- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-04-07
- Bylos Nr.
- 1A-213-312-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-10-2-00754-2010-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė (pirm.), Rosita Patackienė, Arūnas Kisielius
- Nuteistasis
- A. D.
- Nukentėjusysis
- A. S.
- Advokatai
- Darius Ališauskas, Vytenis Dziegoraitis
Pranešėja Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė Baudžiamoji byla Nr. 1A-213/2014
Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-10-2-00754-2010-3
2014 m. balandžio 7 d.
Vilnius
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. ir nukentėjusiojo A. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 181 str. 1 d. ir nubaustas laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. D. neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.
Nuosprendžiu iš dalies tenkintas A. S. civilinis ieškinys dėl neturinės žalos atlyginimo ir iš A. D. A. S. naudai priteista 5000,00 (penki tūkstančiai) litų neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. D. A. S. priteista 700,00 (septyni šimtai) litų jo turėtoms proceso išlaidoms atlyginti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
A. D. nuteistas už tai, kad prievartavo turtą, t. y. jis laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 8 d. iki 2010 m. spalio 7 d., neturėdamas teisėto pagrindo, iš elektroninio pašto adresų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) siuntė elektroninius laiškus nukentėjusiojo A. S. atstovui advokatui M. K. į elektroninio pašto adresą (duomenys neskelbtini), atvirai savo naudai reikalaudamas nukentėjusiojo sumokėti 21 000,00 Lt, grasindamas, kad negavęs minėtų pinigų, savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ paskleis A. S. kompromituojančią informaciją.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį.
Nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi 2010 m. rugsėjo 22 d. ir 2010 m. spalio 18 d. antstolio Ginto Badikonio surašytais faktinių aplinkybių konstatavimo protokolais Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurių matyti, kad apžiūrėjus advokato M. K. pateiktą nešiojamąjį kompiuterį „Dell Latitude E6400“, u. n. (duomenys neskelbtini), buvo užfiksuoti elektroniniai laiškai laikotarpiu nuo 2010 m. rugpjūčio 23 d. iki 2010 m. spalio 8 d. siųsti iš/į elektroninio pašto adresų (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini). Tai yra, kompiuteris nebuvo pateiktas jokio specialisto apžiūrai, techninei ekspertizei, kuri nustatytų, ar minėti laiškai nebuvo taisyti, redaguoti po jų gavimo, ar susirašinėjimas yra vientisas ir pan. Antstolio faktinių aplinkybių nustatymo protokolas surašytas nedalyvaujant nei kaltinamajam, nei jo gynėjui, nei ikiteisminio tyrimo pareigūnams. Nesant prie bylos prijungto konkretaus daiktinio įrodymo - kompiuterio ar bent jo kietojo disko, kuriame išsaugoti minėti laiškai, neįmanoma antstolio protokole užfiksuotų duomenų patikrinti, todėl apelianto vertinimu, jie negali būti laikomi įrodymu. Pirmosios instancijos teismas turėjo patikrinti, ar duomenis, gautus civilinio proceso tvarka, patvirtina duomenys, gauti baudžiamojo proceso tvarka numatytais veiksmais, tačiau tas nebuvo padaryta. Tokiu būdu, apeliantui buvo apribotos galimybės šiuos duomenis analizuoti, tirti, o plačiąja prasme - gintis nuo pareikšto kaltinimo, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos BPK 7 str. įtvirtintus lygiateisiškumo, rungimosi principus.
Žemesnės instancijos teismas
Iš minėtų antstolio Ginto Badikonio faktinių aplinkybių nustatymo protokolų aišku, kad šiuo atveju antstolis fiksavo tik tai, ką matė – „Faktinių aplinkybių konstatavimo metu minėtame personaliniame kompiuteryje buvo atidaryta elektroninio pašto programa „Microsoft Outlook“. Gautų laiškų kataloge (Inbox) yra matomi gauti elektroniniai laiškai, išsiųstų laiškų kataloge (Sent Items) yra matomi išsiųsti elektroniniai laiškai. Elektroninio pašto programa leidžia matyti kiekvieno gauto ir išsiųsto elektroninio laiško duomenis. Programoje matomi išsiųsti ir gauti elektroniniai laiškai“. Taigi, laiškų tikrumas patvirtintas vien išorine antstolio apžiūra, nors tokios apžiūros metu jokių pakeitimų pastebėti nebuvo įmanoma. Taigi, kaltinamojo kaltė parašius grasinamojo turinio laiškus yra grindžiama proceso metu netgi neapklausto asmens (antstolio) patvirtintu raštu, kad jis tokius laiškus matė savo akimis.
Skunde pažymima, kad elektroniniai laiškai buvo demonstruojami elektroninio pašto programos „Microsoft Outlook“ pagalba, kuri elektroninius laiškus gauna ir saugo pačiame kompiuteryje esančiose bylose (failuose), tad tuos failus redaguoti yra ganėtinai nesunku. Minėti elektroniniai laiškai nėra apsaugoti elektroniniu parašu, kas leistų aiškiai identifikuoti jį siuntusį asmenį ir garantuoti pasirašyto dokumento autentiškumą. Nesant tokio parašo, elektroninis laiškas, patekęs nukentėjusiajam, gali būti bet kaip redaguojamas, pakeičiant tiek 1) siuntėjo elektroninio pašto adresą, 2) siuntėjo prieigos prie interneto tinklo (IP) adresą, 3) laiško turinį (tekstą). Logiškai galvojant, nustatyti, kad apeliantas pats parašė konkrečius elektroninio pašto laiškus, nepasirašytus jam priklausančiu elektroniniu parašu, galima tik: 1) nustačius, kad jam priklausančiame kompiuteryje arba pašto serveryje egzistuoja tokio pat turinio laiškas; 2) nustačius, kad kompiuteriu, iš kurio išsiųstas laiškas, pasinaudojo ar galėjo pasinaudoti tik pats apeliantas. Šiuo atveju ikiteisminio ar teisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar būtent tokio turinio, kaip kad nurodo nukentėjusysis, laiškai buvo parašyti apelianto. Tokie laiškai nebuvo aptikti nei apeliantui priklausančiuose kompiuteriuose (kaip išsiųsti laiškai), nei bent jau tarpinėse grandyse - pašto serveriuose. Byloje apsiribojama tik bandymu nustatyti, iš kur buvo atsiųsti minėti laiškai, pagal užfiksuotus IP adresus. Tai pavyko tik iš dalies - nustatyta, kad elektroniniai laiškai, išsiųsti siuntėjo (duomenys neskelbtini), yra išsiųsti iš interneto prieigos (IP (duomenys neskelbtini)), suteiktos UAB „(duomenys neskelbtini)“ (1 t., b. 1. 145). Tuo tarpu, kokia interneto prieiga besinaudojant, buvo išsiųsti siuntėjo (duomenys neskelbtini) laiškai, iš viso nebuvo nustatyta, nes užfiksuoti IP adresai yra ne išorinio interneto tinklo, o tik vietinio (vidinio, vienos organizacijos - šiuo atveju, gmail pašto serverių) tinklo adresai. Buvo apsiribota tik nustatymu, kad pašto dėžutė (duomenys neskelbtini) sukurta, pasinaudojant ta pačia UAB „(duomenys neskelbtini)“ interneto prieiga. Tačiau pašto dėžutės sukūrimas ir naudojimasis ja yra du skirtingi dalykai, o teismo motyvai, esą pašto dėžutę sukurti galėjo tik kaltinamasis, nes šio pašto sukūrimo procedūra buvo jam žinoma, neatlaiko jokios kritikos - viešai internete skelbiama, kad „Gmail“ elektroninio pašto paslaugos vartotojų pasaulyje yra virš 425 milijonų. Akivaizdu, kad pašto dėžutės sukūrimas yra lengvas ir paprastas, nereikalaujantis jokių specialių žinių, tą gali padaryti bet kas, o ne tik apeliantas.
