė močiutę, o jis (apeliantas) nebuvo įžengęs į močiutės namus. Nukentėjusioji S. R. teisme kategoriškai nurodė, kad jis (apeliantas) nebuvo pas ją įsibrovęs, nes negalėtų pralįsti pro siaurą langą, pro kurį pasišalino vaikinai. Pažymi, kad teisme S. R. nurodė, kad jo (apelianto) kalba ir balsas nepanašūs į plėšime dalyvavusių asmenų ar telefonu su ja kalbėjusio vyriškio balsą. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad jis (apeliantas) nepanašus, stambesnis bei tamsesnių plaukų, o plėšime dalyvavę asmenys buvo ploni ir jauni. Teigia, kad nuosprendyje nenurodyta, kodėl teismas atmetė tokius nukentėjusiosios parodymus, o rėmėsi tuo, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji atpažino jį (apeliantą). Taip pat teigia, kad teismas ignoravo, jog nukentėjusioji ikiteisminio tyrimo metu nebuvo kategoriška, nes 2019-10-31 apklausos metu ji nurodė, kad „...atpažinti galėtų tik tamsųjį vaikiną...” (kuris neturėjo danties), o „..antrojo vaikino (šviesių plaukų) visiškai neįsidėmėjo ir jo neatpažintų”; 2020-01-22 asmens atpažinimo protokole užfiksuota, kad S. R. „...nėra garantuota” dėl jo (apelianto) atpažinimo. Pažymi, kad nukentėjusioji, būdama garbaus amžiaus ((duomenys neskelbtini) metų) ir ligota, 2019-11-29 kito asmens atpažinimo metu buvo atpažinusi ir D. O. „...kaip labai panašų ...į vieną iš užpuolikų”, dėl to šis niekuo dėtas asmuo pradžioje buvo įtariamas plėšimu, tačiau vėliau ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu buvo nutrauktas. Teismas šių duomenų, kurie 2020-01-22 asmens atpažinimo protokolą dėl jo (apelianto) atpažinimo verčia laikyti mažiau patikimais, nevertino.

3.3. Apeliantas skunde nurodo, kad byloje svarbūs yra liudytojo A. M. parodymai, nes šis liudytojas matė ir vijosi nukentėjusiąją S. R. apiplėšusius asmenis. Nors ikiteisminio tyrimo metu – 2019-10-29 apklausos metu – liudytojas A. M. teigė, kad jaunuolių neatpažintų, tačiau trumpai juos vis tiek apibūdino – vienas „...jaunuolis buvo apsirengęs juodais sportiniais treningais, apie 180 cm ūgio, sportiško kūno sudėjimo, plaukai trumpi, juodi, panašus į „čigoną”. 2020-01-22 asmens parodymo atpažinti metu A. M. jo (apelianto) neatpažino, nors liudytojas atpažino D. S., kaip vieną iš plėšime dalyvavusių asmenų. Apklaustas teisme liudytojas A. M. parodė, kad jis (apeliantas) nepanašus į plėšime dalyvavusius jaunuolius, nes jis (apeliantas) per stambus, dėl tokio sudėjimo jis negalėjo pralįsti pro viralinės siaurą langą. Teismas šių liudytojo A. M. nurodytų aplinkybių nevertino, nenurodė motyvų, kodėl šio liudytojo parodymų dalį, teisinančią jį (apeliantą), atmeta.

3.4. Apeliantas taip pat skunde nurodo, kad liudytojai E. K., O. E., R. B. matė įvykio dieną Pievų gatve judančius du vaikinus ir, nors liudytojai jų veidų neįsidėmėjo, tačiau teisme 2021-04-01 apibūdino matytų vaikinų kūno sudėjimus – jų matyti vaikinai buvo smulkesni ir mažesni už jį (apeliantą), bet teismas šių liudytojų parodymų nevertino.

3.5. Apeliantas taip pat skunde teigia, kad ikiteisminio tyrimo stadijoje su juo buvo atlikti lyginamieji tyrimai, kurių metu gauti rezultatai nepatvirtino jį įsibrovus į nukentėjusiosios S. R. gyvenamąjį namą. Nurodo, kad skundžiamame nuosprendyje specialistų išvados neaptartos ir nenurodyti motyvai dėl jų taikymo ar atmetimo. Be to, teismas lyginamuosiuose tyrimuose fiksuotus objektyvius duomenis neįtraukė į įrodymų grandinę, todėl apeliantas laiko, kad nebuvo objektyviai ištirtos visos bylos aplinkybės ir tokiu būdu buvo pažeista BPK 20 straipsnio 5 dalis.

3.6. Nurodo, kad Šiaulių AVPK kriminalistinių tyrimų tarnyba 2019-11-22 pateikė specialisto išvadą, kurioje konstatavo, kad avalynės pėdsakų fragmentai, paimti 2019-10-29 apžiūros metu įvykio vietoje ((duomenys neskelbtini)) tinkami avalynės rūšinei (grupinei) priklausomybei nustatyti. Tiriant įvykio aplinkybes iš jo (apelianto) gyvenamosios vietos – buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kratos metu 2020-01-08 buvo paimta net 4 jam priklausančios sportinių batelių poros, tačiau 2020-01-27 specialisto išvadoje specialistai pažymėjo, kad avalynės pėdsakų fragmentai ir avalynės pėdsakas, užfiksuoti 2019-10-29 įvykio vietos apžiūros metu (duomenys neskelbtini), palikti ne tirti pateiktais jo (apelianto) sportiniais bateliais. Be to, 2020-08-07 specialisto išvadoje konstatuota, kad kvapo pėdsakuose, paimtuose įvykio vietoje nerasta jo (apelianto) kvapo.

