Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Pranešėja Jolanta Gailevičienė Civilinė byla Nr. 2S-1846-777/2014

Teisėja Erika Tamošaitienė (Proceso Nr. 2-06-3-11699-2014-4)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

NUTARTIS

2014 m. lapkričio 26 d.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė, rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjusi ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-15 nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Būsto paskolų draudimas“ atsakovams J. S. ir D. S. dėl skolos bei delspinigių priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundų ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 str. 2 d., apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Ieškovė pateikė prašymą priimti naujus įrodymus – Lietuvos banko valdybos 2013-11-21 nutarimą Nr. 03-190 „Dėl UAB „Būsto paskolų draudimas“ išduotos draudimo veiklos licencijos galiojimo sustabdymo“. Nurodė, kad būtinybė pateikti šį įrodymą iškilo tik gavus skundžiamą nutartį. Prašymas tenkintinas (CPK 314 str.).

Ginčo esmė – ar ieškovė UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ atleistina nuo žyminio mokesčio CPK 83 str. 1 d. 5 p. pagrindu.

Nustatydamas žyminio mokesčio sumokėjimą, įstatymų leidėjas, siekdamas, kad teisė į teisminę gynybą būtų prieinama visiems asmenims neatsižvelgiant į jų turtinę padėtį ar teisinių santykių subjektų specifiką, taip pat numatė atvejus, kai asmenys, besikreipiantys į teismą, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Atleidimą nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų reglamentuoja CPK 83 str. nuostatos. Remiantis šio straipsnio 1 d. 5 p., valstybės ir savivaldybės įstaigos yra atleidžiamos nuo žyminio mokesčio sumokėjimo už tą bylos dalį, kuria siekiama apginti viešąjį interesą. Kai tokios įstaigos pareiškia ieškinį, pateikia pareiškimą ar prašymą siekdamos apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą. Iš šių teisės normų seka, kad valstybės institucijos ir kiti asmenys nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra atleidžiamos tada, kai jie ieškiniu ar priešieškiniu inicijuoja valstybės (ar viešojo) intereso gynimą (CPK 83 str. 1 d. 5 p.).

Nustatyta, kad UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ yra įsteigta ir veikianti pagal Vyriausybės 1998 m. birželio 18 d. nutarimą, bendrovės akcijas patikėjimo teise valdo, naudoja ir jomis disponuoja Lietuvos Respublikos finansų ministerija, t. y. pastaroji vykdomosios valdžios institucija yra vienintelė įmonės savininkė, todėl nekvestionuotina, kad UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ yra viešasis juridinis asmuo. Tačiau UAB ,,Būsto paskolų draudimas” pavadinime nėra valstybės įmonę nusakančios teisinės formos „valstybės įmonė“ arba šių žodžių santrumpos „VĮ“ (o ,,UAB”), tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu įmonė iš esmės atitinka Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodytą valstybės įmonės sampratą, t. y. valstybės įmonė yra iš valstybės turto įsteigta arba įstatymų nustatyta tvarka valstybei perduota įmonė, kuri nuosavybės teise priklauso valstybei ir jai perduotą ir jos įgytą turtą valdo, naudoja bei juo disponuoja patikėjimo teise. Tačiau, tik valstybės įmonės, kaip viešojo juridinio asmens, statusas nėra savaiminis ir pakankamas atleidimo nuo žyminio mokesčio CPK 83 str. 1 d. 5 p. pagrindas. Aukščiau nurodytos įstatymo normos analizė leidžia daryti išvadą, jog įstatymų leidėjas, apibrėždamas atleidžiamų nuo žyminio mokesčio asmenų ratą, remiasi ne šių asmenų procesine padėtimi byloje, o juos nurodo kaip teisinių santykių subjektus, kartu pabrėžiant, kad minima norma šių asmenų atžvilgiu taikoma tik tais atvejais, kai jie gina viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą.

