- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-07-17
- Bylos Nr.
- 2-1092/2014
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Jūrės medis“
- Atsakovas
- bankas "Snoras" AB "Jūrės medis"
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Jūrės medis“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-4095-611/2014 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Jūrės medis“ ieškinį atsakovui bankrutavusiai akcinei bendrovei „Bankas SNORAS“ dėl kredito sutarčių sąlygų pakeitimo teismo sprendimu.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl kredito sutarčių sąlygų modifikavimo.
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti kredito sutarčių Nr. 031-82121-000, Nr. 031-82106-000 ir Nr. 031-82105-000 sąlygas, susijusias su kredito grąžinimo terminais, nustatant kreditų galutinį grąžinimo terminą 2021-03-24, nuo 2017-01-24 iki galutinio kredito grąžinimo termino kiekvienais kalendoriniais metais grąžinamo kredito sumą nustatyti pagal pateiktus grafikus, nustatant, kad per metus grąžintina kredito suma mokama lygiomis dalimis kas mėnesį iki mėnesio 24 d., papildomai sumokant priskaičiuotas palūkanas. Ieškovas taip pat prašė atleisti jį nuo bet kokių pagal kredito sutartis atsakovo priskaičiuotų netesybų už 991 375 EUR (3 423 019,60 Lt) dydžio ieškovo piniginių prievolių vykdymo pradelsimą, už laikotarpį nuo 2011-11-17 iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir įvykdymo dienos, bei taikyti CPK 145 str. 1 d. 6 p. įtvirtintas laikinąsias apsaugos priemones – laikinai iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir įvykdymo šioje byloje dienos uždrausti atsakovui vienašališkai nutraukti kredito sutartis ar vieną iš jų, kredito sutarčių 14.4.3 p. pagrindu, jeigu ieškovo įsiskolinimas atsakovui pagal kredito sutartis neviršija 991 375 EUR (3 423 019,60 Lt) dydžio sumos. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ieškovas grindė tuo, kad vadovaujantis kredito sutarčių 14.4.3 p., atsakovas turi teisę vienašališkai nutraukti kredito sutartį ir pareikalauti nedelsiant grąžinti visą kreditą bei sumokėti palūkanas ir kitas mokėtinas sumas, jeigu ieškovas ilgiau uždelsė grąžinti dalį kredito, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas. Atsakovui kredito sutarčių 14.4.3 p. nuostatų pagrindu inicijavus kredito sutarčių ar vienos jų nutraukimą, ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo modifikuoti kredito sutartis įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovo UAB „Jūrės medis“ prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
Teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas pakeitė sudarytas kredito sutartis, nustatant galutinius kreditų grąžinimo terminus iki 2016-12-24, didžiąją dalį kreditų grąžinant terminų pasibaigimo dieną, o laikotarpiu iki 2016-12-24 mokant nedideles kredito dalis. Ieškovas siekia pratęsti kreditų grąžinimo terminus ir 2016-12-24 dienai mokėtinų sumų mokėjimą pratęsiant ieškinyje nurodytiems terminams, o iki 2016-12-24 mokėtinų sumų mokėjimo terminų ieškovas neprašo pakeisti. Teismas sprendė, jog ieškovui nepateikus duomenų, kad šiuo metu jis pažeidinėja kredito sutartyse nustatytas pareigas ar kad nevykdo prievolių nustatytais terminais, tuo labiau dėl objektyvių priežasčių bei atsižvelgiant į vyraujančius pirmosios instancijos bylų nagrinėjimo terminus, civilinė byla bus išnagrinėta anksčiau nei sueis galutinis kreditų grąžinimo terminas. Todėl, teismo nuomone, nėra pagrindo teigti, kad egzistuoja grėsmė, jog atsakovas imsis veiksmų inicijuoti kredito sutarčių nutraukimą pagal jų 14.4.3 p. dėl ieškovo prievolių nevykdymo nustatytais terminais. Teismas padarė išvadą, jog nėra grėsmės, kad šalių sudarytos kredito sutarys gali būti atsakovo vienašališkai nutrauktos.