3.7. Apeliantas skunde teigia, kad nuosprendyje teismas be jokio pagrindo liudytojo D. T. parodymus laikė absoliučiai teisingais, nors liudytojo paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštaringi. Esminis neatitikimas liudytojo parodymuose yra automobilio „WV Golf“ pastatymo vieta Šaukoto miestelyje bei pasišalinimo iš įvykio vietos aplinkybės. Nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu 2020-01-07 D. T. parodė, kad (duomenys neskelbtini) miestelyje sustojo netoli balto, plytinio namo, jis pasiliko prie automobilio, o D. S. su juo (apeliantu) perlipo tvorą ir nuėjo į namą, kad po 15-20 minučių gatvėje išgirdo triukšmą, pamatė nueinantį į tą namą iš greta esančio namo kaimyną, bei po to pastebėjo per tvorą šokančius ir atbėgančius D. S. ir jį (apeliantą), kad visi susėdo į automobilį ir išvažiavo. Liudytojas D. T. parodymų patikrinimo vietoje metu parodė tikslią vietą, kur atvykę į Šaukotą paliko automobilį „WV Golf“ – priešais namą (duomenys neskelbtini), nurodė namą, į kurį nuėjo D. S. su juo (apeliantu) ((duomenys neskelbtini)). Be to, tokias nurodytas aplinkybes D. T. patvirtino ir 2020-03-06 pas ikiteisminio tyrimo teisėją vykusios apklausos metu. Apeliantas nurodo, kad vėliau D. T. parodymai pasikeitė, nes 2020-11-12 apklausos metu tyrėjai nurodė, kad automobilį paliko už 100 metrų nuo namo, kad bėgdami link automobilio D. S. ir jis (apeliantas) buvo nuo jo nemažai atsilikę, o teisme liudytojas D. T. parodė, kad automobilį „WV Golf“ paliko jau už 500 metrų nuo nukentėjusiosios namo, kad stebėdamas aplinką vaikščiojo netoli balto plytinio namo, į kurį nuėjo D. S. su juo (apeliantu). Pažymi, kad D. T. nurodytos aplinkybės dėl automobilio stovėjimo vietos ir vaikinų pasišalinimo iš įvykio vietos prieštarauja liudytojų A. M., E. K., O. E. ir R. B. parodymams, nes šie liudytojai nematė ne tik šalia nukentėjusiosios S. R. namo stovinčio svetimo automobilio, bet ir (duomenys neskelbtini) gatvėje vaikštančio ar nubėgančio trečiojo vaikino, kadangi liudytojai teigė matę tik du vaikinus.

3.8. Apeliantas skunde nurodo, kad vertinant D. T. parodymų objektyvumą ir savarankiškumą, reikšminga aplinkybė yra D. T. procesinė padėtis. Atkreipia dėmesį į tai, kad pradžioje pranešimas apie įtarimą dėl S. R. apiplėšimo buvo įteiktas D. T., 2020-01-06 teismo nutartimi D. T. buvo suimtas, bet po kelių dienų – 2020-01-10 paleistas į laisvę pakeitus suėmimą švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis. Pastebi, kad po D. T. pirminių paaiškinimų, tyrimo veiksmai buvo nukreipti tik prieš D. S. bei jį (apeliantą). Teigia, kad procesas buvo neobjektyvus, nes D. T., kuris iš dalies pripažino savo kaltę, buvo atleistas nuo atpažinimo procedūrų bei nuo lyginamųjų pavyzdžių davimo. Nors ir prokuroro 2020-01-10 nutarime pakeisti kardomąją priemonę buvo konstatuota, kad D. T. prisipažino dėl padaryto nusikaltimo, iš įtariamojo nebuvo paimta avalynė, kvapų pavyzdžiai lyginamiesiems tyrimams atlikti, jis nebuvo pateiktas nukentėjusiajai S. R. ar liudytojui A. M. atpažinti. Apsiribojus tik D. T. apklausomis ir parodymų patikrinimu vietoje prokuroro 2020-10-09 nutarimu ikiteisminis tyrimas D. T. atžvilgiu buvo nutrauktas. Apeliantas mano, kad D. T. apkalbėjo jį (apeliantą), siekdamas sušvelninti savo padėtį byloje, o tyrimo eiga, kai nebuvo paimti D. T. lyginamųjų pavyzdžių tyrimas, liko nepaneigta nuteistųjų D. S. ir jo (apelianto) versija, kad pas S. R. į gyvenamąjį namą įsibrovė D. S. su D. T.. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetinę reikšmę liudytojo D. T. parodymams neįvertinęs aplinkybės, kad D. T. gali būti suinteresuotas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to apeliantas mano, kad teismas negalėjo besąlygiškai remtis prieštaringais liudytojo D. T. parodymais, ir teigia, kad D. T. apkalbėjo jį (apeliantą).

3.9. Apeliantas skunde teigia, kad teismas pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes didžiąją dalį išvadų grindė prielaidomis, bet ne byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Nurodo, kad teismas konstatavo, kad įvykio metu jis (apeliantas) galėjo būti smulkesnis nei teisminio proceso metu. Pažymi, kad byloje nėra duomenų apie jo tikslų svorį 2019-10-29 ir 2021 metais. Iš 2020-01-22 asmens atpažinimo protokoluose esančių jo fotonuotraukų matyti, kad jo kūno sudėtis iki šiol išlikusi tokia pati. Pažymi, kad kaip statistai parinkti ir prie jo (apelianto) buvo pastatyti taip pat stambesni vyrai. Tuo tarpu iš asmens parodymo atpažinti protokolų, kuriuose S. R. ir A. M. pateiktas atpažinti D. S., matyti, kad kaip statistai parinkti plonesni vaikinai.

3.10. Skunde apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai D. T. parodymus laikė teisingais, nes D. T. pirmas davė parodymus, o D. S. ir jis (apeliantas) ilgą laiką atsisakė komentuoti kaltės klausimą ir nedavė parodymų. Tokia tiesos nustatymo tvarka nėra paremta baudžiamojo proceso teisės normomis, atvirkščiai, BPK 21 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad įtariamasis turi teisę duoti parodymus ar tylėti. Teisė neduoti parodymų prieš save skirta apsaugoti asmenį nuo pareigūnų prievartos (vertimo) ir įrodymų gavimo pareigūnams naudojant įvairius spaudimo metodus, nepaisant įtariamojo apsisprendimo kalbėti arba tylėti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-475/2013). Mano, kad teismas, nustatydamas D. T. parodymų patikimumą, turėjo vadovautis BPK 20 straipsnio nuostatomis, t. y. atsižvelgti ne į tai, kas pirmas davė parodymus, o pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

3.11. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas D. T. parodymus vertino kaip teisingus, nes D. T. nurodytas maršrutas sutapo su telefono, iš kurio įvykio dieną buvo skambinta S. R., prisijungimais prie skirtingose vietovėse esančiais telekomunikacijų bokštais. Pastebi, kad jis (apeliantas) apklausoje bei parodymų patikrinimo vietoje taip pat nurodė tą patį kelionės maršrutą, t. y. kad iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) miestelį vyko per (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodo, kad jis neigė skambinęs S. R.. Šios aplinkybės D. T. nepaneigė. D. S. versija apie „D.“ nėra susijusi su juo (apeliantu). Kadangi jo (apelianto) ir D. T. paaiškinimai dėl kelionės maršruto sutampa, todėl šiuo aspektu skirtingai vertinti jo (apelianto) ir liudytojo parodymų patikimumo nėra pagrindo.