Skunde taip pat pažymima, kad viena interneto prieiga gali naudotis ne vienas asmuo ir netgi ne vienas kompiuteris ar kitas įrenginys. Kaip nustatyta byloje, interneto prieiga (IP (duomenys neskelbtini)), suteikta UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra mašrutizatoriaus pagalba skirstoma keletui stacionariųjų kompiuterių, taip pat yra galimybė bevieliu tinklu jungtis neribotam skaičiui kitų kompiuterių, išmaniųjų telefonų ir pan. Darytina išvada, kad prisijungti bevieliu ryšiu, pasinaudoti redakcijos pašto dėžute (kurios slaptažodį žinojo ne vienas redakcijos darbuotojas), galėjo ir kiti asmenys, o ne tik A. D.. Tai iš dalies patvirtino ir teisme apklaustas specialistas A. Z., kuris nurodė, kad naudojant kitą kompiuterį taip pat būtų panaudotas būtent šis IP (duomenys neskelbtini) adresas, kuris priskirtinas tiriamajam kompiuteriui, tačiau kadangi laiškų, kurių turinio nėra, galimai buvo panaudotas kitas kompiuteris toje pačioje patalpoje, tai galėjo būti nešiojamas kompiuteris, kuris prijungtas prie to paties tinklo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nuosprendyje nurodo, kad tokią išvadą, jog laiškus rašė A. D. daro dėl to, kad kiti redakcijos darbuotojai, apklausti liudytojais, kategoriškai paneigė, kad jie būtų rašę tokius laiškus. Kad tai kategoriškai neigia ir pats A. D., teismas neatsižvelgia, taigi, vienodus parodymus apie tam tikras aplinkybes teismas vertino nevienodai ir neobjektyviai. Mano, kad versija, jog laiškus, prisijungiant prie nurodytos interneto prieigos, galėjo parašyti ir pašaliniai asmenys, galbūt net pats nukentėjusysis, liko nepaneigta, o teismo nuosprendis pagrįstas tik prielaidomis, o ne įrodymais. Be to, net teismui manant, kad abejomis pašto dėžutėmis (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) naudojosi tik A. D., byloje jokie objektyvūs įrodymai nepatvirtina, kad nukentėjusiajam buvo nusiųsti būtent tokio turinio laiškai, t. y. kuriuose reikalavimo forma yra prašoma atlyginti žalą, išsakomi grasinimai ir pan. Pažymėtina, kad tokio turinio laiškai nebuvo rasti nei „(duomenys neskelbtini)“ redakcijos kompiuteriuose, nei kur kitur. Nei viena iš elektroninio pašto paslaugą teikiančių įmonių, t. y. nei AB „TEO“, nei „Google.inc.“ savo pašto serveriuose neaptiko minėtų laiškų kopijų, todėl paneigti laiškų redagavimo galimybės yra neįmanoma. Apie laiškų turinį teismas sprendė vien iš nukentėjusiojo kompiuteryje buvusių laiškų, nors nebuvo nustatyta, ar tai nėra redaguotas susirašinėjimas, ar tai yra visas (pilnas) susirašinėjimas. Taigi, tokiu atveju, teismas privalo vadovautis nekaltumo prezumpcija, visas abejones vertinti apelianto naudai. Šios bylos kontekste tai reiškia, kad A. D. neprivalėjo įrodyti, kad ne jis rašė elektroninius laiškus, kurias grindžiamas kaltinimas, ar nurodyti, koks asmuo juos rašė. Taip pat jis neprivalo įrodyti to, kokius (kokio turinio, kam adresuotus) laiškus jis rašė. Todėl kaltinamojo kaltės taip pat nepatvirtina ir tai, kad teismas paneigė kelias apelianto iškeltas versijas apie tai, kas galimai rašė būtent tokius laiškus.
Skunde teigiama, jog apelianto veiksmai nepagrįstai įvertinti kaip turto prievartavimas. Iš pridedamo susirašinėjimo elektroniniu paštu matyti, kad „(duomenys neskelbtini)“ neigiami straipsniai apie nukentėjusįjį buvo išspausdinti dar iki tariamo turto prievartavimo. Kaip teismas nurodo sprendime, visas bendravimas su nukentėjusiojo atstovu M. K. prasideda nuo to, kad „Po 2010 m. rugpjūčio 21 d. išspausdinto straipsnio „Kas subūrė pedofilų tinklą?“, jis (M. K.) buvo parašęs apeliantui reikalavimą paneigti išspausdintą informaciją, o į tai 2010 m. rugsėjo 7 d. jis gavo iš A. D. elektroninį laišką, iš kurio ir suprato, jog A. D. buvo gavęs reikalavimą paneigti informaciją, nuo to laiko prasidėjo susirašinėjimas su A. D.“.
Taigi, šiuo atveju, neigiama informacija jau yra paskelbta, ir pats nukentėjęs reikalavo ją paneigti, kas visiškai neatitinka Lietuvos Respublikos BK 181 str. nurodytų turto prievartavimo požymių. Pats nukentėjusysis (per savo atstovą) reikalauja, kad laikraštyje (visuomenės informavimo priemonėje) nebūtų skelbiami nukentėjusiajam nepatinkantys straipsniai apie jį, o jam atsakyta, kad tai neįmanoma, vėliau nurodoma, kad taiką galima būtų sudaryti, jei būtų atlyginti nuostoliai. Šiame susirašinėjime nėra jokio grasinimo paskelbti tris naujus straipsnius apie nukentėjusįjį, jei nebus sumokėti pinigai, o tik bendro pobūdžio sutikimas nerašyti daugiau straipsnių šia tematika, jei bus pasiektas susitarimas dėl žalos atlyginimo. Susirašinėjimo ir minėtų straipsnių nesieja joks priežastinis ryšys. Laikraštis, kaip visuomenes informavimo priemonė, turi teisę rašyti straipsnius, t. y. skelbti informaciją, kuri yra įdomi, aktuali šio laikraščio skaitytojams. Pats nukentėjusysis patvirtina, kad apie jį straipsniai „(duomenys neskelbtini)“ spausdinami jau daug metų, dėl jų ne vieną kartą bylinėtasi teismuose. Be to, šiuose straipsniuose nurodyta informacija nėra nei paneigta, nei nuginčyta, t. y. nėra jokio pagrindo tam, kad įprastinę, teisėtą ir legalią laikraščio veiklą - niekuo neišsiskiriančių iš įprastai spausdinamų, straipsnių paskelbimas turėtų būti vertinamas taip, kaip to nori nukentėjusysis - esą kaip įvykusio turto prievartavimo įrodymas. Įdėmiau analizuojant susirašinėjimą, matyti, kad pats nukentėjusysis provokavo daryti nusikalstamą veiką (turto prievartavimą). Nukentėjusiojo atstovas susirašinėjime uždavinėjo provokacinio pobūdžio klausimus, iškreipiančius pradinę pokalbio mintį - sudaryti taiką. Klausimai „ar teisingai supratau, kad reikalauji pinigų ir tada nerašysi“, „ar tada nebebus nei vieno straipsnio“, „kiek tu nori bent apytiksliai“, ‚kokia bus garantija“ ir t. t. Taigi, nors, kaip nurodė liudytoju apklaustas advokatas M. K., iš pat pradžių buvo aišku, kad nieko nesiruošiama mokėti ar atlyginti, šiuo atveju, apeliantui pradėjus kalbą apie žalos atlyginimą, buvo uždavinėjami klausimai, sudarantys įspūdį, kad būtent dėl to ir deramasi, konkretizuojami patirti nuostoliai ir pan. Apelianto manymu, jis buvo nukentėjusiojo, atstovaujamo profesionalaus advokato, apgautas - manydamas, kad A. S. pripažįsta savo kaltę dėl apeliantui kilusių nuostolių, jis siekė gauti šios žalos atlyginimą, o rezultate šie žodžiai buvo traktuojami kaip reikalavimas mokėti „už informacijos neskelbimą“, šį įspūdį dar sustiprinant vėliau pasirodžiusiais laikraštyje straipsniais.
Apelianto nuomone, tai akivaizdžiai patvirtina 2010 m. rugsėjo 10 d. šio turinio laiškas: „sveikas, m., paskaičiavau tavo kliento padarytus nuostolius - didžiausi dar 2008 m, kai pagal civiline byla pervedžiau jam 10 tukst. litu, paskui buvo dar du pavedimai po 3 tukst. litu, o šiemet tavo kolegoms uz skundus auksciausiam teismui suplojau dar 6 tukst. Aisku, tu išlaidu buvo ir daugiau, nes čia neskaičiuoju baudziamuju bylu ir nervu, tačiau tiek jau to. Grubiai išeina 21 tukst. litu tiesiogines žalos, tačiau jeigu sutarsime dėl taikos, turiu dar viena prasyma - tegul tavo klientas atsiima is antstoliu visus sprendimus dėl k. ir duoda jam ramybe“. Apeliantas teigia, kad turtą prievartaujančiam asmeniui nereikia niekaip pagrįsti savo reikalaujamos sumos, jis galėtų reikalauti bet kokio dydžio sumos, tiesiog nurodydamas, kad tiek jis nori gauti už tam tikros informacijos nepaskelbimą ir pan. Tuo tarpu, šiame laiške aiškiai atskleidžiamas apelianto įsitikinimas, kad jam yra padaryta žala, kurios atlyginimo jis reikalauja. Teismas nuosprendyje konkrečiai nenurodė, kokiais susirašinėjimo žodžiais buvo išsakytas grasinimas išspausdinti straipsnius, jei nebus sumokėti pinigai. Priešingai, susirašinėjime galima rasti visiškai kitokio pobūdžio argumentą, kas bus, jei dėl žalos atlyginimo nebus susitarta - 2010 m. rugsėjo 16 d. laiške nurodyta – „priesingu atveju jam kelsime bylas del melo teisme, davus priesaika“, tačiau toks derybų argumentas negali būti laikomas grasinimu Lietuvos Respublikos BK 181 str. prasme. Pažymėtina, kad įstatymas nereikalauja dėl žalos atlyginimo kreiptis į teismą, reikalauti tik įstatymu pripažintos (priteistos) žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos CK 6.983 str. nustato, kad taikos sutartimi šalys gali užkirsti kelią kilti teisminiam ginčui ateityje, t. y. susitarti taikiai dėl to, dėl ko dar net nėra kilęs teisminis ginčas. Pažymėtina, kad visi laiškai adresuoti ne tiesiogiai nukentėjusiam, bet jo oficialiam atstovui - advokatui, su kuriuo ir buvo bendraujama visą laiką. Tuo aiškiai parodoma, kad siekiama savo reikalavimus įgyvendinti teisėtu būdu, oficialiai, sudarant taikos sutartį.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas nurodė, esą apeliantas neturėjo jokio pagrindo iš nukentėjusiojo reikalauti žalos atlyginimo, suvokė, kad toks reikalavimas yra neteisėtas. Tačiau tokie teismo argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir neanalizavo apelianto pateiktų dokumentų, pvz. 2013 m. kovo 15 d. Vilniaus apygardos teismo teisėjos nutarties Nr. (duomenys neskelbtini). Nors teismo nutartis priimta tik 2013 metais, joje kalba eina apie žymiai ankstesnius įvykius, t. y. apie tai, kad Kauno apygardos teisme 2006 m. gegužės 18 d. nagrinėjant kaltinamojo V. K. bylą, nukentėjęs A. S., prisiekęs sakyti tiesą ir įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingus parodymus, davė tokius parodymus, kurie galimai yra melagingi. Iš minėtoje nutartyje nurodytų dokumentų datų akivaizdu, kad ir 2010 m. įvykusio elektroninio susirašinėjimo metu, kurio pagrindu A. D. pareikšti kaltinimai dėl turto prievartavimo, jam šios aplinkybės galėjo būti žinomos. Taip pat savaime aišku, kad apeliantas gali būti įsitikinęs A. S. parodymų melagingumu, nes analogišką išvadą, t. y. kad galimai yra melagingų parodymų davimo požymiai, padarė ir Vilniaus apygardos teismas. Be to, kaip matyti iš nutarties, pareiškėjas A. D. mano, kad būtent dėl šių A. S. parodymų, t. y. teigimo, kad jie yra melagingi, A. D. kilo sunkios pasekmės - jis buvo ne kartą teisiamas, buvo apribota jo laisvė, teisė viešai skleisti savo nuomonę, iš jo buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Būtent šių išlaidų susigrąžinimo ir siekia A. D., kuris mano, kad įrodžius A. S. melagingų parodymų davimą, būtų galima atnaujinti baudžiamąsias bylas, kuriose jis buvo nuteistas.