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas privalo vykdyti kredito sutartimis prisiimtas prievoles tinkamai ir sutartyse nustatytais terminais ir kreipimasis į teismą dėl kredito sutarčių modifikavimo nesudaro pagrindo ieškovui nevykdyti šių prievolių ar pažeidinėti mokėtinų sumų mokėjimo terminus. Tuo tarpu ieškovo prašymas uždrausti atsakovui nutraukti kredito sutartis šiose sutartyse 14.4.3 punkte nurodytu pagrindu kol ieškovo pradelstas įsiskolinimas nesiekia 991 375 EUR (3 423 019,60 Lt), atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, iš esmės yra ieškovo prašymas leisti jam nesumokėti pagal kredito sutartis atsakovui nurodyto dydžio lėšų sumos iki teismo sprendimo byloje priėmimo, kas neatitinka šalių interesų pusiausvyros bei laikinųjų apsaugos priemonių tikslų ir paskirties. Tokie ieškovo veiksmai, teismo vertinimu, laikytini nesąžiningais ir sudarančiais pagrindą ieškovui piktnaudžiauti savo teisėmis. Aplinkybė, kad ieškovo 991 375 EUR (3 423 019,60 Lt) lėšos po atsakovo veiklos apribojimo liko įšaldytos jo sąskaitose atsakovo banke, nesudaro pagrindo ieškovui nevykdyti kredito sutartimis prisiimtų prievolių tinkamai.
Kadangi byloje nėra duomenų apie atsakovo ketinimą nutraukti su ieškovu sudarytas kredito sutartis ar apie kredito sutarčių netinkamą vykdymą, kadangi ieškovas privalo vykdyti kredito sutartis tinkamai ir pagal jų sąlygas iki jos nėra teismine tvarka modifikuotos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti grėsmės galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Jūrės medis“, atstovaujamas advokato G. B., prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirąjį skundą grindžia šiomis aplinkybėmis:
1. Teismo nutartis grindžiama klaidinga išvada, kad atsakovas pratęsė lėšų pagal kredito sutartis grąžinimo terminus. Šie terminai nebuvo pakeisti ir pratęsti terminais, kurių 2013 m. rugsėjo 6 d. prašymu Nr. 233 prašė ieškovas ir liko galioti iki 2016 m. gruodžio 24 d. Tai patvirtina tarp ieškovo ir atsakovo sudarytas 2013 m. lapkričio 11 d. papildomas susitarimas, kuriuo buvo pakeistas tik vienos iš kredito sutarčių kredito sumų mokėjimų išdėstymas, tačiau ne pratęstas galutinis kredito grąžinimo terminas. Kredito sutarčių pagrindu kylančių mokėjimų grąžinimas iki 2016 m. gruodžio 24 d. buvo pratęstas dar 2008 ir 2010 m. tarp ieškovo ir atsakovo sudarytų susitarimų pagrindu.
2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog nėra jokios grėsmės, kad atsakovas inicijuos Kredito sutarčių nutraukimą, ieškovui ateityje negalint vykdyti kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Kredito sutarčių 14.4.3 p. įtvirtina griežtą ir aiškią atsakovo teisę vienašališkai ir nesikreipiant į teismą nutraukti kredito sutartis bei pareikalauti nedelsiant grąžinti suteiktus kreditus, jeigu ieškovas uždelsė grąžinti dalį kredito, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas. Ieškovo galimybes tiksliai prognozuoti savo veiklos apimtis, pinigų srautus ir generuojamą pelną apsunkina 2008 m. prasidėjusi pasaulinė ekonomikos krizė, Ukrainos ir Rusijos rinkų nestabilumas, taip pat ieškovui priklausančios 991 315 EUR sumos įšaldymas pas atsakovą ieškovo vardu atidarytoje banko sąskaitoje. Nepalankiai susiklosčius situacijai rinkose, neplanuotai praradus svarbius užsakovus ar tiekėjus, ieškovo galimybė vykdyti kredito sutartimis prisiimtus įsipareigojimus gali ne tik pasunkėti, bet ir tapti neįmanoma.
3. Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, neprivalu turėti įrodymų, kad ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė. Taigi, nors ir neegzistuoja neabejotina grėsmė, kad ieškovas nustos vykdyti pagal kredito sutartis prisiimtus įsipareigojimus ir atsakovas inicijuos sutarčių (ar bent vienos iš jų) nutraukimą, tačiau tokios grėsmės atsiradimo tikimybė egzistuoja.
4. Atsakovo ketinimo nutraukti kredito sutartis šiuo metu nėra, bet jis neabejotinai atsirastų tuomet, jei ieškovas dėl suprastėjusių finansinių galimybių pradėtų pažeidinėti kredito sutartis.
5. Vertinant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nėra pagrindo vadovautis preliminariu, sąlyginiu ir galimai netiksliu bylos nagrinėjimo termino trukmės nustatymu, kaip objektyvia aplinkybe, lemiančia laikinųjų apsaugos priemonių taikymą ar atsisakymą jas taikyti. Prielaida, kad byla bus išnagrinėta iki 2016 m. gruodžio 24 d., t. y. iki termino grąžinti pagal kredito sutartis gautas lėšas pabaigos, nepaneigia tikimybės, kad atsakovas gali iniciuoti kredito sutarčių nutraukimą anksčiau nurodyto termino ir iki bylos išnagrinėjimo.
6. Teismas nepagrįstai ieškovo veiksmus vertino kaip nesąžiningus ir sudarančius pagrindą ieškovui piktnaudžiauti savo teisėmis. Nepaisant sudėtingos situacijos, ieškovas buvo ir yra sąžiningas skolininkas, dėdamas maksimalias pastangas tinkamai vykdė kredito sutarčių įsipareigojimus. Tai, kad atsakovas nenori adekvačiai atsižvelgti į ieškovo finansinę situaciją ir nustatyti ekonomiškai pagrįstas ir įmanomas kreditų grąžinimo sąlygas, dėl ko ieškovas kreipėsi į teismą dėl kredito sutarčių pakeitimo, negali būti pagrindas konstatuoti ieškovo nesąžiningumą ir piktnaudžiavimą teise.
7. Dėl įšaldytos 991 375 EUR sumos ieškovas negavo planuoto 14 162 399 Lt dydžio bendrojo pelno. Galimybė atkurti stabilią ir ilgalaikę ieškovo finansinę padėtį galima tik pakeičiant kredito sutarčių sąlygas, pratęsiant mokėtinų sumų grąžinimo terminus, pakeičiant mokėjimų apimtis bei numatant sąlygą, kad atsakovas turi teisę nutraukti kredito sutartis tik tuo atveju, jeigu ieškovas vėluoja atlikti mokėjimus, kurių bendra suma viršija 991 375 EUR.
8. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas atsakovui nesukeltų jokių nuostolių arba jie būtų minimalūs, kadangi būtent sudarymas galimybės ieškovui atkurti savo veiklos apimtis ir užtikrinti ilgalaikį finansinį stabilumą, užtikrintų greitesnį įsipareigojimų vykdymą atsakovui.
9. Byloje yra poreikis ginti viešąjį interesą, kurį šiuo atveju sudaro aplinkybė, kad ieškovas yra Kazlų Rūdos savivaldybėje veikiantis juridinis asmuo, sudaręs sutartis su 111 darbuotojų ir mokantis mokesčius. Galimybės, jog atsakovas inicijuos ir nutrauks kredito sutartis, realizavimas lemtų itin sunkią ieškovo finansinę padėtį, galimą nemokumą ir bankrotą. Vadinasi, siekiant apsaugoti vieno asmens – atsakovo – interesus, būtų pažeidžiami visos Kazlų Rūdos bendruomenės interesai.