3.12. Teigia, kad teismas nepagrįstai jo (apelianto) parodymus laikė nepatikimais vien dėl to, kad jis (apeliantas) ikiteisminio tyrimo metu derino savo parodymus su D. S., ir tokią išvadą teismas grindė D. S. rašytu laišku bei jo (apelianto) pokalbiais su drauge S. O.. Nurodo, kad laiške, kuris Šiaulių tardymo izoliatoriuje kratos metu paimtas iš D. S., parašyta, kad „...nelabai ką ir išsigalvojo, pasakojo kaip buvo ... negali daugiau padėti...“. Laiške nėra pateikta instrukcijų dėl parodymų davimo, taip pat nenurodyta, kad D. S. melavo tyrėjai. Be to, šis laiškas nepasiekė jo (apelianto), todėl jis apie D. S. poziciją byloje tyrimo metu nesužinojo. Pažymi, kad krata pas D. S. buvo atliekama tikslu rasti jo (apelianto) draugės S. O. D. S. persiųsto laiško su nurodymais dėl parodymų davimo (2020-05-12 tarnybinis pranešimas), tačiau toks laiškas nebuvo rastas. Byloje nėra duomenų, kad S. O. ar jis (apeliantas) būtų tiesiogiai ar per kitus asmenis nurodę D. S., kokius paaiškinimus jis privalo duoti apklausų metu.

3.13. Nurodo, kad nors nuosprendyje teigiama, jog jo (apelianto) išsinuomotas automobilis „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pastebėtas (duomenys neskelbtini) miestelyje prieš įvykį ir kad tai nurodė liudytojas D. M., tačiau liudytojas D. M. neatpažino automobiliu atvykusių vaikinų. Apeliantas taip pat teigia, kad prieš įvykį nebuvo atvykęs į (duomenys neskelbtini) miestelį. Tvirtina, kad automobilio „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvimas (duomenys neskelbtini) miestelyje kelios dienos iki įvykio dar neįrodo jo (apelianto) kaltės dėl S. R. apiplėšimo.

3.14. Teigia, kad teismas rėmėsi liudytojo A. Š. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, o teisme duotus parodymus dalyje dėl jo (apelianto) disponavimo dviem karoliais nelaikė patikimais, nes padarė išvadą, jog liudytojas galėjo turėti tikslą pagerinti jo (apelianto) teisinę padėtį. Mano, kad tokia teismo išvada paremta prielaidomis, bet ne nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Byloje nėra duomenų, kad jis (apeliantas) ar D. S. tiesiogiai ar per kitus asmenis būtų mėginę A. Š. paveikti dėl parodymų davimo. Pažymi, kad A. Š. nutarta apklausti teismo iniciatyva atnaujinus įrodymų turimą, nuteistieji neprašė apklausti A. Š..

3.15. Apibendrindamas skunde išdėstytus argumentus, apeliantas teigia, kad byloje nėra objektyvių ir subjektyvių duomenų, jog 2019-10-29 d. apie 15 val. jis (apeliantas), įsibrovęs į gyvenamąjį namą (duomenys neskelbtini), panaudodamas fizinį smurtą bei grasinimus, pagrobė S. R. priklausantį turtą. Dėl to skundžiamo nuosprendžio dalis dėl jo nuteisimo grindžiama ne tik prielaidomis, bet ir prieštaringomis aplinkybėmis. Nesurinkus byloje neginčijamų įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodyto plėšimo padarymą, turi būti vadovaujamasi bendruoju baudžiamosios teisės principu in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), kas taip pat reiškia, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-347/2007, 2K-P-221/2008, 2K-251/2010, 2K- 205/2012, 2K-532/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013 ir kt.).

4. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta.

Šalies argumentai

5. Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliacinis skundas netenkinamas.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. teigia, kad jis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Taigi, nuteistasis A. K. ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms tik dėl apelianto nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, nuosprendžio dalies, kuria jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, A. K. neginčija. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi, apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu, t. y. tik dėl A. K. nuteisimo pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

7.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis. Pastebėtina, kad argumentai, kuriais nuteistasis apeliaciniu skundu ginčija savo nuteisimą pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, iš esmės yra tie patys, kuriais remdamasis jo gynėjas prašė jį išteisinti apylinkės teisme.

7.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė nuosprendžio surašymui keliamų reikalavimų, nuosprendyje nurodė visus būtinus duomenis, kurie privalo būti nurodyti įžanginėje, aprašomojoje bei rezoliucinėje dalyse. Taip pat aprašomojoje nuosprendžio dalyje išvardino įrodymus, kuriais grindė nuteistojo A. K., o taip pat ir nuteistojo D. S. kaltę, išdėstė nustatytas nusikalstamos veikos aplinkybes, pateikė įrodymų vertinimo motyvus ir, remdamasis visuma byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų duomenų, padarė išvadas dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, taip pat teismas nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Nors nuosprendyje pirmosios instancijos teismas konkrečiai neįvardino, kuriais nukentėjusiosios ir liudytojo A. M. duotais parodymais tiki (ar ikiteisminio tyrimo metu duotais, ar teisme), tačiau iš nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nukentėjusiosios ir liudytojo A. M. parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme, įvertino, sugretindamas su kitais byloje surinktais įrodymais, bei motyvuotai pasisakė dėl nukentėjusiosios ir liudytojo A. M. parodymuose esančių skirtumų. Taigi, skundžiamas nuosprendis savo forma ir turiniu atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus ir teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, surašydamas skundžiamą nuosprendį, nepažeidė BPK 305 straipsnio reikalavimų.