Apeliantas įrodyti nukentėjusiojo parodymų melagingumą, kad jis buvo neteisingai nuteistas ir už tai prisiteisti žalos atlyginimą siekė nuolat, o ne tik 2012 metais, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas. Tai patvirtina ir 2011 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, elektroninio susirašinėjimo, vykusio 2010 m. rugpjūčio 23 d. – 2010 m. spalio 16 d. metu, apeliantas galėjo tikėtis, kad sprendimas bus priimtas jo naudai, dėl ko atsiras ir teisė iš A. S. reikalauti padarytos žalos atlyginimo. Taip pat galėjo derėtis dėl šio ginčo išsprendimo taikiu būdu. Taigi, pirmosios instancijos teismui pateiktas susirašinėjimas buvo pokalbis tarp dviejų vienoje civilinėje byloje dalyvaujančių proceso šalių dėl taikos sutarties sudarymo, kurio metu abiem šalims, atsižvelgiant į vykstantį bylinėjimąsi, artėjantį teismo sprendimo (nutarties) priėmimą buvo aiškus šio susirašinėjimo tikslas ir esmė - taikiai išspręsti ginčą, išvengiant skaudesnių pasekmių. Vėliau nukentėjusysis minėtą pokalbį nepagristai susiejo su „(duomenys neskelbtini)“ pasirodžiusiais straipsniais, ir šį susirašinėjimą, galimai pakeistą, sutrumpintą ar kitaip redaguotą, pateikė teisėsaugos pareigūnams, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą. Be to, net laikant, kad bendravimas tarp šių šalių viršija derybų dėl taikos sutarties apimtis, ir viena iš šalių, reikalaudama atlyginti materialinę žalą, elgiasi neteisėtai, apelianto įsitikinimu, tokio elgesio negalima vertinti kaip turto prievartavimo, nes tai laikytina savavaldžiavimu.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nukentėjusysis A. S. prašo sugriežtinti nuteistajam A. D. pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. paskirtą vienerių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, panaikinti nuosprendžio dalį, kuria nuteistajam, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant A. D. neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei pilnai patenkinti nukentėjusiojo byloje pareikštą patikslintą civilinį ieškinį dėl 31 500,00 Lt neturtinės žalos priteisimo iš A. D..
Apeliaciniame skunde nurodoma, kad byloje buvo netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, neteisingai paskirta bausmė bei netinkamai išspręstas kitas nuosprendžio (ieškinio) klausimas. Nors nuteistajam paskirta bausmė savo rūšimi parinkta tinkamai, tačiau jos dydis, nukentėjusiojo įsitikinimu, aiškiai neatitinka nuteistojo asmenybės ir nusikalstamos veikos pobūdžio bei pavojingumo laipsnio. Nuosprendyje nenustatyta A. D. baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Net ir nenustačius tokių aplinkybių, Lietuvos Respublikos BK 61 str. 2 d. įpareigoja teismą įvertinti ir kitas Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes bei skiriamos bausmės dydį skaičiuoti nuo jos vidurkio. Šio reikalavimo pirmosios instancijos teismas nesilaikė. Skundžiamame nuosprendyje nemotyvuota, dėl kokių aplinkybių ne pirmą kartą tyčinį baigtą nusikaltimą padariusiam nuteistajam paskirta dvigubai mažesnio dydžio, negu konkrečioje sankcijoje numatytas vidurkis, laisvės atėmimo bausmė. Todėl savo dydžiu ji laikytina aiškiai per švelnia. Tokiu būdu, buvo pažeistas bausmių skyrimo proporcingumo principas bei nepilnai atsižvelgta į Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatas.
Nuosprendyje aptarti tokie A. D. charakterizuojantys duomenys: „Atsižvelgiama į kaltinamojo asmenybę: anksčiau teistas penkis kartus, administracine tvarka nebaustas, Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, Vilniaus miesto psichikos sveikatos konsultacinio centro įskaitoje nėra, stacionare nesigydė (2 t., b. 1. 76-130), vedęs, dirbantis“. Remdamasis šiais duomenimis apie kaltinamąjį bei tuo, jog nusikaltimas yra apysunkis, nenustatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, teismas padarė išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti paskyrus laisvės atėmimo bausmę, tačiau jos vykdymą atidėjus. Nukentėjusiojo įsitikinimu, A. D. nusikaltimo pavojingumas, kaltės forma - tiesioginė tyčia, savanaudiški bei ciniški motyvai ir tikslai bei kaltininko asmenybė (daug kartų teistas) puikiai iliustruoja, dėl kokių priežasčių Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymo tikslų šioje byloje pasiekti nėra jokių galimybių. Aplinkybės, jog nuteistasis dirba bei yra vedęs, visiškai netrukdė jam iki šiol daryti nusikaltimus. Atvirkščiai, savo profesinę veiklą - vadovavimą laikraščio leidybai - nuteistasis piktybiškai ir sėkmingai išnaudojo kaip priemonę ir būdą šmeižimui bei kitų nusikaltimų darymui. Atkreiptinas dėmesys, jog naujas nusikalstamas veikas A. D. pastoviai vykdo tebevykstant bylų procesams dėl jo ankstesnių nusikaltimų. Nukentėjusiojo vertinimu, tai patvirtina ne tik kaltininko elgesio įžūlumą, bet taip pat jo itin cinišką požiūrį į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Pastarųjų penkių metų bėgyje A. D. atžvilgiu priimti net šeši apkaltinamieji nuosprendžiai rodo jo nusikalstamų veiksmų sistemiškumą bei santykinai didesnį pavojingumą visuomenei. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. ir Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 21 nuosprendžiai dėl A. D. nukentėjusiojo atžvilgiu padarytų nusikaltimų nėra įsiteisėję tik todėl, jog pirmasis paminėtas nuosprendis, kuriuo jie abu subendrinti, apskųstas apeliacine tvarka ir šio skundo padavimo metu dar nėra įsiteisėjęs. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog svarstant Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymo galimybes praeityje jau teisto asmens atžvilgiu, būtina įvertinti kaltininko elgesį po nusikaltimo padarymo: ar jis kritiškai vertina savo elgesį, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos nusikalstamos veikos, atsiprašo nukentėjusiojo ir atlygina padarytą žalą, stengiasi sumažinti nusikalstamos veikos pasekmes ir pan. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu A. D. eilinį kartą, kaip ir visuose ankstesniuose procesuose, kuriuose A. S. pripažintas nukentėjusiuoju, ne tik nepripažino kaltės ir neatsiprašė, tačiau pats jį kaltino įvairių nusikaltimų įvykdymu. Todėl Lietuvos Respublikos BK 75 str. taikymas šiuo konkrečiu atveju smarkiai iškreipia paminėtos BK bendrosios dalies normos prasmę, nes sukuria per švelnaus baudžiamumo įspūdį bei atmosferą, Be to, tokiu būdu nuteistajam sukuriamos prielaidos bei sąlygos ateityje ir toliau daryti nusikaltimus, išvengiant realios laisvės atėmimo bausmės. Nukentėjusiojo vertinimu, tik realios laisvės atėmimo bausmės paskyrimas padėtų įgyvendinti Lietuvos Respublikos BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, t. y. sulaikyti A. D. nuo nusikalstamų veikų darymo, jį tinkamai nubausti, atimti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujus nusikaltimus, paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų.
Šalies argumentai
Apeliantas nurodo, kad nuosprendyje iš esmės sutinkant bei pritariant ieškinio teisiniam bei faktiniam pagrindimui, nemotyvuotai patenkinta santykinai labai maža jo dalis - priteista tik 5000,00 litų. Sprendimas priteisti mažesnę, nei šeštadalis, reikalaujamos neturtinės žalos, sumą motyvuotas vieninteliu nuosprendžio teiginiu, todėl laikytina, jog nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiojo civilinio ieškinio patenkinimo iš dalies priteisiant daug kartų mažesnio dydžio neturtinę žalą, yra teisiškai nepakankamai motyvuota ir keistina.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą atmesti. Nukentėjusysis bei jo atstovas prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, o nukentėjusiojo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo skundą atmesti, dėl nukentėjusiojo skundo nurodė negalintis pasisakyti. Kadangi prokuratūra pirmosios instancijos nuosprendžio neskundė, laiko jį teisėtu ir pagrįstu.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo A. D. ir nukentėjusiojo A. S. apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo A. D. apeliacinio skundo
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 320 str. 3 d. nuostatas teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Kaip matyti iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio, pirmoje jo dalyje jis ginčija savo kaltę, bandydamas sumenkinti dalies įrodymų įrodomąją vertę, teigia, kad iš viso nerašė jokių laiškų. Tuo tarpu, antroje skundo dalyje nurodo, kad laiškų turinys yra neteisingai interpretuojamas kaip juose išreikštas turto prievartavimas, nes jame užfiksuotos tik nepavykusios jo ir nukentėjusiojo advokato derybos dėl taikaus tariamai nukentėjusiojo veiksmais nuteistajam padarytos žalos atlyginimo, kad nuteistasis nukentėjusiojo advokato buvo apgautas ir išprovokuotas.
Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvados dėl apelianto kaltės yra padarytos, remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Pažymėtina, kad svarbi įrodymų vertinimo sąlyga yra ta, kad turi būti vertinamas ne kiekvienas įrodymas atskirai, bet jų visuma (kasacinės bylos Nr. 2K-411/2004, 2K-43/2006). Pirmosios instancijos teismas šio reikalavimo nepažeidė. Lietuvos Respublikos BPK 20 str. 3 d. nurodyta, kad įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagal santykį su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis įrodymai skirstomi į tiesioginius ir netiesioginius. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 20 str. nuostatas duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Todėl apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio, jo išvados yra pagrįstos patikimais įrodymais, įvertinant jų tarpusavio ryšį ir visumą. Tuo tarpu, apeliantas savo skunde dalį įrodymų analizuoja atskirai, dalį jų nutyli, ir daro savo gynybinei pozicijai patvirtinti palankias subjektyvias išvadas, t. y. kad laiškų jis nerašė, kad laiškai buvo galimai koreguoti, kad nukentėjusiojo advokatas savo laiškais išprovokavo esamą situaciją ir t. t.
Vis dėlto, byloje surinktų įrodymų visuma visiškai paneigia tokius apelianto teiginius. Kolegija neturi pagrindo abejoti antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose užfiksuotu laiškų turiniu bei pirmosios instancijos teismo išvada, kad minėtus laiškus siuntė būtent A. D., o ne koks nors kitas asmuo. Akcentuotina, jog versiją apie galimai pakeistą siųstų laiškų turinį A. D. iškėlė tik savo apeliaciniame skunde. Nors pirmosios instancijos teisme jis kategoriškai neigė rašęs bet kokius laiškus nukentėjusiojo atstovui, savo apeliaciniame skunde jau nėra toks kategoriškas ir kelia versiją, jog laiškai siųsti siekiant taikiai susitarti dėl tariamai nukentėjusiojo veiksmais jam padarytos žalos atlyginimo, t. y. faktiškai lyg ir pripažįsta, jog laiškai buvo siųsti, tačiau ne tokio turinio, koks yra užfiksuotas. Kolegija laiko šias versijas neįtikinančiomis ne tik dėl jų iškėlimo laiko, t. y. jos atsirado tik po nuteistajam nepalankaus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo, bet ir dėl chronologinės įvykių sekos, užfiksuotos rašytiniuose bylos dokumentuose bei šių dokumentų turinyje esančių sąsajų.
Žemesnės instancijos teismas
Pažymėtina, kad A. D. dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriumi bei buvo šio savaitraščio redaktorius. Kaip paliudijo teismo posėdyje apklausta liudytoja Ž. M., ir apie tai neabejotinai leidžia spręsti nuteistojo užimtos pareigos, būtent jis buvo atsakingas už savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ talpinamų straipsnių turinį, spręsdavo, ką spausdins viename ar kitame numeryje. Neabejotina, kad jam, kaip leidinio redaktoriui, turėjo būti žinomi ir visi gaunami reikalavimai dėl leidinyje pateiktos neteisingos informacijos paneigimo.
Bylos medžiaga patvirtina, kad 2010 m. gegužės 28 d. advokatas M. K., atstovaujantis savo kliento A. S. interesus, kreipėsi į savaitraščio „(duomenys neskelbtini)“ leidėją su reikalavimu, atspausdintu ant firminio blanko, kuriame nurodyti jo, kaip advokato, rekvizitai bei elektroninio pašto adresas: (duomenys neskelbtini), paneigti 2010 m. gegužės 1 d. savaitraščio „(duomenys neskelbtini)“ numeryje Nr. (duomenys neskelbtini), straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 14-17) paskleistus teiginius, kaip neatitinkančius tikrovės ir žeminančius asmens garbę bei orumą. 2010 m. rugpjūčio 21 d. „(duomenys neskelbtini)“ numeryje Nr. (duomenys neskelbtini) autoriaus J. P. straipsnyje „(duomenys neskelbtini)“ (t. 1, b. l. 18-20) vėl buvo minimas A. S., taip pat jame kalbama apie seimo narį, kuris „...jautė potraukį nepilnamečiams dar būdamas komjaunimo veikėju, jis buvo apkaltintas vienos nepilnametės, kurios bylą ir tyrė minėtas asmuo, išprievartavimu. Tačiau ir tuomet KGB padėjo šiam politikui, nutraukusi jam bylą už nepilnametės išprievartavimą“. Akcentuotina ir tai, jog Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) A. D. pripažino kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 245 str. dėl teismo sprendimo, susijusio su informacijos apie A. S. skleidimu, nevykdymo (t. 1, b. l. 70-73). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. liepos 7 d. nutartimi netenkino apelianto A. D. skundo (Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKo duomenys) dėl minėto nuosprendžio panaikinimo. Abu šie su A. S. susiję straipsniai savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ pasirodė po to, kai buvo priimti A. D. nepalankūs teismų sprendimai.
Pagal Lietuvos Respublikos BPK 98 str. nukentėjusysis gali savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Tai leidžiama padaryti bet kurioje proceso stadijoje (kasacinė nutartis 2K-191/2005). A. S. tinkamai pasinaudojo šia savo teise. Kartu su 2010 m. spalio 19 d. pareiškimu prokuratūrai jis pateikė ir antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolus, kuriuose buvo užfiksuotas M. K. elektroninio susirašinėjimo su asmeniu, pasivadinusiu A. D., turinys. Nepripažinti ir nevertinti šio nukentėjusiojo pateikto įrodymo nėra jokio pagrindo. Akcentuotina, kad faktinių aplinkybių konstatavimas – tai smulkus antstolio objektyviai matomų ir (ar) nustatomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Jau pačiuose 2010 m. rugsėjo 22 d. ir 2010 m. spalio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokoluose yra nurodoma, jog antstoliui pateiktas nešiojamasis kompiuteris „Dell Latitude E6400“, u. n. (duomenys neskelbtini). Faktinių aplinkybių konstatavimo metu minėtame personaliniame kompiuteryje buvo atidaryta elektroninio pašto programa „Microsoft Outlook“. Gautų laiškų kataloge (Inbox) yra matomi gauti elektroniniai laiškai, išsiųstų laiškų kataloge (Sent items) yra matomi išsiųsti ir gauti elektroniniai laiškai. Elektroninio pašto programa leidžia matyti kiekvieno gauto ir išsiųsto elektroninio laiško duomenis. Akcentuotina, kad pats faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, kaip dokumentas, patvirtina tai, ką savo akimis mato ir fiksuoja antstolis. Taigi, papildomai apklausti antstolį, siekiant patikrinti, ar jis matė fiksuojamus duomenis, nebuvo ir nėra jokios būtinybės. Juo labiau, jog pačių laiškų buvimo faktą bei jų turinį, be faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų, patvirtina ir kita bylos medžiaga. 2011 m. vasario 22 d. apžiūros protokole nurodyta, kad buvo atlikta nešiojamojo kompiuterio „Dell Latitude E6400“ apžiūra, nukopijuotas 21 laiškas į laboratorinį kompiuterį „HP Workstation xw4600“ ir apžiūrėtas. Aptikti du laiškai, kuriuose internetinio tinklalapio http://www.ip-adress.com/trace_email/ pagalba buvo iššifruotas „header“, kuriame nurodyta, kad laiškas išsiųstas iš kompiuterio, kuris tuo metu prisijungęs prie tinklo buvo su IP: (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 109-115). Byloje taip pat yra dalis laiškų, atspausdintų paties M. K. bei pateiktų į bylą ir jų turinys visiškai sutampa su antstolio užfiksuotu laiškų turiniu (t. 1, b. l. 97-103). Nors apeliantas teigia, kad laiškų turinys galimai pakeistas, tačiau šiuos jo teiginius paneigia liudytojo M. K. duoti parodymai, kita baudžiamosios bylos medžiaga, bei pačių laiškų turinys, kuris yra vientisas. Be to, siekiant suklastoti nurodytus laiškus, asmuo turėjo ne tik žinoti savaitraščio „(duomenys neskelbtini)“ redakcijos kompiuterių naudojamą IP adresą, bet taip pat priėjimą prie šio IP, kadangi bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog elektroninio pašto dėžutė (duomenys neskelbtini) buvo sukurta naudojant IP: (duomenys neskelbtini) prieigą. Jokių duomenų, kad M. K. turėjo bent teorines galimybes tai padaryti byloje negauta.