Atsiliepimas
Atsakovas BUAB „Bankas SNORAS“ atsiliepimu prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
Laikinosios apsaugos priemonės pažeistų viešąjį interesą, ekonomiškumo, proporcingumo, teisės į gynybą bei kitus civilinio proceso principus. Teisės normos negali ginti išimtinai vienos šalies teises nepagrįstai ignoruojant kitos šalies priešingus interesus.Akivaizdu, kad ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės yra skirtos ne galimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti, o kitiems įstatymų nesaugomiems interesams apsaugoti – nesąžiningo skolininko, siekiančio nevykdyti prievolių, nepagrįstai apsaugai nuo kreditoriaus, t. y. ginčo sutarčių nevykdymui – teisės pažeidimui įteisinti. Ieškovo prašomos laikinosios apsaugos priemonės apribotų atsakovo teisę į savo interesų gynybą ieškovui pažeidus kredito sutartis ir faktiškai atleistų ieškovą nuo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų vykdymo.Pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, būtų sukurtas pavojingas precedentas, kurio pagrindu kiti ieškovai atsakovo kreditoriai, kurie kartu yra ir atsakovo skolininkai, galėtų taip pat pagrįstai reikalauti teismo leidimų nevykdyti kredito sutartimis prisiimtų įsipareigojimų. Tokių reikalavimų tenkinimo atveju, atsakovo bankroto, kuris yra didžiausias nemokumo atvejis Lietuvos istorijoje, paveikęs tūkstančius atsakovo kreditorių, įskaitant ir didžiausią kreditorių – valstybę, procedūros vykdymas būtų paralyžiuotas arba stipriai apsunkintas, o tai reikštų viešojo intereso nepaisymą. Teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tačiau negali atsakovui uždrausti ginti, jo nuomone, pažeistas jo teises teisme, nes toks draudimas pažeidžia kiekvieno asmens teisę kreiptis į teismą, garantuojamą tiek Europos žmogaus teisių konvencijos, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos.Lietuvos apeliacinis teismas panašaus pobūdžio byloje Nr. 2-56/2010 yra pasisakęs, kad draudimas nutraukti sutartis, kaip laikinoji apsaugos priemonė, neatitinka jų paskirties ir pažeidžia vieną esminių civilinėje teisėje sutarties laisvės principą, pagal kurį draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Preliminarus įrodymų vertinimas šioje byloje neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad ieškovui palankus teismo sprendimas gali būti priimtas, kadangi pagrindiniai ieškovo argumentai, kuriais jis įrodinėja ieškinio pagrįstumą yra 2008 m. ekonominė-finansinė krizė bei 2011 m. atsakovo bankrotas.Ieškovas yra juridinis asmuo, verslininkas, kuris sudarydamas kreditavimo sutartį prisiima riziką, kad verslas gali susidurti su sunkumais, privalo atitinkamai įvertinti savo galimybes tinkamai ir laiku vykdyti įsipareigojimus.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkinamas.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti teismo priimto galimo ieškovui palankaus sprendimo realų ir tinkamą įvykdymą, todėl tokių priemonių taikymo pagrindas gali būti tik pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1565/2010). Taigi, laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą, o kartu ir jų taikymo poreikį nulemia grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo, taip pat dėl objektyvių aplinkybių teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
Pagal Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, jog bus priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, kartu tampa aišku, jog negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Preliminarus ieškinio pagrįstumo vertinimas yra skirtas ne bylai iš esmės išspręsti, o būsimo teismo sprendimo neįvykdymo rizikai įvertinti. Tikimybės, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas, nebuvimas eliminuoja sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Ekonomiškumo ir teisingumo principai reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti.