7.3. Nuteistasis A. K. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad jis jam inkriminuoto BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo nepadarė, tik paprašytas D. S. už 50 Eur pavežė D. S. ir D. T. iki D. S. giminaitės kaime ir pasiliko automobilyje laukti D. S. ir D. T.. Vertinant tokius nuteistojo A. K. parodymus, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad, nors A. K. vienodai aiškino, kad jis jam inkriminuoto nusikaltimo nepadarė, tačiau jo parodymus vertinti kaip nuoseklius, nėra pagrindo, nes juose yra prieštaravimų. Teisme nuteistasis iš pradžių teigė, kad D. T., kuris kartu su juo ir D. S. važiavo iki (duomenys neskelbtini) miestelio, nepažinojo, tačiau vėliau apklausos metu teigė, kad D. T. prieš mėnesį iki tiriamo įvykio buvo davęs naudotis mobiliojo ryšio telefonu, už kurį D. T. jam liko skolingas, kad D. T. būdavo skriaudžiamas, o nuteistajam jo būdavo gaila. Taip pat nuteistasis A. K. teigė, kad jis su D. S. nederino parodymų, neprašė savo sugyventinės (dabartinės sutuoktinės) rašyti laiško D. S., tačiau tokius nuteistojo teiginius paneigia 2020-05-04 vykusio A. K. pokalbio su sugyventine įraše užfiksuoti duomenys (t. 7, b. l. 62–72), pas D. S. 2020-05-14 tardymo izoliatoriaus kameroje kratos metu rasto laiško turinys (t. 7, b. l. 39–44, 45–50). Iš 2020-05-04 vykusio A. K. telefoninio pokalbio su savo drauge matyti, kad A. K. per draugę bandė perduoti D. S. informaciją apie savo duotus parodymus, kad jų parodymai sutaptų, t. y. nurodė tikslią vietą, kurią jis parodymų patikrinimo vietoje metu parodė pareigūnams (kur neva jis paleido ir laukė D. S. ir D. T.), taip pat nurodė apie D. S. jam sumokėtus pinigus, jų padavimo vietą ir paskirtį, taip pat pokalbio metu A. K. kelis kartus pakartojo, kad „jis viską žino“, „pasakys, kaip reikia“, kad jis paaiškina tik smulkmenas tokias, kad „niekas neprisikabintų“. Iš D. S. rašyto laiško, kuris 2020-05-14 kratos metu buvo rastas pas D. S. tardymo izoliatoriaus kameroje, matyti, jog jis praneša, kad davė parodymus, kurie „sutampa“, teigia, kad „nieko daugiau negali padėti“, kad jam jau laikas į laisvę. Taigi, šie paminėti duomenys patvirtina, kad nuteistieji susitarė duoti vienodus parodymus dėl įvykio aplinkybių (važiavimo į įvykio vietą, kainos, automobilio palikimo atokiau nuo įvykio vietos ir pan.). Be to, nuteistasis teigė, kad įvykio vietoje buvo vieną kartą, kad anksčiau (duomenys neskelbtini) miestelyje nesilankė, tačiau byloje nustatyta, kad nuo 2019-10-17 iki 2019-10-30 A. K. buvo išsinuomojęs iš E. Ž. automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį liudytojas D. M. parodė matęs kelios dienos iki įvykio (duomenys neskelbtini) miestelyje, o pats A. K. teigė, kad išsinuomoto automobilio niekam nebuvo davęs. Įvertinus šias paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistojo A. K. parodymai nėra nuoseklūs, yra prieštaringi ir jais pagrįstai pirmosios instancijos teismas nesirėmė priimdamas skundžiamą nuosprendį.

7.4. Nuteistasis A. K. skunde teigia, kad jo parodymus patvirtina nuoseklūs nuteistojo D. S. parodymai. Toks nuteistojo teiginys yra nepagrįstas. Nors nuteistasis D. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad nusikaltimą nukentėjusiosios S. R. atžvilgiu jis įvykdė ne su A. K., o su D. T., kad A. K. tik juos pavežė iki įvykio vietos ir nežinojo, kad bus vykdomas nusikaltimas, tačiau tokius nuteistojo D. S. parodymus vertinti kaip nuoseklius nėra pagrindo, nes, kaip jau minėta, byloje esantys duomenys (telefoninio pakalbio suvestinė, kratos metu rastas laiškas) patvirtina, kad nuteistieji D. S. ir A. K. derino tarpusavyje parodymus. Dėl to D. S. parodymai, jog nusikaltimą jis įvykdė kartu su D. T., o ne su A. K., vertinami kaip nuteistojo D. S. siekis padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, D. S. parodymus, jog nurodymą nuvykti į (duomenys neskelbtini) miestelį paimti pinigus ir tikslų nukentėjusiosios adresą gavo iš pažįstamo, vardu Darius, kuris tuo metu pataisos namuose atlikinėjo bausmę, paneigia nukentėjusiosios S. R. parodymai, nes nukentėjusioji nurodė, kad savo namų adresą skambinusiam asmeniui padiktavo tą pačią dieną su juo kalbant telefonu ir neužilgo į jos namus įsiveržė du jai nepažįstami jaunuoliai. Bylos medžiaga nustatyta, kad pirmą kartą nukentėjusiajai S. R. buvo skambinta 14.45 val., vėliau – 15.25 val. ir 15.27 val. Telefono abonentas, iš kurio buvo skambinta nukentėjusiajai nuo 14.20 val. buvo prisijungęs prie telekomunikacijų bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) mieste, o 15 val. 25 min. – prie telekomunikacijų bokšto, esančio (duomenys neskelbtini). Šios paminėtos aplinkybės, sugretinus jas su nukentėjusiosios parodymais, liudytojo D. T. parodymais, rodo, kad nukentėjusiajai skambino asmuo ne iš pataisos namų ((duomenys neskelbtini) rajone jokių pataisos namų nėra), o pats nuteistasis D. S., vykdamas pakeliui į (duomenys neskelbtini). Esant minėtoms aplinkybėms, daroma išvada, kad nuteistojo D. S. parodymai dėl A. K. dalyvavimo plėšime yra nenuoseklūs, todėl jie yra nepatikimi, ir dėl to nepaneigia A. K. dalyvavimo nusikaltimo padaryme.

7.5. Nuteistasis skunde teigia, kad teismas nepagrįstai jo kaltę dėl plėšimo grindė bylos baigtimi suinteresuoto liudytojo D. T. parodymais, nes šio liudytojo parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, taip pat keitėsi ir jo statusas – iš įtariamojo D. T. tapo liudytoju.