Kaip matyti iš antstolio Ginto Badikonio 2010 m. rugsėjo 22 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (t. 1, b. l. 35), o tai patvirtina liudytojo M. K. bei netiesiogiai ir nukentėjusiojo A. S. parodymai, 2010 m. rugpjūčio 23 d. (pirmadienis), 13.31 val., į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) iš siuntėjo, pasivadinusio kaip A. D. el. pašto (duomenys neskelbtini), buvo atsiųstas tokio turinio laiškas: „sveikas, m., tavo seimininkas nerimsta, tai tiesiog formalumas, kad paskui nesakytumėte, kad neklausem – paklausk jo, ka jis ten tokio padare tai nepilnametei itariamajai, kurios byla vede, kad, kaip raso (duomenys neskelbtini), turėjo su ja nepadoru rysi ir padare sunku nusizengima? Ar tai nebuvo nepilnametes išprievartavimas? Dar paklausk ar galima ta straipsni perduoti kitoms žiniasklaidos priemonėms, kurios labai domisi?“. Pažymėtina, jog laiško turinys leidžia suprasti, jog jo autoriui M. K. nėra nepažįstamas, nes kreipiamasi familiariai, laiško autoriui yra žinoma, kas yra M. K. klientas, taip pat laiške labai aiškiai išreikštas ketinimas perduoti informaciją apie jo klientą kitoms žiniasklaidos priemonėms, kas leidžia spręsti, jog rašytu laišku siekta atkreipti laiško gavėjo dėmesį, o jį rašęs asmuo disponuoja laiške nurodyta informacija.
2010 m. rugsėjo 2 d. M. K., atstovaujantis A. S. interesus, vėl kreipėsi į savaitraščio „(duomenys neskelbtini)“ leidėją su reikalavimu paneigti prisidengiant J. P. pseudonimu paskleistus minėtame 2010 m. rugpjūčio 21 d. „(duomenys neskelbtini)“ numeryje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius duomenis, tame tarpe ir apie tiesiogiai straipsnyje neįvardytą seimo narį (t. 1, b. l. 28-29).
2010 m. rugsėjo 7 d. (antradienis), 12:47 val., iš jau minėto A. D. el. pašto (duomenys neskelbtini), vėl gautas elektroninis laiškas, kurio turinys leidžia spręsti, jog jį siuntęs asmuo yra susipažinęs su 2010 m. rugsėjo 2 d. reikalavimo turiniu: „na bet ir idiotas tas tavo klientas, pasakyk jam, tegul pasisamdo PR, gal ka nors jam patars – jeigu ispausdinsime s. paneigima, kad seimo nariai dalyvavo orgijoje, visi supras, kad tai s.“. Akivaizdu, kad laiško autoriui žinomas 2010 m. rugsėjo 2 d. reikalavimo turinys. Kaip jau buvo minėta, pagal užimamas pareigas, su reikalavimais dėl informacijos paneigimo turėjo susipažinti bei spręsti dėl paneigimų išspausdinimo galėjo būtent savaitraščio redaktorius, t. y. A. D..
Į šį laišką 2010 m. rugsėjo 7 d. (antradienis), 16:57 val., į el. paštą (duomenys neskelbtini) buvo išsiųstas M. K. atsakymas: „Jeigu tai ne apie A. S. – ivardink paneigime, kad tai buvo apie kitus konkrečius Seimo narius ir tiek.“
2010 m. rugsėjo 8 d. (trečiadienis), 08.46 val., A. D. iš el. pašto (duomenys neskelbtini) advokatui M. K. atrašė: „...tai kad negaliu - butent tavo klientas megsta nepilnametes dar nuo audringos jaunystes - ne veltui apie tai rase (duomenys neskelbtini) (isprievartavimas - sunkus nusizengimas?, cia labai svelniai), taciau as taikus zmogus, seniai siuliau sudaryti taika, tik uz visus teismus ir baudziamas bylas pirma atlyginkite zala, ir atsisveikiname“. Laiško turinys leidžia spręsti, kad jo autoriui žinoma 2009 m. vasario 14-20 d. savaitraščio „(duomenys neskelbtini)“ Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 11-13) apie A. S. paskleista informacija. Ankstesnių laiškų turinys taip pat leidžia spręsti, jog laiško autorius susipažinęs su visomis „(duomenys neskelbtini)“ publikacijomis apie A. S., žino jo reakciją į nurodytus straipsnius. Be to, akivaizdu, kad būtent asmuo, prisistatęs A. D. pirmasis elektroniniame laiške pradeda reikalauti atlyginimo už tariamą žalą, t. y. jokios provokacijos ar taikaus susitarimo bei pinigų siūlymo iš M. K. pusės nėra.
2010 m. rugsėjo 8 d. (trečiadienis), 11.34 val., M. K. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į gautą laišką paklausė: „A., Ar teisingai supratau, kad reikalauji pinigu ir tuomet nerasysi apie mano klientą. Jeigu taip - tai kiek reikia sumoket? Adv. M. K.“ Šio laiško vertinti kaip provokacijos nėra jokio pagrindo, kadangi, kaip jau minėta, pirmasis pasiūlymą dėl žalos atlyginimo ir taikaus atsisveikinimo pateikė asmuo, elektroniniame laiške pasivadinęs A. D..
2010 m. rugsėjo 8 d. (trečiadienis), 11.55 val., siuntėjas A. D. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) advokatui M. K. rašė: „as tik sakau – tegul tas tavo klientas grazina tai, ka is musu pavoge (civiliniai ieskiniai, advokatai, etc), o kiek ju buvo per tuos astuonis metus, as jau ir nebegaliu suskaiciuoti, tai kad taps skaičiuok.“ Laiško turinys leidžia spręsti, kad jo autorių ir M. K. bei jo klientą sieja praeityje vykę teisminiai procesai, kurių baigtimi laiško autorius nėra patenkintas, nes laiko tai vagyste, taip pat laiško autorius preziumuoja, kad nurodyti atvejai turi būti žinomi ir M. K.. Baudžiamosios bylos medžiaga patvirtina, kad būtent tarp A. D. ir A. S. nuolatos vyko teisiniai ginčai, nagrinėtos kelios baudžiamosios bylos, kuriose kaltinamuoju buvo A. D.. Pažymėtina, kad visuose procesuose A. S. interesus atstovavo būtent advokatas M. K. (t. 1, b. l. 42-73, t. 2, b. l. 88-126).
2010 m. rugsėjo 8 d. (trečiadienis), 22.49 val., M. K. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) į gautą laišką paklausė: „Bet taip ir nesupratau - ar po to butu atspausdinti visi paneigimai ir daugiau nebutu ne vieno straipsnio ir teiginio apie A. S.? Adv. M. K.“
2010 m. rugsėjo 9 d. (ketvirtadienis), 09.06 val., siuntėjas A. D. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), atsakant M. K., nurodo: „ pats supranti, kad ir mes jums, ir jums mums jau iki kaklo igrisome, tai jeigu ir bus rasoma, tai tik graziai.“
2010 m. rugsėjo 9 d. (ketvirtadienis), 11.13 val., atsakydamas į gautą laišką, M. K. į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) nusiuntė žinutę: „A., aš vis tik negaliu klientui perduoti dėl sprendimo priėmimo, nenurodydamas kiek tu nori bent apytiksliai. Adv. M.“
2010 m. rugsėjo 9 d. (ketvirtadienis), 12.27 val., siuntėjas A. D. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), atsakant M. K., nurodo: „gerai, suskaičiuosiu visas išlaidas, tačiau tik rytoj.“
2010 m. rugsėjo 10 d. (penktadienis), 12:19 val., siuntėjas (duomenys neskelbtini) iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), antraštė – (duomenys neskelbtini), atsiuntė M. K. sekantį laišką; „sveikas, midaugai, paskaiciavau tavo kliento padarytus nuostolius - didziausi dar 2008 m, kai pagal civiline byla pervedziau jam 10 tukst. litu, paskui buvo dar du pavedimai po 3 tukst. litu, o siemet tavo kolegoms uz skundus auksciausiam teismui suplojau dar 6 tukst. Aiku, tu islaidu buvo ir daugiau, nes cia neskaiciuoju baudziamuju bylu ir nervu, taciau tiek jau to. Grubiai išeina 21 tukst. litu tiesiogines zalos, taciau jeigu sutarsime del taikos, turiu dar viena prasyma - tegul tavo klientas atsiima is antstoliu visus sprendimus del k. ir duoda jam ramybe“. Akivaizdu, jog susirašinėjimas tarp šalių toliau tęsėsi, tačiau konkrečios sumos reikalavimas buvo atsiųstas iš visai kito elektroninio pašto, t. y. ne iš ankstesnio (duomenys neskelbtini), o iš (duomenys neskelbtini). Kadangi minėtame laiške iš esmės tęsiamas ankstesnis pokalbis, tai leidžia spręsti, jog pašto adreso (duomenys neskelbtini) kūrėjas ir laiškų iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) siuntėjas yra vienas ir tas pats asmuo. Pažymėtina, kad laiško turinys taip pat patvirtina jau ankstesnę išvadą, kad jį siuntęs asmuo yra puikiai susipažinęs su M. K. klientą ir laiško siuntėją siejančiais teisiniais santykiais, atsiradusiais teisminių procesų pagrindu. Be to, kaip teisme parodė pats nuteistasis, jis pats jaučiasi finansiškai nukentėjęs, nes per ketverius metus vyko keturios bylos su A. S., kurio įtaka didelė, o jo turtas ir dabar yra parduodamas iš varžytinių, todėl A. S. žala jam yra padaryta didžiulė, sumos pasakyti negali. Iki 2010 m. rugsėjo mėnesio jis A. S. yra pervedęs sumas pagal teismo sprendimus, bet sumų neprisimena, tačiau nepalankius sprendimus yra apskundęs aukštesnei instancijai ir šių procesinių dokumentų paruošimui turėjo išlaidų, tai vyksta nuo 2003 metų. Pagal teismų sprendimus priteistas sumas mokėjo įmonė, taip pat asmeniškai mokėjo ir jis pats, tačiau kuomet sąskaitos buvo areštuotos, sumos buvo mokamos iš įmonės atlyginimo, dėl to jis turėjo daug išlaidų, taip pat jis moka V. K. skolas antstoliams. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, bei į faktą, kad nukentėjusiajam sumokėjus reikalaujamas sumas, naudą gautų būtent A. D., neabejotina, kad jis vienintelis turėjo motyvą rašyti laiškus M. K..