Teisės doktrinoje ir teismų praktikoje ieškiniai pagal procesinį tikslą skirstomi į ieškinius: 1) dėl pripažinimo; 2) dėl priteisimo; 3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Ieškiniais dėl priteisimo ieškovas siekia, kad atsakovas atliktų tam tikrus turtinio pobūdžio veiksmus (perduotų turtą, sumokėtų skolą ir pan.). Siekiant užtikrinti ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą pagal tokius reikalavimus, gali būti taikomi laikini turtinio pobūdžio suvaržymai atsakovui. Pagal pareikštus ieškinius dėl teisinių santykių modifikavimo (sukūrimo, pakeitimo, panaikinimo) paprastai nereikalingas teismo sprendimo priverstinis vykdymas. Kai reiškiamas reikalavimas pakeisti sutartinius teisinius santykius, šalių sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu, taigi toks sprendimas neturės būti vykdomas priverstine tvarka. Tai reiškia, kad toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. kovo 9 d. nutartis civ. byloje Nr. 2-382/2010; 2010 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-886/2010).
Šiuo atveju byloje dėl teisinių santykių modifikavimo skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi teismas atsisakė taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo ir įvykdymo šioje byloje dienos uždrausti atsakovui vienašališkai nutraukti kredito sutartis ar vieną iš jų, kredito sutarčių 14.4.3 punkto pagrindu, jeigu ieškovo įsiskolinimas atsakovui pagal kredito sutartis neviršija 991 375 EUR (3 423 019,60 Lt) dydžio sumos.
Apeliantas atskirajame skunde iš esmės įrodinėja, kad būsimo teismo sprendimo galbūt nebus galima įvykdyti dėl paties apelianto veiksmų, t. y. jeigu jis šalių nustatyta tvarka nemokės įmokų pagal kredito sutartis ir atsakovas šias sutartis vienašališkai nutrauks. Toks argumentas negali būti laikomas teisiškai pagrįstu, kadangi visų pirma, byloje nėra jokių duomenų apie atsakovo ketinimą nutraukti kredito sutartis. Antra, pritaikius tokias laikinąsias apsaugos priemones akivaizdžiai būtų pažeistos atsakovo teisės, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, paskirtis ir tikslai, o teismas, spręsdamas tarpinį procesinį klausimą byloje, neteisėtai ir nepagrįstai a priori išspręstų šalių ginčą, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės įsiterptų į materialiuosius teisinius santykius bei sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų pagal sandorį vykdymą. Kaip minėta, ginčo šalių tarpusavio sutartiniai teisiniai santykiai modifikuosis teismo sprendimo pagrindu. Trečia, prašomos laikinosios apsaugos priemonės apribotų atsakovo teisę į savo interesų gynybą ir pažeistų vieną esminių civilinėje teisėje sutarties laisvės principą, pagal kurį draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį. Pagal šį principą, sutartiniai šalių santykiai pirmiausia turi būti grindžiami šalių valia išlaikyti tokius santykius, todėl tuo atveju, jei atsakovas nutrauktų ginčo sutartis, būtų sprendžiamas klausimas dėl tokio nutraukimo pasekmių, o ieškovo reikalavimas dėl sutarčių sąlygų pakeitimo, nesant kitos sutarties šalies valios tęsti sutartinius santykius, netektų teisinės prasmės ir negalėtų būti nagrinėjamas. Ketvirta, apeliantas, viena vertus, teigia, jog dėl nestabilios rinkos ir sunkiai prognozuojamų pinigų srautų ir neaiškaus būsimo pelno yra reali tikimybė, kad bus sudėtinga ar net neįmanoma mokėti įmokas atsakovui iki šios bylos išnagrinėjimo pabaigos ir/ar iki šiuo metu nustatyto galutinio atsiskaitymo termino (2016 m. gruodžio 24 d.), o kita vertus, teigia, kad pratęsus mokėtinų sumų grąžinimo terminus (iki 2021 m., 2024 m. ir net iki 2031 m.) atsiras galimybė atkurti stabilią ir ilgalaikę ieškovo finansinę padėtį. Šie apelianto teiginiai ne tik prieštaringi, bet ir nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis.