7.6. Liudytojas D. T. parodė, kad susitiko su A. K. ir D. S. prie gimnazijos, D. S. paklausė, ar reikia jam pinigų, pasiūlė važiuoti, bet nesakė kur, kad važiavo juodos spalvos „VW Golf“ automobiliu, kurį vairavo A. K., kad sustojo neprivažiavus (duomenys neskelbtini), kad A. K. kažkam skambino, po to važiavo į kažkokį kaimą, bet nežinojo, kokiu tikslu. Kaime automobilį paliko gatvės gale, maždaug už 0,5 km nuo įvykio vietos, D. S. su A. K. jam pasakė pažiūrėti, kad niekas neateitų, kad prie namo, į kurį nuėjo nuteistieji, pradėjus triukšmauti, jis pamatė, kaip iš gretimo namo ėjo kaimynas į tą namą, į kurį nuėjo D. S. ir A. K., tada jis pradėjo eiti link automobilio, matė, kaip D. S. ir A. K. peršoko tvorą ir atbėgo į automobilį, pas D. S. rankose matė pinigus ir kažkokį vėrinį, gal perlus. D. S. jam davė 40 Eur metaliniais pinigais. Liudytojas teisme taip pat parodė, kad su nuteistaisiais dabar yra susipykęs, nes policijai davė parodymus, kaip viskas buvo, be to, D. S. buvo su juo susisiekęs žinute per „facebook“ ir klausė, ką jis pasakė policijai. Tokias aplinkybes liudytojas D. T. nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu apklaustas įtariamuoju bei liudytoju (t. 3, b. l. 54-57, 123-124), bet ir apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją (t. 3, b. l. 90-91) bei teisme (t. 8, b. l. 151–153), patvirtino ir parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 72-87). Nors liudytojas ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad automobilis buvo paliktas visai netoli įvykio vietos, kas visiškai nesutampa su liudytojų E. K., O. E., R. B., A. M. parodymais, jog matė link miškelio nubėgančius du jaunuolius, tačiau teisme liudytojas D. T. paaiškino, kad jis parodymų patikrinimo vietoje metu suklydo nurodydamas vietą, kur paliko stovėti automobilį, nes įvykio vietoje buvo vieną kartą ir neįsidėmėjo vietos, bet kitas vietas parodė teisingai. Liudytojo D. T. parodymus, jog jis neįsidėmėjo vietos, kur buvo paliktas automobilis, patvirtina tai, kad liudytojas, vykdamas į įvykio vietą, negalėjo tiksliai nurodyti, kokiu keliu važiuodami pateko į (duomenys neskelbtini) miestelį, kad važinėjant po (duomenys neskelbtini) miestelį jis stebėjo aplinką, apibūdindamas namą, į kurį įvykio metu nuėjo A. K. ir D. S. (t. 3, b. l. 72-87). Priešingai, iš bylos matyti, kad nuteistasis A. K. parodymų patikrinimo vietoje metu konkrečiai pareigūnams nurodė, kokiu keliu važiuoti, kur sustoti, nurodė, vietą, kur paliko stovėti automobilį, rankos mostu parodė kryptį, kur nuėjo D. S. ir D. T., o tai rodo, kad nuteistasis A. K. (duomenys neskelbtini) miestelyje buvo ne pirmą kartą ir tai atitinka liudytojo D. M. parodymus, jog kelios dienos iki tiriamo įvykio jis (duomenys neskelbtini) miestelyje matė automobilį „VW Golf“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kurį A. K. nuo 2019-10-17 iki 2019-10-30 buvo išsinuomojęs iš E. Ž. (t. 4, 149-160). Liudytojas D. T. teisme parodė, kad nuvykus į įvykio vietą, automobilį paliko gatvės gale, už 0,5 km nuo įvykio vietos, matė, kaip D. S. ir A. K. peršokę tvorą bėgo link automobilio. Tokie teisme liudytojo D. T. duoti parodymai atitinka liudytojų A. M., E. K., O. E., R. B. parodymus, jog jie matė nuo nukentėjusiosios S. R. namo link miškelio, kur stovėjo automobilis, nubėgančius du jaunuolius.

7.7. Liudytojas D. T. parodė, kad, sustojus prie (duomenys neskelbtini) žiedo, jis su A. K. išlipo iš automobilio ir ėjo pasivaikščioti, o D. S. pasiliko automobilyje, matė, kad D. S. buvo išsiardęs mobiliojo ryšio telefoną, o grįžus į automobilį nuvažiavo į įvykio vietą. Iš apžiūros protokolo matyti, kad į nukentėjusiosios fiksuoto ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini) 2019-10-29, 14 val. 45 min., 15 val. 25 min., 15 val. 27 min. skambino abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 2, b. l. 64-67). Šiuos duomenis sugretinus su nukentėjusiosios parodymais, matyti, kad nukentėjusioji tikslų savo namų adresą pasakė tik skambinusiajam ir tai buvo 14.45 val., nes tada užfiksuotas pirmas skambutis nukentėjusiajai ir tas skambutis truko apie 29 min. Be to, iš apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad nukentėjusiajai skambinęs asmuo, prisistatęs policininku, skambino būdamas netoli nukentėjusiosios gyvenamosios vietos, nes nukentėjusioji nurodė, kad po skambučio, kai ji susiruošė eiti pas kaimyną, tarpduryje sutiko du nepažįstamus jaunuolius, kurie ją įstūmė į namo vidų. Taigi, šie paminėti duomenys patvirtina liudytojo D. T. parodymus, kad, jiems sustojus prie Radviliškio žiedo, automobilyje likęs D. S. kažkam skambino, nes po to jie nuvyko į įvykio vietą. Be to, iš 2020-01-27 ir 2020-10-08 apžiūrų protokolų matyti, kad 2019-10-29, nuo 10 val. 45 min. abonentas Nr. (duomenys neskelbtini) jungėsi prie telekomunikacijų bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) m., nuo 14 val. 20 min. – prie telekomunikacijų bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) m., nuo 15 val. 25 min. – prie telekomunikacijų bokšto, esančio (duomenys neskelbtini) mstl., (duomenys neskelbtini) r. (t. 2, b. l. 78; 80-83). Šie duomenys sutampa su liudytojo D. T. nurodytu jų vykimo pas nukentėjusiąją maršrutu ir paneigia D. S. parodymus, jog jis nurodymą nuvykti pas nukentėjusiąją paimti pinigus, gavo iki išvažiuodamas iš (duomenys neskelbtini).

7.8. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu D. T. buvo pareikštas įtarimas padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką ir jis buvo apklaustas įtariamuoju, o 2020-10-09 prokuroro nutarimu nutraukus ikiteisminį tyrimą D. T. atžvilgiu, jis 2020-11-12 buvo apklaustas liudytoju, nėra pagrindas netikėti D. T. parodymais, nes liudytojas, apklaustas ikiteisminio tyrimo metu įtariamuoju bei vėliau liudytoju vienodai nurodė, jog D. S. pasiūlė užsidirbti pinigų, kad trise (jis, D. S. ir A. K.) nuvažiavo į (duomenys neskelbtini) miestelį, kad tik D. S. ir A. K. nuėjo į kiemą, o jis liko prie automobilio, kad D. S. ir A. K. sugrįžus į automobilį, jis pas D. S. matė perlų vėrinį, o iš emocingos D. S. ir A. K. rusų kalbos suprato, kad jiedu įvykdė nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojas nuosekliai nurodė visas įvykio aplinkybes, kategoriškai įvardino asmenis, kurie nuėjo į nukentėjusiosios kiemą, paaiškino, kodėl parodymų patikrinimo vietoje metu nurodė kitą vietą nei iš tikrųjų buvo paliktas automobilis, netikėti liudytojo D. T. duotais parodymais, jog nusikaltimą iš nukentėjusiosios įvykdė D. S. ir A. K., nėra pagrindo.