Viešasis interesas – tai visuomenės interesas, kuris atskirais atvejais gali būti apibrėžiamas tam tikrų visuomeninių santykių ar visuomenės grupės sritimi (pavyzdžiui, vartotojų, tautinių mažumų, nepilnamečių, valstybės interesai ir kita). Įstatymų leidėjas turi teisę nustatyti viešojo intereso ribas konkrečiuose santykiuose (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimas), todėl įstatymuose, nepažeidžiant Konstitucijos, gali būti nustatyta, kokiais atvejais ir kokia tvarka įgaliotos institucijos ar pareigūnai gali viešąjį interesą ginti teisme. CPK 5 str. 3 d. yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymų numatytais atvejais ieškinį ar pareiškimą viešajam interesui ginti gali pareikšti prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys. Šią nuostatą konkretizuoja CPK 49 str. Valstybės, savivaldybės institucijos, kiti asmenys ar jų grupės, paduodantys ieškinius, pareiškimus, prašymus ar skundus, kuriais siekia apginti pažeistą viešąjį interesą, privalo nurodyti, kokio įstatymo pagrindu šie asmenys kreipiasi į teismą teisminės gynybos. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad viešojo intereso gynimas yra vieno iš pagrindinių privatinės teisės principų – dispozityvumo principo, pagal kurį kiekvienas pats gina savo pažeistą teisę, išimtis, nustatyta siekiant apginti silpnesnės šalies, kuri ne visada gali kreiptis į teismą su reikalavimu apginti jos subjektinę teisę bei asmenų, negalinčių savarankiškai pasinaudoti teise į gynybą, teises ir (ar) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje generalinis prokuroras v. F. Z. ir kt., bylos Nr. 3K-3-578/2007). Viešasis interesas yra visuomenės interesų visuma, kurią apsprendžia aukštesnis visuomenės išlikimo užtikrinimo tikslas, svarbesnis už trumpalaikius ar siauresnius turtinės naudos, pelno siekimo interesus, atspindintis ir išreiškiantis pamatines konstitucines visuomenės vertybes.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Mokėjimo draudimo susitarimu šalys numatė 2,5 proc. dydžio draudimo įmoką, kuri skaičiuojama nuo ieškovės bankui išmokėtos ir atsakovų ieškovei per mokėjimų bankui laikotarpį negrąžintos sumos, per ne trumpesnį kaip 10 metų terminą lygiomis dalimis kas mėnesį be palūkanų. Tai reiškia, kad tarp šalių buvo sudarytas atlygintinis sandoris (draudimo sutartis), atitinkantis CK 6.987 str. reglamentuotą draudimo sutarties sampratą. Ieškovės finansinių atskaitomybių duomenimis įmonės veiklos tikslas – vykdyti kredito draudimą ir vykdant šią veiklą siekti maksimalaus pelno, ką patvirtina ieškovės atskirajame skunde nurodyta aplinkybė, kad ieškovė, sudarydama draudimo sutartis, buvo pelno siekianti įmonė. Taigi, nurodytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ieškovės UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ veikla nėra pagrįsta viešojo, valstybės ar savivaldybės intereso apsaugos aspektu, kadangi ji veikė kaip pelno siekianti įmonė, o pelno siekimas iš esmės nesuderinamas su viešojo intereso apsauga ir gynimu. Be to, reikšdama ieškinį viešajam interesui ginti be bendrųjų reikalavimų, keliamų ieškinio turiniui, ieškovė nenurodė įstatymo, kuriuo remiantis jai suteikta teisė pareikšti tokį ieškinį. Iš ieškovės atskirojo skundo galima darytina išvadą, kad nuo jos veiklos licencijos galiojimo sustabdymo dienos ji nelaiko savęs pelno siekiančia įmone, tačiau apeliacinės instancijos teismo vertinimu nurodyta aplinkybė iš esmės nekeičia įmonės veiklos pobūdžio ir įstatuose nustatytų veiklos tikslų, kadangi, pasikeitus įmonės situacijai, galėtų būti sprendžiamas licencijos galiojimo atnaujinimo ir tolimesnės įmonės veiklos (pelno tikslais) vykdymo klausimas. Pažymėtina, kad nors įmonės veikla sustabdyta, įmonė toliau vykdo iki šiol prisiimtus įsipareigojimus ir administruoja anksčiau sudarytas draudimo sutartis, moka draudimo išmokas, užsiima skolų išieškojimu ir turto realizavimu, išskyrus naujų draudimo sutarčių sudarymą. Ieškovė vykdo ūkinę-komercinę veiklą, siekia pelno, o aplinkybė, jog dėl šalyje įvykusios krizės ji turėjo padengti kreditinių įsipareigojimų nebegalinčių vykdyti asmenų skolas bankas nereiškia, kad ieškovė tapo ne pelno siekiančia ir viešąjį interesą ginančia organizacija, kuriai taikytinas CPK 83 str. 1 d. 5 p. nustatytas atleidimo nuo žyminio mokesčio pagrindas. Faktas, jog ieškovė susidūrė su finansiniais sunkumais nereiškia, kad ji gali būti atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo CPK 83 str. 1 d. 5 p. pagrindu. Ieškovė gali prašyti atleisti ją nuo žyminio mokesčio mokėjimo ar prašyti atidėti žyminio mokesčio mokėjimą dėl pablogėjusios finansinės padėties.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismo nutartis teisėta ir pagrįsta, dėl to paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas 780,75 Lt žyminio mokesčio dydis yra pagrįstas (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Kadangi pirmosios instancijos teismo nustatytas žyminio mokesčio už ieškinį sumokėjimo terminas yra pasibaigęs, apeliantei nustatytinas naujas terminas sumokėti 780,75 Lt žyminį mokestį ir pateikti pirmosios instancijos teismui tai įrodančius dokumentus (CPK 115 str. 2 d.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 335-339 str., teismas

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-10-15 nutartį palikti nepakeistą.

Nustatyti ieškovei UAB ,,Būsto paskolų draudimas“ terminą iki 2014-12-05 sumokėti 780,75 Lt žyminį mokestį už ieškinio pareiškimą ir pateikti pirmosios instancijos teismui sumokėjimą patvirtinantį banko dokumento originalą.