Šalių sudarytose kredito sutartyse yra numatytas nebaigtinis sąrašas (14.4.1-14.4.11 p.) sutarties nutraukimo pagrindų, suteikiančių teisę atsakovui vienašališkai nutraukti sutartį (b. l. 26-27, 39-40). Tačiau ieškovas prašo uždrausti atsakovui vienašališkai nutraukti kredito sutartis ar vieną iš jų, tik vieninteliu kredito sutarčių 14.4.3 punkto pagrindu – kai kredito gavėjas (ieškovas) ilgiau kaip 30 kalendorinių dienų uždelsė grąžinti dalį kredito, sumokėti palūkanas arba kitas mokėtinas sumas. Šis faktas leidžia spręsti, kad ieškovas iš tiesų siekia įteisinti savo sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, o ne realiai užtikrinti būsimo galimai jam palankaus teismo sprendimo įvykdymą, kadangi neprašė teismo uždrausti atsakovui nutraukti sutartis visais pagrindais. Juo labiau, kad kiti sutarties nutraukimo pagrindai taip pat siejami būtent su ieškovo veiksmais (pvz., paaiškėja, kad kredito gavėjas ir/ar įkeisto turto savininkas/laiduotojas, t. y. ieškovas, nevykdo sutarties ir per banko pranešime nustatytą terminą šių pažeidimų nepašalino (14.4.1 p.); kai kredito gavėjas, įkeisto turto savininkas/laiduotojas yra nemokus, bankrutuoja (14.4.2 p.) ir t. t.). Vadinasi, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino, kad ieškovo prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones iš esmės yra prašymas leisti jam nemokėti atsakovui nustatyto dydžio mokėtinų sumų iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovas privalo vykdyti kredito sutartimis prisiimtas prievoles, o aplinkybės, kad pas atsakovą liko įšaldyta ieškovo 991 375 EUR suma ir kad ieškovas kreipėsi į teismą dėl sutarčių modifikavimo, nesudaro pagrindo ieškovui pažeidinėti mokėtinų sumų mokėjimo terminus.
Apeliacinės instancijos teismas atmeta apelianto argumentą, kad pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, jog atsakovas pratęsė lėšų pagal kredito sutartis grąžinimo terminus. Bylos duomenys patvirtina, kad pagal kredito sutartį Nr. 031-82106-000 galutinis atsiskaitymo terminas buvo nustatytas 2016 m. birželio 30 d. (b. l. 18), pagal kredito sutartį Nr. 031-82105-000 – 2008 m. rugsėjo 30 d. (b. l. 31). Duomenų apie kredito sutarties Nr. 031-82121-000 galutinį atsiskaitymo terminą apeliacinės instancijos teismui pateiktoje medžiagoje nėra, tačiau ši aplinkybė nesudaro pagrindo daryti kitokią išvadą. Be to, apeliantas pats patvirtino galutinių atsiskaitymo terminų pratęsimo faktą, prie atskirojo skundo pridėdamas šalių pasirašytų papildomų susitarimų prie kredito sutarčių kopijas (b. l. 76-84).
Nustačius šias aplinkybes ir atsižvelgiant į nurodytus argumentus, yra pagrindas spręsti, kad apeliantas atskiruoju skundu neįrodė pirmosios instancijos teismo nutarties neteisėtumo ir nepagrįstumo. Teismas teisingai įvertino bylos aplinkybes, pritaikė laikinąsias apsaugos priemones reglamentuojančias procesinės teisės normas ir priėmė teisiškai pagrįstą nutartį. Todėl skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas.
Atmesdamas apeliacinį ar atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo ar nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; ir kt.). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis bei nurodo, kad kiti atskirojo skundo argumentai teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui teisiškai nėra reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
Teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs apelianto atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutarties, nenustatė pagrindų, įtvirtintų CPK 329 straipsnio 1 dalyje bei 330 straipsnyje, dėl kurių skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti naikinama atskirajame skunde išdėstytais motyvais. Teismas taip pat nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 338 str.). Todėl atskirasis skundas netenkinamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. kovo 28 d. nutartį palikti nepakeistą.