7.9. Be to, liudytojo D. T. parodymus atitinka bei juos patvirtina kiti byloje surinkti ir ištirti įrodymai.

7.10. Nukentėjusioji S. R. teisme parodė, kad 2019 m. spalio mėnesį jai į jos laidinį telefoną paskambinęs policininku prisistatęs vyriškis pasakė, jog jos dukra nukrito nuo laiptų ir sužalojo mažą mergaitę, kurios šeima dabar reikalauja 4 000 Eur, ji išsigandusi pažadėjo 2 000 Eur, nors tų pinigų neturėjo, tam vyrui pasakė savo adresą, tada susisiekė su dukra, sužinojo, kad jai viskas gerai, todėl jau ėjo pas kaimyną, nes pagalvojo, kad tie vyrai ateis pas ją, tačiau atidarius duris du vaikinai ją čiupo, nustūmė į lovą, užčiaupė burną, pradėjo versti jos namus, ieškojo pinigų, vienas vaikinas uždegęs popierių grasino jai, kad ji sudegs su visais pinigais. Nukentėjusioji taip pat nurodė, kad iš jos buvo pavogtas mobiliojo ryšio telefonas, ji pasigedo visų pinigų, t. y. 230 Eur, auksinių papuošalų su perlais, kurių vertė 780 Eur ir 490 Eur. Nukentėjusioji taip pat parodė, kad pas ją atėjęs kaimynas sakė, kad vaikinai pabėgo per mažą viralinės langiuką. Iš esmės tokias pačias įvykio aplinkybes, kad po policininku prisistačiusio vyro telefoninio skambučio, kurio metu ji nurodė savo namų adresą, ji ėjusi pas kaimyną, kai į jos namus įsiveržė du jaunuoliai, atėmė jai galimybę priešintis, grasino padegti, pavogė jos pinigus, papuošalus, nukentėjusioji nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 18-20, 85-87). Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji nurodė, kad pas ją į namus įsiveržė du jaunuoliai 18-20 metų, vienas iš užpuolikų buvo be vieno priekinio danties, juodais trumpais į viršų sušukuotais plaukais, apsirengęs tamsiais rūbais, 170-180 cm ūgio, antras užpuolikas buvo apsirengęs šviesiais rūbais, buvo šviesių plaukų, buvo žemesnis už pirmąjį. Parodymo atpažinti metu nukentėjusioji iš jai parodytų asmenų, kaip labai panašius į ją užpuolusius vaikinus, nurodė atpažįstanti D. S., kuris ją surišo, tik jis atpažinimo metu yra labiau sulysęs, ir A. K., kuris grasino ją sudeginti, jį atpažino iš švelnių veido bruožų (t. 1, b. l. 116-121, 122-128). Pažymėtina, kad parodymo atpažinti metu nukentėjusioji A. K. atpažino ir pagal balsą, kai jis skaitė parengtą tekstą. Nors teisme nukentėjusioji kategoriškai teigė, kad A. K. pas ją į namus nebuvo įsiveržęs, nes jis nepanašus į vieną iš ją apiplėšusių asmenų pagal savo kūno sudėjimą, kadangi stambokas ir nebūtų pratilpęs išlįsti pro viralinės langą, pro kurį jos užpuolikai pabėgo, kad jo balsas nepanašus, tačiau nukentėjusioji iš jai parodytų nuotraukų, neatpažino D. T., kaip vieno iš ją apiplėšusio asmens (t. 8, b. l. 102-108). Be to, atsižvelgiant į nukentėjusiosios amžių (šiuo metu jai (duomenys neskelbtini) metų), jos sveikatos būklę (nurodė, kad po nusikaltimo jos sveikata labai pablogėjo), kad teisme ji buvo apklausiama po įvykio praėjus pusantrų metų, o ikiteisminio tyrimo metu A. K. iš balso atpažino po įvykio praėjus trumpam laiko tarpui, daroma išvada, kad nukentėjusioji sąžiningai klydo teisme nurodydama, kad A. K. nebuvo pas ją į namus įsibrovęs ir jai negrasino, nes jos ikiteisminio tyrimo metu nurodytos aplinkybės yra tikslesnės, kadangi po įvykio nebuvo praėjęs toks ilgas laiko tarpas. Papildomos įvykio vietos apžiūros metu nustatyta, kad langas, pro kurį nusikaltimo metu pasišalino užpuolikai, yra siauras (107 x 31 cm) (t. 8, b. l. 123-130), tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad A. K. įvykio metu negalėjo pralįsti pro šį langą, nes, kaip apeliacinės instancijos teisme nurodė ir prokuroras, ir pats nuteistasis pripažino, A. K. kūno sudėjimas keitėsi, pirmosios instancijos teisme jis buvo stambesnis. Be to, būtina pažymėti, kad teisme nukentėjusioji buvo apklausiama po įvykio praėjus nemažam laiko tarpui (pusantrų metų), todėl teisme duodama parodymus, kad A. K. nebuvo vienas iš ją apiplėšusių asmenų, nukentėjusioji galėjo sąžiningai klysti. Pažymėtina, kad teisme pati nukentėjusioji nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu ji geriau viską atsiminė. Pirmosios instancijos teisme kaip liudytojas apklaustas nukentėjusiosios apklausą atlikęs tyrėjas E. B. parodė, kad nukentėjusiosios apklausos protokole surašė viską pagal nukentėjusiosios parodymus. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, ir atsižvelgus į tai, kad A. K. prisipažino į įvykio vietą važiavęs kartu su D. S., kuris prisipažino įvykdęs nusikaltimą, ir D. T., kurio nukentėjusioji neatpažino, daroma išvada, kad nukentėjusiosios parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, kai ji A. K. atpažino kaip labai panašų į vieną ją apiplėšusį vaikiną, kuris jai grasino padegti, yra tikslesni nei teisme duoti, todėl būtent šiais nukentėjusiosios parodymais pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas, jais grįsdamas nuteistojo A. K. kaltę.