Akcentuotina ir tai, kad byloje esančiame 2011 m. birželio 7 d. teisinės pagalbos prašyme baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) Jungtinių Amerikos Valstijų teisėsaugos institucijoms bei 2012 m. kovo 6 d. Jungtinių Amerikos Valstijų teisingumo departamento tarptautinių ryšių skyriaus atsakyme nurodyti kompanijos „Google Inc.“ pateikti duomenys, t. y. „Google“ abonento informacija: Vardas: (duomenys neskelbtini); Elektroninis paštas: (duomenys neskelbtini); Būsena: leidžiama; Paslaugos: Gmail. Asmeninė svetainė, Paieškos istorija, Pokalbiai, Įrankių juosta; Antrinis elektroninis paštas: (duomenys neskelbtini); Sukurtas: 2010 m. rugsėjo 10 d. (penktadienis), 08:04:36-UTC; IP: (duomenys neskelbtini), 2010 m. rugsėjo 10 d. (penktadienis), 08:04:35-UTC; Kalbos kodas: Anglų (t. 2, b. 1. 28-58). Specialistas A. Ž. byloje pateiktas specialisto išvadas patvirtino. Paaiškino, kad IP adresas priskiriamas konkrečiam kompiuteriui. Šiuo atveju buvo tirtas stacionarus kompiuteris, jame buvo užfiksuota, kad tuo momentu ir buvo tas kompiuteris prisijungęs. Buvo apžiūrėti standieji diskai, aptikti failai, o tai reiškia, kad žmogus naudojosi tuo elektroniniu paštu. Kad sukurti elektroninį adresą iš pašalies, šiuo atveju būtu labai sudėtinga. Dėl UTC laiko (laikas, nurodytas atsakyme iš JAV (duomenys neskelbtini). registravimo laikas) paaiškino, jog tai yra universalus laikas, o norint sužinoti Lietuvos laiką, reikia prie UTC pridėti 2 arba 3 valandas priklauso ar tai vasaros laikas ar žiemos, kadangi tai buvo rugsėjo mėnesis, tai turėtų būti pridėtos 2 valandos, todėl Lietuvoje būtų 10.00 val.
Iš susirašinėjimo sekos ir laiko matyti, kad paskaičiavimus laiškus rašęs asmuo atsiuntė, kaip ir žadėjo, sekančią dieną. Be to, elektroninio pašto adresas (duomenys neskelbtini) sukurtas taip pat sekančią dieną neilgai likus iki laiško išsiuntimo. Akcentuotina, kad elektroninio pašto pradžia atitinka A. D. pavardės pradžią, jo vartotojo vardas – A. D., t. y. atitinka nuteistojo vardą bei pavardės pirmąsias raides. Kaip antrinis paštas kuriant dėžutę, yra nurodytas (duomenys neskelbtini), t. y. „(duomenys neskelbtini)“ redakcijos elektroninis paštas, o be visa ko, pašto dėžutė sukurta naudojantis IP: (duomenys neskelbtini) adresu. O kaip matyti iš 2011 m. kovo 17 d. Vilniaus apskrities VPK Kriminalistinių tyrimų skyriaus specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), joje konstatuota, jog standžiajame diske („Western Digital“ S/N: (duomenys neskelbtini), modelis WD5000AAKS-07A7B0), kuris buvo paimtas iš “ (duomenys neskelbtini)” redakcijos patalpų, aptikti 4 slapukai, pagal kuriuos nustatyta, kad vartotojas/ai prisijungia prie internetinio tinklo IP (duomenys neskelbtini). Standžiajame diske aptiktas 1 slapukas, pagal kurį nustatyta, kad vartotojas/ai naudojasi (duomenys neskelbtini) pašto dėžute. Standžiajame diske aptiktas 261 failas, kurie išsisaugojo vartotojui/ams naudojantis (duomenys neskelbtini) pašto dėžute. Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), konstatuota, jog standžiajame diske („Western Digital" S/N: (duomenys neskelbtini), modelis: WD400BB-23DEA0) aptikti 4 slapukai, pagal kuriuos nustatyta, kad vartotojas/ai prisijungia prie internetinio tinklo IP (duomenys neskelbtini) Standžiajame diske aptikti 8 failai, kurie išsisaugojo vartotojui/ams naudojantis (duomenys neskelbtini) pašto dėžute. Standžiajame diske aptikti 3 failai, kurie išsisaugojo vartotojui/ams naudojantis (duomenys neskelbtini) pašto dėžute ( t. 1, b. 1. 154-155, 160-161). Nurodytos aplinkybės patvirtina pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nurodytais elektroninio pašto adresais buvo naudojamasis iš „(duomenys neskelbtini)“ redakcijoje buvusių kompiuterių.
2010 m. rugsėjo 15 d. (trečiadienis), 12.29 val., advokatas M. K. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) laiško gavėjui A. D. rašė: „labas A., darbo reikalais buvau isvykes, todel klientui dar neperdaviau visos informacijos. Turiu paskutini klausima: o jeigu jis sumokes tavo nurodytus pinigus, kokia bus garantija, kad toliau pats, ar V. K., ar J. P., ar (duomenys neskelbtini), ar (duomenys neskelbtini), ar www.(duomenys neskelbtini).lt, ar kiti paties nauji leidiniai nerasys bloguju ir išgalvotu straipsniu ar uzuominu apie A. S.. Adv. M..“
2010 m. rugsėjo 15 d. (trečiadienis), 17.48 val. siuntėjas A. D. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini), atsakant M. K., nurodo: „uz karsta komentara negaliu pasakyti, o del garantiju – po tiek metu bylinėjimosi ir laiko ir lesu svarstymo manau pats supranti, kad reikia sustoti, tuo labiau, kad nesustojus vel reikes tampytis su tavimi po teismus.“ Kaip matyti iš bylos medžiagos, būtent A. D. buvo nepatenkintas teismų sprendimais bei ketino atnaujinti procesus, remdamasis tariamai naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis.
2010 m. rugsėjo 16 d. (ketvirtadienis), 12.27 val., siuntėjas A. D. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) rašė: „p. s. tavo klientas turi suprasti, kad jam siūlomos labai geros sąlygos, nes priešingu atveju jam kelsime bylas del melo teisme, davus priesaika, be to, juk niekas neturi žinoti, kad jaunystėje s. išprievartavo nepilnamete, kaip rase (duomenys neskelbtini) ir prie sito straipsnio net tu niekaip neprisikabinsi.“
Kaip matyti iš antstolio Ginto Badikonio 2010 m. spalio 18 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo (t. 1, b. l. 40-41), 2010 m. spalio 4 d. (pirmadienis), 13.54 val., M. K. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) laiško gavėjui A. D. (duomenys neskelbtini) rašė: „Labas A., as visa informacija perdaviau klientui ir jokio atsakymo neturiu. Adv. M.“
2010 m. spalio 7 d. (ketvirtadienis), 08.44 val., siuntėjas (duomenys neskelbtini) iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) atsiuntė M. K. sekantį laišką: „perduok savo klientui, kad siandien laukiame jo atsakymo, paskui jau tegul nepyksta.“
2010 m. spalio 8 d., 00.12 val., M. K. iš elektroninio pašto (duomenys neskelbtini) laiško gavėjui (duomenys neskelbtini) į elektroninį paštą (duomenys neskelbtini) rašė: „Labas A., Tu mane spaudi. As visa informacija perdaviau A. S., taciau iki sios dienos vis dar negavau jokios informacijos, todėl neturiu jokio atsakymo. P.S. as taip ir nesupratau kas bus mano klientui, jeigu jis nesutiks? Paaiskink, kad galėciau perduoti. Adv. M. K.“ (t. 1, b. 1. 34-38,39-41).
Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad laiškai iš siuntėjo „A. D. (duomenys neskelbtini)“ pašto dėžutės buvo siųsti naudojantis IP paskyra IP (duomenys neskelbtini). 2011 m. vasario 24 d. AB „TEO LT“ rašte, nurodyta, jog AB „TEO LT“ yra sudariusi interneto paslaugų teikimo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) su UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančia (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pagal kurią teikiamos DSL interneto (IP (duomenys neskelbtini)), telefono linijos Nr. (duomenys neskelbtini) ir trys „(duomenys neskelbtini)“ interneto paslaugos (1 t., b. 1. 145). Taigi, nenuginčijamai nustatytas faktas, kad M. K. laiškai buvo siunčiami iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ IP adreso. Pažymėtina, jog ir pats nuteistasis ir liudytojai bylos teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad el. pašto (duomenys neskelbtini) yra „(duomenys neskelbtini)“ redakcijos elektroninis adresas. Liudytojais apklausti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojai J. I., S. S., V. K. ir Ž. M. ne tik neigė rašę kokius nors laiškus M. K., bet taip pat nurodė, kad redakcijoje, kuri tuo metu buvo (duomenys neskelbtini), būdavo nereguliariai. J. I. ir V. K. parodė, kad į redakcijos paštą siunčia medžiagą bei darbus redaktoriui, priėjimo prie minėto pašto neturi. Liudytoja S. S. taip pat patvirtino, jog nežino nei elektroninio pašto adreso, nei redakcijos kompiuterių slaptažodžių. Nors liudytoja Ž. M. patvirtino, kad prisijungimo slaptažodžius žinojo, tačiau taip pat nurodė, jog dirbdavo tik ketvirtadieniais. Tuo tarpu pats A. D. patvirtino, kad jis į redakciją ateidavo anksčiausiai už visus, 08.00 val., o darbą baigdavo iki 17.00 val. Visi laiškai iš (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rašyti darbo dienomis, darbo valandomis. Kaip pripažino ir pats nuteistasis, tai iš dalies paliudijo ir liudytojai V. K., Ž. M., J. I., jis naudojosi elektroniniu paštu (duomenys neskelbtini). Susirašinėjimas vykęs su M. K. yra vientisas ir pakankamai intensyvus, kad galėjo likti nepastebėtas savaitraščio redaktoriaus, kuris buvo atsakingas už savaitraščio turinį, į šį elektroninį paštą gaudavo kitų darbuotojų siunčiamą medžiagą. Be to, pats susirašinėjimo turinys patvirtina, jog laiškus siuntęs asmuo, reikalaudamas pinigų iš nukentėjusiojo, siekė naudos būtent A. D., nurodė aplinkybes, kurios buvo žinomos tik šiam asmeniui, taigi, nėra jokios abejonės, kad laiškų M. K. autorius buvo pats A. D..