7.11. Liudytojo D. T. ir nukentėjusiosios S. R. parodymus atitinka liudytojo A. M. parodymai, jog jis buvo užėjęs pas nukentėjusiąją ir matė, kaip ji kalbėjo telefonu ir užsirašė asmens vardą, pavardę, kad pas nukentėjusiąją antrą kartą ėjo pažiūrėti po 7 minučių, bet nukentėjusiosios namų durys buvo užrakintos, po to išgirdo traškesį ir pamatė kaip pro namo langą iššoko vienas jaunuolis ir su kitu jaunuoliu iš už kampo nubėgo peršokdami per tvorą link miškelio, kad jis bandė vytis jaunuolius, tačiau nepavyko, bandė juos pavyti važiuodamas ir automobiliu, tačiau irgi nepavyko. Liudytojas A. M. tokias pačias aplinkybes nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 131-133, 150-151) bei parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 1, b. l. 152-159). Ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad iš nukentėjusiosios išbėgusių vaikinų neįsidėmėjo, bet nurodė, kad vaikinas, kuris iššoko pro langą, buvo 180 cm ūgio, pilkais sportiniais rūbais, mėlyna striuke, trumpais šviesiai rusvais plaukais, kitas jaunuolis buvo 180 cm ūgio, sportiško kūno sudėjimo, apsirengęs tamsiais sportiniais rūbais, trumpais plaukais, juodais rūbais, panašus į „čigoną“. Parodymo atpažinti metu liudytojas A. K. neatpažino, tačiau atpažino D. S. kaip labai panašų į vieną iš vaikinų, jį atpažino iš kaulėto veido, aštrių bruožų, „vanagiško žvilgsnio“ (t. 1, b. l. 141-146, 147-149). Pažymėtina, kad liudytojas M. M., kalbėdamas apie A. K., kuris kartu su D. S. apžiūrinėjo jo parduodamą automobilį ir ketino automobilį registruoti kito asmens vardu, taip pat A. K. įvardijo kaip panašų į čigoną, vėliau jį atpažino pagal nuotrauką (t. 4, b. l. 7-10, 12-21). Nors liudytojas A. M., kaip ir nukentėjusioji S. R., teisme teigė, kad nuteistasis A. K. pagal savo kūno sudėjimą nebūtų pralindęs pro langelį, tačiau toks liudytojo A. M. teiginys yra subjektyvus vertinimas, nes liudytojas parodė, kad matė pro langą iššokantį tik vieną jaunuolį, kitas buvo už namo kampo, kad jo gerai neįsidėmėjo, nes vaikinai nubėgo. Be to, liudytojas teisme buvo apklaustas po įvykio praėjus pusantrų metų ir, kaip jau minėta, nuteistojo A. K. kūno sudėjimas keitėsi per pusantrų metų (nuo nusikaltimo dienos iki teismo posėdžio, kurio metu buvo apklaustas liudytojas). Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad liudytojas A. M., kaip ir nukentėjusioji S. R., neatpažino D. T., kaip vieno iš plėšime dalyvavusių asmenų. Liudytojo A. M. parodymais, jog jo matyti du jaunuoliai iš nukentėjusiosios namo pabėgo peršokdami per tvorą, sutampa su D. T. parodymais, jog D. S. su A. K. iš nusikaltimo vietos bėgo peršokdami tvorą. Taip pat liudytojo A. M. nurodytas D. S. ir A. K. aprangos detalės sutampa su liudytojo D. T. nurodyta nuteistųjų apranga. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad liudytojo A. M. parodymai atitinka liudytojo D. T. parodymus, jog nusikaltimo vietoje su D. S. buvo nuteistasis A. K..

7.12. Nors liudytojai E. K., O. E., R. B. nurodė, kad pagal sudėjimą A. K. nematė tarp prabėgančių jaunuolių, kad jaunuolių neįsidėmėjo, nes jie greitai prabėgo, buvo užsidėję gobtuvus, tačiau liudytojai parodė matę, kaip nuo nukentėjusiosios namų pusės link miškelio nubėgo du liesi jaunuoliai, užsidėję gobtuvus, vienas vilkėjo mėlyną striukę, kitas buvo apsirengęs tamsiais rūbais. Liudytojai E. K., O. E., R. B. parodymų patikrinimo vietoje nurodė vietą, kurioje jie matė bėgančius jaunuolius, bei tų jaunuolių maršrutą (t. 2, b. l. 3-4, 7-8, 9-16, 19-20, 21-30, 33-34, 35-44). Liudytojų E. K., O. E., R. B. parodymai sutampa su liudytojų A. M. ir D. T. parodymais. Be to, tai, kad šie liudytojai neparodė matę, jog vaikščiojo ir trečias jaunuolis, nepaneigia liudytojo D. T. parodymų, nes liudytojai tiesiog galėjo liudytojo D. T. nematyti, kadangi D. T. nurodė, kad automobilis buvo paliktas gatvės gale.

7.13. Taip pat liudytojo D. T. parodymus atitinka ikiteisminio tyrimo metu duoti A. Š. parodymai. Teisme kaip liudytojas apklaustas A. Š. teigė, kad tyrimo metu duodamas parodymus buvo abstinencijos būsenoje, norėjo, kad jį paleistų į laisvę, todėl melavo nurodydamas, kad pas A. K. matė dvejus karolius, kuriuos A. K. siūlė pirkti nepažįstamam jaunuoliui. Pažymėtina, kad nors A. Š. teisme atsisakė ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų apie pas A. K. matytus karolius, tačiau teigė, kad visa kita gerai atsimena. Ikiteisminio tyrimo metu A. Š. apklaustas kaip įtariamasis parodė, kad galėjo būti 2019 m. spalio 29 d., susitiko su D. S. ir A. K., kurie jį įkalbėjo savo vardu nupirkti automobilį „VW Golf“, jis sutiko ir tą patį vakarą jie susitikę su vaikinu, kuris pardavinėjo automobilį, pasirašė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, jis tik pasirašė, nes pirkimo sąlygos buvo aptartos anksčiau. A. Š. šios apklausos metu taip pat parodė, kad po tos dienos, kai jis pasirašė automobilio pirkimo–pardavimo sutartį, jis kartu su D. S. ir A. K. buvo pietiniame rajone, prie (duomenys neskelbtini) ir matė, kaip jie susitiko su nepažįstamu vaikinu, 20-21 metų amžiaus, jis su D. S. stovėjo atokiau, o A. K. kalbėjo su tuo vaikinu, matė, kaip A. K. ištraukė kažkokius karolius – vieni buvo pilkšvos spalvos su balto metalo intarpais, o kiti – pilkšvos spalvos su geltono metalo intarpais. Taip pat parodė, kad po to, kai A. K. buvo sulaikytas, galėjo būti 2020 m. sausio mėnuo, jis buvo nuėjęs pas A. K. sugyventinę ir ši jam davė paskaityti įtarimą, pareikštą A. K., tada pagalvojo, kad įtarime kalbama apie tuos pačius karolius, kuriuos aną dieną A. K. siūlė pirkti nepažįstamam vaikinui (t. 4, b. l. 46-49). Vertinant tokius A. Š. parodymus būtina atsižvelgti į kelias aplinkybes. Visų pirma pažymėtina, kad liudytojas A. Š. pripažino, kad jis su D. S. yra draugai, pažįsta ir A. K., jų tarpusavio gerus santykius patvirtina tai, kad jis sutiko savo vardu nupirkti automobilį, kurį realiai pirko nuteistieji. Antra, A. Š., nors tvirtino buvęs apklaustas abstinencijos būsenoje, tačiau teigė, kad puikiai atsimena, kad būtent tokios buvo įvykių aplinkybės, t. y. kad paprašytas nuteistųjų savo vardu pirko automobilį, kad pas A. K. namuose skaitė jam pareikštą įtarimą ir kt. A. Š. nepatvirtino tik tos parodymų dalies, kuri nenaudinga nuteistajam A. K.. Taip pat svarbi aplinkybė yra ta, kad apklausiant A. Š. ikiteisminio tyrimo metu, jis tiksliai apibūdino, kokius karolius matė pas A. K., nurodydamas, kad karoliai buvo šviesios, labiau pilkšvos spalvos, vieni su balto, o kiti – su geltono metalo intarpais, patys karoliukai buvo apvalūs. Be to aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu A. Š. konkrečius parodymus liepė duoti tyrėja, yra visiškai neįtikima, kadangi apklausoje dalyvavo advokatas, nei pats A. Š., nei jo advokatas jokių pastabų dėl apklausos protokolo nepateikė. Be to, apklausos pradžioje A. Š. nurodė, kad narkotinių psichotropinių medžiagų, alkoholio nevartoja, todėl A. Š. teiginys teisme, kad jis parodymus davė būdamas abstinencijos būsenoje, yra nepagrįstas objektyviais duomenimis. Įvertinus visumą paminėtų aplinkybių, daroma išvada, kad liudytojo A. Š. teisme duoti parodymai yra nepatikimi, duoti siekiant padėti draugams – A. K. ir D. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas A. Š. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus laikė teisingais ir jais grindė nuteistojo A. K. kaltę padarius nusikaltimą.

7.14. Įvertinus visumą paminėtų įrodymų, akivaizdu, kad liudytojo D. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme atitinka kitus byloje surinktus įrodymus (nukentėjusiosios, liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą), todėl nėra pagrindo netikėti jo parodymais, jog nusikaltimą – plėšimą iš nukentėjusiosios S. R. įvykdė D. S. su A. K.. Dėl to pagrįstai apelianto kaltę pirmosios instancijos teismas grindė liudytojo D. T. parodymais.

7.15. Nors byloje esančios specialistų išvados nepatvirtina, kad nusikaltimo vietoje buvo A. K., nes rasti pėdsakai nesutapo su A. K. pateiktos tirti avalynės pėdsakais, o iš įvykio vietos paimtuose kvapo mėginiuose nerastas A. K. kvapas, tačiau šios specialistų išvados nepaneigia, kad nusikaltimą įvykdė ne A. K., nes kvapo mėginiai įvykio vietoje buvo paimti ne iš karto po nusikaltimo, o vėliau, kai įvykio vietoje buvo ir kitų asmenų (nukentėjusioji, liudytoja R. B., A. M., tyrėjai), o nusikaltimo metu avėtos avalynės tyrėjai galėjo neberasti pas A. K., nes krata, kurios metu buvo paimta jo avalynė, pas apeliantą namuose buvo atlikta po įvykio praėjus daugiau kaip dviem mėnesiams ir per tą laiką buvo galima nusikaltimo metu avėta avalyne atsikratyti. Be to, A. K. buvimą įvykio vietoje patvirtina kiti byloje surinkti ir skundžiamame nuosprendyje bei šiame teismo sprendime aptarti įrodymai.

8. Kadangi A. K. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, patvirtina byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, pirmosios instancijos teismas, byloje surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas dėl apelianto kaltės padarius BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą, teisingai kvalifikavo veiką, todėl nėra pagrindo tenkinti apeliacinį skundą ir A. K. išteisinti pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

9. Taip pat pagrįstai iš nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, padariusių kaltų asmenų solidariai apylinkės teismas priteisė nukentėjusiajai S. R. padarytos žalos atlyginimą, nes šią nusikalstamą veiką nuteistieji padarė veikdami bendrai.

10. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, paskirdamas A. K. bausmę už jo padarytas nusikalstamas veikas, būtų pažeidęs bendrąsias bausmės skyrimo nuostatas, nes atsižvelgė į visas aplinkybes, turinčias reikšmės skiriant bausmę, t. y. atsižvelgė į tai, kad A. K. padarė dvi tyčines nusikalstamas veikas, priskiriamas apysunkių ir sunkių nusikaltimų kategorijoms, nusikalstamas veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia, kad nustatyta viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė (prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, ir nuoširdžiai gailisi), nustatytos jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės (nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, nuteistasis padarė veikdamas bendrininkų grupėje bei abi nusikalstamas veikas A. K. padarė būdamas recidyvistas), kad anksčiau A. K. buvo teistas 15 kartų, iš jų 6 kartus už nusikaltimus nuosavybei (tarp jų ir už plėšimus), baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų padarymo metu turėjo galiojančių administracinių nuobaudų. Taip pat teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis A. K. dirba, vedęs, turi mažametį vaiką. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam A. K. už jo padarytas nusikalstamas veikas paskyrė laisvės atėmimo bausmes. Subendrinant A. K. paskirtas bausmes tarpusavyje bei su ankstesniais nuosprendžiais paskirtomis bausmėmis, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 4, 9 dalies nuostatas. Taigi, A. K. paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta, atitinka padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir pobūdį, nuteistojo asmenybę. Pastebėtina, kad apeliaciniu skundu neginčijama nuteistajam A. K. paskirta bausmė ir jos dydis.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis nuteistojo A. K. atžvilgiu yra teisėtas bei pagrįstas, naikinti ar keisti jį nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Radviliškio rūmų 2021 m. lapkričio 26 d. nuosprendžio.

Teisėjai Vidmantas MylėGražvydas PoškusVirginija Žindulienė