Pažymėtina ir tai, kad po to, kai nuteistasis negavo iš nukentėjusiojo patvirtinimo, jog mainais už tylą šis sutinka mokėti reikalaujamą pinigų sumą, savaitraštyje „(duomenys neskelbtini)“ 2010 m. spalio 9-15 d., Nr. (duomenys neskelbtini), t. y. jau po to, kai surašytas pirmasis faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas, 6-7 savaitraščio puslapyje pasirodė straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, kuriame šalia D. K. lavono nuotraukos atspausdino nukentėjusiojo nuotrauką, taip pat buvo pateiktas teiginys, kad nukentėjusysis „...žiniasklaidos yra kompromituojamai siejamas su viena ankstesne pedofilijos byla“. Minėto savaitraščio 7 straipsnyje atspausdintas straipsnis „(duomenys neskelbtini)“, jame smulkiai aprašytas „(duomenys neskelbtini)“ 1991 m. publikuotas straipsnis, kuriame išdėstyta viename iš M. K. rašytų laiškų nurodyta informacija apie tariamai A. S. įvykdytą nepilnametės išprievartavimą. Minėto savaitraščio 16 puslapyje išspausdintame S. S. kreipimesi taip pat nurodytas tas pats teiginys, kad nukentėjusysis „...žiniasklaidos yra kompromituojamai siejamas su viena ankstesne pedofilijos byla“. Be visa ko, 2010 m. lapkričio 13-19 d. numeryje Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 87-90) pats parengė ir 2-4 puslapiuose atspausdino straipsnį „(duomenys neskelbtini)“, kuriame vėl skleidė nepageidaujamą informaciją apie A. S., minėtame straipsnyje taip pat publikuotas ir advokato M. K. rengto 2010 m. rugsėjo 2 d. reikalavimo dėl paskleistos informacijos apie A. S. paneigimo pirmasis puslapis. Taigi, atsižvelgiant į nurodytų aplinkybių visumą, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad būtent A. D., neturėdamas jokio teisėto pagrindo ir atvirai versdamas nukentėjusįjį A. S. perduoti svetimą turtą – pinigus, grasindamas nukentėjusiajam paskleisti kompromituojančią informaciją, prievartavo A. S. turtą.
Apeliantas skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino turto prievartavimo sąvoką, todėl nepagrįstai jį nuteisė pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. Apelianto tvirtinimu, jis su nukentėjusiuoju derėjosi dėl taikos sutarties sudarymo, o ne siekė prievartauti jo turtą. Pasak apelianto, teismai jo prašymą atlyginti žalą, kurią jis patyrė dėl bylinėjimosi su nukentėjusiuoju, nepagrįstai įvertino kaip neteisėtą reikalavimą perduoti turtą, nes derėtis dėl žalos atlyginimo taikiai – jo teisė, kurią garantuoja įstatymas (Lietuvos Respublikos CK 6.983 str.).
Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. atsako tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusįjį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios paskelbimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad turto prievartavimo esmė – nukentėjusiajam pareiškiamas neteisėtas reikalavimas perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus arba nuo jų susilaikyti panaudojant psichinę prievartą. Turto prievartavimas laikomas baigtu, kai nukentėjusiajam pareiškiamos neteisėtos turtinės pretenzijos grasinant. Kvalifikuojant nusikalstamą veiką kaip turto prievartavimą pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str., neturi reikšmės, ar kaltininko nukentėjusiajam išsakytas neteisėtas reikalavimas galės būti realiai įvykdytas, ar ne. Svarbiausia, kad toks reikalavimas yra neteisėtas, o grasinimas realus ir nuteistasis tai suvokia. Būtent teisinio pagrindo nebuvimas reikalaujant turto, yra lemiamas turto prievartavimo objektyvusis požymis (kasacinės bylos Nr. 2K-271/2007, 2K-346/2008, 2K-93/2010, 2K-203/2011).
Tuo tarpu, Lietuvos Respublikos BK 294 str. 1 d. numatyta atsakomybė tam, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Pažymėtina, kad abu šiuos nusikaltimus vienija reikalavimas perduoti turtą ar turtinę teisę ir, galbūt, tolesni veiksmai, nukeipti į tariamos reikalavimo teisės įgyvendinimą. Taigi, išoriškai objektyvieji ir turto prievartavimo, ir savavaldžiavimo požymiai yra panašūs. Šias veikas skiria tai, kad turto prievartavimo atveju kaltininko reikalavimas visada yra neteisėtas, nėra susijęs su realiai egzistuojančiais teisiniais santykiais tarp šalių, taigi, vienos šalies reikalavimo teisė į turtą, kuris yra kito asmens valdyme, neturi teisinio pagrindo. Tuo tarpu, reikalavimas patenkinti turtines pretenzijas, atsiradusias Civilinio kodekso numatytais pagrindais, tačiau pažeidžiant teisės įgyvendinimo tvarką, nesudaro turto prievartavimo nusikaltimo sudėties, bet, esant Lietuvos Respublikos BK 294 str. numatytiems požymiams, kvalifikuojamas kaip savavaldžiavimas. Taigi, sprendžiant klausimą ar kaltininko veiksmai atitinka turto prievartavimo ar savavaldžiavimo sudėties požymius, būtina nustatyti, ar kaltininkas turėjo teisę į turtą ir teisėtą pagrindą reikalauti iš nukentėjusiojo asmens perduoti turtą.
Atribojant turto prievartavimą nuo savavaldžiavimo ne mažiau svarbūs yra subjektyvieji veikų požymiai. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas (pagrįstai ar dėl klaidos) suvokia, kad jis turi reikalavimo teisę į pas kitą asmenį esantį turtą. Tuo tarpu, esant turto prievartavimui, kaltininkas suvokia, kad jokios teise pagrįstos teisės reikalauti iš kito asmens perduoti jam turtą jis neturi. Esant savavaldžiavimui, kaltininkas suvokia, kad jis nors ir neteisėtomis priemonėmis, tačiau įgyvendina jam ar kitam asmeniui, jo manymu, realiai priklausančią teisę. Tuo tarpu, turto prievartautojas suvokia savo turtinio reikalavimo neteisėtumą ir nepagrįstumą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, pripažįstant tariamos teisės įgyvendinimo faktą, neleistina tariamos teisės įgyvendinimo pagrindu laikyti vien tik kaltininko subjektyvų gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimą, bet būtina nustatyti, kad kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2008, 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011).
Iš baudžiamosios bylos matyti, kad: A. D. esant įsiteisėjusiems teismų sprendimams ir nuosprendžiams, atvirai iš elektroninio pašto, per A. S. atstovą - advokatą M. K., vertė nukentėjusįjį A. S. perduoti turtą – pinigus, iš nukentėjusiojo A. S. reikalavo sumokėti 21 000,00 Lt, taip pat atsisakyti iš teismų sprendimų kilusių reikalavimų ir V. K. atžvilgiu, mainais už informacijos apie nukentėjusįjį neviešinimą. Nuteistasis nukentėjusiojo atstovui rašė, jog įvykdžius jo reikalavimus, „(duomenys neskelbtini)“ apie nukentėjusįjį „jeigu ir rašys, tai tik gražiai“; taip pat leido suprasti, kokią informaciją skleis, jeigu jo reikalavimas nebus įvykdytas, t. y. „be to, juk niekas neturi žinoti, kad jaunystėje s. išprievartavo nepilnamete“. Pažymėtina, kad nukentėjusiojo atstovas ir nukentėjusysis tokio pobūdžio elektroninius laiškus suprato kaip šantažą, grasinimą neperdavus pinigų, platinti nukentėjusįjį kompromituojančią informaciją. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas netinkamai aiškina Lietuvos Respublikos CK 6.983 str. nuostatas ir tuo grindžia savo reikalavimo teisėtumą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas taikos sutarties sampratą (Lietuvos Respublikos CK 6.983 str.) yra konstatavęs, kad taikos sutartis – tai ginčo šalių tarpusavio kompromisas, susitarimas, kuriuo jos, atsisakydamos tam tikrų oponuojančių argumentų, nustato abipusiškai priimtinas jų ginčo sąlygas. Be to, sudaryta taikos sutartis negali prieštarauti viešajam interesui ir pažeisti viešąją tvarką, ji turi atitikti tikrąją šalių valią. Taikos sutartis negali būti tvirtinama teismo, jeigu ji sudaryta dėl to, kad viena šalis buvo veikiama prievartos, smurto ar apgaulės. Sutartys, kurios yra sudarytos prieš vienos iš sutarties šalių valią, yra prieštaraujančios įstatymo normoms. Tuo tarpu, šioje byloje realiai jokio ginčo tarp šalių nebuvo. A. D. nenaudai buvo priimti keli teismų sprendimai, kurie išspręsti galutiniais ir neskundžiamais procesiniais dokumentais, bylos buvo vykdymo procese. Akivaizdu, jog siekdamas atgauti teisminiuose procesuose prarastus pinigus bei išvengti tolimesnių prievolių ir savaip interpretuodamas teisingumą, nuteistasis nutarė pasipelnyti ir be teisėto pagrindo, grasindamas toliau viešinti nepageidaujamą informaciją apie A. S., reikalavo atlygio, t. y. prievartavo nukentėjusiojo turtą. A. D. grasinimai paskleisti nukentėjusįjį kompromituojančią informaciją buvo realūs – jais buvo siekiama jį įbauginti ir palaužti jo valią tam, kad jis įvykdytų jam pareikštas niekuo nepagrįstas turtines pretenzijas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai A. D. parodymus, kad jis nukentėjo ir jam A. S. veiksmais yra padaryta didžiulė žala, įvertino kaip deklaratyvius, jokiais faktiniais bylos duomenimis nepagrįstus teiginius. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, byloje nėra jokių kitų duomenų, kad A. S. yra skolingas A. D., atvirkščiai, tai A. D. yra A. S. skolininkas. Todėl A. D., pareikšdamas A. S. reikalavimą per jo teisėtą atstovą advokatą M. K. sumokėti 21 000,00 Lt, suvokė, kad toks jo reikalavimas yra neteisėtas, kad jis reikalauja perduoti svetimą jo atžvilgiu turtą. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad A. D. tenorėjo susitarti dėl taikos sutarties sudarymo, akivaizdu, kad sudaryti tokią sutartį jis skatino neteisėtais būdais, t. y. naudodamas psichologinę prievartą kitos šalies atžvilgiu, be to, sutartis būtų sudaryta mainais į tai, kad A. D. nesikreips į teisėsaugos institucijas dėl galimai A. S. padarytos nusikalstamos veikos, t. y. melagingų parodymų davimo. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad jokia taikos sutartis tarp šalių net negalėjo būti sudaryta. Be to, kaip matyti iš bylos duomenų, A. D. prašymą atnaujinti civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), paaiškėjus naujoms aplinkybėms (t. 2, b. l. 164-169), teismui pateikė tik 2012 m. liepos 16 d., t. y. jau po to, kai nagrinėjamoje byloje jam 2012 m. gegužės 28 d. buvo įteiktas kaltinamasis aktas, nors turto prievartavimo veiksmus jis atliko gerokai iki prašymo pateikimo. Nurodytos aplinkybės paneigia sąžiningos klaidos galimybę. Nuteistasis turėjo ir galėjo suprasti, kad jokios realiai egzistuojančios teisės nėra. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad nuteistojo veika pagrįstai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d., todėl A. D. apeliacinis skundas netenkinamas.
Dėl nukentėjusiojo A. S. apeliacinio skundo
Kaip matyti iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo, jame nesutinkama su nuteistajam paskirta bausme ir jos vykdymo atidėjimu bei nukentėjusiojo naudai priteistos neturtinės žalos dydžiu.
Pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. tas, kas neturėdamas teisėto pagrindo atvirai ar užmaskuotai savo ar kitų asmenų naudai vertė kitą asmenį perduoti turtą, suteikti turtinę teisę ar atleisti nuo turtinės pareigos arba atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, arba nuo jų susilaikyti grasindamas prieš nukentėjusį ar kitą asmenį panaudoti fizinį smurtą, sunaikinti ar sugadinti jo turtą, paskelbti kompromituojančią ar kitokią informaciją, kurios atskleidimas nepageidautinas, arba panaudodamas kitokią psichinę prievartą, baudžiamas areštu arba laisvės atėmimu iki šešerių metų. Taigi, šios nusikalstamos veikos straipsnio sankcijos vidurkis nežymiai viršija trejus metus laisvės atėmimo. Pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 str. Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes.
Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei apelianto atsakomybę lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių. Nuteistasis praeityje teistas, tačiau jo ankstesni teistumai yra už nesunkių nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų padarymą, jam iki šiol nebuvo skirta su laisvės atėmimu susijusi bausmė (t. 2, b. l. 80-85), baigtą apysunkį tyčinį nusikaltimą padarė pirmą kartą. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog A. D. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, yra vedęs, augina du nepilnamečius vaikus (t. 2, b. l. 78-79), administracine tvarka nebaustas, yra dirbantis, Vilniaus priklausomybės ligų centre į narkologinę įskaitą neįrašytas, Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje negydytas, Vilniaus miesto psichikos sveikatos konsultacinio centro įskaitoje nėra, stacionare nesigydė (2 t., b. 1. 76-130). Teisėjų kolegija pažymi, jog kiekviena iš aukščiau nurodytų aplinkybių yra vienodai svarbi, skiriant A. D. bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, ir nei viena iš jų negali būti sureikšminama. Sureikšminus nuteistojo ankstesnius teistumus bei paskyrus jam Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės sankcijos vidurkį atitinkančią bausmę, kaip to prašoma nukentėjusiojo apeliaciniame skunde, būtų pažeisti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai (Lietuvos Respublikos BK 54 str.). Juolab, kad bausmės paskirtis yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kolegijos vertinimu, griežčiausios Lietuvos Respublikos BK 181 str. 1 d. numatytos bausmės, t. y. laisvės atėmimo vieneriems metams ir šešiems mėnesiams paskyrimas pats savaime nuteistajam yra pakankamai didelė bausmė. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad jei pilnametis nuteistasis yra padaręs kelis nusikaltimus, tai bausmės vykdymas gali būti atidedamas tada, kai padaryti keli nesunkūs ar apysunkiai nusikaltimai ir už juos jam paskirta galutinė subendrinta bausmė neviršija trejų metų laisvės atėmimo arba kai padaryti keli neatsargūs nusikaltimai ir galutinė subendrinta bausmė už juos neviršija šešerių metų laisvės atėmimo, arba kai padaryti nesunkus ir (ar) apysunkis nusikaltimas (nusikaltimai) bei neatsargus nusikaltimas (nusikaltimai) ir bausmė už tyčinį nusikaltimą (nusikaltimus) neviršija trejų metų laisvės atėmimo, o galutinė subendrinta bausmė už visas veikas neviršija šešerių metų laisvės atėmimo. Nagrinėjamu atveju, A. D. padarė vieną nusikalstamą veiką, priskiriamą apysunkių nusikaltimų kategorijai, jam paskirtos bausmės dydis leidžia taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 str. nuostatas. Kolegijos vertinimu, yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai A. D. atžvilgiu bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, kadangi asmuo būdamas laisvėje turės galimybę įvertinti savo veiksmus ir jų pasekmes bei susilaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, kadangi tai grėstų pasiuntimu atlikti jam paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo pritarti apeliacinio skundo argumentams, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė nuteistajam neteisingą, t. y. per švelnią bausmę.
Kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, įstatymas suteikia teisę reikalauti neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys). Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinę žalą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus, t. y. į kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes ir t. t. (CK 6.282 straipsnis). Tai sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros (kasacinė nutartis Nr. 2K-669/2006). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įstatymo reikalavimų nepažeidė, tinkamai jais vadovavosi, todėl apeliacinis skundas dalyje dėl civilinio ieškinio taip pat atmetamas. Nors nukentėjusysis teigia, kad A. D. veiksmai sukėlė jam itin neigiamas pasekmes, nes reikalavimas sumokėti 21 000,00 Lt už tai, kad nuteistasis nebespausdintų jo atžvilgiu šmeižto, įžeidimo, tikrovės neatitinkančių duomenų, buvo neteisėtas, jam nesutikus su reikalavimu, grasinimas buvo įvykdytas, tačiau jokių duomenų ir įrodymų, kuo pasireiškė neigiamos realizuoto grasinimo pasekmės nei kartu su ieškiniu, nei su apeliaciniu skundu nepateikia. Jokių duomenų, kad dėl nuteistojo veiksmų būtų pablogėjusi nukentėjusiojo ar jo šeimos narių sveikata byloje taip pat nėra. Akcentuotina, kad grasinimai buvo atsiųsti ne tiesiai pačiam nukentėjusiajam, o perduoti per jo atstovą, su kuriuo sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis. Elektroniniuose laiškuose išsakyti grasinimai nebuvo susiję su nukentėjusiojo ar jo artimųjų sveikatos sutrikdymu ar turto sugadinimu. Turtinė žala nusikalstama veika nepadaryta. Nors neabejotina, kad asmens garbė ir orumas taip pat yra įstatymo saugomos ir nukentėjusiajam svarbios vertybės, tačiau šioje byloje A. D. yra nuteistas be dėl šmeižimo ar įžeidimo (Lietuvos Respublikos BK 154 str., 155 str.), o dėl turto prievartavimo, todėl neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į nukentėjusiajam atsiradusias neigiamas pasekmes, kilusias būtent dėl šios nusikalstamos veikos. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos dydis, atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes, yra teisingas ir pakankamas. Apeliaciniame skunde nepateikta jokių papildomų argumentų ir įrodymų, kurių pagrindu priteistas neturtinės žalos dydis galėtų būti didinamas.
Pažymėtina, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir suformuotoje Lietuvos teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad skundžiamas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo A. D. ir nukentėjusiojo A. S. apeliacinius skundus atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 9 d. nuosprendį palikti nepakeistu.